Tikriausiai gerai, kad moterys nori būti lieknos. Ir ne tik dėl grožio. Viršsvoris didina daugelio ligų riziką, o ir kojoms didesnis vargas nešioti stambų kūną. Tačiau galbūt Jus kažkas pagąsdino, jog žindydama tikrai pastorėsite, nes turėsite valgyti daug daugiau – „už du“ – kad nepristigtų pieno.
Gamyba pagal užsakymą
Ne valgant, o žindant pienas gaminasi! Nesvarbu, kiek – daug ar mažai – maisto suvalgytų ir skysčių išgertų žindanti mama, jos krūtys pieno pagamins būtent tiek, kiek jo bus užsakyta. O reikia pieno ar nereikia, ir kiek reikia, „pasakys“ kūdikis, žįsdamas motinos krūtis. Žįs stipriai ir ilgai – užsakymas bus didelis, žįs dažnai – užsakymų bus daug.
Ir dar: kas „užsakyta“, reikia pasiimti ir taip įrodyti, jog anksčiau pagamintas pienas tikrai buvo reikalingas. Gamta nesivargins gamindama tai, ko niekam nereikia. Jeigu daug pieno paliekama krūtyje – naujo pieno gamyba joje mažės.
Jeigu kūdikis žindomas tik iš vienos krūties, kita, nenaudojama, krūtis bus „išjungta“.
Jeigu dėl kokių nors priežasčių kūdikis nežinda, pieno jam „užsakyti“ gali ir pati mama. Tai daroma pieną iš krūtų ištraukiant dirbtinai – rankomis ar pientraukiu. Kaip ir kūdikio žindymas, dirbtinis spenelio ir areolės dirginimas refleksiškai stimuliuoja išsiskyrimą iš posmegeninės liaukos hipofizio dviejų hormonų: prolaktino, kuris krūtyse skatina pieno gamybą, ir oksitocino, sukeliančio pieno tekėjimą iš krūties. O anksčiau pagaminto pieno dirbtinis ištraukimas, kaip iš natūralus išžindimas, sudaro galimybę naujam pienui rastis. Aišku, tai nėra taip gerai, kaip glausti prie krūties ir žindyti patį kūdikį, tačiau vis tiek daugybę kartų geriau negu maitinti jį mišiniais – gyvulių pieno konservais.
Ar reikia valgyti už du?
Štai dabar ir paklausite: o kaip užtikrinti, kad motinos organizmas pajėgtų įvykdyti „užsakymą“ ir pateikti tiek pieno, kiek kūdikiui reikia? Aišku, žindančios motinos energetiniai poreikiai yra didesni. Bendras energijos ir maistinių medžiagų, sunaudotų pieno gamybai, kiekis yra tiesiogiai proporcingas laktacijos intensyvumui. Jis priklauso nuo to, ar motina maitina tik krūtimi, ar kūdikis dar gauna ir kitokio maisto, ar ji žindo tik vieną kūdikį, ar du, tris ir daugiau. Pagal dietologų rekomendacijas, maitinančiai motinai reikia gauti 400-500 kilokalorijų per parą daugiau negu iki nėštumo.
Taigi ar žindanti mama turi kasdien užsirašinėti suvalgyto maisto gramus ir nuolat skaičiuoti kalorijas, kad jų nepritrūktų ar nebūtų per daug? O gal stengtis suvalgyti kuo daugiau, net prisiverčiant, kad tikrai užtektų?
Pasikliaukite savo apetitu
Nevarkite skaičiuodama gramus ir kalorijas, ir nesikankinkite valgydama ko nenorite. Kaip Jūsų kūdikį geriausia maitinti tada, kai jis nori, ir tiek, kiek nori, taip ir Jūs pasikliaukite savo apetitu. Tam ir yra alkis ir troškulys, kad žmogus neužmirštų atsigerti ir pavalgyti, kai jam to reikia. Sunkiai fiziškai dirbančiam reikia daugiau maisto ir jis valgo daugiau už gulinėjantį, bet ne todėl, kad taip nusprendžia nuolat suskaičiuodamas reikalingas kalorijas. Daugiau arba dažniau valgyti jis nori!
Dvynukus žindanti mama norės valgyti daugiau negu tik vieną kūdikį krūtimi maitinanti mamytė, o ši – daugiau už visai nežindančią. O atsarga ne tik vienam kitam motinos neprivalgymui kompensuoti, bet ir rimtesnio badavimo atvejui pasirūpina pati gamta.
Atsargos „juodai dienai“
Savo kūno apvalumuose jas kaupti pradeda jau bręstanti mergaitė. Nėštumo laikotarpiu moteris gerokai pasunkėja ne vien tiktai dėl labai padidėjusios gimdos, joje augančio vaiko, placentos ir vaisiaus vandenų svorio. Nėščios ir žindančios moters medžiagų apykaita itin ekonomiška ir maistas labai gerai įsisavinamas. O motinos ir jos gimdoje augančio vaisiaus poreikius viršijančių maistingųjų medžiagų perteklius ir vėl gula riebaliniu audiniu poodyje. Šitaip gamta „apdraudžia“ naująją gyvybę nuo galimo maisto stygiaus ateityje, tada, kai jau gimusį kūdikį reikės žindyti. Šias atsargas ir panaudoti bus lengviausia pagal jų paskirtį – pieno gamybai, jeigu motinai suvalgomo maisto kurią diena pritrūktų.
