Papildomas maitinimas gabaliukais – ar neužsprings?

mityba

Pexels.com

Pagaliau kūdikių mamos sulaukė tikros dovanos – lietuvių kalba išleistos knygos apie papildomą maitinimą gabaliukais. Išvertus Baby Leg Weaning – kūdikio vadovaujamas primaitinimas.

Gavome leidimą išspausdinti šios knygos ištrauką.

Ar jis nepasprings?

Daug tėvų (ir senelių, ir kitų žmonių) nerimauja, kad valgydami patys kūdikiai gali paspringti. Tačiau jei kūdikis sėdi tiesiai ir gali pats kontroliuoti valgymą, springimo tikimybė maitinant gabaliukais nėra didesnė nei maitinant šaukštu. Net ir priešingai – tampa mažesnė.

Dažniausiai baimę, kad kūdikis pasprings, sukelia kūdikių žiaukčiojimas valgant. Nepatyrę suaugusieji dažnai jį supainioja su springimu. Šie du mechanizmai susiję, tačiau netapatūs.

Žiaukčiojimas yra vėmimo judesys, kuris stumia maistą tolyn nuo kvėpavimo takų, jei gabaliukas yra per didelis nuryti. Kūdikis žiaukčiodamas išsižioja ir stumia liežuvį į priekį. Kartais maisto gabaliukas atsiranda burnos priekyje ir kūdikis gali šiek tiek atpilti, tačiau savarankiškai valgančio kūdikio tai visiškai nesutrikdo ir jis toliau valgo, lyg nieko nebūtų nutikę.

Suaugusiesiems žiaukčiojimo refleksas sužadinamas ties pačia liežuvio šaknimi – kad jį pajaustum, reikia pirštus įkišti labai giliai į gerklę. Šešių mėnesių kūdikiui šis refleksas sužadinamas arčiau liežuvio priekinės dalies, taigi kūdikiui lengviau sukelti žiaukčiojimą – jis aktyvuojamas, kai jį sukėlęs maisto gabaliukas yra daug toliau nuo kvėpavimo takų. Tad kai šešių ar septynių mėnesių kūdikis žiaukčioja maistu, visai nereiškia, kad maistas yra per arti kvėpavimo takų, ir labai retai rodo pavojų paspringti.

Žiaukčiojimo refleksas ypač svarbus saugiai valgyti besimokančiam kūdikiui. Kai mažylis sužadina šį refleksą, keletą kartų įsidėdamas per daug maisto sau į burną ar nustumdamas jį per toli, jis išmoksta to nebedaryti. Kūdikiui (nesvarbu, ar jis turėjo galimybę eksperimentuoti ir valgyti pats, ar ne) augant, šis refleksas aktyvuojamas vis giliau, todėl vėliau žiaukčiojimas neaktyvuojamas, kol maistas atsiduria pačiame burnos gale. Taigi vaikas tiesiog išauga žiaukčiojimą.

Kuo giliau burnoje sužadinamas žiaukčiojimo refleksas, tuo mažiau jis darosi veiksmingas kaip ankstyvasis perspėjimo ženklas. Todėl kūdikiai, kurie neturėjo galimybės nuo pat pradžių tyrinėti maisto, praleidžia galimybę išnaudoti šį refleksą – mokytis išlaikyti maistą toliau nuo kvėpavimo takų. Šaukštu maitinti kūdikiai, pradėję valgyti kietą maistą (dažniausiai maždaug nuo aštuonių mėnesių), žiaukčioja ir springsta dažniau nei tie, kurie turėjo galimybę eksperimentuoti daug anksčiau.

