Papildomas maitinimas, kai kūdikiui 5 mėnesiai. Pradedame projektą „Vincas valgo“

Projekte dalyvauja vilnietis Vincas, kuriam papildomas maitinimas pradėtas nuo 5 mėnesių

Nuo kada, kiek, ko, kaip? Daugiausia klausimų kūdikystės etapu kyla pradėjus papildomą maitinimą. Pradedame interaktyvų projektą – kiekvieną mėnesį mama pasakos, kaip sekėsi papildomai maitinti kūdikį, o gydytoja dietologė komentuos.

Projekte dalyvauja vilnietis Vincas, kuriam papildomas maitinimas pradėtas nuo 5 mėnesių.

Vincas gimė 4 530 g ir 57 cm.

Iki 5 mėnesių valgė tik mamos pieną.

Būdamas 5 mėnesių svėrė 7500 g.

Per pirmąjį papildomo maitinio mėnesį priaugo 500 g.

Projektą komentuos valgymo įgūdžių centro Valgymas.lt gydytoja dietologė Lina Barauskienė.

KAIP SEKĖSI PIRMĄJĮ MĖNESĮ

PASAKOJA MAMA

Dietologės patarimai. Prisiskaičiau, jog kūdikius vėl patariama anksčiau papildomai maitinti, kad jie neįgytų alergijos maistui ateityje, kad priprastų, kad organizmas turėtų visų reikiamų medžiagų (pati turiu problemų dėl žemo hemoglobino, tad ir dėl vaiko jaudinausi). Žindau pati. Kai sūnui suėjo 4,5 mėnesio, o šeimos gydytoja leido pradėti papildomą maitinimą, jau žinojau, kad dalyvausime redakcijos projekte, ir iš karto kreipiausi į dietologę Liną Barauskienę. Jei atvirai, per visą šį mėnesį NĖ KARTO „nėjau“ į internetą ir net neatsiverčiau nė vienos knygos (o jų turiu nemažai), ieškodama informacijos apie papildomą maitinimą, – Lina buvo mano gūglas ir maisto dūla.

Pirmas produktas – bulvė. Dietologė Lina patarė Vincą pradėti papildomai maitinti nuo šaukštelio virtos ir trintos bulvės. Atrodo, paprasta, ar ne? Tačiau kiek klausimų man kilo: ar bulvę skiesti? Jei taip, ar pilti savo pieno? Visi žinome, kad bulvių košė, trinta elektriniu trintuvu, tampa gliti, tad kaip pagaminti skanią bulvių košę kūdikiui (kai trinu šakute, lieka gumuliukai)? Kokia kūdikio reakcija į maistą yra natūrali?

Taigi dietologės patarta, bulvę tryniau per sietelį, skiedžiau savo pienu ir vandeniu, kuriame virė.

Pradėjau nuo 1 šaukštelio per dieną. Taip prasidėjo mano „didysis žygis per Alpes“ – besiraukančio, purškiančio, kartais net žiaukčiojančio sūnaus pratinimas prie „normalaus“ maisto.

Laiko planavimas. Iki tol dienas leisdavau laisvai – išalkusiam sūnui pasiūlydavau krūtį, ir tiek. Einu kur noriu, kada noriu, – baseinai, pasivaikščiojimai, draugai, parduotuvės. Nieko nereikia planuoti, nes visur vaikutis pavalgys, gavęs krūtį. Prasidėjus papildomam maitinimui, pradėjau kitaip planuoti laiką.

Atsikelsiu, nusitrauksiu pieno košės gamybai (būtų gerai dviem dienom), nuskusiu bulvę, kol ji virs, gal spėsiu nusiprausti, sutrinsiu, bandysiu pamaitinti sūnų, tada jį, visą aplipusį bulvėmis, nešiu prausti ir t.t. Pasirodo, tas papildomas maitinimas užima nemažai laiko!

