Žindymas dar vadinamas natūraliu maitinimu, nes būtent tokį būdą aprūpinti kūdikį visada šviežiu, šiltu ir švariu maistu sukūrė ir milijonus metų tobulino pati gamta. Motinos pienas – tai tobulas maistas, turintis visų medžiagų, reikalingų kūdikiui gerai augti ir normaliai vystytis.
Jos gaunamos iš motinos kraujo, atitekančio į krūtų liaukas, kur virsta pienu, o paskui galop tampa vaiko kraujo ir kūno dalelėmis.
Taigi jų beveik nereikia perdirbti, todėl motinos pienas nuostabiai lengvai virškinamas ir labai gerai pasisavinamas kūdikio organizme: iš jo kuriamos ir energiją gauna visos mažojo žmogaus kūno ląstelės.
Apie motinos pieno sudėtį – vaikų gydytojas Kazimieras Vitkauskas, www.zindyk.lt
Pati svarbiausioji sudėtinė dalis yra vanduo: juk be jo net ir gyvybė Žemėje būtų neįmanoma. Vandens moters piene daugiausia. Sudarydamas apie 88–90 procentų viso tūrio, jis numalšina žindomo kūdikio troškulį net ir karščiausią dieną.
Taigi motinos pienas žmogaus kūdikiui teikia viską, ko jam reikia: ir geriausią maistą, ir puikiausią gėrimą.
Maistą įprasta vertinti pagal jame esančias maistingąsias medžiagas: baltymus, riebalus ir angliavandenius.
Baltymai
Iš visų žinduolių rūšių žmogaus piene yra pati mažiausia baltymų koncentracija.
Baltymų moters piene yra apie 3,5 karto mažiau negu karvės piene: atitinkamai 0,9 ir 3,4 procento. Gyvulių jaunikliams reikia greitai atsistoti ir patiems eiti, o kad jų raumenys būtų stiprūs, reikia daugiau baltymų. Be to, dalį motinos pieno baltymų sudaro antiinfekciniai baltymai, kurie iš virškinimo trakto beveik nerezorbuojami. Tačiau ir tiek baltymų yra apsčiai kūdikio augimui. Skirtingai nuo karvės pieno, kuriame vyrauja sunkiai virškinamas ir lėtai pasisavinamas varškės baltymas kazeinas, moters piene daugiau yra vandenyje tirpių baltymų albuminų, kurie labai lengvai pasisavinami iš žarnyno į kraują. Tad nenuostabu, kad žindomas kūdikėlis nori valgyti dažnai, nes greitai suvirškina ir vėl tampa guvus, o vaikelio, pagirdyto karvės pieno mišiniu, skrandis ilgam apkraunamas darbu, smegenų veikla prislopsta, nes visa energija sutelkiama sunkiam virškinimui.
Riebalai
Motinos pieno riebumas pirmiausia priklauso nuo kūdikio poreikių. Naujagimiui skirtame priešpienyje riebalų yra tik 2 procentai, o jau subrendusiame piene, pavyzdžiui, penkioliktąją dieną – vidutiniškai 4 – 4,5 procento. Naktį, kai kūdikis daugiau laiko praleidžia miegodamas – ir mamos pienas būna liesesnis, o dieną – riebesnis. Žindymo pradžioje, kai vaikui gyvybiškai svarbiau pirma atsigerti, pienas liesesnis, o baigiant, „dėl sotumo“ – riebesnis, net iki 4–5 kartų. Ir todėl neteisūs pravardžiuojantys moters pieną „skystu melsvu vandenėliu“, nes, bandydami jį „patikrinti“ ištraukę rankomis ar pientraukiu, būtent ir pamato tą liesesnįjį pradinį pieną. Kitaip yra kūdikiui žindant, kai jis „prisišaukia“ ir galinį, keliskart riebesnį pieną.
Moters pieno riebalai ypatingi. Dėl to žindomų kūdikių poodis yra tvirtesnis ir stangresnis negu mišiniais maitintųjų. Motinos piene gausu (4 kartus daugiau negu karvės piene) ilgos grandinės polinesočiųjų riebalinių rūgščių, labai svarbių smegenims ir akių tinklainei vystytis bei nervinėms ląstelėms mielinizuotis – apvalkalėliams, dengiantiems nervines skaidulas, susidaryti.
Angliavandeniai
Pieno cukrumi vadinama laktozė yra pagrindinis moters pieno angliavandenis.
Tai yra disacharidas, sudarytas iš dviejų monosacharidų: galaktozės ir gliukozės.
Galaktozė reikalinga galaktolipidų sintezei, kurie būtini centrinei nervų sistemai vystytis. Bet pirmiausia laktozė – tai lengvai ir greitai panaudojamos energijos šaltinis. Ji patenkina apie 40 procentų kūdikio energijos poreikių ir ypač tinka smegenų veiklai. Dėsninga, kad kuo didesnės tam tikros biologinės žinduolių rūšies smegenys, tuo daugiau laktozės yra piene. Moters piene laktozės koncentracija didžiausia iš visų žinduolių rūšių, jos ten yra pusantro karto daugiau negu karvės piene. Net ir varganai besimaitinančios moters piene laktozės vis tiek bus tiek pat – nuo 6,2 iki 7,2 procentų. Gali sumažėti bendras pieno kiekis, bet ne laktozės koncentracija jame.
Laktozė irgi pagerina kai kurių organizmui reikalingų mineralų pasisavinimą, tarp jų – kalcio ir geležies, ir stimuliuoja „gerųjų“ bakterijų Lactobacillus bifidus kolonijų augimą žarnyne. Šios kūdikiui „draugiškos“ bakterijos užtikrina rūgščią terpę, neleidžiančią veistis ligas sukeliančioms bakterijoms, grybeliams ir parazitams.
Mineralai ir vitaminai
Jei išgirsite ką nors postringaujant, kad motinos piene yra nedaug kai kurių vitaminų ir mineralų, todėl esą kūdikiui reikia maisto papildų, neskubėkite jų pirkti ir duoti vaikeliui. „Daugiau“ nebūtinai reiškia „geriau“. Organizmui reikalinga įvairių medžiagų pusiausvyra. Kaip tik toks fiziologinis, t. y. normalus, jų derinys yra motinos piene. Štai, pavyzdžiui, geležies, kuri būtina kraujo hemoglobinui susidaryti, motinos piene išties nėra daug – tik 40 mcg/100 ml pieno. Tačiau iš motinos pieno geležis labai gerai (geriausiai iš visų žinomų maisto produktų) įsisavinama – iki 50 procentų, o iš karvės pieno (ten geležies yra 20 mcg/100 ml) – tik 10 procentų.
Kalcio daugiau yra karvės piene, bet žmogaus kūdikio organizme jis blogai pasisavinamas. Iš motinos pieno kūdikio žarnyne absorbuojami 67 procentai kalcio, o iš karvės pieno – tik 25 procentai. Kalcis svarbus kaulų ir dantų tvirtumui. Tačiau kalciui patekti į tas struktūras reikalingas ir vitaminas D. Jei kūdikis saulėtą dieną bent kelias minutes pabūna lauke, jo odelėje šio vitamino pasigamina, o jei ne, gali užtekti ir mamos pasimėgavimo saule: tada vitamino D mažylis gaus su motinos pienu.
Nesaulėtu metu ir mamai, ir kūdikiui vertėtų vartoti vitamino D preparatus.
Jei mama normaliai maitinasi, jos piene yra užtektinai B grupės vitaminų ir vitamino C. Verta žinoti, kad šis svarbus vitaminas nėra kaupiamas motinos kūne, taigi jo reikia gauti kartu su maistu ar papildais kiekvieną dieną. Pačiam kūdikiui jo duoti nepatartina, vitaminas C geriau pasisavinamas iš motinos pieno.
Žindymo reikšmė kūno augimui…
Sparčiausiai auga naujagimis. Pirmaisiais trimis gyvenimo mėnesiais žindomų kūdikių svoris auga greičiau negu tokį pat mišinių kiekį išgeriančių jų dirbtinai maitinamų bendraamžių kūno masė. Nenuostabu, juk motinos pienas yra lengviau virškinamas ir geriau pasisavinamas nei mišiniai. Vėliau, kūdikio virškinimo sistemai bręstant, jau ir iš mišinių jis geba pasisavinti daugiau maisto medžiagų. O maitinamiems iš buteliuko kūdikiams dažniausiai sugirdoma daugiau, negu reikia jų alkiui numalšinti. Todėl pirmųjų metų pabaigoje dauguma dirbtinai maitintų vaikų būna sunkesni už žindytuosius. Svorio skirtumus labiausiai lemia skirtingas riebalų kaupimas poodyje. Dirbtinai maitinamų kūdikių jis būna gausesnis. Į karvės pieno mišiniais girdomų kūdikių kraują išskiriama daugiau insulino, skatinančio riebalų atsidėjimą poodyje, kartu daugėja ir riebalus kaupiančių ląstelių. Ūgio, galvos apimties didėjimo ir visi kiti žindomų kūdikių vystymosi parametrai bei sveikata nenukenčia. Taigi mišiniais penimi kūdikiai dažnai būna paprasčiausiai permaitinami.
Žindomus kūdikius nuo persivalgymo (ir nuo įpročio tai daryti visą gyvenimą) ir nutukimo saugo pats motinos pienas: žįsdamas kūdikis iš pradžių gauna liesesnį ir saldesnį pradinį pieną, o galinis riebesnis pienas, kuris ir suteikia sotumo jausmą, yra ir mažiau saldus, todėl ir kūdikis žinda vis lėčiau ir ne taip energingai. Iš buteliuko maitinamas vaikas tokios apetito kontrolės neturi, nes mišinio sudėtis maitinimo metu nesikeičia, o maitintojai paprastai dega noru, kad būtų suvalgyta „visa porcija iki galo“, ir neretai skuba tai atlikti kuo greičiau.
