Nuo kada, kiek, ko, kaip? Daugiausia klausimų kūdikystės etapu kyla pradėjus papildomą maitinimą. Tęsiame interaktyvų projektą – kiekvieną mėnesį mama pasakoja, kaip sekėsi papildomai maitinti kūdikį, o gydytoja dietologė komentuoja.
Projekte dalyvauja vilnietis Vincas, kuriam papildomas maitinimas pradėtas nuo 5 mėnesių.
Vincas gimė 4 530 g ir 57 cm.
Iki 5 mėnesių valgė tik mamos pieną.
Būdamas 5 mėnesių svėrė 7500 g.
Per pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį papildomo maitinio mėnesius priaugo po 500 g.
Dabar 8 mėnesių Vincas sveria 9 kg.
Projektą komentuos valgymo įgūdžių centro Valgymas.lt gydytoja dietologė Lina Barauskienė.
KAIP SEKĖSI TREČIĄJĮ MĖNESĮ
PASAKOJA MAMA
Tamsesnė mėsa. Jeigu iki antro mėnesio gana pareigingai vykdžiau Linos patarimus ir užduotis, tai paskutinį mėnesį ne tik kad sulėtėjau ir šiek tiek atsilieku, bet dar ir pradėjau maištauti ar net nevykdyti kai kurių pasiūlymų. Bet apie tai – vėliau.
Kaip tik prieš aprašydama šį valgymo mėnesį, perverčiau „Mamos žurnalą“, radau savo išsikeltus tikslus dėl burokėlių, žirnelių, kitų mėsos rūšių. Kadangi pati Lina mane atkalbėjo nuo burokėlių ir ankštinių daržovių, liko tik įvykdyti „mėsos užduotį“. Norėjau sūnų pradėti maitinti tamsesne mėsa, tad įsigijau veršienos ir triušienos. Visą mėsą susipjausčiau gabaliukais ir užsišaldžiau. Šiek tiek apsisunkinau sau gyvenimą tuo, kad triušį nusipirkau vadinamąjį cielą – t.y. visą triušį, kurį po to išdarinėjau ir užsišaldžiau su kaulais. Todėl, kai išverda daržovės su mėsa, dar reikia mėsą atskirti nuo kaulo. Po šios ne itin malonios procedūros (triušio mėsinėjimo) liko vidaus organai – kepenėlės, širdelės ir pan. Klausimas: Lina, ar kūdikiui galima duoti tokios mėsos, ar nelabai?
Atlikus Vinco kraujo tyrimą paaiškėjo, kad hemoglobinas yra 124, tad mėsos sūnui duodu gana dažnai. Iki tol košei virdavau mažytį gabalėlį kalakutienos (palyginti galėčiau su galingu nykščiu). Kai dietologė pasakė, jog tai turėtų būti apie 50 g mėsos, pasvėriau iki tol virtą gabaliuką – 15 g. Todėl teko didinti mėsos kiekį kiekvieno virimo metu.
Kiaušiniai. Kartą per savaitę daržovių košę paskaninu ne mėsa, o kiaušiniu. Jau verdu nebe putpelių, o vištų kiaušinius. Dedu beveik visą kiaušinį – ir baltymą, ir trynį. Kai tik verdu košę su kiaušiniu, visą masę trinu šakute, kad būtų Vincui ir ko nors pakramtyti. Artimiausiu metu mąstau apie mėsos faršą, tuomet nebereikėtų „visko blenderiuoti“ ir sūnus dar mokytųsi kramtymo meno.
Apie daržoves. Pasmalsavau, ar vaikui galima duoti tokių, rodos, lietuviškų daržovių, kaip agurkas ar pomidoras. Dietologė Lina patarė palaukti lietuviško derliaus, bet leido košes skaninti vadinamaisiais „žalėkais“: špinatais, bazilikais, petražolėmis.
Mano daržovienių sudėtinės dalys vis dar tokios pačios: saldžioji bulvė, moliūgas, brokolis, briuselinis kopūstas, morka, špinatai. Ketinu vaikučiui duoti paragauti ir paprikų – mūsų šeimoje tai nėra itin mėgstama daržovė, bet gal visi pamėgsime Vinco dėka?
Trečias tirštas maistas per dieną. Kadangi vasaris buvo kaip reta padrikas mėnuo (daug kalendorinių švenčių, be to, vaikai susirgo), tad visas mitybos tvarkaraštis išsiklaipė. Dėl tos priežasties sūnų pradėjau maitinti ir trečią kartą, kuris būna arba prieš daržovienę, arba tarp daržovių ir grūdų – dažniausiai tai būna bananas arba bananas su avokadu, arba vaisių tyrelė. Esu įtikėjusi avokado nauda, tad labai didžiuojuosi, kai sūnus sukerta pusę avokado su bananu.