Vidurių drama. Iki papildomo maitinimo Vinco viduriai buvo stebinantys (iš tiesų, toks žodis labai tinka): ilgą laiką jis tuštindavosi kartą per savaitę ir būtent sekmadieniais (švęsdavome šią dieną ir plojimais dėkodavome sūnui), kelis mėnesius iki papildomo maisto jis tuštindavosi kelis kartus per dieną (plojimų tuomet nebesulaukdavo, tik lengvų priekaištų, kad gadina sauskelnes). O pradėjus valgyti bulvę, tuštinimasis visai dingo. Taip kilo dar vienas klausimas, suartinęs mane su dietologe Lina: kaip vaiko viduriai reaguoja į atsiradusį normalų maistą? Vinco pilvas minkštas, jo nepučia, sūnus linksmas, judrus, viskas gerai. Tik bėda – nesituština. Lina pasiūlė bulvę papildyti morka, mat ji kažkiek paskystina vidurius. Deja, jokio rezultato. Dar po kelių dienų patarė išvis nebeduoti bulvės. Buvau skaičiusi, kad maitinančiai motinai pavalgius džiovintų slyvų, atsilaisvina ir kūdikio viduriai. Mielos mamos, man šis eksperimentas nepasitvirtino. Taip, aš poveikį jutau. Ne, sūnui nieko. Todėl jam pradėjau girdyti gerųjų bakterijų. Su Lina beveik kasdien susirašydavome: kaip Vincas – vis dar nieko?..

Tik po 8 dienų nuo pirmojo bulvės šaukšto Vincas visus pradžiugino, prikrovęs į sauskelnes. Visa laiminga ir švytinti (kokie paprasti motinos poreikiai ar ne?) skambinau dietologei pasidžiaugti, o žinutėmis pranešiau vyrui, savo mamai ir anytai.

Taigi po savaitėlės pertraukos vėl nusprendžiau grįžti prie papildomo maitinimo. Nauji klausimai: ar pradėti iš naujo (t.y. bulvės šaukštelis), ar tęsti, kur sustojau (keli valgomieji šaukštai bulvės su morka)? Ar vis dar duoti gerųjų bakterijų?

Atsiranda pagreitis. Vincui girdant gerąsias bakterijas, tęsiant papildomą maitinimą bulvių ir morkų košele, įgavau pagreitį. Dieną būdavo lengviau susiplanuoti, o savaitgaliais vyras tiesiogine to žodžio prasme terliodavosi su vaiku. Vieną dieną pastebėjau, kad pritrūkau bulvių, tad paprastąją bulvę pakeičiau saldžiąja, ir Vincas liko susižavėtas. Toji saldi oranžinė košė jį pakerėjo. Kaip tik tuo metu Lina Barauskienė patarė drąsiau Vincą pažindinti ir su kitomis daržovėmis (cukinijomis, kopūstais, brokoliais ir pan.), mažinti savo pieno kiekį košėje (nes juk reikės kada nors pridėti ir mėsą, o mėsa su pienu nelabai dera), įpilti aliejaus šaukštelį. Taigi visa šeima tarpušvenčiu demokratiškai rinkome, kokią daržovę reikėtų Vincui pridėti po saldžiosios bulvės. Nugalėjo brokolis.

Košėje daržovių derinys. Dabar, praėjus mėnesiui nuo papildomo maitinimo pradžios, kasdien išverdu kelių daržovių derinį. Dažniausiai tai būna saldžioji (arba paprastoji) bulvė, morka, brokolis arba cukinija. Kadangi verdu mikroskopinius daržovių kiekius, vieno brokolio pakanka ypač ilgam (ekologiškų bulvių maišelis, nupirktas būtent Vinco košėms, mūsų namuose guli jau visą mėnesį ir dar nematyti pabaigos). Labai palengvėjo, kad galiu nebenusitraukinėti pieno ir košę gardinti aliejumi, – vieną dieną pilu alyvuogių aliejaus, kitą – šviežiai spausto linų sėmenų. Lina Barauskienė minėjo, kad jau greitai galėsiu į vaiko racioną įvesti ir kiaušinio trynį, bei patarė pasirūpinti grūdų košėmis, nes po savaitės pradėsiu virti ir jas. O toliau – mėsa.

