Kūdikių auginimas – viena iš tų sričių, kuriose per kelis dešimtmečius įvyko daugiausiai perversmų. Kai kurie dalykai apsisuko 180 laipsnių kampu ir tai, kas buvo rekomenduojama, dabar verčia griebtis už galvos.
Prieš 40–50 metų nebuvo žurnalų tėvams, o juolab interneto, kur mamos galėtų gaudyti naujausias žinias. Vienintelis rašytas žinių šaltinis buvo knygos, skirtos tėvams. Viena tokių – „Vaikas auga“ – buvo tarsi jaunų mamų biblija. Jūsų įdomumui pagal šią knygą, išleistą 1969 metais, parengėme straipsnį apie labiausiai šokiruojančius tų metų patarimus.Šiuos patarimus dar gali perduoti močiutės, nes atsimena tai, ką jaunystėje buvo išmokusios.
Gyvenimas nestovi vietoje – kiekvienam laikmečiui savos žinios, nes labai pagerėjo galimybės pasikeisti informacija, ją išanalizuoti, apibendrinti ir paskleisti. Tiesa ir tai, kad gal po 40 metų ar greičiau mūsų šiandienos žinios atrodys naivios ir juokingai graudžios…
Komentuoja pediatras docentas Algimantas Vingras ir gydytoja neonatologė med. dr. Eglė Markūnienė
MAITINKITE KŪDIKĮ GRIEŽTAI KAS 3,5 VALANDOS
„Kūdikis maitinamas 6 kartus per parą kas 3,5 val. Pavyzdžiui, 6 val., 9.30 val., 13 val., 16.30 val., 20 val., 23.30 val. Naktį būtina 6 val. pertrauka, kurios metu motina pamiega“.
„Alkano kūdikio nereikia tučtuojau maitinti – reikia stengtis kaip nors išlaukti iki maitinimo laiko“.
Komentaras
Neonatologė med. dr. Eglė Markūnienė. Antropologai ir kitų sričių mokslininkai, ėmę tyrinėti vaikų auginimo praktikas įvairiais laikotarpiais ir įvairiose tautose, paskelbė išvadą, jog maitinimas pagal grafiką atsirado bandant sumažinti kūdikių verksmus. Buvo manoma, kad šie vakariniai verksmai atsiranda dėl nereguliaraus maitinimosi, nes buvo pastebėta, jog suaugusiesiems iš tikrųjų daugybė ligų kyla dėl neracionalios, netvarkingos mitybos, ir dietos sureguliavimas padeda išgyti nuo daugelio virškinimo sistemos ligų. Šiuos atradimus buvo pabandyta empiriškai pritaikyti ir kūdikiams. Be to, jau atsirado ir pieno milteliai, kurie buvo skelbiami kaip nuostabus išradimas, galintis atpalaiduoti motiną nuo „melžiamos karvės“ pareigų ir teikti kūdikiui sveikatą. Tačiau taip pat buvo pastebėta, jog leidžiant pieno mišinuką valgytipagal poreikį (kada vaikai nori), jų sveikatėlė smarkiai „sustreikuodavo“. Atrodė, jog maitinimas pagal grafiką situaciją kiek palengvina. Griežto maitinimo pagal grafiką ir naktinės 6 val. pertraukos rezultatas visu savo svoriu pasirodė Europoje (pvz., Švedijoje) apie 1970 metus, kai nebeliko žindomų vaikų, o Lietuvoje, kai buvo atlikti pirmieji tyrimai apie žindymo paplitimą apie 1993 m. Iki šešių mėnesių nors kiek mamos pienelio gaudavo vos 10 procentų kūdikių, o iki metų žindomų vaikų statistikai rasti nepavyko…
Pediatras docentas Algimantas Vingras. Moksliniais tyrimais pagrįsta, kad naujagimis, kūdikis geriau auga, kai pats nusprendžia, kada ir kiek laiko jam žįsti krūtį. Įrodyta, kad motinos pieno daugiau pasigamina, kai žindymas yra intensyvus ir trunka be ilgų pertraukų visą parą. Alkanas kūdikis neramus – verkia. Verkimui jis paaukoja energiją, kurią gamta skirta augimui. O kai kūdikis verkia, jį mylinti mama negali miegoti ir paaukoja savo energiją ne pienukui ir meilei gaminti, o kūdikiui raminti.
ARBATOS DUOKITE NUO GIMIMO
„Kai pirmomis dienomis trūksta pieno, nereikia nusiminti. Pirmomis dienomis svarbiausia pagirdyti kūdikį arbatėle, o motina turi nusiraminti ir gerai maitinis“”.
„Išvystytas kūdikis nutyla, o jei ir toliau rėkia, pamėginkite jį pagirdyti arbatėle – gal jis nori gerti“.
Komentaras
Neonatologė med. dr. Eglė Markūnienė. Medikams skirtose to meto knygose, mokymo vadovėliuose buvo teigiama, kad paėmus naujagimį po gimimo į naujagimių kambarį privalu jį stebėti ir pradėti maitinimą nuo gliukozės arba fiziologinio tirpalo. Be to, kiekvienam naujagimiui buvo privalu po gimimo įvesti zondą į skrandį ir patikrinti ar nėra stemplės užakimo. Tuo pačiu buvo išsiurbiamas visas skrandžio turinys (kad neatpylinėtų). Taip buvo stengiamasi laiku diagnozuoti šią ligą ir suteikti pagalbą, bet šios taktikos rezultatas – nestimuliuojamas motinos organizmas ir pieno trūkumas, kai naujagimiui buvo leidžiama žįsti motinos krūtį po 6, 12 ar 24 val.
Vėlesnis kasdieninis arbatėlių girdymo rezultatas – 70 proc. motinų prarasdavo savo pieną, nes kūdikio skrandukas buvo pripildomas skysčio ir ilgėjo tarpai tarp maitinimų. Arbatėlėmis buvo įmanoma sudaryti 3,5 val. ar net 6 val. pertraukas. Tačiau šios pertraukos visiškai nesiderino su motinos organizmu, nes šiuolaikiniai tyrimai parodė, jog po 3-4 val. pradeda mažėti hormono prolaktino, atsakingo už pieno gamybą, koncentracija motinos kraujyje, ir jei motinos organizmas nestimuliuojamas kurį laiką pakankamai dažnai ir ilgai, pieno gamyba mažėja.
Pediatras docentas Algimantas Vingras. Po gimdymo motinos pieno kiekis jei kūdikis pridedamas prie krūties taip dažnai kaip jis pats nori, nuolat didėja ir patenkina mažojo žmogaus augančius poreikius. Reikia blaiviai pagalvoti – joks vanduo ar „arbatėlė“ nepakeitė ir nepakeis motinos pieno, nes augimui reikalingos maisto medžiagos, o ne vien vanduo. Įrodyta, kad motinos pienas patenkina kūdikio poreikius maisto medžiagoms ir vandeniui iki 4-6 mėn. Iki tol nėra reikalo ką nors papildomai kūdikiui duoti. Bet kokių skysčių davimas yra nujunkymas nuo krūties, nes krūties žindimo technika yra kitokia nei valgant pro žinduką. Ankstyvas nujunkymas – didžiulė žala kūdikiui ir motinai, nes gamta taip pasitvarkė, kad visi žinduoliai išgyvena gaudami savo biologinės rūšies pieną.
PIENĄ BŪTINAI NUSITRAUKINĖKITE
„Nusitraukinėti pieną būtina. Tai svarbiausia priemonė pienui ilgiau išsilaikyti. Tik visiškai ištuštinta krūtis pagamina kitam maitinimui pakankamą pieno kiekį. Kaskart kūdikis maitinamas vis iš kitos krūties, kuri po maitinimo išmelžiama iki paskutinio pieno lašo. Kai kiekvieną kartą kūdikis žindomas iš abiejų krūtų, jos nepakankamai ištuštinamos ir greitai mažėja pieno. Tik ypatingais atvejais gydytojai leidžia žindyti iš abiejų krūtų“.
Komentaras
Neonatologė med. dr. Eglė Markūnienė. Esant tokioms rekomendacijoms apie žindymą, nesuderinamoms su laktacijos fiziologija, motinos organizmu bei vaiko poreikiais, pieno ištraukimas iš tikrųjų liko svarbiausia priemone išlaikyti pienelį. Dėl šios procedūros liko žindančių mamų.
Juk ir dabar pieno gamybą, jei vaikas nepajėgia dėl kažkokių priežasčių žįsti krūtį, padeda palaikyti reguliarus pieno ištraukimas iš krūtų. Antra vertus, pieno išmelžimas „iki paskutinio lašo po maitinimo“, įsukdavo nereikalingą perteklinę pieno gamybą. Tai alindavo motinų organizmą, jos jausdavosi pervargusios, nes visa diena būdavo kūdikio maitinimas, po to krūtų „maigymas“ ir vėl viskas nuo pradžių. Nuo tokio intensyvaus darbo dieną, naktį moteris vargindavo išpampusios, skausmingos krūtys. Pieno vonios lovoje… Ir nesibaigiantys mastitai. Kai viskas stojosi į savo vėžes, vaikai buvo pradėti maitinti tuoj po gimimo, maitinami pagal jų poreikį ir nustota nutraukinėti pieną bei masažuoti krūtis, mastitų sumažėjo iki pastovaus minimumo. Deja, nėra tokių receptų, kurie padėtų išvengti, pvz., slogos ar krūties uždegimo. Svarbiausia savalaikė diagnostika, tinkama pagalba ir kūdikio tęsti žindyti kūdikį. Kas tie ypatingi atvejai, kai „gydytojai leidžia žindyti iš abiejų krūtų“, turbūt nebepavyks sužinoti… Grįžtama prie to, kas buvo nuo seno žinoma, tik viskas įgauna mokslinį pagrindimą.
Pediatras docentas Algimantas Vingras. Pienas gali būti nusitraukinėjamas, kai pasigamina jo perteklius – kai po žindymo motina dar jaučia, kad krūtis „sunki“. Nusitrauktą pieną reikia tuojau pat sušaldyti šaldiklyje (ne šaldytuvo šaldymo kameroje) – taip sudaromos jo atsargos. Įrodyta, kad pieno nusitraukinėjimas iki paskutinio lašo yra neįmanomas, nes pienas nuolat gaminasi. Kūdikis iš abiejų krūtų turi būti žindomas, kai jam neužtenka vienam žindymui vienos krūties. Kad jam neužtenka vienos krūties, rodo tai, kad po žindimo moteris jaučia, kad krūtis aiškiai palengvėjo, o kūdikis po 1,5-2 val. vėl prašo valgyti.
ŽINDYKITE TIK SĖDĖDAMOS
„Pirmomis dienomis kūdikis maitinamas gulint. Po gimdymo 3-4 dieną kūdikis maitinamas sėdomis ir toliau niekada nežindomas gulint. Žindoma sėdint kėdėje su atlošu. Kėdė turi būti žema, kad kūdikis, prilaikomas rankomis, patogiai gultų ant kelių ir nereikėtų prie jo lenktis“.
„Kai kurios motinos po gimdymo įpranta maitinti gulėdamos ir taip maitina ir vėliau. Toks maitinimo būdas netinka ir yra pavojingas. Gulom motina gali užmigti ir uždusinti savo kūdikį“.
Komentaras
Neonatologė med. dr. Eglė Markūnienė. Dabar jau yra žinoma, kad naujagimis instinktyviai žino, jog reikia čiupti ir žįsti krūtį, motina žino, kad vaiką reikia glausti prie krūties, tačiau kaip tai daryti, kad nebūtų traumuoti speneliai, kad vaikas iščiulptų pakankamai pieno – yra tam tikra mokslo ir meno rūšis. Jau dabar mokslo žinoma, jog pirmomis paromis žindymas gulint, kol naujagimis ir mama nėra įvaldę šio meno taisyklių, didina suskilusių spenelių riziką. Deja, dažnai motinoms gimdymo metu plyšta ar kerpama tarpvietė, tad tenka maitinti gulint. Taigi tarpvietės trauma didina suskilusių spenelių riziką… Gulinčiai žindyvei ir jos naujagimiui pirmomis paromis reikia ypač atidžios profesionalų pagalbos, kad iki minimumo sumažintų žindymo nemalonumus.
Visi gąsdinimai, kad gulėdama mama gali uždusinti savo kūdikį, nebuvo paremti tyrimais. Taip, būdavo fiksuojami mirties atvejai prie motinos, bet atsiradus galimybėms tuos duomenis kaupti ir atlikti gilesnius tyrinėjimus, ypač atlikti autopsiją, paaiškėjo, jog tai buvo neblaivios motinos. Taip pat atsirado ir kitų mokslinių tyrimų rezultatų, kai organizme nebuvo rasta uždusimo ženklų ir dažniausiai kūdikiai tyliai užgesdavo lovelėse. Taip susiformavo SIDS terminas, kitaip dar vadinamas lovytės mirtimi arba staigios netikėtos kūdikių mirties sindromu. Iki šiol bandoma išsiaiškinti, kodėl taip atsitinka, ką daryti, kad išvengtume šių mirčių.
Ištyrinėjus maitinimo pozų įtaką sėkmingam žindymui, drąsiai galima teigti, jog pirmomis paromis mokytis žindyti ir mokyti naujagimį žįsti geriausia sėdint. Abiems gerai įvaldžius šį meną, mokytis žindyti gulint ir toliau elgtis taip, kaip kūdikiui ir mamai patogiau. Gulint maitinti naktį, kad kuo mažiau išsijudintų mažylis ir mama. Kūdikiui reikia suprasti, kad naktis yra naktis, o mamai naktį, nors ir pertraukiamai maitinimo epizodų, turi būtų suteikiamas kiek įmanoma geresnis poilsis. Dieną maitinti taip pat galima gulint, kad kiekvienas maitinimas motinai teiktų ramaus atsipalaidavimo akimirkas, nes būtent išsiskiriantis maitinimo metu hormonas prolaktinas bei endorfinai teikia nusiraminimą, atsipalaidavimą, mieguistumą. Tačiau dieną maitinimo pozas reikėtų keisti, kad krūtis kūdikis ištuštintų įvairiapusiškai, nes pienelis geriausiai ištuštinamas iš tos krūties dalies, kur glaudžiasi vaiko apatinis žandikaulis. Taip atliekama pieno sąstovio („guzų“ krūtyje) profilaktika.
Pediatras docentas Algimantas Vingras. Motina po gimdymo žindo gulėdama, vėliau išsirenka tokią padėtį sėdėdama, kurioje būtų patogu kūdikį pridėti prie krūties ir jį išlaikyti. Jei motina neišgėrusi jokių slopinančių medžiagų (alkoholio, narkotikų bei migdomųjų vaistų), ji tikrai kūdikio neuždusins.
NEMIEGOKITE SU KŪDIKIU VIENOJE LOVOJE
„Nuo gimimo kūdikis migdomas atskiroje lovytėje. Guldyti jį į savo lovą nesveika ir pavojinga. Nakties miegui netinka ir vežimėlis, nes jame mažai oro, ankšta. Migdant vežimėlyje labai lengva pripratinti prie supimo“.
Komentaras
Neonatologė med. dr. Eglė Markūnienė. Šis griežtas reikalavimas atskirti motiną nuo kūdikio yra tąsa naujagimio atskyrimo nuo motinos po gimimo. Buvo tikima, jog motina yra infekcijos šaltinis savo vaikui. Tačiau nuolatiniai stafilokokinės infekcijos protrūkiai gimdymo stacionaruose kėlė klausimą, kodėl vis griežtinant sterilumo taisykles (medikų rankų brūžavimas sterilias šepečiais atėjus į darbą, kasdieninis medikų chalatų keitimas, kaukės ant veidų, keičiamos kas kelias valandas, rankų plovimas prieš paimant vaiką, ir po vaiko paėmimo, oro dezinfekavimas ozoną „gaminančiomis“ lempomis ir t.t.) niekaip nesumažina nesibaigiančių infekcinių naujagimių odos pažeidimų ir kitų nemalonių ligų. Ir vėl buvo įrodyta, kad per didelis sterilumas ten kur nereikia didina gydymo įstaigose gyvenančių atsparių bakterijų plitimą. Su šiomis „piktomis“ bakterijomis sėkmingiausiai kovoja natūrali mūsų mikroflora, o naujagimis gimsta beveik sterilus ir sėkmingiausiai jo apsisėjimas motinos/tėvo (bet ne personalo!) mikroflora įvyksta per pirmas dvi valandas po gimimo, su sąlyga, kad prie mažylio kuo mažiau liečiasi personalas.
Dabartiniai tyrimai taip pat parodė, kad miegojimas su kūdikiu, laikantis tam tikrų taisyklių, yra saugus ir net turi kai kurių privalumų. Mažina staigios netikėtos kūdikių mirties tikimybę, skatina motinos laktaciją, labiau pailsi mama, ramesnis kūdikis ir kt.
Tais laikais ne tik nebuvo patariama supti kūdikių, bet net ir imti ant rankų. Tai turbūt baisiausia, ką galėjo sugalvoti žmonės. Visius devynis mėnesius vaikelis supasi motinos įsčiose, patirdamas nuostabią nesvarumo būseną ir staiga po gimimo iš jo atimami visi šie jį džiuginantys potyriai… Visose tautose nuo neatmenamų laikų buvo lopšiai, vygės, kurios imituoja judesius ir potyrius motinos įsčiose, ir tai padėdavo mažyliams nusiraminti ir pajusti, jog ir čia gyvenimas yra malonus… Dabartiniai psichologų sukaupti tyrimai kalba apie prenatalinę ir perinatalinę atmintį, apie ankstyvųjų potyrių įtaką mūsų vėlesniam gyvenimui, elgesiui, savijautai. Kūdikio emocijų „rezervuaro“ tinkamas užpildymas – yra svarbiausia investicija į žmogaus ateitį.
Pediatras docentas Algimantas Vingras. Azijos tautose ir dabar yra įprasta, kad motina su kūdikiu guli vienoje lovoje. Ne ką daugiau oro yra lovytėse lyginant su vežimėliais, uždangstytose įvairiausiais „baldakimais“ – lyg mažylį reikėtų saugoti nuo tinko, krentančio nuo lubų. Suprantama, visų skonis negali būti vienodas. Kūdikio kambaryje turi būti daug oro ir tas oras turi netrukdomai judėti. Kūdikio nereikia saugoti nuo šviesos. Jis turi išmokti skirti paros laiką ir galėti sugebėti stebėti aplinką, o ne įmantriai išlankstytą medžiagą aplink save. Taigi jokie lovyčių „uždangalai“, pakabinti virš lovytės, nėra naudingi. Vežimėlyje kūdikis nemigdomas, nes jame labai ribota erdvė.
MAUDYKITE VANDENYJE SU KALIO PERMANGANATU
„Iš pradžių maudoma tik virintame vandenyje. Prieš maudymą į vandenį įlašinama kalio permanganato 10 proc. tirpalo tiek, kad vandens spalva būtų šviesiai rausva“.
Komentaras
Neonatologė med. dr. Eglė Markūnienė. Jei naujagimiai būtų maudomi kokio įtartino tvenkinio ar pelkės vandenyje, ši rekomendacija būtų pateisinama. „Sterilumo“ idėja toliau plėtojosi ir palietė net kūdikių maudymą: virintas vanduo, kalio permanganatas… Kalio permanganatas – stipri dezinfekuojanti medžiaga. Karo sąlygomis, jei reikėdavo gerti vandenį iš atvirų telkinių ir nebūdavo sąlygų jį virinti, ši medžiaga būdavo pilama į vandenį ir jis geriamas. Tai leido išvengti įvairių ligų protrūkių tarp kareivių. Tai buvo empiriškai perkelta ir į naujagimių priežiūrą, o idėja gaji net iki šių dienų. Iš savo pirmo vaiko auginimo patirties pamenu, kaip po mano įsivaizduoto švelniai rožinio vandens (su kalio permanganatu) ištraukiau dailiai rudą savo naujagimę… O nuo odelės ligų vis tiek nepavykdavo apsiginti, nes būdavo išderinama normali odos mikroflora. Dabar net nepatariama kasdien kūdikių maudyti, ypač su muilu, kad nenuplautume per daug normalios mikrofloros, per daug nenusausintume odelės, nes ji pasidaro ypač pažeidžiama. Lietuvoje naudojamas gręžinių vanduo yra ypač geros kokybės, retai kuri šalis gali džiaugtis tokiu vandeniu. Mes jį geriame nevirintą, ir nieko, esame sveiki. Net PSO pabrėžia, kad gimdymo metu ir po jo tiek motinai, tiek kūdikiui nereikia sterilumo, reikia tik švaros. O švara prasideda nuo mūsų, ypač medikų, rankų. Ir pirštines gimdymo metu medikai dedasi ne tam, kad neužkrėstų gimdyvės ar jos naujagimio, bet kad apsaugotų save, nes mes žinome apie AIDS ir kitų per kraują perduodamų ligų pavojų. O medikai turi nuolatinį sąlytį su krauju bei organizmo sekretu.
Pediatras docentas Algimantas Vingras. Įrodyta, kad manganas, kuris yra kalio permanganato dalis, toksiškai veikia organizmą. Vandenį virinkite, kol neužgyja bambutė ir tuomet, kai įtariama, kad jis gali būti užteršta mikroorganizmais.
NUO ANTRO MĖNESIO DUOKITE SULČIŲ
„Mažam kūdikiui labai anksti reikalingi vitaminai. Todėl antrą mėnesį nuo 5-6 savaitės jam duokite vaisių-daržovių sulčių. Pavasarį, birželio mėnesį yra šviežių morkų. Morkose mažiau vitamino C, todėl tabletę jo galima įdėti į sultis. Atsiradus šviežiems kopūstams, galima duoti jų sultis. Birželio mėnesio viduryje galima duoti braškių ir žemuogių sulčių, vėliau prinoksta avietės, mėlynės, serbentai. Žiemą galima sultis gaminti iš spanguolių, citrinų, apelsinų, bulvių.
Iš pradžių duokite po kelis lašus, paskui didinkite kiekį iki 30 gramų“.
Komentaras
Neonatologė med. dr. Eglė Markūnienė. Šiuolaikiniai tyrimai parodė, jog iki 6 mėnesių kūdikiui pakanka tik motinos pieno, kuriame yra visos reikalingos mitybinės, brandinančios, kompensuojančios ir nuo ligų apsaugančios medžiagos. Todėl nuo 2000-ųjų metų ta pati Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), kuri kaupia mokslinius tyrimus, tikrina, ar jie teisingai atlikti, ir teikia pasauliui sveikatos rekomendacijas, rekomenduoja šalis skatinti išimtinį kūdikių žindymą iki 6 mėnesių (kai kūdikis negauna jokių arbatėlių, sulčių ir pan., išskyrus vaistus ar vitaminus, jei to reikia). Nuo šešto mėnesio patariama pradėti kūdikiui duoti papildomo maisto, tęsiant žindymą tokiu pat ritmu iki 2 metų ar ilgiau. Būtent išimtinis žindymas, vadinamas „auksiniu kūdikių mitybos standartu“, geriausiai apsaugo nuo įvairių infekcinių ir ne infekcinių, kaip, pvz. alergija, ligų.
Kadangi to metu, kai buvo rašyto rekomendacijos, po 5-6 sav. žindomų kūdikių beveik nebebuvo, buvo steigiamos pieno virtuvėlės, kur tėveliai ar močiutės brazdėdavo su buteliukais pasiimti skiriamo davinio. Ankstyvas sulčių davimas, esant tokiam nenatūraliam maitinimui, buvo svarbus, nes tai iš tikrųjų padėjo kiek įmanoma suderinti kūdikio mitybą. Tikrai, tuose pieno mišinukuose su ryžių, grikių ar kitų kruopų nuoviru vitaminų nebuvo…
Dabar kartais pastebiu, kad ypač vyresnės kartos gydytojai ar slaugytojos mąsto tam tikru „kokteiliu“. Rekomenduoja žindyti kūdikį, bet kai tik pasirodys šviežios uogytės ar obuoliukai, nepraleisti progos duoti jų ir dviejų mėnesių kūdikiui… Tenka tik pridurti vėl – mamos piene kūdikiui nieko netrūksta. Mamai tereikia pasirūpinti suderinta savo mityba ir tą šviežią uogytę suvalgyti pačiai.
Pediatras docentas Algimantas Vingras. Įrodyta, kad bet koks papildomas maistas, taip pat ir sultys, nesvarbu, kada ir iš ko jos būtų pagamintos, turi būti duodamas tik tuomet, kai kūdikiui sukanka 6,5 mėn. Sultys neturi jokių nepaprastų savybių – jose yra truputis kai kurių vitaminų ir mineralinių medžiagų, vaisių cukraus. Naudingiausios yra tos sultys, kurios pagamintos prieš pat jų davimą kūdikiui. Antrąjį gyvenimo pusmetį sulčių kūdikiui per 2 kartus per parą galima duoti iki 100 ml ir tik tuomet, kai kūdikis pats nori. Sultys mitybine prasme nepakeičia jokio patiekalo. Jokių vitaminų, jokių tablečių į jokias sultis negalima dėti.
JEI TRŪKSTA MAMOS PIENO, TIKS IR KARVĖS PIENAS
„Jeigu pieno trūksta, tenka kūdikį maitinti mišriai. Kas yra mišrus maitinimas? Tai papildomas kūdikio maitinimas karvės ar ožkos pienu. Pienas praskiedžiamas įvairių kruopų nuoviru, įdedama cukraus (į 200 gramų buteliuką – 10 gramų arba 2 arbatiniai šaukšteliai)“.
Komentaras
Neonatologė med. dr. Eglė Markūnienė. Net ir šiais laikais, jei nebūtų šalia kūdikio žindyvės ir šiuolaikinių mišinukų (sunku, žinoma, tai įsivaizduoti), reikėtų kūdikį maitinti karvės pienu, praskiestu dviem dalimis kokių nors kruopų nuoviro ir pasaldintu cukrumi. Net be šiuolaikinių tyrimų visų tautų moterys žino, jog negalima naujagimiui ir kūdikiui duoti gryno gyvūno pieno, kuriame labai daug baltymų. Juk baltymai – mūsų organizmo statybinė medžiaga. Gyvūno kūną reikia „pastatyti“, kad galėtų turėti palikuonių per metus, o žmogaus organizmas „statomas“ mažiausiai 13 metų. Pamaitinus kūdikį grynu karvės pienu, nuo baltymo pertekliaus užsiblokuoja inkstai bei „prakiūra“ žarnynas, ir tokio maitinimo pasekmės labai skaudžios. Praskiedus karvės ar ožkos pieną (kuris riebesnis už karvės) dviem dalimis nuoviro, būdavo gaunamas atitinkamas motinos pienui baltymo kiekis. Tik, žinoma, pats baltymas gyvūno piene ir motinos piene turi esminius skirtumus. Papildomas angliavandenių kiekis karvės pieno mišinyje irgi būtinas, nes motinos piene dominuoja laktozė, toks angliavandenis, kuris yra pagrindinė mitybinė medžiaga smegenims.
Pediatras docentas Algimantas Vingras. Jokie pieno mišiniai su jokiais kruopų nuovirais nebegaminami. Įrodyta, kad karvės pieno kūdikiui galima duoti tik tuomet, kai jam sukanka vieneri metai. Anuomet buvo rašoma apie galimybę duoti namuose pagamintų karvės pieno mišinių, todėl, kad nebuvo pieno mišinių, kuriuos pagaminti dabar leidžia nuolat tobulinamos maisto gamybos technologijos. Joks pramoniniu būdu pagamintas pieno mišinys ir dabar nepakeičia motinos pieno. Jokie pieno mišiniai, pagaminti pramoniniu būdu, nesaldinami. Įrodyta, kad jokio kūdikių ir mažų vaikų maisto nereikia saldinti ir sūdyti.
NEGALIMA MAITINTI NAKTĮ
„Labai dažnai motina nusigąsta kūdikio riksmo, puola prie jo, paima ant rankų, nešioja, supa. Kūdikis nusiramina. Kitą naktį kartojasi tas pats, ir jis pripranta naktį prabusti tuo pačiu laiku. Dar blogiau, kai motina naktį kūdikį maitina. Jam pradėjus verkti, ji kuo greičiau užkemša jo burnytę savo speneliu. Taip elgtis negalima. Kūdikis turi naktį miegoti. Jei jis verkia, atsikelkite, pažiūrėkite, gal šlapias. Pervystykite. Atsigulkite ir kantriai laukite, kol jūsų kūdikis nustos verkti. Šviesos nedekite. Pakentėkite vieną-dvi savaites, kūdikis pripras naktį miegoti, ir tada bus ramybė ir jam, ir jums. Kaip pripratinsite kūdikį miegoti, taip jis ir miegos“.
Komentaras
Neonatologė med. dr. Eglė Markūnienė. Apie šias naktines pertraukas ir vaikų „dresiravimą“ jau užsiminiau anksčiau. Aš pati pagal šias rekomendacijas bandžiau auginti savo pirmus du vaikus. Pirmoji duktė iš prigimties turėjo savyje „grafiką“ ir prie naktinės pertraukos arbatėlių pagalba bandžiau priderinti, bet sūnų „dresiravau“ tris mėnesius, kol be jėgų lovoje su juo užmigau ir rytą staiga pabudau išsimiegojusi, mat mažasis mano „riteris“ pats susirado mamos krūtį ir saldžiai miegojo apsižiojęs spenelį… Buvau graužiama motinos-medikės sąžinės, kad nesilaikau šių mūsų analizuojamų rekomendacijų… Visa laimė, kad po kelių dienų knygyne pateko į rankas Šeilos Kipli knyga „Kaip žindymas formuoja šeimą“. „Prarijau“ ją per kelias valandas ir tiesiog atsigavau, pradžiugau. Mama, pasirodo, turi vidinę nuojautą, ir vaikas supranta, kad yra mylimas tik tada, kai tai įrodoma veiksmu… Mes pradėjome gyventi su vaiku lovoje, maitintis pagal vaiko poreikį, visa šeima atsigavo! Ką gi čia daugiau bepasakysi. Nors mano močiutėlė tyliai ir nedrąsiai anūkei medikei sakė, „maitink kuo dažniau ir naktį – užteksi pienelio, per greit nepastosi. Duok nubėgti ar numelžk pradinį pienuką, duok galinį – bus drūtesnis vaikis…“ Mano beraštė sengalvėlė, kuri tik kryželiu mokėjo pasirašyti, visa tai žinojo… Belieka nulenkti galvą prieš šią išmintį ir prie jos kapelio tarti – Tu buvai teisi.
Pediatras docentas Algimantas Vingras.Įrodyta, kad kūdikis pats žino, kada ir kiek jam žįsti. Alkanas kūdikis užmiega tik tuomet, kai pervargsta nuo verkimo. Dėl pervargimo užmigęs miega negiliai ir neilgai. Ir vėl prasideda riksmas, kol mažylis nepažindomas. Visų pastebėta, kad ką tik gimęs kūdikis moka žįsti, žindimas yra įgimtas refleksas. Tai natūralu, nes tik žindimas leidžia išgyventi ir patenkinti organizmo poreikius augimui.
Nepriklausomai nuo paros laiko, mažylis turi būti pervystomas. Per 2-3 savaites, mama, būdama kartu su mažyliu, išmoksta atskirti jo verksmo tonus, alkio ir kitų poreikių verksmą. Įrodyta, kad niekada kūdikis neverkia be priežasties, todėl kantriai laukti, kol naktį nustos verkti – nesuvokiama. Alkanas kūdikis nepripranta užmigti.
PIRMOJI KOŠĖ TURI BŪTI IŠ MANŲ
„Penkto mėnesio pradžioje pradėkite kūdikiui virti košytę. Siūlome pirmą košytę iš manų kruopų, virtą daržovių sultinyje. Po savaitės į košę galite įdėti šaukštelį šviežio sviesto.
Penktą mėnesį pradėkite virti ir kisielių iš vaisių, cukraus ir krakmolo“.
Komentaras
Neonatologė med. dr. Eglė Markūnienė. Manų kruopose dominuoja angliavandeniai, beveik visai nėra celiuliozės, nedaug baltymų, ji lengvai virškinama, todėl ir buvo rekomenduojama pradėti nuo manų kruopų. Iš etnografų sukauptos medžiagos sužinome, kad Lietuvoje kūdikius dažniausiai pradėdavo primaitinti avižų ar miežių kruopomis. Kitose tautose – kiti mitybos įpročiai. Šiuo metu žinoma, kad tarp visų kruopų manai (labai smulkaus malimo kviečiai) turi mažiausiai naudingų medžiagų, neskaitant angliavandenių. Cukrus, krakmolas – irgi angliavandeniai ir nieko daugiau.
Pediatras docentas Algimantas Vingras. Įrodyta, kad manų kruopų košė mažiau naudinga už kitų grūdų košes ir ją galima pradėti duoti, tik kai kūdikiui sukanka 10 mėn., ir tai ne dažniau kaip 2 kartus per savaitę. Kūdikiams ir mažiems vaikams jokie patiekalai negaminami daržovių, mėsos ar kaulų sultiniuose. Įrodyta, kad daržovių sultiniuose „susirenka“ daug azoto rūgšties druskų (nitratų), kurių didesnio kiekio kūdikių ir mažų vaikų organizmas nesugeba suskaldyti, ir dėl to gali apsinuodyti. Net dėl to, kad pieno mišiniams atskiesti panaudotas nitratais užterštas šachtinių šulinių vanduo, kasmet šalyje miršta 1-2 kūdikiai. Mėsos, kaulų sultiniuose (buljonuose) susirenka daug medžiagų, kurios kūdikių organizmą alergizuoja. Jokie kisieliai iš vaisių, cukraus ar krakmolo nebegaminami, nes įrodyta, kad joks kūdikių ir mažų vaikų maistas negali būti saldinamas ir sūdomas.
NUO 6 MĖNESIŲ PRATINKITE ANT PUODUKO
„Septintą mėnesį jūsų kūdikis jau sėdi, ir laikas pradėti pratinti jį prie puoduko. Sodinkite kūdikį ant puoduko tada, kai jis nori tuštintis arba šlapintis. Pirmiausia įsidėmėkite, kuriuo laiku kūdikis tuštinasi arba šlapinasi. Paskui įsižiūrėkite, kokia jo išraiška prieš tuštinantis. Paprastai kūdikis tuo metu susikaupia, jo akys tampa mįslingos, tarytum jis spręstų kokį nors klausimą. Tada ir sodinkite jį ant puoduko“.
„Metų pabaigoje Jūsų vaikas turi tvarkingai prašytis ant puoduko. Kai vaiko virškinimas nesutrikęs ir jis ant puoduko sodinamas vienu laiku, jis prie to pripranta, apie tą laiką pajunta norą ir vienaip ar kitaip jį parodo“.
Komentaras
Neonatologė med. dr. Eglė Markūnienė. Šiame patarime daug teisingų patarimų ir pastebėjimų. Tose tautose, kur žmonės gyvena gamtos ritmu, vaikai nuolat nešiojami ant motinų rankų oda prie odos, jau nuo antros savaitės „neapdergia“ savo mamų. Ten juk nėra tokio išradimo kaip sauskelnės, dėl kurių naudojimo ypač prailgėjo vaikų negebėjimas kontroliuoti savo fiziologinių organizmo procesų. Šiuo metu vaikų auginimo specialistai, remdamiesi psichologų tyrinėjimais, pataria sulaukti vadinamojo jautraus tam reikalui laikotarpio – kada vaikas pradeda domėtis savo kūnu. Tai atsitinka apie pirmuosius gyvenimo metukus, kai vaikas pradeda vaikščioti, nes jis jau visiškai valdo savo kūną, laisvai keičia savo dislokaciją erdvėje. Tada patariama nebenaudoti sauskelnių, leisti vaikui vaikštinėti po namus tik su kelnaitėmis arba bent jau naudoti daugkartinius vystyklus, nes pasišlapinus ar pasituštinus jie greitai atvėsta ir sukelia mažajam žmogučiui nemalonius potyrius. Kai vaikas susidomi savo „balute“, metas jam paaiškinti, iš kur tai atsirado, parodyti puodą ir stengtis žaismingai mokyti juo naudotis. Nieko blogo, jei tėvai turi noro ir kantrybės užsiimti šiais reikalais ir anksčiau, tačiau neturėtų išsikelti sau uždavinio pripratinti šlapintis ir tuštintis ant puoduko metukų amžiaus vaikelį. Nepasiekę šių užsibrėžtų tikslų tėvai neretai tampa grubūs, griežti, reiklūs ir tokiu savo elgesiu tik sukuria vaikui nepalankią, stresinę psichologinę aplinką.
Pediatras Algimantas Vingras. Įrodyta, kad maži vaikai pradeda valdyti tuštinimosi bei šlapinimosi procesus, kai jiems sukanka 18-24 mėn. Tuo pat metu jie suvokia, ko iš jų nori suaugusieji, patys pajaučia nemalonų jausmą, kai kelnaitės yra pilnos. Pratinimas prie puoduko pirmais gyvenimo metais yra bergždžias darbas. Įprotis daryti į puoduką iš karto neateina – prie jo mažasis įpranta pamažu. Suprantama, antrais gyvenimo metais dera stebėti vaiką ir „pajusti“ tą momentą, kai nori tuštintis. Tuštinimasis yra įvaldomas anksčiau nei šlapinimasis.
VAIKŠČIOTI IŠMOKO VAIKŠTYNĖ
„Vaikui vaikščioti labai patinka, ir jis visą laiką prašo pavedžioti. Tai atima tėvams labai daug laiko. Geriausia įsigykite kūdikiui specialią kėdutę (vaikštynę). Ši kėdutė yra kūdikiui atrama, ji labai patogi, kūdikis lakstys po visą kambarį iš kampo į kampą, nereikės jo vedžioti.
Eidami su vaiku pasivaikščioti, veskite jį už pasaitėlio. Pasaitėlį galite pasisiūti namie iš drobės. Kai kurie tėvai nemėgsta taip vaiko vedžioti, sakydami, kad vaikas vedžiojamas kaip šunelis. Nieko baisaus. Kaip tik vaikščioti su pasaitėliais labai patogu. Vaikas jaučia atramą, nebijo parkristi ir ramiai sau krykštaudamas keliauja“.
Komentaras
Neonatologė med. dr. Eglė Markūnienė. Vien tai, kad šiame patarime skamba tokia liūdna gaida – vaikas atima tėvams labai daug laiko – verčia suklusti. Ar tikrai mes visomis įmanomomis priemonėmis turime neleisti vaikams iš mūsų atimti mūsų laiko, veiklos, malonumų? Atlikta daugybė tyrimų apie emociškai apleistus vaikus, kuriems netrūksta nei maisto, nei drabužių, nei žaisliukų. Be to, kai vaikai auga vaikštynėse, susiduriame su problema, jog jie netaisyklingai stato pėdutes, kai jau ateina metas vaikščioti. Jie stiebiasi ant pirštų galų ir tenka juos apauti specialia ortopedine avalyne, kad formuotųsi tinkama eisena, laikysena. Taip pat vaikštynės didina traumų riziką, ypač jei vaikas su vaikštyne nusiridena nuo laiptų. Kanados pediatrai vienu metu labai aktyviai diskutavo ir reikalavo, kad vaikštynės būtų uždraustos dėl šioje šalyje fiksuotų sunkių kūdikių galvos traumų, nukritus vaikams su vaikštynėmis nuo laiptų.
Pasaitėlio naudojimas, kai vaikelis bando vaikščioti, neatrodo smerktinas, nes čia šalia yra žmogus, laikantis jį rankose ir dėmesingai stebintis mažylio elgesį.
Pediatras Algimantas Vingras. Įrodyta, kad vaikštynė kūdikiui ir mažam vaikui yra meškos paslauga. Ji trukdo jam išmokti išlaikyti pusiausvyrą. Jokie pasaitėliai išmokti vaikščioti nepadeda, nes irgi nemoko išlaikyti pusiausvyros.
***
Pabaigoje – Jums skirti med. dr. Eglės Markūnienės žodžiai: „Užbaigdama šiuos komentarus norėčiau pridurti, kad šie patarimai atsirado siekiant tik gero. Laikas juos ištyrė, pasirodė teigiamos ir ar neigiamos pusės. Neskubėkime visko atmesti akimirksniu, kad iš vonelės su nešvariu vandeniu po maudynių neišpiltume ir kūdikio. Sėjamuose grūduose visada yra ir pelų, ir piktžolių sėklų. „Pelai“ nunyksta savaime, piktžoles tenka ravėti, o meilės grūdas auginant vaikus, visada duos gerus vaisius. Sėkmės!
Parengė Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Kai kurie jūsų straipsniai prieštarauja vieni kitiems. Šioje vietoje tiesiog negalėjau atsistebėti dalimi apie miegojimą kartu su kūdikiu. Tarsi ir pushinat PSO reikalavimus, bet miegot skatinant, kai aiškiai yra pasakyta, kad nėra saugaus būdo miegot kartu – rizikuoji uzfusinti savo vaiką,ypac,jei esate pervargę.
Miegoti kartu yra saugu ir naturalu, nebent mama apsvaigusi.