Atžindas. Šios keistos temos ėmėmės pasišnekėję su viena skaitytoja. Vaikutį nujunkiusi, o paskui vėl žindymą atnaujinusi mama panaršė internete ir rado siaubingų dalykų apie šį savo poelgį.
Austėjos istorija
Pirmąjį vaikelį maitinau iki pusantrų metų. Tam tikros mano sveikatos problemos privertė nutraukti maitinimą krūtimi.
Nors, manau, būčiau maitinusi ir ilgiau.
Susilaukusi antrojo vaiko, konkretaus laiko, iki kada maitinsiu, nebuvau numačiusi. Kadangi anksti grįžau į darbus, dar maitinau, mano organizmas greitai nusilpo, ir ginekologė bei šeimos gydytoja patarė švelniai nutraukti maitinimą krūtimi, kol „dar geras oras ir saulė šviečia“, nes, esant geram orui, bus mažiau tikimybės, kad vaikutis pradės sirgti. Tad kartu su rudens pabaiga atėjo permainos į mano kiemą – nustojau maitinti sūnų. Jam buvo 1 metai ir 5 mėnesiai.
Deja, nemaitinimas truko labai trumpai – po kelių savaičių sūnelis pradėjo jaustis prastai (vėliau jam nustatė adenovirusą), vėmė, viduriavo, nenorėjo ir negalėjo nieko valgyti, tad nusiraminimo ieškodavo gniaužydamas man krūtis.
O kai nebegalėjo gerti mišinuko prieš miegą, kelis kartus apsižiojo krūtį, taip ramiai užmigdamas. Įsivaizdavau, kad mano bepienė krūtis – kaip koks čiulptukas, nusiraminimui. Tačiau man pačiai netikėtai kartą išgirdau sūnų gurkšnojant, nuryjant mano pieną, kuris po mėnesio vėl atsirado! Man tai buvo visai netikėta. Tačiau sūnaus nestabdžiau – juolab, kad jį paguldė į ligoninę tyrimams, skyrė dietą, jis beveik nieko negalėjo valgyti, tad krūtis ir pienas buvo tarsi išsigelbėjimas.
Prisiminiau visas skaitytas knygas ir straipsnius apie žindymą: kad tokiais atvejais vėl pradėtas žindymas sveikintinas, kad nieko blogo krūtimi nuraminti vaiką taip suteikti jam skysčių, kurių niekaip neišgertų pats.
Tačiau iš artimos aplinkos sulaukiau kritiškų ir pašaipių vertinimų. Mano močiutė šaipėsi, kad „kaip gali toks didelis atjunkytas vaikas vėl žįsti“, girdėjau pastabų, kad „didelis ir vėl pradėjęs žindyti vaikas atrodo šiurpiai, nenatūraliai ir net nepadoriai“. O baisiausia buvo, kai internete radau straipsnį, vadinantį tokį vaikutį ATŽINDU. Net nežinojau, kad tokiems atvejams yra atskira sąvoka, tame straipsnyje apie atžindus rašoma, kad jie pavojingi visuomenei. Nebežinau, kur dėtis.
Negi tikrai taip blogai, kad mano sūnus vėl prisišaukė pieną? Man tai pasirodė net stebuklinga –koks išmintingas motinos kūnas, koks stiprus vaiko ir mamos ryšys, kad vėl gali pažadinti laktaciją. O, pasirodo, tai kažkaip pavojinga aplinkiniams.
Ar galite man padėti?
Pirmiausia pacituosime minėtą straipsnį, kuris buvo ištrauka iš Aleksandro Žarskaus knygos „Gimimo slėpinys“:
Atžindas – pavojingas visuomenei
Nujunkymas yra galutinis kūdikio atskyrimas nuo motinos. Kol motina žindo, jos kūno fiziologija, pasak šiuolaikinės medicinos, panaši į nėščiosios: motinos endokrininė sistema aprūpina kūdikį maistu. Skirtumas tik tas, kad vaikas maitinamas ne per placentą, o per krūtis.
Lietuvių kaimo kultūroje vaikus nujunkydavo dažniausiai dvejų metų, tai atlikdavo staiga ir su tam tikromis apeigomis.
Apeigos išreikšdavo naują vaiko subrendimo laipsnį ir jo savarankiškumą. Nujunkymas būdavo šeimos šventė, į kurią susirinkdavo krikšto tėvai ir giminės. Nujunkant pirmą kartą apaudavo vaiko kojas, spėdavo jo ateitį, o motina, kad negirdėtų vaiko prašymų, kelioms dienoms išvykdavo iš namų.