Žindanti moteris gali nesunkiai palieknėti, jeigu nesistengia pati valgyti daugiau, negu jai tuomet reikia. Pristigus nėštumo metu sukauptų rezervų, pieno gamybai gali būti „mobilizuoti“ net ir dar anksčiau motinos kūne jau buvę riebalai. Kita vertus, jeigu motinos suvalgomas maistas užtikrina visos reikalingos energijos ir visų reikalingų maistingųjų medžiagų kiekį, laktacija (pieno gamyba) gali ir nesukelti kūno svorio mažėjimo. Pasitaiko, jog žindymo laikotarpiu kai kurioms motinoms kūno svoris net padidėja. Taip gali atsitikti, jei moteris stengiasi labai daug valgyti, „kad užtektų pieno“ (dabar, šiandien), bet jos organizmas tai „supranta“ kaip nurodymą kaupti riebalų atsargas irgi „kad užtektų pieno“, bet ateityje.
Taigi žindymas – tai laikas, kai greitai tunkama arba lengvai lieknėjama. Pati spręskite, ko Jums reikia.
Ko reikia tau?
Žindymas yra gera proga nesunkiai sumažinti viršsvorį. Bet skubėti nereikėtų. Lieknėjimo dietos tuojau pat po gimdymo nepatartinos. Moters organizmui reikia maždaug poros mėnesių atsistatyti po gimdymo ir gerai pieno gamybai įtvirtinti. O paskui – pažiūrėkite į veidrodį, lipkite ant svarstyklių…
Orientuotis galima pagal kūno masės indeksą (KMI), kuris apskaičiuojamas kūno svorį (kilogramais) padalinant iš ūgio (metrais) kvadrato. Pavyzdžiui, jeigu žmogaus svoris 68 kg, o ūgis 1,7 m, tai KMI = 68 : 1,7 2 = 68 : 2,89 = 23,5. Normalaus kūno masės indeksas yra tarp 18,5 ir 25, idealus – 22. Jeigu KMI nesiekia 18,5 – žmogaus kūno svoris per mažas, jam gresia imuniteto nusilpimas ir padidėjusi rizika susirgti įvairiomis su maisto trūkumu susijusiomis ligomis. Tikrai negalima užsiimti svorio metimu! Kūno riebalų atsargų pieno gamybai praktiškai nėra, viską privalote gauti su kasdien valgomu maistu.
Jeigu Jūsų kūno masės indeksas tarp minimumo (18,5) ir idealaus (22), valgykite, kiek širdis geidžia, ir nesirūpinkite svorio metimu. O jei taip atsitiks, jei vieną kitą kartą neprivalgysite, nepanikuokite, nes Jūsų kūne yra truputis atsargų, kurių užteks pieno gamybai užtikrinti.
KMI intervalas tarp idealaus (22) ir normalaus viršutinės ribos (25) yra pats geriausias: Jūs mokate sveikai maitintis, vadovaudamasi savo apetitu. Jūsų krūtys visada sugebės pateikti tiek pieno, kiek jo paprašys žindomas kūdikis. O Jūsų organizmas puikiai supras, kada pieno gamybai užteks iš maisto gautų medžiagų, o kada jų pasiimti ir iš kūno „sandėliuko“. Jame yra normalaus dydžio atsargos, kurių, visiškai ištuštinti nevertėtų, taigi ir specialios svorio metimo programos Jums dar nereikalingos.
O štai KMI, viršijantis 25, reiškia per didelį riebalų susikaupimą kūne. Tuomet kūdikių žindymas – tai gelbėjimosi ratas nuo daugybės bėdų, kurias gali atnešti nutukimas. Meskite perteklinį svorį nedvejodama! Tačiau nepersistenkite: svoriui krentant labai greitai, riebaluose buvę aplinkos teršalai ir toksinai (jeigu kūno atsargos yra labai intensyviai tirpdomos) išsiskiria į kraują ir dalis jų gali patekti į pieną. Taip gali atsitikti, kai per mėnesį netenkama daugiau kaip 2 kg arba pusės kilogramo per savaitę.
Gero apetito!
Tolygus motinos svorio mažėjimas laktacijai (pieno gamybai) netrukdo. Pradėkite svorio metimo programą iš lėto.
Pirmiausia be gailesčio braukite iš savo valgiaraščio cukrų, riebius saldumynus ir balčiausiųjų miltų gaminius. Bet svarbu, kad Jūsų maistas būtų suderintas ir įvairus, kad jame netrūktų baltymų ir visų reikalingų mineralų bei vitaminų.
Saikingas sportas bei mankšta yra naudingas ir žindančiai motinai, ir kūdikiui. Pasirinkite tokią fizinę veiklą, kuri Jums nenusibostų ir teiktų malonumą. Pavyzdžiui, pasivaikštant po trejetą kilometrų 5 kartus per savaitę su kūdikiu vežimėlyje arba nešioklėje galima atsikratyti 1-1,5 kg per mėnesį.
Žindančios motinos svoris paprastai sumažėja labiau negu dirbtinai maitinamo kūdikio motinos, net jeigu ši valgo gerokai mažiau. Argi nenuostabu: lieknėjate, nors valgote, kiek norite. Gero apetito!
Konslutavo gydytojas Kazimieras Vitkauskas
„Mamos žurnalas“
