Žindymo sėkmei būtini trys dalykai: norėjimas, galėjimas ir mokėjimas. Pagimdžiusios moters galėjimu žindyti ir kūdikio gebėjimu žįsti pasirūpino pati gamta, o sąlygas suteikia normalus gyvenimas. Tačiau dar reikia ir mokėti – žinoti. Juolab kad šiuolaikinėje visuomenėje, deja, dauguma motinų nežindo arba žindo per trumpai ir negali nei būti tinkamais pavyzdžiais, nei gerai patarti jaunoms mamytėms.
„Pieno fabrikėliai“
Jie yra du ir vadinami pieno liaukomis. Moters krūtyje yra daugybė pieną gaminančių ląstelių. Jų grupės, sukibusios sienelėmis, sudaro savotiškus maišelius – alveoles, į kurių vidų išsiskyręs pienas. Aplink kiekvieną alveolę yra tinklelis raumeninių ląstelių, kurios susitraukdamos išstumia pieną į latakėlius ir varo tolyn spenelio link, netoli kurio yra praplatėjimai – pieno ančiai, kur pienas kaupiasi. Visą pieno liauką, sudarytą iš kelių skilčių, gaubia oda, kuri krūties priekyje, prieš pereidama į spenelį, yra tamsesnė. Tas laukelis aplink spenelį – areolė – yra kaip tik virš pieno ančių.
Areolės odoje yra mažų Montgomerio liaukučių, tarsi smulkių spuogelių, kurių išskiriamas sekretas patepa laukelį ir spenelį, kad nedžiūtų. Be to, šis tepalėlis turi medžiagų, saugančių nuo infekcijos. Ir dar, jis savitai kvepia, priviliodamas kūdikį apžioti krūtį būtent ten, kur reikia, net ir tamsią naktį, jei pati mama miega.
Kiekvieną iš dviejų moters pieno liaukų sudaro 15-20 liaukinio audinio skiltelių – segmentų, apsuptų jungiamuoju ir riebaliniu audiniu. Būtent riebalinio audinio kiekis daugiau negu pati pieno liauka lemia dar negimdžiusios ir nežindžiusios moters krūtų dydį ir formą. Pieno liaukos struktūra panaši į medį, ant kurio smulkiausių šakelių – latakėlių – kekėmis išsidėsčiusios alveolės – „lapeliai“. Segmentus sudaro nuo 10 iki 100 alveolių kekių. Paprastai, žindant tik vieną kūdikį, funkcionuoja ne visos alveolės. Iš bėdos moteris galėtų žindyti tik viena krūtimi. O maitinant dvynukus ar trynukus reikia daugiau pieno, tad į darbą įsitraukia daugiau arba net visos pieną gaminti galinčios ląstelės.
Pasiruošimas darbui
Žindymas dar vadinamas natūraliu – gamtos skirtu – kūdikių maitinimu. Gamta jau paauglę mergaitę pradeda ruošti jos būsimiems vaikams maitinti. Veikiant kiaušidžių hormonams estrogenams krūtyse vystosi liaukinis audinys ir pieno latakėliai.
Moteriai pastojus, po trečiojo nėštumo mėnesio krūtyse intensyvėja kraujotaka, sparčiai bręsta alveolės. Krūtų pokyčiai yra ankstyvasis nėštumo požymis: daug greičiau, negu nebesueis sijono užtrauktukas, pastebėsite, kad nebeužsisega marškinėlių sagutės.
Pieno gamybą skatina hipofizio hormonas prolaktinas. Jau nėštumui įpusėjus jo labai padaugėja moters kraujyje, o krūtyse atsiranda nedaug pirmojo pieno – priešpienio. Tačiau, kol pieno dar nereikia, prolaktino veikimą stabdo placentos hormonai. Jų veikimas toks stiprus, jog net nedidelės placentos dalys, užsilikusios po gimdymo, galėtų ir vėliau trukdyti pienui rastis. Po vaiko gimimo ir placentos pasišalinimo prolaktinas palaipsniui išsilaisvina iš pamažu išnykstančių jos hormonų kontrolės – „pienas ateina“.
Paklausos ir pasiūlos dėsnis
To ypatingo maisto reikia kūdikiui, todėl būtent pagal jo „užsakymus“ pienas ir gaminamas. Kai žįsdamas kūdikis burna liečia krūties spenelio ir areolės odą, yra dirginamos joje esančios nervų galūnėlės – receptoriai. Iš jų impulsai akimirksniu pasiekia motinos smegenis ir perduodami į posmegeninę liauką hipofizį. Iš priekinės hipofizio dalies išskiriamas jau minėtas hormonas prolaktinas, kuris, su krauju nuneštas į krūtis, skatina pieno gamybą liaukinėse ląstelėse. Kuo ilgiau ir intensyviau kūdikis žinda, tuo daugiau prolaktino patenka į motinos kraują ir tuo daugiau pieno pagamina jos pieno liaukos. Prolaktino išsiskyrimą sukelti gali ir spenelio bei areolės dirginimas krūtį išmelžiant rankomis ar pientraukiu, tačiau kūdikio žindymas yra natūraliausias ir veiksmingiausias būdas.
Pieno gamyba krūtyse priklauso nuo pieno poreikio. Jei kūdikiui maža to, ką rado motinos krūtyje, jis žinda toliau (tą pačią krūtį arba jau kitą), per spenelį pasiųsdamas dar „užsakymo skambučių“ į hipofizį, kad šis, išskirdamas daugiau prolaktino, „palieptų“ pieno liaukoms gaminti pieno gausiau. Ir atvirkščiai, jei pieno per daug, pasisotinęs kūdikis dalį pieno palieka krūtyje. Tas likutis yra ženklas, jog kitą kartą pieno reikės mažiau.
Gamta yra dosni
Dauguma motinų pieno gali pagaminti gerokai daugiau, negu reikia vienam kūdikiui išmaitinti, ir pieno gamyba gali būti lengvai padidinta, kad patenkintų padidėjusius žindomo kūdikio poreikius. Tuo galima įsitikinti, jeigu po kūdikio žindymo dar dirbtinai (rankomis ar pientraukiu) iš krūtų ištraukiamas jose likęs pienas. Tuomet dėl tęsiamo spenelių nervinių receptorių dirginimo iš hipofizio refleksiškai toliau išsiskiria prolaktinas, kuris skatina naujo pieno gamybą krūtyse. Dėsninga, kad kuo labiau ištuštinama krūtis, tuo intensyvesnė pieno gamyba joje vyksta paskui. Vienam pirmųjų mėnesių kūdikiui pakanka 600–900 ml motinos pieno per parą, o įgudusios donorės profesionalės sugebėdavo iš savo krūtų per dieną išmelžti daugiau kaip du litrus pieno. Dvynukus žindančios motinos pagamina pieno dvigubai daugiau negu maitinančios tik vieną kūdikį, o trynukų mamytės – dar daugiau.
Motinos krūtis – ne taupyklė
Žmonėms, kurie įpratę kūdikius maitinti iš buteliuko, gali atrodyti, kad ir moters pieno liaukos veikia tuo pačiu principu, todėl žindančiai motinai jie linkę patarti laukti, kol krūtys prisipildys. Iš tikrųjų labai atidėliojant kitą žindymą daugiau pieno kūdikis negaus. Atvirkščiai – retai žindant, per parą pagaminamo pieno kiekis gali būti gerokai mažesnis negu žindant dažnai. Intervalams tarp žindymų ilgėjant, pieno gamybos intensyvumas gęsta. Jau žinome – per kiekvieną maitinimą kaip atsakas į spenelio nervinių receptorių dirginimą iš hipofizio į kraują išsiskiria pieno gamybą krūtyse skatinantis hormonas prolaktinas. Jo koncentracija kraujyje laipsniškai didėja, maksimumą pasiekdama tarp 15 ir 60 minučių po žindymo, o paskui maždaug dvi valandas tolydžio mažėja.
Kad būtų vaizdžiau, išspręskime paprastą uždavinėlį. Tarkime, kad kūdikis nori valgyti maždaug kas dvi valandas. Tokiais intervalais maitindamasis ir krūtyse kaskart rasdamas, pavyzdžiui, 80 mililitrų pieno, per parą jis gaus 80 ml x 12 = 960 ml pieno. Jeigu mama įvairiais būdais privers kūdikį palaukti ir jį maitins kas keturias valandas, krūtyse pieno galbūt jau bus atsiradę, pavyzdžiui, 100 mililitrų. Tačiau per visą parą jis gaus 100 ml x 6 = 600 ml pieno – gerokai mažiau.
Delsimas – praradimas
„Tempti“ laiką nežindant išalkusio kūdikio ir stengtis krūtyje sukaupti daugiau pieno – beprasmiška dar ir todėl, jog laikui bėgant pienas liesėja! Jeigu pienas ilgai, kelias ar daugiau valandų, lieka krūtyje nepanaudotas pagal paskirtį, tai yra kūdikiui maitinti, gamta imasi sugrąžinti motinos organizmui naudingąsias medžiagas. Pirmiausia atgal į kraują per latakėlių sienelių ląsteles įsiurbiamos pieno riebalų molekulės. Kuo daugiau pieno sukaupiama krūtyje ir kuo ilgiau jis ten užsibūna, tuo liesesnis pasidaro. Todėl riebiausią ir sočiausią motinos pieną kūdikis gauna, kai yra žindomas dažnai.
Visai nebūtina, kad pienas gamintųsi gausiais „potvyniais“, kurie ir motinos krūtis ištampo, ir kūdikio skrandį perpildo bei žarnyno „audras“ sukelia. Be to, sauskelnių ir mišinių firmų idealizuojami labai ilgi miego periodai iš dalies trumpina kūdikio protiniam vystymui skiriamą laiką.
Pagal savo poreikį, taip dažnai, kaip pats to nori, žindomas kūdikis dažniau ir ilgiau bendrauja su motina ir santykinai intensyviau vystosi kaip žmogus ir asmenybė. Protui ne mažiau kaip miego reikia įspūdžių ir patirties.
Krūtų dydis nesvarbus
Labiau nei liaukinio audinio kiekis (pieną gaminančių ląstelių skaičius) krūtų dydį lemia riebalinio audinio gausa. Tačiau jeigu ir atsitiktų taip, jog vienos moters didesnės krūtys pajėgtų pagaminti ir sukaupti gerokai daugiau pieno vienam kartui ir kūdikį žindyti pakaktų rečiau, tai kitos, mažesnes krūtis turinčios mamytės vaikas augtų taip pat sėkmingai paprasčiausiai žįsdamas dažniau. Arba ilgiau. Juk naujas pienas krūtyje gaminasi ne tik tarp maitinimų, bet ir paties žindymo metu. Pagaliau, jeigu kūdikis liks nepasisotinęs iš vienos krūties, alkį galutinai numalšinti jis galės žįsdamas antrąją, o paskui galbūt dar kartą prigludęs prie pirmosios. Žinome, jog pieno gamybą skatinantis hipofizio hormonas prolaktinas su krauju atnešamas į abi krūtis. O prolaktino išsiskyrimą stimuliuoja nerviniai impulsai, kylantys spenelyje žindant. Taigi, kūdikiui žindant vieną krūtį, naujas pienas gaminasi ir joje, ir antrojoje krūtyje. Tad nereikia stebėtis, jeigu žindymas neretai užtrunka pusvalandį ir dar ilgiau, kol vaikas pasisotina. Motinos pieno gamyba per visą parą labiau priklauso nuo kūdikio poreikio žįsti negu nuo motinos krūtų galimybių pieną sukaupti.
Kas turi vadovauti?
Jei maitinimas yra išties natūralus, kūdikis yra to proceso „dirigentas“. Ne laikrodis (tas prietaisas atsirado palyginti labai neseniai, o žindymo istorija skaičiuoja jau daug tūkstantmečių), ne gydytojas ir ne slaugytoja, ir ne mama yra gamtos įgalioti nuspręsti, kada reikia valgyti, o pats kūdikis. Kaip tik jis geriausiai žino ir tai, kiek pieno išalkus jam reikia suvalgyti, kad pasijustų sotus.
Tačiau tas išmintingas, bet labai mažas žmogus dar nemoka savo norų nei pasakyti, nei parašyti. Jo poreikius suprasite tik savo motiniška intuicija.
Todėl visada – dieną ir naktį – būkite kartu!
Kazimieras Vitkauskas, vaikų gydytojas, knygos „Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ autorius, www.zindyk.lt
„Mamos žurnalas“