Maitinimas ir ligos. Kaip jau minėjau, susirgo mano vaikai – dukra iš darželio parsinešė vėjaraupius, sūnus irgi užsikrėtė. Vincas yra tokio amžiaus, kai dar nėra galimi skiepai nuo vėjaraupių, tad visa liga jam pasireiškė kur kas sudėtingiau, nei 5 metų dukrai: aukšta temperatūra penkias dienas iš eilės, bėrimai akyse, ausyse, burnoje ir pan. Kadangi aukšta temperatūra ir sotus maistas nesuderinami, be to, Vinco burnoje buvo kelios pūslelės (skausmingas valgymas garantuotas), sūnus vėl tapo papinuku. Prisipažinsiu, kai kartais paskaitau mamų forumus apie vaikų maitinimą, visuomet būna komentarų apie tai, kad vaikas papildomą maistą valgė puikiai IKI kokios nors ligos, kuriai praėjus, košių vaikui nebeįsiūlydavo. Labai jaudinausi dėl to ir bijojau, kad ir sūnui taip nenutiktų, todėl vos tik jis pasijusdavau geriau, duodavau grūdų košės, tyrelės ar pagraužti kokį vaisių, kad tik jis „neprisivirintų“ prie krūties ir nepamirštų kitų pasaulio gėrybių. Kai rašau šį rašinį, Vincas vėjaraupiais serga 9 diena, bet jau trečią dieną verdu daržovienę (dedu tik skaniąsias saldžiąsias daržoves, kad kartus skonis jo neatbaidytų) ir visokiausiomis gudrybėm sumaitinu kuo daugiau, kad atgautų jėgas ir energiją (per vėjaraupius hemoglobino kiekis sumažėjo).
Ragauja su ugnele. Sakoma, kad vaikui duoti ragauti maistą reikia tik tuomet, kai jis pats parodo dėmesį ir iniciatyvą, – tiesia rankas, žiojasi, pamatęs šaukštelį ir pan. Vincas tokios iniciatyvos rodo labai daug ir gan dažnai, todėl į jo burną jau yra patekęs kivis, riešutų sviestas, mango skonio šerbetas, įvairūs džiovinti vaisiai. Žinoma, duodame TIK PARAGAUTI, viskas apsiriboja puse šaukštelio. Tačiau tikrai įdomu stebėti reakcijas, kokio maisto jis paprašo dar, nuo ko susiraukia, kas priverčia žiaukčioti. Be to, kai vaikas jau gana tvirtai sėdi, kartkartėmis, kai reikia kažką skubiai padaryti, pasodinu jį į maitinimo kėdutę ir įteikiu ką nors į rankas: ar duonos riekelę, ar riestainiuką, ar obuolį, ar kokį kitą vaisių. Kadangi neseniai visa šeima atsisakėme cukraus, namuose gausu džiovintų vaisių (pavyzdžiui, džiovintų abrikosų, pasižyminčių žemu glikeminiu indeksu), kuriuos labai malonu graužti, laižyti, kramsnoti ir kurie, prakandus, atskleidžia savo saldumą. Vincas dievina abrikosus ir džiovintus obuolius. Dietologė Lina kelis kartus pabrėžė, kad ragavimas neturėtų tapti nuolatiniu užkandžiavimu, nes dantukai (Vincas gali pasigirti net dviem pieninukais) turi pailsėti.
Kitų mamyčių patirtis. Neseniai mano gyvenime įvyko lūžis – „Facebooke“ prisijungiau prie mamų grupės, kurių vaikai gimė tą patį mėnesį, kaip ir Vincas. Kokių įdomybių randu! Jeigu manasis šiaip ne taip sutinka gurkštelėti vandens ir kelis kartus noriai priėmė arbatos, jeigu vengiu įvairiausių prieskonių, ką jau kalbėti apie cukrų, tai drąsiai galiu sakyti, kad esu kaip akmens amžiuje, palyginti su kitomis mamomis. Į vienos dalyvių klausimą, su kuo mamos ruošia makaronus, atsirado receptų ir su trintais mirkytais anakardžiais bei citrinų sultimis, ir su burokėliais (kuriuos aš dar tik bandysiu įvesti), ir su šaldytais žirneliais. O ką jau kalbėti apie sultis ar net kavytę (!!!). Lengvai pašiurpau, kad kiti vaikai jau minta tokiais gurmaniškais patiekalais, kokių dažnas suaugęs žmogus nėra ragavęs.