Pasitaikydavo, kad mama, pagailėjusi verkiančio vaiko, vėl duodavo jam krūtį, t.y. atžindydavo. Atžindymas kaimo kultūroje buvo laikomas neigiamu reiškiniu. Už atžindymą smerkdavo, o apie atžindus sakydavo, kad jie pavojingi visuomenei.
Prisiminusios senuosius papročius, moterys kartais ir dabar nepagrįstai bijo atžindymo. Jos mano, kad atžindu tampa ir kelių savaičių ar mėnesių kūdikis, kuris dėl tam tikrų priežasčių tam tikrą laiką nebuvo žindomas ir po to vėl pradėtas žindyti. Reikia atsiminti, kad atžindas yra po vienerių metų ar ilgesnio žindymo laikotarpio su tam tikromis apeigomis nujunkytas, o po to iš gailesčio, kad labai verkė ir buvo neramus, vėl pradėtas maitinti kūdikis.
Pirmykštėse kultūrose vaikus nujunkydavo ir nujunko ne staigiai, o palaipsniui. Ten vaikai žindomi, kol patys atpranta. 3–4 metų vaikas vis dar retkarčiais atbėga pas motiną krūties. Žinda jie vis rečiau ir rečiau, kol patys nujunksta. Toks nujunkymas yra natūralus ir nesukelia sukrėtimo nei vaikui, nei motinai.
Austėjos laišką perdavėme žurnalo konsultantams.
ATŽINDULIO PRIE PARŠIUKŲ NELEISDAVO
Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja, humanitarinių mokslų daktarė Rasa Paukštytė-Šaknienė
Apie atžindulį esu rinkusi medžiagą etnografinėse ekspedicijose, kai klausinėjau apie gimtuvių papročius.
Klausinėtos moterys daugiausia buvo gimusios XX a. pradžioje, o viena kita ir XIX a. pabaigoje. Taigi jos galėjo prisiminti gana senus laikus.
Moterys pasakojo, kad kaimuose būdavo tokių žmonių, kurie turėjo blogas akis. Todėl tikėta, kad kartą nujunkius vaiką jokiu būdu negalima vėl pradėti maitinti krūtimi. Nesvarbu, kad vaikas verkia, prašosi, nes toks vaikas tampa (arba gali tapti) atžinduliu. Tai reiškia, kad jis bus „blogų akių“, įgaus galios nužiūrinėti, ypač mažus vaikus ir jaunus gyvulius.
Todėl kai kurie žmonės, žinodami apie savo galias ir nenorėdami pakenkti, stengėsi neiti pas mažus vaikus ar, pavyzdžiui, pažiūrėti paršiukų. Nužiūrėjimas pasireikšdavo tuo, kad, tarkime, vaikas be jokios priežasties – sveikas, sausas, pavalgęs – pradėdavo verkti ar būdavo neramus.
Kodėl taip neigiamai buvo žiūrima į atžindulius, gana sunku pasakyti. Vienos moterys sako, kad po pertraukos vėl pradėjus maitinti tampa blogas motinos pienas.
Gal todėl buvo kaime tikima, kad mažo vaiko nereikia rodyti svetimiems. Kiek žinau, šie tikėjimai kartais prisimenami ir dabar.
NENORĖDAVO, KAD MAMA NUSILPTŲ
Vaikų ligų gydytojas, medicinos mokslų daktaras doc. Algimantas Vingras
Tokią temą padaryti – tikrai yra geras sumanymas. Prietaringas požiūris į atžindus galbūt pagrįstas tuo, kad moteris, pradėjusi antrą kartą žindyti, nenusilptų, būtų gera darbininkė, nes to reikėjo šeimos išgyvenimui. Moterys daug gimdydavo – jos turėdavo būti stiprios.
A.Žarskaus surinkta tautosaka buvo to meto mentaliteto, nes tuomet gajūs įvairiausi prietarai, kurių logišką paaiškinimą sunku rasti. Žmonėms reikėjo bendravimo. Bažnyčia buvo vieta, kur susitikdavo. Neįleidimas į bažnyčią buvo stipri priemonė, koreguojanti žmogaus elgseną.
