Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt
Lietuvoje dažnai vartojamas terminas „buteliuko“ ėduonis, kurio priežastimi dažniausiai laikomas maitinimas naktį dirbtiniu maistu. Pasigirsta kaltinimų, kad toks pat žalingas gali būti ir naktinis žindymas. Kiek čia tiesos?
Ką sako mokslininkai?
Kai kurie tyrėjai ir sveikatos apsaugos darbuotojai, įsitikinę, kad žindymas didina kūdikių dantų ėduonies riziką, rekomenduodavo kūdikius atjunkyti vos prasikalus pirmam pieniniam dantukui. Iki 1996 m. tokia pati buvo ir Amerikos vaikų odontologų akademijos pozicija. Tačiau naujausi tyrimai privertė pakeisti oficialią JAV institucijų poziciją: žindymas nedidina dantų ėduonies rizikos kūdikiams.
Dar 1999 m. dr. Erickson‘as straipsnį apie žindymą ir dantų ėduonį baigė sakiniu: „Motinos pienas neturi dantų ėduonį sukeliančių savybių“. Šio straipsnio autoriaus ir jo kolegų atliktas tyrimas atskleidė, kad kai kurie pieno mišiniai tirpdo dantų emalį ir sukelia dantų ėduonį, kartu pakenkdami ir gilesniems dantų sluoksniams. Žindant didžioji ištekančio pieno dalis patenka tiesiai į ryklę, tuo tarpu dirbtinai maitinant buteliuko turinys pirmiausiai patenka į burną. Galima sakyti, kad vaiko dantukai tarsi mirksta pieno mišinio „baseine“. Pieno mišinį nurijus, jo likučiais pasidengę dantukai tampa labiau pažeidžiami dantų ėduonį sukeliančių bakterijų.
Ne mažai mokslininkų ieškojo reikšmingų ryšių tarp žindymo ir dantų ėduonies. Tačiau 1998 m. buvo prieita prie išvados, jog ankstesnių tyrimų rezultatai prieštaringi, o tyrimo metodai dažnai netikslūs. Tad nėra pakankamai patikimų įrodymų žindymo ir dantų ėduonies ryšiui patvirtinti.
Pastarąjį dešimtmetį atlikta daugybė įdomių tyrimų, nagrinėjančių šių dviejų reiškinių ryšį. Vieno iš jų metu atskleista, jog žindžius vaiką bent 40 dienų galima pristabdyti vaikų „buteliuko ėduonies“ vystymąsi. Tyrimai su žiurkėmis parodė, jog žiurkių jauniklių, gavusių žiurkių pieną kaip vienintelį maistą, dantų ėduonis nepakenkė, priešingai nei maistui gavusių tik vandens arba pieno ir cukraus tirpalus. Laboratoriškai nustatyta, kad motinos pienas gali grąžinti mineralus į dantų emalį, iš kurio dirbtiniu būdu jie buvo pašalinti. Keletas motinos pieno sudedamųjų dalių turi tiesioginį apsauginį poveikį nuo Streptococcus mutans – dantų ėduonį sukeliančių bakterijų. Tai imunoglobulinai A ir G. Jie sulėtina šių streptokokų augimą. O motinos piene esantis laktoferinas lengvai nugali Str. mutans.
Ėduonis – užkrečiama liga
Šiuo metu manoma, kad ėduonį sukeliančias bakterijas kūdikiui gali perduoti tėvai, globėjai, draugai ir kiti bakterijų nešiotojai. Nešiotoju gali būti kiekvienas asmuo, dažnai sergantis bakterinėmis dantų bei dantenų ligomis, turintis ėduonies pažeistų, negydytų dantų.
Buvo prieita prie išvados, kad ėduonis yra infekcinė užkrečiama liga, dažniausiai sukeliama Streptococcus mutans bakterijų. Ką tik gimusio naujagimio burna yra sterili. Joje nėra ėduonį sukeliančių bakterijų. Šias bakterijas naujagimis įgyja, jomis apsikrečia tam tikru savo gyvenimo tarpsniu. Į kūdikio burną šis mikroorganizmas gali patekti daugeliu skirtingų būdų – bučiuojant kūdikį, naudojant tą patį šaukštą, aplaižant kūdikio čiulptuką, kūdikiui žaidžiant su namiškių dantų šepetėliais ir kt.