Žuvis vis dar neįvesta. Dar šiek tiek apie tai, nuo ko pradėjau. Prisipažinsiu, nebespėju dietologės ritmu, atsilieku. „Įvedus trijų rūšių mėsą, galima bandyti duoti žuvies“, – rašė viename laiške Lina. Vilkinau, kol supirkau Vincui tos trijų rūšių mėsos. Ieškoti geros mėsos (laiko sąnaudos), ją atpažinti (čia aš visiškai žalia) ir dar tai sau galėti leisti finansiškai – pagrindinės priežastys, kodėl mano sūnus dar neragavo žuvies. Tad ir žuvies pirkimo (ne)laukiu su nerimu, nes jau įsivaizduoju, kiek kainuos gera ekologiška žuvis patikimoje parduotuvėje. Arba vanduo – žinau, kad sūnus jį turėtų gerti, nes juk vaikams norisi numalšinti troškulį po mėsingos košės, tačiau Vincukas vis dar purto galvą, kai pasiūlau vandens, o aš nuleidžiu rankas, nebesistengiu jam įpiršti.
Nesėkmė su makaronais. Ir dar apie tai, ko nevykdau. Tokio amžiaus, svorio ir papildomo maitinimo patirties turintis vaikutis gali turėti pilnus tris kieto maisto pavalgymus per dieną – dietologė pasiūlė sūnui duoti makaronų. Kelias savaites nebandžiau jų virti, nes atrodė – kokia nauda iš makaronų? Vincui geriau duodavau banano su avokadu arba krūtį – vis geriau, nei makaronai, ramindavau save. Kelis kartus viriau viso grūdo makaronus. Maišiau su tyrelėmis, bet buvo taip neskanu, kad nei Vincas, nei ponia-pabaigiusūnausmaistą (t.y. aš) nesusižavėjome ir metėme lauk. Taigi per visą mėnesį sąmoningai, o gal ir ne visai, tik tris kartus bandžiau sūnui duoti makaronų. Labai tikiuosi, kad Lina nesupyks.
Iššūkiai kitam mėnesiui: eisiu ieškoti žuvies, gal pagaliau pavyks ką nors pagaminti su burokėliais, įvesiu papriką (norisi raudonos spalvos daržovių), pabandysiu maltą mėsą. Tikiuosi, kad pavyks gaminant šeimai vis dažniau ką nors pritaikyti ir Vincui, pavyzdžiui, vaikiškas grūdines košeles galėsiu pakeisti normaliomis trintomis kruopomis.
KOMENTUOJA DIETOLOGĖ
Komentuoja gydytoja dietologė Lina Barauskienė, valgymo įpročių koregavimo centras „Valgymas.lt“
Tobulas ragautojas. Džiugu, kad papildomo maitinimo projekte dalyvauja valgus vaikas, kuris nori visko ragauti. Nors dažniausiai tenka susidurti su situacijoms, kai mamytėms nerimą ir siaubą kelia nevalgus, be didelio susižavėjimo naują maistą ragaujantis mažylis. Šį mėnesį Vincas sirgo, dėl ligos kuriam laikui pasikeitė jo mitybos įpročiai. Mama elgėsi intuityviai, ir viską padarė teisingai: karščiuojančiam, negaluojančiam vaikui tiršto maisto per jėgą nedavė, o dažniau siūlė krūtį. Kai Vincas pradėjo sveikti, mama pasiūlė to maisto, kurį berniukas labiausiai mėgsta – saldaus skonio košių. Juokaujame, kad po ligos kūdikis užsitarnauja net manų košės, kuri šiaip nėra rekomenduojame dėl mažos vertės.
Vinco vėjaraupiai buvo tikrai sunki kūdikiui liga, nenuostabu, kad jis kelias dienas nenorėjo valgyti, nes net dantų dykimas ar nedidelė sloga gali pakoreguoti kūdikio apetitą. Mano pastaba – vaikui susirgus, pirmiausia pasiūlykite įprasto, jo mėgstamo maisto, o krūtį siūlykite tik tuomet, jei kūdikis valgyti atsisako. Net jeigu vaikas, kol sirgs, grįš tik prie mamos pieno ar mišinuko, – nieko tokio. Kai tik vaikas pradeda sveikti, jo apetitas sugrįžta. Kartais gali tas apetitas būti ne toks geras, bet ilgainiui viskas atsistatys. Svarbiausia ligos metu užtikrinti skysčių balansą. Esant temperatūrai, skysčių poreikis didėja, o krūtis ar mišinukas tam puikiai tinka. Tam tinka net ir sultys, sultinys, kompotai – svarbu, kad gertų.