Pažintis su obuoliu. Vakarais sūnui duodu susipažinti su obuoliu (labai labai mažais kiekiais). Iš pradžių, dietologės patarimu, obuolį apvirdavau, bet kelis paskutinius kartus pagremždavau ir šviežio. Pastebėjimas: Vincui labiau patiko šviežias.

Viską apibendrindama, galiu pasakyti, kad supratau, jog papildomas kūdikio maitinimas yra tarsi žaidimas. Žinoma, jis naudingas vaikui dėl maisto pažinimo, gerųjų medžiagų ir pan., bet virti 2 cm dydžio gabaliuką morkos ir kuokštelį brokolio, vėliau trinti per sietelį ir kikenti, kol sūnus viską išpurškia, yra gana juokinga. Kita vertus, jau svarstau, kaip galėsiu daržoves virti sriubai ir kartu trinti Vincui, taip nušaudama du zuikius. Galų gale, kai šaldytuvas pilnas daržovių, tai ir šeima sveikiau minta.

Daržovių ekologiškumas. Dilema, su kuria susidūriau: daržovių ekologiškumas. Prisipažinsiu, mudu su vyru niekada rimtai nežiūrėdavome, kur užaugintos daržovės, nesibodėjome ir vaisių iš prekybos centrų. Tačiau Lina Barauskienė primygtinai rekomendavo pirkti tik ekologiškas ar kaimiškas daržoves, net nurodė tam tikras vietas, kur jų galėčiau rasti (mano aplinkoje nėra jokių kaimus ar sodus turinčių žmonių), tad pareigingai įsigijome ekologiškų morkų, bulvių, cukinijų ir tų pačių brokolių. Žinoma, tai brangesnės daržovės, bet juk vaikui nieko negaila. Šiek tiek gailiuosi neužsišaldžiusi rudenį iš kaimynų gautų moliūgų.

Nekantrauju pridėti ir kitų daržovių, laukiu grūdų košės virimo ir to paties trynio „įliejimo“ į košę, ir pirmosios mėsytės. Vincas vis dar dievina mano pieną, jo išgeria tiek pat, kiek ir seniau, bet jau žino, kas jo laukia, kai yra pasodinamas į kėdutę, ir pirmą košės šaukštą visada į burną įsikiša pats.

Komentuoja gydytoja dietologė Lina Barauskienė, valgymo įpročių koregavimo centras „Valgymas.lt“

KOMENTUOJA DIETOLOGĖ

Komentuoja gydytoja dietologė Lina Barauskienė, valgymo įpročių koregavimo centras „Valgymas.lt“

Kūdikiai skirtingi, patarimai – irgi. Pirmasis papildomo maitinimo mėnuo praėjo puikiai, o prie sėkmės prisidėjo tai, kad Vinco mama labai motyvuota. Nustebau, sužinojusi, kad Vincas – antrasis vaikas. Atrodytų, kad maitindama antrą vaiką mama jau viską žino, tačiau kilo įvairiausių klausimų. Tai įrodo, kad nėra dviejų vienodų kūdikių, net jei jie auga toje pačioje šeimoje, vadinasi, – negalime taikyti griežtų taisyklių, o elgtis pagal vaiką.

