Pajutę troškulį, jį malšinate parduotuvėje pirktu ar iš čiaupo prisileistu geriamu vandeniu? Specialistai sako, kad atsigerti puikiai tinka pastarasis. Vandeniui iš čiaupo prioritetą teikia vis daugiau Lietuvos gyventojų, norinčių gyventi sveikai bei būti draugiškais aplinkai.
Pasak „Vilniaus vandenų“ generalinio direktoriaus Mariaus Švaikausko, Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos ir pasaulio valstybių, kur centralizuotai tiekiamas tik požeminis vanduo, kurį gerti saugu.
„Iš gyventojų čiaupų teka vanduo, išgautas 40-245 m gylyje. Kitos Baltijos šalys tokios prabangos neturi: Rygos gyventojams tiekiamas išvalytas Dauguvos upės vanduo, Talinas naudoja dirbtinio ežero vandenį. Iš visų Europos Sąjungos valstybių tik Lietuva ir Danija yra apsirūpinusi požeminiu vandeniu. Kitų šalių gyventojai priversti geriamą vandenį pirkti parduotuvėse supilstytą į butelius, tačiau turėdami galimybę gerti jį iš čiaupo neabejotinai tai ir pasirinktų. Juo labiau dabar, kai daugelis keičia gyvenimo būdą, siekdami gyventi kuo tvariau ir po savęs palikti kuo mažiau plastiko atliekų“, – sako didžiausios šalies vandentvarkos įmonės generalinis direktorius.
Daugiau pasitikėjimo vandeniu iš čiaupo
Nors tvaraus gyvenimo, šiukšlių rūšiavimo ir atliekų mažinimo krypties pastaruoju metu laikosi vis daugiau pasaulio gyventojų, įvairūs duomenys rodo, kad vien tik Europoje kasdien išmetama apie 30 mln. plastikinių butelių, dalis kurių lieka išgėrus vandenį. Didinti žmonių pasitikėjimą vandentiekio vandeniu ir mažinti plastiko naudojimą siekiama ir pastaruoju metu atnaujinama ES Geriamojo vandens direktyva.
Švaikausko teigimu, nepasitikėjimas vandeniu iš čiaupo dažniausiai kyla dėl informacijos trūkumo. Jis pripažįsta, kad įmonei kartais tenka susidurti su vartotojų nuogąstavimais, ar tikrai namuose iš čiaupo tekantis vanduo yra pakankamai švarus gerti, tačiau šiuos nuogąstavimus stengiamasi paneigti objektyviais faktais ir atvirais duomenimis.
Nuo šio pavasario Vilniaus regiono gyventojai jiems tiekiamo vandens kokybę gali pasitikrinti ir interaktyviame Vandens kokybės žemėlapyje (https://www.vv.lt/lt/apie/vandens_kokybe/). Čia galima matyti ne tik visų 36 vandenviečių vandens naujausių tyrimų rezultatus, bet ir pagal savo adresą nusistatyti, iš kurios vandenvietės tiekiamas vanduo, kokie yra to vandens mikrobiologiniai, cheminiai ir jutiminiai parametrai.
„Mūsų tiekiamo vandens mikrobiologinius, fizikinius ir cheminius tyrimus nuolat atlieka atestuota geriamojo vandens laboratorija. Atlikus naujus vandenvietės vandens tyrimus, duomenys iš karto pakeičiami ir šiame žemėlapyje, tad situacija matoma realiu laiku. Iš apsilankymų šioje svetainėje skaičiaus matome, kad paslauga aktuali ir ja naudojamasi. Tikime, jog galimybė stebėti vandens kokybę paskatins dar daugiau žmonių pradėti gerti vandenį iš čiaupo ir padidins pasitikėjimą jo kokybe“, – kalba įmonės vadovas.
Fizinių asmenų prašymų ištirti vandenį sulaukia ir laboratorija. Dažniausiai tai – šulinių ar individualių gręžinių savininkai, bet pasitaiko ir centralizuotą vandenį vartojančių žmonių, kurie nori daugiau sužinoti apie jo kokybę.
Laboratorijoje, kurioje tiriamas Vilniaus miesto, Vilniaus, Šalčininkų bei Švenčionių rajonų geriamasis vanduo, per dieną vidutiniškai atliekama iki 100 tyrimų, jais nustatoma iki 50 vandens kokybės rodiklių. 2020 m. bendrovės laboratorijoje iš viso buvo atlikta virš 20 tūkst. tyrimų – trečdaliu (32 proc.) daugiau nei 2019 m.
Vanduo iš parduotuvės – šimtus kartų brangesnis
Pamažu blėsta ir anksčiau Lietuvoje buvęs gajus mitas, jog parduotuvėje pirktas geriamas vanduo yra geresnės sudėties nei vanduo iš čiaupo, tad yra ir sveikesnis. Pašnekovas sako, kad pirmiausia derėtų atskirti aukštos mineralizacijos ir geriamą vandenį. Abu jie turi organizmui naudingų mineralų, tačiau aukštos mineralizacijos vanduo jų turi gerokai daugiau.
„Jei lyginsime geriamąjį vandenį, kurį perkame, ir tą, kuris iki mūsų namų atiteka vamzdynais, tai jie yra vienodai išgaunami požeminiuose gręžiniuose. Laboratoriniai duomenys rodo, kad vanduo iš čiaupo yra prisotintas įvairių naudingų mineralinių medžiagų: kalcio, magnio, natrio, kalio ir kitų. Mangano ir geležies perteklius, galintis suteikti vandeniui nemalonų prieskonį, šalinamas vandens ruošimo ir gerinimo etape. Tad skirtumo tarp geriamo vandens iš čiaupo ir iš parduotuvės nėra, išskyrus tai, kad pastarasis yra dar ir neekonomiškas, nes geriamo vandens buteliukas yra vidutiniškai 300 kartų brangesnis nei toks pats vanduo, kuris teka iš čiaupo“, – komentuoja jis.
Švaikauskas užsimena, kad kartais pasitaiko žmonių, manančių, kad vandenį iš šulinio sodyboje gerti galima, o iš čiaupo – ne, nors dažnai yra kaip tik priešingai.
„Centralizuotai tiekiamas vanduo prieš nutekėdamas į vartotojų čiaupus būna išfiltruojamas ir išvalomas vandens ruošimo įrenginiuose. Tuo tarpu šuliniai nėra giluminiai gręžiniai, juose kaupiasi gruntinis vanduo, kuris turi sąveiką su aplinka, tad gali būti paveiktas išorinės cheminės ir mikrobiologinės taršos, jame gali būti randama įvairių kenksmingų medžiagų, nitratų. Todėl šulinių vandenį rekomenduojama reguliariai tirti, jei jis naudojamas maisto gamybai, o iš nežinomo šulinio vandens geriau negerti“, – tikina generalinis direktorius.