SVEIKINU PROTINGĄ MAMYTĘ
Sertifikuota žindymo konsultantė (IBCLC*) Oksana Laurinavičienė
Laiško autorė Austėja pasielgė kaip jautri, į savo vaiką labai įsiklausanti mama, intuityviai pajautusi, kaip yra geriausia pasielgti kritinėje situacijoje. Po ilgos laktacijos pienas krūtyje taip greitai nedingsta, ir buvo nesunku padėti sergančiam vaikučiui. Jei vaikams niekas netrukdytų, jie patys nusijunkytų tarp 3 ir 4 metų, antropologų nuomone, visiškai normalu ir fiziologiškai vaikus žindyti iki 5–6 metų.
KODĖL ATŽINDAS GALĖTŲ BŪTI „PAVOJINGAS VISUOMENEI“?
Gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė
Pažvelgę į pateiktas citatas, matome, kad tautosakoje atžindu vadinamas vaikas, kurį mama vėl pradeda žindyti po to, kai jis buvo atjunkytas, o vėliau „labai verkė ir buvo neramus“, tad mama jo pagailėjo. A. Žarskus rašo, kad atžindu neturėtų būti laikomas kelių savaičių ar mėnesių kūdikis, net jei jo žindymas buvo nutrauktas, o vėliau vėl atnaujintas: autorius pabrėžia, kad atžindu vadinamas būtent tas vaikas, kuris buvo nujunkytas su tam tikromis apeigomis.
Kuo tai skiriasi?
Galima būtų svarstyti, kad nujunkymo apeigos – tai labai aiškus, viešai išreikštas mamos noras, kad mažylis pereitų į kitą savo gyvenimo etapą: nuo žindomo vaiko taptų savarankiškesniu, mažiau priklausomu nuo mamos, galinčiu valgyti tokį pat maistą, kaip ir suaugusieji, vaiku. Panašu, kad vaikas, kuris buvo tiek neramus ir tiek daug verkė, kad mama turėjo jam nusileisti ir vėl grįžti prie žindymo, aplinkiniams gali atrodyti labai galingas, stipresnis už suaugusiuosius (bent jau už mamą), įveikiantis net mamos stiprų apsisprendimą. Ir greičiausiai toks emociškai stiprus vaikas aplinkiniams gali kelti baimę: juk jeigu vaikas „perlaužė“ mamą, tai tikriausiai jis gali įveikti ir bet ką kita (įskaitant „nužiūrėjimą“ ir pan.).
Literatūroje apie žindymą nėra rašoma, kad grįžimas prie žindymo po to, kai žindymas buvo nutrauktas, kažkuo kenktų mažyliui ar jo mamai. Priešingai, kalbama ne apie įspėjimus, o apie tai, kaip padėti mamai sėkmingai susigrąžinti pieną.
Būna situacijų, kai žindymas nutraukiamas (sustabdomas) dėl mamos ar mažylio sveikatos sutrikimų, kokių nors aplinkybių (pvz., mama kuriam laikui išvyksta toli nuo namų), kartais mama pastebi, kad perėjimas prie maitinimo mišinėliu pablogino vaikelio būklę (pvz., atsirado alergija), tad sprendimas nebežindyti pakeičiamas. Tačiau šiomis situacijomis įvertinamas daugiau ne psichologinis, o fizinis grįžimo prie žindymo aspektas: mama taip nusprendžia, nes vaikelio fizinė būklė nežindant pablogėja (arba buvo tekę sustabdyti žindymą, mamos manymu, per anksti, nei norėtųsi, jei visos aplinkybės būtų buvusios palankios). Žindymo specialistai dalijasi patarimais, kaip būtų galima vėl atkurti žindymą, ir jokiu būdu negrūmoja, kad tai būtų netinkama.
Būtų galima samprotauti, jog senovės kaimuose plitusi baimė, kad vaikas bus atžindas ir kažkokiu būdu įgaus „blogas akis“, apsaugojo mamas nuo pernelyg lengvo ir greito sprendimo keitimo. Mamos ir tėčiai yra nevienodi: vieniems lengviau laikytis savo sprendimo ir duoto žodžio, įskaitant ir tai, ką pasako ir pažada savo vaikams; kiti yra „minkštesni“, greičiau susvyruoja, juos paveikia vaikų prašymai, o ypač – verksmas. Vaikams svarbus „aukso viduriukas“: jie turėtų jausti tėvų tvirtumą, žinoti, kad gali pasikliauti tėčio ir mamos žodžiais, tačiau, kita vertus, taisyklės neturėtų būti tai, kas nepajudinama visiškai jokiomis aplinkybėmis.