Vinco mama labai gerai įvertino papildomo maitinimo įvedimo laiką – ne nuo 6 mėnesių, o kiek anksčiau. Dabar dėl to kilęs sujudimas, ne visi senosios kartos medikai, kurie laikosi senųjų PSO rekomendacijų, nori suprasti, kad mums, Lietuvai, kaip ir visam Europos regionui, papildomo maitinimo laikas turi būti ankstesnis, ir jis apibrėžiamas „nuo 4 iki 6 mėnesių“. Kadangi, kaip sakiau, kiekvienas atvejis individualus, tai jokiu būdu negalime sakyti, kad bloga mama ta, kuri pradėjo papildomai maitinti nuo 4 mėnesių, ar bloga mama ta, kuri startavo tik nuo 6 mėnesių.

Vincukas jau buvo pasiruošęs valgyti papildomą maistą, jam papildomą maitinimą pradėjo nuo 5 mėnesių, ir vaikutis šį „iššūkį“ priėmė puikiai.

Sunkumai ragaujant. Vincas, kaip ir dauguma tokio amžiaus kūdikių, nepatikliai ragavo papildomo maisto. Tai normalu. Dalis kūdikių ramiai valgys, dalis purkš, spjaus. Tėvams reikia apsišarvuoti kantrybe, užsirišti prijuostes, apdangstyti teritoriją aplinkui ir duoti ragauti 5, 10, 15, 20 kartų, kol kūdikis pripras prie skonio ir suvalgys porciją nesispjaudydamas.

Nėra „pirmosios“ daržovės. Dažniausias tėvų klausimas – nuo kokios daržovės pradėti papildomą maitinimą? O gal nuo kruopų? Rasite straipsnių, kurie siūlo pirma įvesti morką, kituose – cukiniją, trečiuose – bulvę. Iš tiesų nėra nustatyta, kuri daržovė turi būti pirma, kur antra ir t.t. Visi daržovių įvedimo grafikai yra tik orientaciniai, tad elkitės pagal sezoną, intuiciją ir… savo pačių skonį. Jei šeima mėgsta bulves, tegul pirma įveda bulvę, kurie mėgsta moliūgus, – tegul startuoja nuo jų.

Įvedant daržoves yra keli niuansai. Tarkime, kai kurios daržovės labiau linkusios kaupti nitratus (pvz., burokėliai, žalieji žirneliai, špinatai), todėl juos geriau įvesti kiek vėliau. O kartesnes daržoves (brokolius, kopūstus, žiedinius kopūstus) reikėtų įvesti anksčiau – kaip antrąją ar trečiąją daržovę. Paprastai tėvai minėtas daržoves nuvėlina. Šios daržovės labai reikalingos sveikatai, tačiau jeigu mes nepripratinsime kūdikio prie jų skonio, paskui gali nepasisekti įsiūlyti metų metus. Vaikui atrodys neskanu, ir jis atsiakys jas valgyti.

Tuštinimasis keičiasi. Viena iš Vinco problemų pirmąjį papildomo maitinimo mėnesį buvo pasikeitęs tuštinimasis. Noriu pabrėžti, kad kūdikių tuštinimasis keičiasi, net jeigu jie maitinami tik krūtimi. Regis, mama valgo tą patį maistą, kūdikis gauna tik mamos pieną, o vieną mėnesį jo viduriai skystesnis, kitą kietesni. Nenuostabu, kad pradėjus įvedinėti papildomą maistą, organizmas sureaguoja – galite laukti ir užkietėjimo, ir lengvo viduriavimo, ir besikeičiančių spalvų bei kvapų.

Literatūroje radau aprašytą atvejį, kai kūdikis nesituštino 18 parų, ir puikiai jautėsi. Tokie skaičiai, žinoma, jau ekstremalūs, tačiau, jei kūdikis nesituština keletą dienų, reikia stebėti kūdikio savijautą. Jei jis linksmas, valgo, pilvukas minkštas, tai jaudintis nereikia. Yra periodų, kai vaikutis tiesiog viską pasisavina, ir nebelieka kuo tuštintis. Kaip tik tokiu periodu gali padidėti svorio augimas.

„Mamos žurnalas“



Susiję straipsniai



 

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ 5 = devyni

Kitos temos: