Gerbiamoji, kokio riebumo jūsų pienas?

Žin­dy­mas dar va­di­na­mas na­tū­ra­liu mai­ti­ni­mu, nes bū­tent to­kį bū­dą ap­rū­pin­ti kū­di­kį vi­sa­da švie­žiu, šil­tu ir šva­riu mais­tu su­kū­rė ir milijonus metų tobulino pati gamta. Mo­ti­nos pie­nas – tai tobulas mais­tas, tu­rin­tis vi­sų me­džia­gų, rei­ka­lin­gų kū­di­kiui ge­rai aug­ti ir nor­ma­liai vys­ty­tis.

Jos gau­na­mos iš mo­ti­nos krau­jo, ati­te­kan­čio į krū­tų liau­kas, kur virs­ta pie­nu, o pa­skui ga­lop tam­pa vai­ko krau­jo ir kū­no da­le­lė­mis.

Tai­gi jų be­veik ne­rei­kia per­dirb­ti, to­dėl mo­ti­nos pie­nas nuo­sta­biai leng­vai virš­ki­na­mas ir la­bai ge­rai pasi­sa­vi­na­mas kū­di­kio or­ga­niz­me: iš jo kuriamos ir ener­gi­ją gauna visos ma­žo­jo žmo­gaus kū­no ląs­te­lės.

Apie motinos pieno sudėtį – vaikų gydytojas Kazimieras Vitkauskas, www.zindyk.lt

Pati svarbiausioji sudėtinė dalis yra vanduo: juk be jo net ir gyvybė Žemėje būtų neįmanoma. Van­dens mo­ters pie­ne daugiausia. Su­da­ry­da­mas apie 88–90 pro­cen­tų vi­so tū­rio, jis nu­mal­šina žin­do­mo kū­di­kio troš­ku­lį net ir karš­čiau­sią die­ną.

Taigi mo­ti­nos pie­nas žmo­gaus kū­di­kiui tei­kia vis­ką, ko jam rei­kia: ir ge­riau­sią mais­tą, ir pui­kiau­sią gė­ri­mą.

Mais­tą įpras­ta ver­tin­ti pa­gal ja­me esan­čias mais­tin­gą­sias me­džia­gas: bal­ty­mus, rie­ba­lus ir ang­lia­van­de­nius.

Bal­ty­mai

Iš vi­sų žin­duo­lių rū­šių žmo­gaus pie­ne yra pa­ti ma­žiau­sia bal­ty­mų kon­cent­ra­ci­ja.

Bal­ty­mų mo­ters pie­ne yra apie 3,5 kar­to ma­žiau ne­gu kar­vės pie­ne: ati­tin­ka­mai 0,9 ir 3,4 pro­cen­to. Gy­vu­lių jau­nik­liams rei­kia grei­tai at­si­sto­ti ir pa­tiems ei­ti, o kad jų  rau­me­nys būtų stip­rūs, reikia dau­giau bal­ty­mų. Be to, da­lį mo­ti­nos pie­no bal­ty­mų su­da­ro antiin­fek­ci­niai bal­ty­mai, ku­rie iš virš­ki­ni­mo trak­to be­veik ne­re­zor­buo­ja­mi. Ta­čiau ir tiek bal­ty­mų yra ap­sčiai kū­di­kio au­gi­mui. Skirtingai nuo karvės pieno, kuriame vyrauja sunkiai virškinamas ir lėtai pasisavinamas varškės baltymas kazeinas, moters piene daugiau yra van­de­ny­je tir­pių bal­ty­mų al­bu­mi­nų, ku­rie la­bai leng­vai pasi­sa­vi­na­mi iš žar­ny­no į krau­ją. Tad ne­nuos­ta­bu, kad žin­do­mas kū­di­kė­lis no­ri val­gy­ti daž­nai, nes grei­tai su­virš­ki­na ir vėl tam­pa gu­vus, o vaikelio, pa­gir­dy­to kar­vės pie­no mi­ši­niu, skran­dis il­gam ap­krau­na­mas dar­bu, sme­ge­nų veik­la pri­slops­ta, nes vi­sa ener­gi­ja su­tel­kia­ma sun­kiam virš­ki­ni­mui.

Rie­ba­lai

Mo­ti­nos pie­no rie­bu­mas pir­miau­sia pri­klau­so nuo kū­di­kio po­rei­kių. Nau­ja­gi­miui skir­ta­me prieš­pie­ny­je rie­ba­lų yra tik 2 procentai, o jau su­bren­du­sia­me pie­ne, pa­vyz­džiui, pen­kio­lik­tą­ją die­ną – vi­du­ti­niš­kai 4 – 4,5 procento. Nak­tį, kai kū­di­kis dau­giau lai­ko pra­lei­džia mie­go­da­mas – ir ma­mos pie­nas bū­na lie­ses­nis, o die­ną – rie­bes­nis. Žin­dy­mo pra­džio­je, kai vai­kui gy­vy­biš­kai svar­biau pir­ma at­si­ger­ti, pie­nas lie­ses­nis, o bai­giant, „dėl so­tu­mo“ – rie­bes­nis, net iki 4–5 kar­tų. Ir to­dėl ne­tei­sūs pra­var­džiuo­jan­tys mo­ters pie­ną „skys­tu mels­vu van­de­nė­liu“, nes, ban­dy­da­mi jį „pa­tik­rin­ti“ iš­trauk­ę ran­ko­mis ar pientraukiu, bū­tent ir pa­ma­to tą lie­ses­nį­jį pra­di­nį pie­ną. Ki­taip yra kū­di­kiui žin­dant, kai jis „pri­si­šau­kia“ ir ga­li­nį, ke­lis­kart rie­bes­nį pie­ną.

Mo­ters pie­no rie­ba­lai ypa­tin­gi. Dėl to žin­do­mų kū­di­kių poodis yra tvir­tes­nis ir stang­res­nis ne­gu mi­ši­niais mai­tin­tųjų. Motinos piene gausu (4 kar­tus dau­giau ne­gu kar­vės pie­ne) il­gos gran­di­nės po­li­ne­so­čiųjų rie­balinių rūgš­čių, labai svar­bių sme­ge­nims ir akių tink­lai­nei vys­ty­tis bei ner­vi­nėms ląs­te­lėms mie­li­ni­zuotis – ap­val­ka­lė­liams, den­gian­tiems ner­vi­nes skai­du­las, su­sidaryti.

Angliavandeniai

Pie­no cuk­ru­mi va­di­na­ma lak­to­zė yra pa­grin­di­nis mo­ters pie­no ang­lia­van­de­nis.

Tai yra di­sa­cha­ri­das, su­da­ry­tas iš dvie­jų mo­no­sa­cha­ri­dų: ga­lak­to­zės ir gliu­ko­zės.

Ga­lak­to­zė rei­ka­lin­ga ga­lak­to­li­pi­dų sintezei, ku­rie bū­ti­ni centrinei nervų sistemai vys­ty­tis. Bet pir­miau­sia lak­to­zė – tai leng­vai ir grei­tai pa­nau­do­ja­mos ener­gi­jos šal­ti­nis. Ji pa­ten­ki­na apie 40 pro­cen­tų kū­di­kio ener­gi­jos po­rei­kių ir ypač tin­ka sme­ge­nų veik­lai. Dės­nin­ga, kad kuo di­des­nės tam tik­ros bio­lo­gi­nės žin­duo­lių rū­šies sme­ge­nys, tuo dau­giau lak­to­zės yra pie­ne. Mo­ters pie­ne lak­to­zės kon­cent­ra­ci­ja di­džiau­sia iš vi­sų žin­duo­lių rū­šių, jos ten yra pu­sant­ro kar­to dau­giau ne­gu kar­vės pie­ne. Net ir var­ga­nai be­si­mai­ti­nan­čios mo­ters pie­ne laktozės vis tiek bus tiek pat – nuo 6,2 iki 7,2 procentų. Ga­li su­ma­žė­ti bend­ras pie­no kie­kis, bet ne lak­to­zės kon­cent­ra­ci­ja ja­me.

Lak­to­zė irgi pa­ge­ri­na kai ku­rių or­ga­niz­mui rei­ka­lin­gų mi­ne­ra­lų pasisavinimą, tarp jų – kal­cio ir ge­le­žies, ir sti­mu­liuo­ja „gerųjų“  bakterijų Lac­to­ba­cil­lus bi­fi­dus ko­lo­ni­jų au­gi­mą žar­ny­ne. Šios kū­di­kiui „drau­giš­kos“ bak­te­ri­jos už­tik­ri­na rūgš­čią ter­pę, ne­lei­džian­čią veis­tis li­gas su­ke­lian­čioms bak­te­ri­joms, gry­be­liams ir pa­ra­zi­tams.

Mi­ne­ra­lai ir vi­ta­mi­nai

Jei iš­gir­si­te ką nors po­strin­gau­jant, kad mo­ti­nos pie­ne yra ne­daug kai ku­rių vi­ta­mi­nų ir mi­ne­ra­lų, to­dėl esą kū­di­kiui rei­kia mais­to pa­pil­dų, ne­sku­bė­ki­te jų pirk­ti ir duoti vai­ke­liui. „Dau­giau“ ne­bū­ti­nai reiš­kia „ge­riau“. Or­ga­niz­mui rei­ka­lin­ga įvai­rių me­džia­gų pu­siaus­vy­ra. Kaip tik toks fi­zio­lo­gi­nis, t. y. nor­ma­lus, jų de­ri­nys yra mo­ti­nos pie­ne. Štai, pa­vyz­džiui, ge­le­žies, ku­ri bū­ti­na krau­jo he­mog­lo­bi­nui su­si­da­ry­ti, mo­ti­nos pie­ne iš­ties nė­ra daug – tik 40 mcg/100 ml pie­no. Ta­čiau iš mo­ti­nos pie­no ge­le­žis la­bai ge­rai (ge­riau­siai iš vi­sų ži­no­mų mais­to pro­duk­tų) įsi­sa­vi­na­ma – iki 50 pro­cen­tų, o iš kar­vės pie­no (ten ge­le­žies yra 20 mcg/100 ml) – tik 10 pro­cen­tų.

Kal­cio dau­giau yra kar­vės pie­ne, bet žmo­gaus kū­di­kio or­ga­niz­me jis blo­gai pasi­sa­vi­na­mas. Iš mo­ti­nos pie­no kū­di­kio žar­ny­ne ab­sor­buo­ja­mi 67 pro­cen­tai kal­cio, o iš kar­vės pie­no – tik 25 pro­cen­tai. Kal­cis svar­bus kau­lų ir dan­tų tvir­tu­mui. Ta­čiau kal­ciui patekti į tas struk­tū­ras rei­ka­lin­gas ir vi­ta­mi­nas D. Jei kū­di­kis sau­lė­tą die­ną bent ke­lias mi­nu­tes pa­bū­na lau­ke, jo ode­lė­je šio vi­ta­mi­no pa­si­ga­mi­na, o jei ne, ga­li už­tek­ti ir ma­mos pa­si­mė­ga­vi­mo sau­le: ta­da vi­ta­mi­no D ma­žy­lis gaus su mo­ti­nos pie­nu.

Ne­sau­lė­tu me­tu ir mamai, ir kūdikiui ver­tė­tų var­to­ti vi­ta­mi­no D pre­pa­ra­tus.

Jei mama nor­ma­liai mai­ti­na­si, jos pie­ne yra už­tektinai B gru­pės vi­ta­mi­nų ir vi­ta­mi­no C. Ver­ta ži­no­ti, kad šis svar­bus vi­ta­mi­nas nė­ra kau­pia­mas mo­ti­nos kū­ne, tai­gi jo rei­kia gau­ti kar­tu su mais­tu ar pa­pil­dais kiek­vie­ną die­ną. Pa­čiam kū­di­kiui jo duo­ti ne­pa­tar­ti­na, vi­ta­mi­nas C ge­riau pasi­sa­vi­na­mas iš mo­ti­nos pie­no.

Žindymo reikšmė kūno augimui…

Spar­čiau­siai au­ga nau­ja­gi­mis. Pir­mai­siais tri­mis gy­ve­ni­mo mė­ne­siais žin­do­mų kū­di­kių svoris auga grei­čiau ne­gu tokį pat mišinių kiekį išgeriančių jų dirb­ti­nai mai­ti­na­mų bend­raam­žių kūno masė. Ne­nuos­ta­bu, juk mo­ti­nos pie­nas yra leng­viau virš­ki­na­mas ir ge­riau pasi­sa­vi­na­mas nei mi­ši­niai. Vė­liau, kū­di­kio virš­ki­ni­mo sis­te­mai bręs­tant, jau ir iš mi­ši­nių jis ge­ba pa­si­sa­vin­ti dau­giau mais­to me­džia­gų. O mai­ti­namiems iš bu­te­liu­ko kū­di­kiams daž­niau­siai su­gir­do­ma dau­giau, ne­gu rei­kia jų al­kiui nu­mal­šin­ti. Todėl pir­mų­jų me­tų pa­bai­go­je dauguma dirb­ti­nai mai­tin­tų vai­kų bū­na sun­kes­ni už žin­dy­tuo­sius. Svo­rio skir­tu­mus la­biau­siai le­mia skir­tin­gas rie­ba­lų kau­pi­mas poo­dy­je. Dirb­ti­nai mai­ti­na­mų kūdikių jis bū­na gau­ses­nis. Į kar­vės pie­no mi­ši­niais gir­do­mų kū­di­kių krau­ją iš­ski­ria­ma dau­giau in­su­li­no, ska­ti­nan­čio rie­ba­lų at­si­dė­ji­mą poodyje, kar­tu dau­gė­ja ir rie­ba­lus kau­pian­čių ląs­te­lių. Ūgio, galvos apimties di­dė­ji­mo ir visi kiti žin­do­mų kū­di­kių vys­ty­mo­si pa­ra­met­rai bei svei­ka­ta ne­nu­ken­čia. Tai­gi mi­ši­niais pe­ni­mi kū­di­kiai daž­nai bū­na pa­pras­čiau­siai per­mai­ti­na­mi.

Žin­do­mus kū­di­kius nuo per­si­val­gy­mo (ir nuo įpročio tai daryti visą gyvenimą) ir nutukimo sau­go pats motinos pienas: žįs­da­mas kū­di­kis iš pra­džių gau­na lie­ses­nį ir sal­des­nį pra­di­nį pie­ną, o ga­li­nis rie­bes­nis pie­nas, ku­ris ir su­tei­kia so­tu­mo jaus­mą, yra ir mažiau saldus, to­dėl ir kū­di­kis žin­da vis lė­čiau ir ne taip ener­gin­gai. Iš buteliuko maitinamas vaikas to­kios ape­ti­to kont­ro­lės ne­tu­ri, nes mi­ši­nio su­dė­tis mai­ti­ni­mo me­tu ne­si­kei­čia, o mai­tin­to­jai pa­pras­tai de­ga no­ru, kad bū­tų su­val­gy­ta „vi­sa po­rci­ja iki ga­lo“, ir ne­re­tai sku­ba tai at­lik­ti kuo grei­čiau.

… ir proto vystymuisi

Pir­mie­ji apie ty­ri­nė­ji­mus, by­lo­jan­čius, kad kū­di­kys­tė­je žin­dy­ti vai­kai ge­riau ne­gu mai­tin­ti dirb­ti­nai vys­to­si pro­tiš­kai, Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų mokslininkai pa­skel­bė 1929 m. Vė­les­nės stu­di­jos Di­džio­jo­je Britanijoje ir ne­se­niai at­lik­ti nau­ji ty­ri­mai įvai­rio­se šalyse pa­tvir­ti­no, jog kū­di­kys­tė­je ilgiau žin­dy­tų vai­kų ir paaug­lių pro­ti­nio vys­ty­mo­si ro­dik­liai bū­na aukš­tes­ni.

Dau­ge­lis ap­lin­ky­bių le­mia vai­ko vys­ty­mą­si ir in­te­lek­tą. Tai su­dė­tin­gos bio­lo­gi­nių-ge­ne­ti­nių, šei­mos ap­lin­kos ir so­cia­li­nių-eko­no­mi­nių veiksnių są­vei­kos re­zul­ta­tas. Ge­res­nės gy­ve­ni­mo są­ly­gos su­tei­kia mo­ti­nai dau­giau lai­ko ir ga­li­my­bių bend­rau­ti su vai­ku, o aukš­tes­nis pa­čios mo­ti­nos in­te­lek­tas ir iš­si­la­vi­ni­mas tą bend­ra­vi­mą da­ro įvai­res­nį, tu­ri­nin­ges­nį

Bran­džios as­me­ny­bės mo­te­rys ke­lis­kart daž­niau ren­ka­si kū­di­kio mai­ti­ni­mą krū­ti­mi, o ne iš bu­te­liu­ko. Tai liu­di­ja re­zul­ta­tai ty­ri­mų, at­lik­tų ne tik Amerikoje ar Ang­li­jo­je, bet ir Lie­tu­vo­je. KMU Neonatologijos klinikos vadovės Eg­lės Mar­kū­nie­nės moks­li­nės di­ser­ta­ci­jos „Me­di­ci­ni­niai, psi­cho­lo­gi­niai ir so­cia­li­niai kū­di­kių žin­dy­mo veiks­niai“ (2003 m.) duo­me­ni­mis, tarp aukš­to iš­si­la­vi­ni­mo mo­ti­nų sa­vo kū­di­kius žin­džiu­sių 4 mė­ne­sius ir il­giau bu­vo san­ty­ki­nai 4,9 kar­to dau­giau ne­gu tarp mo­ti­nų su vi­du­ri­niu ar že­mes­niu iš­si­moks­li­ni­mu. Kū­di­kio žin­dy­mas su­ku­ria vie­nas ki­tą ska­ti­nan­čią sis­te­mą: bran­džios as­me­ny­bės ren­ka­si žin­dy­mą, o žin­dy­mas sa­vo ruož­tu jau ne tik psi­cho­lo­gi­niu, bet ir bio­lo­gi­niu ke­liu (per „mo­ti­nys­tės“ hor­mo­nus, pa­gau­sė­jan­čius mo­ti­nos krau­jy­je žin­dant) ska­ti­na mo­ti­niš­ką, vaiką ugdyti skatinančią, elg­se­ną.

Ang­li­jos ir Nau­jo­sios Ze­lan­di­jos moks­li­nin­kai, ty­rę mai­ti­ni­mo įta­ką neiš­ne­šio­tų la­bai ma­žo gi­mi­mo svo­rio vai­kų pro­ti­niam vys­ty­mui­si, ra­do, kad aš­tuo­ne­rių me­tų am­žiu­je in­te­lek­to koe­fi­cien­tas bu­vo vidutiniškai de­šim­čia ba­lų aukš­tes­nis tų, ku­rie nau­ja­gi­mys­tė­je mai­tin­ti mo­ti­nos pie­nu. Tai, jog pir­mo­sio­mis gy­ve­ni­mo sa­vai­tė­mis jie bu­vo lai­ko­mi in­ku­ba­to­riu­je ir mai­ti­na­mi per zon­dą, lei­džia ma­ny­ti, kad vys­ty­mo­si pra­na­šu­mą są­ly­gojo taip pat ir bio­lo­gi­niai paties mo­ti­nos pie­no veiksniai. Tam tik­ros rie­balinės rūgš­tys – tarp jų svar­biau­sia do­ko­sa­hek­sae­no rūgš­tis, ku­rių gau­su mo­ters pie­ne, o kar­vės pie­ne trūks­ta, yra bū­ti­nos nor­ma­liam žmo­gaus akių tink­lai­nės ir sme­ge­nų vys­ty­mui­si.