Kuo ilgesnį laiką ir dažniau trunka toks kontaktavimas su užkrato nešiotoju, tuo daugiau šių bakterijų susikaupia ant kūdikio dantukų. Nustatyta, jog kuo vėliau pirmieji dantys susitiks su šiuo mikroorganizmu, tuo mažesnė tikimybė, kad išsivystys ėduonis. Burnoje jau apsigyvenus šiai bakterijai, lemiamas veiksnys ėduoniui atsirasti – suvalgomo maisto, kuriame gausu cukraus, dažnis.
Motinos pieno cukrus neįkandamas mikrobams
Laktozė yra pieno „cukrus“. Ją sudaro du komponentai – gliukozė ir galaktozė. Kai kurie autoriai tvirtina, kad motinos pienas dėl jame esančios laktozės turi tokias pačias ėduonį sukeliančias savybes, kaip ir bet kuris kitas cukraus tirpalas buteliuke. Tačiau laktozė motinos piene yra apsaugota antibakterinių ir fermentinių komponentų. O ją skaidantis fermentas laktazė yra veikli ne kūdikio burnoje, bet žarnyne.
Šiuo metu pasaulyje žinoma 4640 žinduolių rūšių. Žmonės yra viena iš jų. Ar nekeista, kad tik žmonių „jaunikliai“ turi ėduonies pakenktus pieninius dantis? Ar tai turėtų reikšti, kad moterų pienas yra prastesnis nei VISŲ kitų žinduolių rūšių patelių? Laukinių žinduolių pieninius dantis itin retai pakenkia ėduonis. Tačiau naminiams gyvūnams ši problema pasitaiko dažniau, bet paprastai taip nutinka, nes jie gauna žmonių maisto. Visi žinduoliai žindo savo jauniklius. Laktozės yra beveik visų jų piene. Žinduoliai žemėje gyvena apie 2-4 milijonus metų. Moderniojo Homo Sapiens „era“ prasidėjo prieš 30 000-35 000 metų. Dantų ėduonis pradėjo kelti rūpesčius dar vėliau – tik prieš 8000-10 000 metų.
Antropologai mano, kad ėduonies atsiradimas susijęs pirmiausiai su kultivuojamų javų auginimo pradžia. Kai kurie iš jų yra dar kategoriškesni ir teigia, kad būtų tiesiog „evoliucinė savižudybė“, jei motinos pienas sukeltų dantų ėduonį.
Pasigirdus nuomonei, kad ėduonį sukeliančios bakterijos gali būti nepajėgios suskaidyti pagrindinio motinos pieno cukraus laktozės taip lengvai kaip sacharozės (to cukraus, kuriuo paprastai saldiname visus savo patiekalus bei gėrimus), Gamtos istorijos institute Vašingtone buvo atliktas tyrimas: įvertinta apie 600 priešistorinių laikų žmonių kaukolių.
Dauguma žindytų protėvių nesusidūrė su ėduonies problema. Jų dantų liekanose rastas tik minimalus ėduonies kiekis – vos 1,4 proc. Blogas sąkandis irgi buvo retas radinys. Šių kaukolių gomurio skliautas platus, o dantų lankai dailios „U“ raidės formos. Geras lankų plotis ir taisyklinga forma svarbūs geram sąkandžiui susiformuoti.
Antropologai mano, kad priešistorinių laikų žmonių vaikai būtų neišgyvenę dėl nesugebėjimo sukramtyti maisto, jei jie būtų netekę dantų taip dažnai kaip šiandien. Jų gyvybei būtų kilęs pavojus ir dėl infekcijos išplitimo atsiradus dantų ėduonies komplikacijai – pūliniui. Tačiau praeityje to nebuvo. Įdomiausia, kad fluoridu praturtintų dantų pastų jie irgi neturėjo, o žindymas tuomet buvo vienintelis kūdikių maitinimo būdas.
Didžiausi dantukų priešai
Ne tik kūdikių mityba gali turėti įtakos dantų ėduoniui atsirasti. Žinoma, kad dantų ėduonies riziką didina keletas nepriklausomų veiksnių. Siekiant išsiaiškinti, kodėl vaikas ar net kūdikis turi „sugedusius“ pieninius dantis, rekomenduojama išsami šių veiksnių analizė:
CUKRUS. Cukraus suvartojimas – pirminė dantų ėduonies priežastis. Cukraus, „plačiąja“ prasme, gausu ne tik saldžiuose pyragaičiuose ar sausainiuose, bet ir įvairiose sultyse, javainiuose, duonos gaminiuose, razinose ir kitame „sveikame“ maiste. Jo dedama ir į vaikams skirtų vaistų sirupus, tabletes ir kt. Svarbiausia ėduoniui atsirasti ne saldaus maisto kiekis, o jo vartojimo dažnis. Dantukams „sveikiau“, jei šokoladas bus suvalgytas visas iš karto, o ne po mažą gabaliuką visą dieną bus juo užkandžiaujama.
MIKROORGANIZMAI. Kuo anksčiau kūdikis užsikrečia dantų ėduonį sukeliančiais mikroorganizmais, tuo didesnė tikimybė, kad ateityje jo dantukus pažeis ėduonis. Rizika didėja ir tada, kai ligos sukėlėjo kūdikio burnytėje prisikaupia labai daug. Tai lemia dažnas kontaktas (bučiavimas, naudojimas tų pačių stalo įrankių ir pan.) su užkrato nešiotojais – žmonėmis, kurie dažnai serga bakterinėmis dantų bei dantenų ligomis, turi „skylučių“ dantyse.
SEILIŲ TRŪKUMAS. Tai kserostomija, arba burnos sausumas (nepakankamas seilių išsiskyrimas). Seilės apsaugo nuo ėduonies susidarymo mechaniškai nuplaudamos nuo dantų ligos sukėlėjus bei maisto likučius. Mažesnis seilių išsiskyrimas naktį, kvėpavimas per burną dėl užsikimšusios nosies, kvėpavimo takų obstrukcijos, padidėjusių tonzilių ar polipų išsausina burną, ir dantys labiau linkę gesti.
LIGOS. Mamos ar vaisiaus ligos bei stresai nėštumo metu irgi turi įtakos. Motinos patiriami stresai, mažas pieno produktų suvartojimas, ligos bei antibiotikų vartojimas nėštumo metu turi įtakos tam, kad vaikučio dantukai tampa labiau pažeidžiami.
HIGIENA. Prasta vaiko šeimos dantų ir bendra higiena kuria palankią terpę ėduoniui atsirasti. Reguliarus vaiko dantų valymas – svarbi priemonė, sauganti nuo dantukus nuo ėduonies. Žinoma, geriausi šio įpročio pavyzdžiai ir mokytojai turėtų būti tėveliai.
GENETIKA. Genetinių šeimos veiksnių įtaka ėduoniui išsivystyti yra nedidelė, todėl ir vertinami jie tik tada, jei visos aukščiau išvardytos priežastys yra atmestos.
Išvados
Mūsų vienintelis kūrėjas sukūrė krūties pieną, kad būtų idealus maistas 4640 žinduolių rūšių mažyliams. Visų žinduolių jaunikliai auga, vystosi ir klesti valgydami savo motinų pieną, o jų pieninių dantų ėduonis nepažeidžia. Vieninteliai žinduoliai, kurių jauniklių dantys pažeidžiami ėduonies, yra žmonės. Tačiau moterų pieno sudėtis ir savybės nėra prastesnės nei visų kitų žinduolių.
Mokslinių tyrimų duomenys rodo, jog ryšio tarp žindymo ir dantų ėduonies nėra. Motinos pienas pats savaime kartu su laktoze jame nesukelia dantų ėduonies. Tačiau net ir išimtinai žindomi kūdikiai neįgyja „imuniteto“ nuo dantų ėduonies, nes jo atsiradimą lemia daugelis kitų veiksnių.
Žindymas – gyvybiškai svarbus visų žinduolių gerovei ir sveikatai – tiek jaunikliams, tiek jau suaugusiems individams.
Krūties pienas turi daugybę moksliškai įrodytų privalumų burnos ir dantų sveikatai. Tai ir mažesnė dantų ėduonies rizika, blogo sąkandžio, prastos veido formos vystymosi tikimybė, o dėl to ir mažesnė knarkimo bei miego apnėjos rizika.
Aišku viena, jog medikų bei odontologų bendruomenės turėtų informuoti sveikatos apsaugos institucijas ir visuomenę apie žindymo įtaką burnos ir dantų sveikatai. Žindymas iš tiesų yra geriausia ir pigiausia kūdikio sveikatos „draudimo“ forma.
Parengta pagal dr.B.Palmer. Breastfeeding and Infant Caries: No Connection.
VšĮ „Pradžių pradžia“ savanorė-gydytoja Jolanta Vilkaitė
„Mamos žurnalas“