… ir proto vystymuisi
Pirmieji apie tyrinėjimus, bylojančius, kad kūdikystėje žindyti vaikai geriau negu maitinti dirbtinai vystosi protiškai, Jungtinių Amerikos Valstijų mokslininkai paskelbė 1929 m. Vėlesnės studijos Didžiojoje Britanijoje ir neseniai atlikti nauji tyrimai įvairiose šalyse patvirtino, jog kūdikystėje ilgiau žindytų vaikų ir paauglių protinio vystymosi rodikliai būna aukštesni.
Daugelis aplinkybių lemia vaiko vystymąsi ir intelektą. Tai sudėtingos biologinių-genetinių, šeimos aplinkos ir socialinių-ekonominių veiksnių sąveikos rezultatas. Geresnės gyvenimo sąlygos suteikia motinai daugiau laiko ir galimybių bendrauti su vaiku, o aukštesnis pačios motinos intelektas ir išsilavinimas tą bendravimą daro įvairesnį, turiningesnį
Brandžios asmenybės moterys keliskart dažniau renkasi kūdikio maitinimą krūtimi, o ne iš buteliuko. Tai liudija rezultatai tyrimų, atliktų ne tik Amerikoje ar Anglijoje, bet ir Lietuvoje. KMU Neonatologijos klinikos vadovės Eglės Markūnienės mokslinės disertacijos „Medicininiai, psichologiniai ir socialiniai kūdikių žindymo veiksniai“ (2003 m.) duomenimis, tarp aukšto išsilavinimo motinų savo kūdikius žindžiusių 4 mėnesius ir ilgiau buvo santykinai 4,9 karto daugiau negu tarp motinų su viduriniu ar žemesniu išsimokslinimu. Kūdikio žindymas sukuria vienas kitą skatinančią sistemą: brandžios asmenybės renkasi žindymą, o žindymas savo ruožtu jau ne tik psichologiniu, bet ir biologiniu keliu (per „motinystės“ hormonus, pagausėjančius motinos kraujyje žindant) skatina motinišką, vaiką ugdyti skatinančią, elgseną.
Anglijos ir Naujosios Zelandijos mokslininkai, tyrę maitinimo įtaką neišnešiotų labai mažo gimimo svorio vaikų protiniam vystymuisi, rado, kad aštuonerių metų amžiuje intelekto koeficientas buvo vidutiniškai dešimčia balų aukštesnis tų, kurie naujagimystėje maitinti motinos pienu. Tai, jog pirmosiomis gyvenimo savaitėmis jie buvo laikomi inkubatoriuje ir maitinami per zondą, leidžia manyti, kad vystymosi pranašumą sąlygojo taip pat ir biologiniai paties motinos pieno veiksniai. Tam tikros riebalinės rūgštys – tarp jų svarbiausia dokosaheksaeno rūgštis, kurių gausu moters piene, o karvės piene trūksta, yra būtinos normaliam žmogaus akių tinklainės ir smegenų vystymuisi.
Unikaliai pritaikytas maistas
Kiekvienos moters pienas yra unikaliai pritaikytas patenkinti būtent jos kūdikio poreikius. O ir tos pačios motinos pienas kasdien vis kitoks ir net keičiasi per dieną. Priešpienis, kurį gauna naujagimis, skiriasi nuo subrendusio pieno vyresniam kūdikiui, o per anksti gimusiam vaikeliui motina gamina specialiai jam pritaikytą pieną, turintį daugiau baltymų.
Pieno skonis priklauso nuo motinos valgyto maisto, taip pratindamas kūdikį būsimam mėgavimuisi įvairiais patiekalais prie šeimos stalo ateityje. Net vieno žindymo metu pienas keičiasi nuo skysto ir vandeningo pradžioje iki tirštoko ir riebesnio pabaigiant; tai – tarsi pietūs iš įvairių patiekalų. Bet kuris dirbtinis mišinys yra nykiai vienodas konservas ir niekada net iš tolo neprilygs motinos pienui.
Motinos pieno „konkurentai“
Našlaičiams, negaunantiems motinos pieno, ir kūdikiams, kurių mamytės žindyti negali ar (daug dažniau) nenori, maistas paprastai gaminamas iš lengviausiai prieinamos ir pigiausios žaliavos – kito žinduolio, tačiau biologiškai žmogui labai tolimo – karvės – pieno. Šio gyvulio pieną reikia labai perdirbti, kad bent kiek tiktų žmogaus kūdikiui maitinti. Gaminant mišinius, jis gerokai praskiedžiamas (kad nebūtų per daug baltymų – perteklius kenksmingas), pilama daug cukraus (nes karvės piene, net ir nepraskiestame, angliavandenių gerokai mažiau negu moters piene), augaliniais aliejais kompensuojamas riebalų stygius ir dar pridedama įvairių papildų, kurių išties tik menką dalį kūdikiui pavyksta pasisavinti, ir dar nežinia, ar tikrai be nepageidaujamų pasekmių. Be to, joks komercinis „maistelis“ neturi ir niekada, nes net ir teoriškai neįmanoma, neturės tų nuostabių dalykų, kuriuos aptarsime kitą kartą – tai kūdikio sveikatą saugančios motinos pieno savybės!
„Mamos žurnalas“