Unikaliai pritaikytas maistas

Kiek­vie­nos mo­ters pie­nas yra uni­ka­liai pri­tai­ky­tas pa­ten­kin­ti bū­tent jos kū­di­kio po­rei­kius. O ir tos pa­čios mo­ti­nos pie­nas kas­dien vis ki­toks ir net kei­čia­si per die­ną. Prieš­pie­nis, ku­rį gau­na nau­ja­gi­mis, ski­ria­si nuo su­bren­du­sio pie­no vy­res­niam kū­di­kiui, o per anks­ti gi­mu­siam vai­ke­liui mo­ti­na ga­mi­na spe­cia­liai jam pri­tai­ky­tą pie­ną, tu­rin­tį dau­giau bal­ty­mų.

Pie­no sko­nis pri­klau­so nuo mo­ti­nos val­gy­to mais­to, taip pra­tin­da­mas kū­di­kį bū­si­mam mė­ga­vi­mui­si įvai­riais pa­tie­ka­lais prie šei­mos sta­lo atei­ty­je. Net vie­no žin­dy­mo me­tu pie­nas kei­čia­si nuo skys­to ir van­de­nin­go pra­džio­je iki tirš­to­ko ir rie­bes­nio pa­bai­giant; tai – tar­si pie­tūs iš įvai­rių pa­tie­ka­lų. Bet ku­ris dirb­ti­nis mi­ši­nys yra nykiai vie­no­das konservas ir nie­ka­da net iš to­lo ne­pri­lygs mo­ti­nos pie­nui.

Motinos pieno „konkurentai“

Naš­lai­čiams, ne­gaunan­tiems mo­ti­nos pie­no, ir kūdikiams, kurių mamytės žindyti negali ar (daug dažniau) nenori, mais­tas paprastai ga­mi­na­mas iš lengviausiai prieinamos ir pigiausios žaliavos – kito žinduolio, tačiau biologiškai žmogui labai tolimo – kar­vės – pie­no. Šio gy­vu­lio pie­ną rei­kia la­bai per­dirb­ti, kad bent kiek tik­tų žmo­gaus kū­di­kiui mai­tin­ti. Ga­mi­nant mi­ši­nius, jis ge­ro­kai pra­skie­džia­mas (kad ne­bū­tų per daug bal­ty­mų – per­tek­lius kenks­min­gas), pi­la­ma daug cuk­raus (nes kar­vės pie­ne, net ir ne­pras­kies­ta­me, ang­lia­van­de­nių ge­ro­kai ma­žiau ne­gu mo­ters pie­ne), augaliniais aliejais kompensuojamas riebalų stygius ir dar pri­de­da­ma įvai­rių pa­pil­dų, ku­rių iš­ties tik men­ką da­lį kū­di­kiui pa­vyks­ta pasi­sa­vin­ti, ir dar ne­ži­nia, ar tikrai be ne­pa­gei­dau­ja­mų pa­sek­mių. Be to, joks komercinis „maistelis“ neturi ir niekada, nes net ir teoriškai neįmanoma, neturės tų nuostabių dalykų, kuriuos aptarsime kitą kartą – tai kūdikio sveikatą saugančios motinos pieno savybės!

„Mamos žurnalas“