Žįsti – tai ne čiulpti! Neleiskite žaloti spenelių

Žindymo sėkmę lemia darni dviejų žmonių veikla. Viena jų – pieną savo krūtyse gaminanti ir tiekianti mama, antrasis – tą pieną žindimu „užsisakantis“ ir taip pat pasiimantis kūdikis.

Svarbiausias „darbininkas“

Jau ži­no­me: motinos krūtyse pa­si­ga­mi­nęs pie­nas te­ka la­ta­kė­liais ir kau­pia­si už spenelio po areole – tam­ses­niuo­ju lau­ke­liu – esančiuose jų praplatėjimuose, dar va­di­na­mo­se an­čiais. Kad pie­nas trykš­tų iš krūties lauk, tuos an­čius rei­kė­tų paspaus­ti ir pie­ną iš jų išstum­ti pro spe­ne­lį.

Svar­biau­sias „dar­bi­nin­kas“, ku­riam ten­ka ši už­duo­tis žin­dant, yra kū­di­kio lie­žu­vis, kurį su­da­ro stiprūs rau­me­nys. Kū­di­kis prie krū­ties ge­rai priglunda tik tuomet, jeigu sa­vo bur­na ap­žio­ja ne tik spe­ne­lį, bet ir di­des­nią­ją areo­lės da­lį. Ta­da iš­ties­tas į prie­kį lie­žu­vis pa­len­da po pie­no an­čiais ir jo ga­le ky­lan­ti rau­me­ni­nė ban­ga tar­si vo­le­lis slen­ka stumdama pie­ną į vai­ko bur­ną, kaip pa­vaiz­duo­ta 1 pa­veiks­lė­ly­je. Kai kū­di­kis ge­rai žin­da, mo­ti­nos spe­ne­lis at­si­du­ria gi­liai bur­no­je, su­da­ry­da­mas maždaug treč­da­lį to, ką vai­kas ap­žio­ja. Spe­ne­liui ne­gre­sia joks sužalojimas: vir­šu­je jis sau­giai re­mia­si į go­mu­rį, o apa­čio­je švel­niai ma­sa­žuo­ja­mas (bet ne­tri­na­mas) ban­guo­jan­čiu lie­žu­viu.

Kas būtų, jeigu čiulptų

Ki­taip bū­na, jei kū­di­kis ap­žio­ja vien tik mo­ti­nos spe­ne­lį ir jį čiul­pia. Ta­da spe­ne­lis mai­go­mas tarp dan­te­nų, tri­na­mas, o dar blogiau yra tai, kad vai­kas, siek­da­mas pie­no, spe­ne­lį siur­bia. Gu­ma, ir ta il­gai­niui iš­burk­tų, o juk krū­ties spe­ne­lis – vie­na glež­niau­sių ir jaut­riau­sių mo­ters kū­no vie­tų. Siur­bia­mas spe­ne­lis pu­čia­si ir brinks­ta, plo­na jo pa­vir­šiaus ode­lė tem­pia­si, at­si­ran­da įtrū­ki­mų, ku­rie ne tik la­bai skaus­min­gi, bet ga­li ir krau­juo­ti. Čiul­piant kū­di­kio bur­na lie­ka pus­tuš­tė, tai­gi yra vie­tos orui, kuris gali būti nurytas kar­tu su pie­no gurkš­niais. Oras kau­pia­si skran­dy­je, ir dėl to vai­ke­lis ga­li daž­nai at­py­li­nė­ti pa­gul­dy­tas. Tai nebūdinga po nor­ma­laus žin­dy­mo. Be to, čiulp­da­mas kū­di­kis įpran­ta lai­ky­ti lie­žu­vį ne ištiestą, o ati­trauk­tą ties spe­ne­lio ga­lu, pa­na­šiai kaip čiulp­da­mas čiulp­tu­ką. Taigi čiulpti ir žįsti – tikrai ne tas pats!

Skirtumai

Kaip at­ro­do ge­rai krū­tį žin­dan­tis kū­di­kis? Jis pla­čiai iš­si­žio­ju­sęs, di­du­ma areo­lės (o jei ji neplati – tai visa) sle­pia­si vai­ko bur­no­je, o neap­žio­tos jos da­lies dau­giau vir­šu­je. Gal­va tru­pu­tė­lį at­loš­ta, tad tarp no­sies ir krū­ties lieka erdvės vai­kui kvė­puo­ti. Sriuostukai ap­va­lūs, iš­ki­lę, nes kū­di­kio bur­na už­pil­dy­ta ap­žio­tos krū­ties da­lies. Kū­di­kio smak­ras pri­si­glau­dęs prie krū­ties ir net šiek tiek ją spau­džia, žin­dy­mo me­tu sa­vo ju­de­siais tar­si ma­sa­žuo­da­mas ir pa­dė­da­mas pie­nui te­kė­ti iš krū­ties apa­čios spe­ne­lio link.