Nors žiaukčiojimas ir neturėtų kelti mums nerimo, reikia prisiminti, kad jis labai svarbus mažylio savisaugai. Kad jis būtų veiksmingas, kūdikis turi sėdėti tiesiai – tuomet bet koks per toli nukeliavęs maistas dėl šio reflekso būtų stumiamas į burnos priekį, o ne į galą.

bananas

Pixabay.com

Springstama tada, kai kvėpavimo takai visiškai ar iš dalies užblokuojami. Antruoju atveju kūdikis pradeda kosėti, kad atlaisvintų kvėpavimo takus, ir dažniausiai tai būna labai veiksminga. Jei kvėpavimo takai užblokuoti visiškai (tai įvyksta palyginti retai), kūdikis kosėti negali. Tuomet reikia suteikti jam pirmąją pagalbą – pašalinti įstrigusį maisto gumuliuką.

Kosėjimas ir kosčiojimas, kurie taip baugina, iš tiesų yra ženklas, kad kūdikis situaciją valdo pats. Ir priešingai – paspringęs kūdikis būna visiškai tylus, nes pro esamą kliūtį į kvėpavimo takus negali patekti oras. Daugelis kūdikių turi veiksmingą kosulio refleksą, ir, jeigu valgydami sėdi tiesiai ar kiek pasilenkę į priekį, geriausia netrukdyti jiems, kai patys bando pašalinti maistą iš savo kvėpavimo takų.

„Iš pradžių, kai Izaakas valgydamas pradėdavo kosėti, mes pašokdavome, traukdavome jį iš kėdutės ir trinktelėdavome jam per nugarą. Bet kai nustojome taip elgtis ir pasižiūrėjome, ką jis daro pats, supratome, kad, jei duosime jam laiko iškosėti maistą, tai jis visada jį iškosės, išspjaus ir toliau laimingas valgys.“

Lucy, 8 mėnesių Izaako mama.

Du veiksniai, dėl kurių didėja tikimybė užspringti:

  • kas nors kitas deda maistą (ar gėrimą) kūdikiui į burną;
  • parinkta pusiau gulimoji poza.

Jei kas nors pradėtų jus maitinti šaukštu, tikriausiai bandytumėte ranka jį sustabdyti, kad pamatytumėte, koks maistas jums siūlomas ir kiek jo yra šaukšte. Jūs norėtumėte pats nuspręsti, kada ir kaip šaukšto turinys pasieks jūsų burną, kad žinotumėte, kaip reikės valgyti tam tikrą maistą, kad neužspringtumėte.

morkos

Pixabay.com

Jeigu sėdėtumėte atsilošę, būtų dar baisiau būti maitinamam, nes gravitacijos jėga padėtų maistui keliauti į jūsų burnos galą dar prieš tai, kai būtumėte pasiruošę nuryti. Kai tai suprantame, pasidaro aišku, kad instinktyviai valgantis asmuo turi kontroliuoti visą valgymo procesą. Tas pat pasakytina ir apie kūdikius.

Kai mažylis dedasi gabaliuką maisto į burną pats, jis kontroliuoja valgymo procesą. Jeigu vaikas galės sukramtyti patiekalą, tai ir padarys; jeigu sugebės nustumti jį iki gerklės, nuris jį. Jeigu mažylis to nesugebės, bet sėdės tiesiai, maistas tiesiog iškris jam iš burnos. Taigi leisti kūdikiui valgyti pačiam – vadinasi, suteikti jam galimybę kontroliuoti, t. y. padėti apsisaugoti.

Ryšys tarp to, ką kūdikis gali daryti su savo rankomis ir burna, taip pat gali apsaugoti gabaliukais valgantį kūdikį. Kai būdamas šešių mėnesių amžiaus mažylis pradeda savarankiškai valgyti, jis dar negali paimti į ranką tokio maisto, kurį jam būtų sudėtinga judinti burnoje liežuviu, pavyzdžiui, razinų ar žirnių, todėl mažai tikėtina, kad jie pateks jam į burną. Ir tik maždaug devynių mėnesių kūdikis pradeda imti daiktus nykščiu ir smiliumi, kad galėtų paimti į ranką mažesnius objektus. Jeigu jam buvo suteikta galimybė pačiam valgyti įvairios tekstūros maistą, jo kramtymo įgūdžiai jau bus gerokai patobulėję. Vadinasi, kad kai tik mažylis gebės įsidėti raziną sau į burną, jis jau galės su ja saugiai susitvarkyti. Šie susiję kūdikio raidos elementai rodo, dėl ko primaitinti vaiką gabaliukais smulkintu maistu yra saugu.