Trečias maitinimas. Vincas pradėjo valgyti tirštą maistą 3 kartus per dieną – taip norėjo pats. Ir labai gerai! Tokio amžiaus kūdikis turėtų valgyti tirštą maistą 3 kartus per dieną, juolab kad didėja ir maisto pasirinkimas. Mama jau tuoj įves žuvį, jogurtą. Metukų vaikui turėtų likti tik 2 kartai mamos pieno ar mišinio (ryte ir vakare). Žinoma, tai orientaciniai patarimai, nes kiekvienas kūdikis valgys savaip, ir tikrai bus tokių, kurie kelsis naktį valgyti mamos pieno gal net kelis kartus. Tačiau siekiamybė, kad iki metų tirštas maistas taptų pagrindiniu, iš kurio vaikas gauna energijos.
Subproduktai. Mama domisi, ar galima kūdikiui duoti subproduktų, pavyzdžiui, kepenėlių. Šis maistas nėra itin rekomenduojamas ir suaugusiesiems, tad kūdikiams jo duoti siūlyčiau neskubėti. Tarkime, kepenys yra geras geležies ir vitamino A šaltinis, tačiau per didelės šio vitamino dozės yra toksiškos. Jei šeima gaminasi sau kepenėles ar kitus subproduktus, kūdikiui galima duoti ragauti, tik nedažnai ir nedaug.
Egzotinės daržovės. Jomis, kaip ir subproduktais, nereikia piktnaudžiauti. Avokadas nėra mūsų platumų maistas. O paprika net ir suaugusiesiems yra sunkiai virškinama, ją siūlau blanširuoti, nuimti odelę, termiškai apdoroti. Avokado, jei kūdikis mėgsta, siūlau duoti, nes tai tikrai geras vaisius racionui praturtinti, tik duokite ne kasdien.
Užtat aštuntą mėnesį jau drąsiai galima įvesti burokėlius, žirnelius, pupeles. Ir visas kitas daržoves.
Makaronai – vietoje košės. Vinco mama nustebo, kad rekomenduoju kūdikiams duoti makaronų. Pažiūrėkime paprasčiau – makaronai yra tie patys grūdai (nes kalbu tik apie viso grūdo makaronus, kitokių nesiūlau). Kodėl mamos mielai duoda kūdikiui manų košės, tai tie patys smulkinti kviečiai, o vengia makaronų? Kita vertus, juk yra grikių, ryžių, kukurūzų makaronų – tas pats, kas virti košę, tik kitas pavidalas, kuris tinka kaip alternatyva, kad valgiaraštis būtų ne toks monotoniškas. Rasite spalvotų makaronų (žali su špinatais, rausvi – su burokėliais ar pomidorais ir t.t.). Viso grūdo makaronai tikrai nėra bevertis maistas.
Aš savo sūnui, kai jį papildomai maitinau, išvirtusi makaronų tiesiog sumaldavau maisto kombainu. Jei sumaišydavau su mėsa, makaronai būdavo kaip puikus garnyras, jei sumaišydavau su troškintu obuoliu ar vaisių tyrele, – kaip saldi košė.
Vanduo. Vincas nenoriai geria vandenį. Tokių kūdikių nemažai. Vis dėlto vandens reikia siūlyti, ypač, kai kūdikis jau pradeda valgyti mėsą. Nesiūlykite vandens iš buteliuko, o tik iš puoduko ar šaukštelio. Galite pabandyti išvirti kompoto iš džiovintų vaisių (be cukraus), jei patiks, galima duoti šio kompoto, bet vis pamažu jį skiesti. Tik nepradėkite duoti vietoje vandens saldžių gėrimų, nes tada vandens visai nebeįsiūlysite.
Tikslių rekomendacijų nėra. Mamos klausia – kokius produktus galima įvesti šį ar kitą mėnesį. Kiek teko nagrinėti literatūros apie papildomą maitinimą, tai dauguma patarimų yra rekomendacinio pobūdžio ir nėra universalaus sąrašo, kokį maistą kada įvesti. Tai labai priklauso nuo kontinento, šalies ar regiono. O taip pat ir nuo kiekvienos šeimos ir mažylio.
„Mamos žurnalas“