Čiulpiantis kūdikis krū­tį lai­ko lyg bu­te­liu­ką su čiulp­tu­ku – tik už spe­ne­lio. Bur­na vos pra­žio­ta, smak­ras to­li nuo krū­ties, o skruos­tai spe­ne­lio siur­bi­mo me­tu įdu­bę. Jei pie­ši­nys apim­tų ir mo­ti­nos vei­dą, tik­riau­siai pa­ste­bė­tu­me skaus­mo iš­raiš­ką jame. To­kį ža­lo­jan­tį spe­ne­lio čiul­pi­mą rei­kia kuo grei­čiau atsargiai nu­trauk­ti ir glaus­ti kū­di­kį prie krū­ties iš nau­jo.

Įp­ras­ti čiulp­ti kū­di­kis ga­li ne tik gir­do­mas iš bu­te­liu­ko su čiulp­tu­ku, bet ir ra­mi­na­mas čiulp­tu­ku tuš­tu­ku. Ypač ne­ge­rai, kai čiulp­tu­kas duo­da­mas nau­ja­gi­miui, kol jis dar neį­gu­dęs žįs­ti.

Nau­ja­gi­mio gabumai

Jeigu pirštu pa­lie­si­te nau­ja­gi­mio skruos­tą, tai vai­ke­lis ne tik gal­vą į tą pu­sę pa­suks, bet ir plačiai iš­si­žios. Tai – įgimtas „ieš­ko­ji­mo“ ref­lek­sas.

Ne pirš­tą, su­pran­ta­ma, o mo­ti­nos krū­tį nau­ja­gi­mis no­rė­tų pa­gau­ti. Jei­gu ati­džiau įsi­žiū­rė­tu­mė­te į at­vi­rą kū­di­kio bur­ną, pa­ma­ty­tu­mė­te lie­žu­vį tar­si su­plo­tą jos dug­ne ir iš­kiš­tą į prie­kį. Ši­taip nau­ja­gi­mis pa­ruo­šia vie­tą, kad ga­lė­tų ap­žio­ti kuo dau­giau mo­ti­nos krū­ties ir pa­kiš­ti lie­žu­vį po pie­no an­čiais, esan­čiais po areo­le to­liau už spe­ne­lio.

Kaip tik to­kį pla­čiai iš­si­žio­ju­sį vai­ką ir rei­kia glausti prie krū­ties. Kai kū­di­kis go­mu­riu pa­jun­ta spe­ne­lį, jis čium­pa vis­ką bur­na, dar la­biau pri­glus­da­mas ir ypač stip­riai pri­si­spaus­da­mas smak­ru. O ta­da, ra­gi­na­mas žin­di­mo ref­lek­so, dar­bo imasi lie­žu­vis. Ir, su­pran­ta­ma, jei jo veik­la sėk­min­ga, pro spe­ne­lį švirkš­čia pie­nas, ku­ris, su­vil­gy­da­mas lie­žu­vio šak­nį, su­ža­di­na ri­ji­mo ref­lek­są. Šis ref­lek­sas – „iš­ti­ki­miau­sias“ ir iš­lie­ka vi­są žmo­gaus gy­ve­ni­mą. Ieš­ko­ji­mo ref­lek­sas bū­din­gas tik nau­ja­gi­mys­tei ir, kol jis vei­kia, rei­kia įtvir­tin­ti ge­rus žin­di­mo ref­lek­so įgū­džius, į kū­di­kio bur­ną įlei­džiant tik vie­nin­te­lį „sve­čią“ – mo­ti­nos krū­tį. Jo­kių čiulp­tu­kų ir bu­te­liu­kų ne­leis­ki­te net ar­tyn prie ma­mą tu­rin­čio nau­ja­gi­mio.

Žin­dy­mas gu­lint

Kar­tais ten­ka žin­dy­ti kū­di­kį gu­lint ant nu­ga­ros, pa­vyz­džiui, tuo­jau pat po gim­dy­mo (kol dar ne­pa­si­ša­li­no pla­cen­ta) ar pir­mą­ją pa­rą po Ce­za­rio pjū­vio. Tuo­met mamai pa­de­da gim­dy­mo sky­riaus slau­gy­to­jos. Vė­liau pa­to­giau žin­dy­ti gu­lint ant šo­no.

Vi­su kū­ne­liu, ne tik vei­du, kūdikis tu­ri bū­ti prie­šais: juk ne­pa­to­gu val­gy­ti, o ypač ry­ti, pa­su­kus gal­vą į šo­ną? Ne­pa­to­gu tai da­ry­ti ir pa­len­kus gal­vą ar­ba la­bai at­si­lo­šus. Tai­gi kū­di­kio gal­va ir kū­nas tu­ri bū­ti vie­no­je li­ni­jo­je, o vei­das ir lie­muo – vie­no­je plokš­tu­mo­je. Glaus­ki­te kū­di­kį prie sa­vęs, pri­lai­ky­da­ma ran­ka. Ki­ta lie­ka lais­va, jei­gu reikės, ja ga­lė­si­te pri­lai­ky­ti krū­tį, ypač jei ji di­de­lė ir minkš­ta. Tik nes­paus­ki­te krū­ties pirš­tais ir ypač ven­ki­te su­gny­bti ją tarp smi­liaus ir di­džio­jo. Taip už­spau­džia­mi la­ta­kė­liai ir truk­do­ma pie­nui te­kė­ti.

Žin­dy­mas sė­dint

Ener­gin­gas kū­di­kis gal­būt pa­val­gys ir grei­čiau, ta­čiau vi­du­ti­niš­kai žin­dy­mas tę­sia­si 20-25 mi­nu­tes, o lė­tes­nis, su per­trau­ko­mis žin­dąs vai­ke­lis ga­li už­truk­ti ir il­giau kaip pus­va­lan­dį. Tai­gi ir mamai teks ši­tiek lai­ko iš­sė­dė­ti vie­no­je vie­to­je. Pa­si­rin­ki­te pa­to­gią, ge­riau že­mes­nę, su at­ra­ma nu­ga­rai kė­dę. Ne­pa­mirš­ki­te: kad ir kaip ­lai­ky­tu­mė­te kū­di­kį, pra­dė­da­ma žin­dy­ti Jūs vai­ke­lį kel­ki­te prie krū­ties, o ne pa­ti len­ki­tės prie jo.

To­dėl pra­var­tu ša­lia tu­rė­ti ką nors tin­ka­mą pa­si­kiš­ti po ran­ka, ant ku­rios gu­li vai­kas. Pa­vyz­džiui, kie­to­ką pa­gal­vę ar su­lanks­ty­tą ant­klo­dę.

Jei kū­di­kis ge­rai pri­glu­dęs, ga­li žįs­ti krū­tį tiek il­gai, kiek jam pa­tin­ka. Pa­si­so­ti­nęs pa­ts ją pa­lei­džia. Kiek­vie­ną mai­ti­ni­mą pra­dė­ki­te iš ki­tos krū­ties. Jei­gu vie­ną krū­tį il­go­kai žin­dęs kū­di­kis vis dar ne­so­tus ir ne­rims­ta, jį ga­li­ma per­kel­ti prie ant­ro­sios. Pa­si­so­ti­nęs nau­ja­gi­mis ar pir­mų­jų mė­ne­sių kū­di­kis pa­pras­tai už­mie­ga, o vy­res­nis, pa­lei­dęs krū­tį, ga­li būd­rau­ti to­liau.

Ne tik valgymas

Žįsdamas kū­di­kis vi­są­laik tu­ri ma­ty­ti mo­ti­nos vei­dą ir jos akis, o Jūs ne­gai­lė­ki­te jam dė­me­sio – šyp­se­na ir kal­ba. Gal mažasis dar ne­sup­ras žo­džių pra­smės, ta­čiau toks bend­ra­vi­mas la­bai svar­bus mo­kan­tis bū­ti žmo­gu­mi.

Kū­di­kė­lio ran­kas iš­lais­vin­ki­te iš vys­tyk­lų ir pirš­ti­nių, kad jis ga­lė­tų lies­ti ma­my­tę. Šis odos su oda sąlytis labai svarbus, nes ska­ti­na ne tik pie­no te­kė­ji­mą iš krū­ties, bet ir švel­nius mo­ti­nos jaus­mus bei kū­di­kio psi­cho­mo­to­ri­nį – pro­to ir ju­de­sių – vys­ty­mą­si.

Visada at­min­ki­te, glaus­ti kū­di­kį prie krū­ties rei­kia su mei­le. Tai – pati svar­biau­sio­ji žindymo mokslo tai­syk­lė. Iš­mok­ti my­lė­ti vai­kui la­bai nau­din­ga. Šian­die­nai ir vi­sam gy­ve­ni­mui. Už mei­lę jis pel­nys mei­lę. Kaip ir Jūs.

Vaikų gydytojas Kazimieras Vitkauskas, knygos „Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ autorius, www.zindyk.lt

„Mamos žurnalas“