Taigi, jei kūdikis sėdi tiesiai (jei reikia, padedamas kitų), pats kontroliuoja, koks maistas patenka jam į burną, ir negauna riziką paspringti sukeliančių produktų, nėra jokio reikalo primaitinant gabaliukais dėl springimo nerimauti labiau, nei primaitinant kokiu nors kitu metodu.

„Magnusas, kuris buvo maitintas šaukšteliu, kartais įsideda per daug maisto sau į burną ir pradeda žiaukčioti, o kartais beveik springsta. Taip dažnai įvyksta valgant mėsą. Mano vyrui vieną kartą teko ištraukti kąsnį jam iš burnos, o man teko kelis kartus patrankyti jam per nugarą. Leonas, kurį maitinome KVP metodu, žiaukčiojo kelis kartus, tačiau niekada nespringo.“

Joy, 6 metų Magnuso ir 3 metų Leono mama.

Žiaukčiojimas, springimas ir maitinimas šaukšteliu

mityba

Pexels.com

Kūdikių žiaukčiojimas ir springimas dažnai būna susiję būtent su maitinimu šaukšteliu, ypač kai maitinama tirštesniu maistu. Norėdami suprasti, kodėl taip yra, įsivaizduokite, kaip jūs naudojate šaukštą, valgydami pomidorų sriubą, ir palyginkite su tuo, kaip valgote savo pusryčių košę. Jei siurbtumėte košę taip pat, kaip siurbiate sriubą, košės gumuliukai keliautų tiesiai į gerklę ir greitai pradėtumėte kosėti. Šaukšteliu maitinami kūdikiai įpranta siurbti maistą, todėl lengvai žiaukčioja ar springsta, į gerklę patekus net mažiems gumuliukams.

Apie knygą

Lietuvoje išleista pirmoji knyga apie didžiulės sėkmės vakaruose sulaukusį BLW (Baby Led Weaning) metodą. Šalį leidinį padėjo išleisti asociacija „Padedu augti“. Knygos ambasadore tapo aktorė Ineta Stasiulytė. „Kūdikio vadovaujamas primaitinimas“ – puikus gidas tėveliams, norintiems padėti savo vaikams kuo sklandžiau pereiti prie suaugusiųjų maisto.

Gill Rapley ir Tracy Murkett knyga ,,Kūdikio vadovaujamas primaitinimas“ griauna mitą, kad kūdikiai turi būti maitinami šaukšteliu, ir parodo, kodėl mažylis sveikiausiai vystosi, kai gali savarankiškai valgyti nuo pat papildomo maitinimo pradžios.

Kūdikio vadovaujamas papildomas maitinimas yra lengvas ir malonus sveiku protu paremtas būdas pradėti papildomai maitinti mažylį. Šis metodas taip pat:

  • padeda vystytis natūraliems kūdikio įgūdžiams, tokiems kaip rankų ir akių koordinacija, kramtymas;
  • suteikia galimybę mažyliui nuo pat papildomo maitinimo pradžios valgyti kartu su šeima;
  • skatina nepriklausomybę, nes mažylis gali tyrinėti maistą jam patogiu tempu;
  • užtikrina, kad šeimos laikas prie stalo būtų malonus, ir mažiau reikėtų kovoti su vaiku dėl maisto.

Kūdikio vadovaujamas papildomas maitinimas yra praktiškas ir patikimas kūdikio maitinimo būdas, suteikiantis galimybę jūsų vaikui užaugti savimi pasitikinčiu, laimingu valgytoju.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , , , ,

Sponsored Video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


5 + = dešimt

Kitos temos: