Per Kalėdas tikimės dovanų – ir materialių, ir ne tik. Trijų vaikučių mama Reda Jucevičienė vieną didelę dovaną jau gavo. Prieš mėnesį susilaukusi trečiojo sūnelio Rolando, ji maitina be problemų. Sako, jog taip maitinti yra palaima, – jokio streso, vaikas auga kaip ant mielių, mama pailsėjusi ir rami.
Tačiau kad gautų šią motinystės dovaną, Reda turėjo išmokti labai nelengvą pamoką su dabar jau dvejų metukų dvynukais Justinu ir Karoliu, kuriuos natūraliai maitino iki metų ir 2 mėnesių.
Pasakoja pati Reda:
„Besilaukdama dvynukų, buvau nusiteikusi, kad maitinsiu natūraliai. Ir štai jie gimė – du mažiukai Justinas ir Karolis, o mano krūtinė didelė, vaikeliams sunku žįsti. Patraukdavo keletą kartų ir pavargę užmigdavo. Niekas man nesakė, kad išmokti žindyti bus taip nelengva. Kad užsikurtų pieno fabrikėlis, turi vaikus visą laiką laikyti prie savęs. O mūsų dvynukams trečią parą prasidėjo naujagimių gelta, jiems teko gulėti po specialiomis lempomis. Dažnai iš lovyčių negali kelti, tad tik kas kelias valandas paimdavau ant rankų ir bandydavau duoti žįsti. Kaip tai daryti, rodė ir slaugytojos, bet kol jos būdavo, lyg ir sekdavosi, o kai likdavau viena, – vėl nepavyksta… Gimdymo namuose prašiau ir pientraukio, nes krūtys buvo sunkios, kietos. Esu dėkinga vienam gydytojui, kuris psichologiškai man labai padėjo sakydamas, kad turiu tiek pieno, kad ne du, o visus tris galėčiau išmaitinti.
Kol vaikeliai po lempomis, seselės atnešė mišinukų, o man toks stresas – juk jei pradėsiu duoti mišinių, tai greičiausiai nebepavyks maitinti natūraliai? Gerai, kad kartu buvo vyras ir nuramino. Tada para su mišinukais man buvo gera pamoka, kad visomis jėgomis reikia stengtis išmokti žindyti, nes nenoriu vaikų auginti plaudama buteliukus ir gamindama tuos mišinius. Vis dėlto kokia palaima yra krūtis – padavei ir žinai, kad pienuko temperatūra tokia, kokios reikia, maisto medžiagos būtent tokios, kurių dabar vaikeliams labiausiai reikia.
Grįžome namo, prasidėjo nuolatinis žindymo maratonas. Pusvalandį prie krūties kabodavo vienas, pusvalandį – kitas, tada nedidelė pertrauka – ir vėl viskas iš pradžių. Man atrodo, kad tada nedariau nieko kito, tik maitinau ir maitinau. Turime patogų fotelį, kurį aš paverčiau žindymo sostu, – šalia nuolatos būdavo padėti lašiukai nuo pilvo pūtimo, gerosios bakterijos vaikučiams, geriamasis vanduo man. Jau gimdymo namuose pradėjau gerti daug vandens, nes buvau skaičiusi, kad žindančiai moteriai jo reikia kur kas daugiau. Tame soste ir gyvenau, dažnai ten ir valgydavau, nes laiko pačiai ramiai papietauti tiesiog nebūdavo. Įpratau vaikučius žindyti po vieną, pastebėjau, jei krūtis duodu abiem iš karto, nukenčia speneliai. Taigi vienas nekantresnis gaudavo pienuko, o kitas būdavo paguldomas į supamąją kėdutę prie sosto ir ramiai laukdavo savo eilės. Kartais, jei verkdavo abu, pienuko duodavau iš pradžių truputį vienam, o kai tas apsiramina, – kitam.
Nelengva buvo pirmus mėnesius, nes visą parą beveik nuolatos žindydavau. Pati be miego, vaikščiojau po namus kaip zombis. Valandėlę apsitvarkyti namus rasdvau tik tada, kai vaikai miegodavo atvirame balkone. Pamenu, jau artėjant metams buvo viena naktis, kai vaikai nepabudo. Aš išsigandusi nuėjau pažiūrėti, ar viskas gerai, nes išmiegoti visą naktį jau atrodė kažkas nerealaus.
Sūnelius pavyko išmaitinti iki 1 metų ir 2 mėnesių. Jie pirmus metus beveik nesirgo – jokių virusų, jokių peršalimo ligų. Manau, tokį stiprų imunitetą lėmė ir tai, kad buvo maitinami natūraliai.
Nujunkius praėjo mėnuo ir aš… pastojau iš naujo. Planuose trečias kūdikis buvo, bet ne taip greitai, norėjosi atsimiegoti už tuos metus iki soties. Bet pats likimas sudėliojo taip, kaip reikia. Dabar sūpuojame sūnelį Rolandą, kuris gimė didelis, stiprus ir pienuką traukia kaip vyras – per mėnesį priaugo daugiau kaip kilogramą. Šįkart patyriau, kad maitinti krūtimi gali būti taip paprasta ir lengva.
Ginta Lieugminienė, Annos Jankunec nuotraukos
„Mamos žurnalas“