Grįžtant prie temos apie atžindus, panašu, jog šis liaudies požiūris (ar prietaras) bando padėti išlaikyti tvirtumą „per daug minkštoms“ mamoms: atrodo, jeigu mamai pačiai per sunku girdėti savo vaiką graudžiai verkiantį ir prašantį vėl prisiglausti prie krūties, nepaisant to, kad ir savo, ir vaiko, ir aplinkinių akivaizdoje buvo priimtas sprendimas vaiką atjunkyti, – tada šio sprendimo laikytis padės susiformavusios „taisyklės“ iš aplinkos. Kitaip tariant, mamai laikytis toje bendruomenėje tinkamų taisyklių padeda ir pati bendruomenė.
Austėjos istorijoje kalbama ne tiek apie tai, kad vaikelis „įveikė“ mamą, bet apie aplinkybių susiklostymą taip, kad žindymas „grįžo“, galima sakyti, savaime: mama krūtį sūnui davė neplanavusi, kad vėl atsiras pieno, ir ne dėl to, kad jis būtų labai verkęs dėl nujunkymo. Šiuo atveju žindymas padėjo vaikui gauti skysčių ir maisto medžiagų, kurių jis kitais būdais dėl ligos negavo. Būtų galima vertinti, kad tai kiek kitokia situacija, nei žindymo sugrąžinimas dėl to, kad mažylis labai verkė ir sugraudino bei „perlaužė“ mamą.
Ar atžindas galėtų būti „pavojingas visuomenei“? Panašu, kad nebent tuo, jog jis buvo tokio tvirto charakterio, kad kartą sugebėjo pakeisti savo mamos sprendimą dėl žindymo nutraukimo. Jeigu taip nutiko, tai būtų puiki proga savęs paklausti, kiek esate linkę keisti savo priimtus sprendimus, kokiose srityse, jūsų manymu, būtų svarbu išlaikyti savo nuostatas nekeičiamas, o kokiose galite būti lankstesni. Ir tvirtas (arba „minkštas“) mažylio charakteris, ir tėvų lankstumas (arba „kietumas“) patys savaime nėra tokie lemtingi, kaip jų pasireiškimas vienomis ar kitomis aplinkybėmis, o čia jau reikės spręsti labai konkrečiai ir ne po vieną kartą. Tik nepamirškite: vaikams reikia ir lankstumo, ir saugumo bei patikimumo.
Žindymo atnaujinimas – relaktacija
Vaikų gydytojas Kazimieras Vitkauskas
Moteris, kuri jau buvo nustojusi žindyti, gali atnaujinti savo pieno gamybą. Tai vadinama relaktacija. Poreikis atnaujinti žindymą gali atsirasti daugeliu atvejų, pavyzdžiui, jeigu sergantis ar neišnešiotas naujagimis kurį laiką negalėjo žįsti krūties, kai vaikas buvo per anksti nujunkytas dėl mamos ligos. Žindymo atnaujinimas – tai ir geriausias gydymas dirbtinai maitinamam kūdikiui, jeigu kitoks maistas jam sukėlė alergiją ar virškinimo sutrikimų. Pritarimo bei paramos verta ir kiekviena motina, tiesiog pakeitusi savo nuomonę ir pasiryžusi kūdikį vėl maitinti ne dirbtinai, o krūtimi.
ikriausiai pati svarbiausia sėkmės sąlyga ir yra pačios mamos noras tai padaryti.
Nustojus žindyti, moters pieno liaukų involiucija trunka vidutiniškai 40 dienų. Šiuo laikotarpiu dar santykinai lengva atkurti laktaciją, jeigu atnaujinamas dažnas kūdikio žindymas. Nežindymo „atostogoms“ užsitęsus ilgiau, motinos pieno gamybą atnaujinti taptų sunkiau, nes dėl involiucijos susitraukusias pieno liaukų ląsteles – laktocitus – tektų vėl „užauginti“. Beje, ir tai įmanoma. Hormonas prolaktinas, kurį išskiria hipofizė, reaguodama į krūties spenelio dirginimą, ne tik skatina pieno gamybą jau veikiančiuose laktocituose, bet gali ir stimuliuoti pieną gaminančių ląstelių augimą ir vystymąsi.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
