Pasirodė daugelio skaitytojų labai lauktas Lucindos Riley „Septynių seserų“ ciklo romanas apie šeštąją seserį „Saulės sesuo. Elektros istorija“ (iš anglų k. vertė Kristina Miliūnienė).
Tai ciklas, pasakojantis įvaikintų seserų istorijas ir paremtas mitu apie garsųjį Plejadžių žvaigždyną.
Kiekviena šio ciklo knyga tampa bestseleriu visame pasaulyje, L. Riley knygos išverstos į 37 kalbas, jų parduota daugiau nei 20 milijonų egzempliorių. Dar viena gera žinia „Septynių seserų“ gerbėjoms – Holivudo kompanija ruošiasi pagal šį ciklą statyti serialą.
Naujausia knyga „Saulės sesuo“ pasakoja išskirtinio grožio ir būdo, vieno garsiausių pasaulio modelių Elektros istoriją. Atrodo, kad ši sesuo turi viską: nepaprastą išvaizdą, nuostabų butą Manhatane, svajonių profesiją. Tačiau niekas nežino, kad už viso to slypi vienatvė ir liūdesys dėl staigios ją ir penkias seseris įvaikinusio tėvo mirties, o sielvartą ji malšina alkoholiu ir narkotikais. Pykčio ir nerimo priepuoliai, degtinė ir kokainas vos nesugriauna Elektros gyvenimo. Bet lemtingą akimirką ji gauna laišką iš moters, vadinančios save jos tikra senele…
Tai svaiginantis pasakojimas, vedantis skaitytoją nuo betoninių Manhatano dangoraižių iki deginančios Afrikos saulės, nuo narkotikų iki liūtų medžioklės, nuo kovų už juodaodžių teises Harleme iki masajų genties ritualų. Plačiau apie šeštosios sesers Elektros istoriją pasakoja rašytoja L. Riley. O dar neatradusius „Septynių seserų“ ciklo kviečiame susipažinti ir su kitų seserų istorijomis.
Priminkite, kaip jums kilo mintis imtis „Septynių seserų“ ciklo?
Kai keliauju aplink pasaulį savo faktinių ir fikcinių veikėjų pėdomis, renku medžiagą apie jų gyvenimus, man nuolat tenka stebėtis ir gėrėtis ankstesnių kartų moterų tvirtybe ir narsa. Kovodamos su lytiniais ir rasiniais prietarais, netekdamos mylimųjų per karus ar dėl ligų, pradėdamos gyvenimą iš naujo kitame pasaulio krašte, šios moterys praskynė mums kelią, jų dėka šiandien mėgaujamės minties ir veiksmų laisve. Šią laisvę mes laikome savaime suprantama. Deja, pasaulis vis dar nėra tobulas ir kažin ar kada bus, nes iškyla vis naujų iššūkių. Vis dėlto nuoširdžiai tikiu, kad žmonėms iššūkiai išeina į naudą. Kasdien viena ranka spausdama vaiką, kita rankraštį – su dėkingumu prisimenu, kad laisvė būti tuo, kas esu, buvo iškovota tūkstančių nuostabių moterų kartų ir galbūt siekia Septynias seseris.
Mane ypač žavėjo, kad, pasak mitologijos, visos seserys buvo ypatingos ir stiprios moterys. Norėjau išaukštinti moterų pasiekimus. Suprantama, mums visiems reikia meilės, tikiu, kad ji – ta gyvybės versmė, be kurios mes, žmonės, vystame ir mirštame. Septynių seserų ciklas atvirai aukština nenuilstamas meilės paieškas ir pasakoja apie baisias pasekmes, kai meilė prarandama.
Elektra – visai kitokia nei jos seserys ir ankstesnėse ciklo knygose apie ją buvo kalbama mažiausiai. Ar buvo sunku pasakoti istoriją jos balsu?
„Saulės seserų“ istoriją ėmiau pasakoti nuo dabarties, o ne praeities įvykių. Norėjau stačia galva nerti į chaotišką Elektros gyvenimą ir atrasti jos balsą. Nerimavau, kad skaitytojams ji pasirodys antipatiška – juk ankstesnėse knygose į ją galėjome pažvelgti tik akies krašteliu, todėl skaitytojai žinojo tik tiek, kad ji greitai užsiplieskia, turi problemų dėl narkotikų ir alkoholio vartojimo bei turi labai gerą nuomonę apie save. Užuot mėginusi paslėpti jos neigiamas savybes, norėjau parodyti Elektros savęs paieškas, reabilitaciją ir norėjau, kad ją palaipsniui apsuptų žmonės, kurie nuoširdžiai ja rūpinasi.
Manau, kad daugelis mano skaitytojų susitapatins su Elektros vienatve ir sielvartu bei supras, kad jos priklausomybė nuo alkoholio ir narkotikų tėra būdas apsiginti – numalšinti širdies skausmą. Žaviuosi
Elektra – ji juokinga, netobula, ir viską daro su didžiuliu užsidegimu. Tikiuosi, kad skaitytojai pamėgs ją taip, kaip mėgstu aš.
Kuo šios knygos veikėja panaši į Elektrą iš graikų mito apie Plejadžių žvaigždyną?
Visai kaip ir jos mitologinė bendravardė, Elektra yra tiesiog įsielektrinusi. Savo knygos veikėjos charakterį kūriau pagal jos vardą. Graikišku žodžiu elektra buvo vadinamas gintaras ir elektros energija. Pasak mitologijos, elektra kadaise buvo suvokiama kaip akmenyje laikoma saulės energija.
Mano galva, tai puikiai apibendrina Elektros charakterį – stipri, ugninga, bet suvaržyta energija.
Energija, kuri gali įžiebti gyvybę, tačiau taip pat lengvai gali virsti save naikinančia jėga. Skaitydami Elektros istoriją pamatysite, kaip jai sekėsi sutramdyti šią charakterio pusę.
Ar pradėjusi rašyti „Septynių seserų“ ciklą jau žinojote, kad dalis Elektros istorijos vyks Kenijoje? Kaip ėmėte tyrinėti šią vietovę?
Visuomet norėjau patyrinėti Afrikos žemyną, o Kenija patraukė mano dėmesį peržiūrėjus legendinį filmą „Baltasis blogis“ (angl. White Mischief), kuriame vaidino Greta Scacchi, Johnas Hurtas ir Charles Dance. Mane labai suintrigavo amoralus britų aristokratų gyvenimas „Laimės slėnyje“ – Kenijos kolonijoje, kuri tapo turtingų kolonistų žaidimų aikštele. Be to, buvo įdomu stebėti painius santykius tarp greta gyvenančių skirtingų rasių atstovų: baltaodžių kolonistų, masajų, kikujų, somaliečių ir indėnų.
Tyrinėti masajų gentį buvo nelengva, daviau sau žodį, kad nepateiksiu jų kultūros turisto akimis.
Apsilankiau Rytų ir Afrikos studijų mokykloje Londone ir ėmiau ieškoti pasakojimų apie masajų genties kultūrą, kuriuos parašė pačių masajų mokslininkai, o ne baltaodžiai kolonistai.
Tuomet pati nuvykau į Keniją ir kalbėdamasi su vietiniais gyventojais pradėjau suprasti, iš kur atsirado jų meilė ir pagarba savo žemei bei tokie artimi santykiai su žeme. Mane pakerėjo istorijos apie masajų prekybos ryšius su kai kuriais baltaodžių kolonistais, tarkim, Lordu Delamere, kuris XX amžiaus pradžioje dažnai pasikviesdavo masajų vadus kartu pasiklausyti patefono muzikos, arba Gilbertu Colville, kuris pasinaudojęs savo ryšiais su masajais, tapo turtingiausiu galvijų fermos savininku visoje Kenijoje. Jis mane įkvėpė sukurti veikėją Bilą Forsaitą.
Kaip tyrinėjote Kenijos kolonijinį laikotarpį ir kaip sekėsi įpinti savo atradimus į pasakojimą?
Prieš kelionę į Keniją perskaičiau daugelio žymių „Laimės slėnyje“ gyvenusių aristokratų biografijas.
Ypač susižavėjau Kiki Preston, kuri, be abejonių, buvo labai ryški ir energinga to laiko moteris. Vėliau paaiškėjo, kad apie šią „moterį su sidabriniu švirkštu“, kaip ją vadino aplinkiniai, parašyta labai nedaug, taigi teko perversti daug knygų, kad rasčiau bent kelis jos gyvenimo trupinėlius.
Kai atvykau į Keniją ir pasikalbėjau su tais, kurie galėjo man ką nors papasakoti apie kolonijinį laikotarpį, apstulbau pamačiusi, kokie skirtingi jų pasakojimai. Įsitikinau, kad istorija labai subjektyvus ir dažnai prieštaringas dalykas. Rašyti buvo sunku, nes niekuomet nežinojau, kuris pasakojimas tikslesnis, bet visų pirma esu grožinių knygų rašytoja, tad galėjau pasitelkti meninę laisvę ir užpildyti trūkstamas vietas. Viena įspūdingiausių kelionės metu aplankytų vietų buvo Mutaigos klubas – neįtikėtinas jausmas būti toje pačioje patalpoje, kur visi šie garsūs žmonės šoko, linksminosi, kovojo ir mylėjo.
Romane „Saulės sesuo“ išsamiai vaizduojate Elektros vidinį virsmą ir reabilitacijos procesą. Ar aprašydama „Rančą“ rėmėtės kokiu nors tikru reabilitacijos centru?
Elektros reabilitaciją norėjau pavaizduoti kaip galima tiksliau ir jautriau. Rėmiausi asmeninėmis patirtimis, kuriomis su manimi pasidalino keli mano skaitytojai, ir iš visos širdies jiems dėkoju už tai, kad taip atvirai pasipasakojo apie savo arba šeimos narių priklausomybes. Rašydama apie „Rančą“ rėmiausi sava patirtimi, kai slapta lankiausi viename JAV reabilitacijos centre, nes norėjau savomis akimis pamatyti, kaip atrodo pacientų kasdienybė. Sužinojau, kad pacientai čia diena iš dienos mokosi formuoti naujus, teigiamus įpročius ir atpažinti, kas juos paskatina piktnaudžiauti svaigalais bei narkotinėmis medžiagomis.
Ar rašyti Elektros istoriją jums buvo sunkiau nei kitas ciklo knygas?
Jau ankstesnėse knygose drąsiai ėmiausi sudėtingų temų. Rašydama „Perlų seserį“ pasakojau apie Australijos aborigenus, „Mėnulio seserį“ – apie Andalūzijos romus. Sužinojus apie ilgametį šių žmonių persekiojimą kartu ir atsivėrė akys, ir suskaudo širdį. Panašiai nutiko ir su „Saulės sese“ – ši knyga pasakoja apie žmones, iš kurių buvo atimtos teisės, tokius kaip masajai, kurie prarado savo žemes, arba afroamerikiečiai, kurie turėjo iškęsti tiek daug nelygybės. Be to, knyga kalba apie sunkumus, su kuriais susiduria jauni narkotikų vartotojai, negalintys rasti tinkamos pagalbos.
Tyrinėdama šias temas, pajutau, kad turiu ištraukti jas į paviršių. Žinoma, mane pačią kankino klausimai – ar man, baltaodei airių rašytojai, dera pasakoti tokias istorijas? Tačiau mažiau nei prieš šimtmetį į mano pačios protėvius buvo žiūrėta kaip į „žemesnįjį sluoksnį“. Tikiuosi, kad su laiku išvysime daugiau istorijų, kurias pasakos žmonės iš pažeidžiamų grupių, tačiau iki to laiko galiu tik tikėtis, kad prasmingai pasitarnavau jų naudai skleisdama apie juos žinią.
„Saulės sesuo“ nustebina labai dramatiška pabaiga. Kas mūsų laukia septintojoje ciklo dalyje?
Paskutinis „Saulės sesers“ sakinys mano galvoje sukosi jau nuo to laiko, kai 2013 metais pradėjau kurti šį ciklą, taigi man tai buvo didelis įvykis. „Septynių seserų“ rašymas buvo nuostabi patirtis ir, nors ciklo siužetas jau gerokai išsivystė, paslaptinga siužetinė linija, jungianti visas ciklo dalis, vis dar lieka neatskleista. Tikiuosi, kad skaitytojams knietės išsiaiškinti likusios septintosios sesers paslaptis ir sužinoti, kas toks yra tėtis Atlantas.
Ar jums neatrodo, kad tapęs pasauliniu reiškiniu „Saulės seserų“ ciklas sulaukė daug daugiau dėmesio nei tikėjotės?
Taip! Kai pirmą kartą pranešiau savo leidėjams, kad noriu sukurti knygų ciklą apie septynių seserų Plejadžių žvaigždyną, jie pasižiūrėjo į mane taip, lyg būčiau visai išsikrausčiusi iš proto. Tačiau pakankamai manimi pasitikėjo, kad leistų parašyti pirmąjį romaną, o kai jis susilaukė pripažinimo…
Na, visa kita jau patys žinote.
Skaitytojų džiaugsmas ir padrąsinimai labai mane įkvepia, vis dar negaliu patikėti ir stebiuosi tuo, kiek daug žmonių visame pasaulyje skaito šią knygų seriją. Daugelis man parašo, kiek daug jiems reiškia mano knygos. Tikiuosi, kad skaitydami apie septynias seseris ir labai skirtingus jų gyvenimo kelius kiekvienas rasite ką nors pažįstamo.
***
Jei dar neskaitėte „Septynių seserų“ ciklo, pažintį galite pradėti ir nuo „Saulės sesers. Elektros istorijos“. O taip pat kviečiame atrasti ir kitų seserų istorijas!
„Septynios seserys. Majos istorija“
Maja, vyriausioji iš įvaikintų seserų, dėl savo žvilgančių tamsiai kaštoninių plaukų, tobulos odos ir didžiulių išraiškingų akių yra vadinama šeimos gražuole. Ją skaudžiai paveikė ankstyvos jaunystės patirtis ir ji užsisklendė nuo pasaulio, kad apsaugotų savo sužeistą širdį. Maja nepaprastai gabi kalboms, bet itin artimas santykis su namais ir šeima trukdo atsiskleisti jos potencialui. Mergina išsiaiškina jai skirtą užuominą, paliktą tėčio Atlanto ir ši istorija nukelia ją į įstabųjį Rio de Žaneirą.
„Audrų sesuo. Alės istorija“
Alė perėmė iš tėčio Atlanto meilę buriavimui, ji pasižymi šaltu protu ir drąsa – kaip tik šių savybių reikia plaukiant per audringą jūrą. Vis dėlto kai Alė patiria didžiausią netektį, prireikia visos jos stiprybės, kad pajėgtų gyventi toliau. Gavusi užuominas – suvenyrinę varlytę ir koordinates – Alė keliauja į Norvegiją sužinoti, kas ją sieja su nežinoma praeities dainininke Ana Landvik.
„Šėšėlio sesuo. Star istorija“
Iš pažiūros baikščią ir drovią Star nuolat užgoždavo iškalbingesnė sesuo Kelė. Bet po Star baikštumu slypi didžiulė drąsa ir tvirtybė. Ji aistringai mėgsta skaityti, ruošti maistą ir – kaip tėtis Atlantas – sodininkauti. Būtent jo laiškas merginą paskatina nuvykti į antikvarinį knygyną, kuriame ji aptinka Floros MacNichol, Beatrix Potter draugės ir kaimynės, dienoraštį. Bet Star sužinos, kas ją sieja su šiomis moterimis tik tuo atveju, jeigu išbandys savo jėgas knygų versle.
„Perlų sesuo. Kelės istorija“
Gintaru nutaškytos akys ir tamsaus vilkdalgio spalvos oda bylote byloja, kad Kelė priklauso ne vienai kultūrai. Iš pažiūros stačiokė, kartais nejautri Kelė, ko gero, sudėtingiausio charakterio sesuo, nes joje įsišaknijusios abejonės dėl savo savivertės ir vietos pasaulyje. Ji trokšta tapti dailininke, bet nesugeba išreikšti savęs ir tai trukdo jai realizuoti savo gabumus. Netekusi įtėvio, Kelė vyksta ten, kur ją veda tėčio Atlanto paliktos koordinatės – į raudoną dykumą Australijos širdyje.
„Mėnulio sesuo. Tigės istorija“
Tigė, dažnai seserų vadinama Padangių snaige, geriau jaučiasi rūpindamasi gyvūnais nei žmonių draugijoje. Ji išvyksta dirbti į atokų Kinerdo dvarą Škotijos aukštumose rūpintis elniais, laukinėmis katėmis ir kitais gyvūnais. Zoologiją studijavusi Tigė labai nuoširdi, pasižyminti šeštuoju jausmu, kurį išmoko slėpti nuo kitų. Dvare Tigė sutinka seną romą Čilį, o šis, išvydęs merginos tamsius plaukus ir rudas, švelnias it elnės akis, atpažįsta joje romę ir atskleidžia, kad kadaise jam buvo išpranašauta, jog būtent jis sugrąžins Tigę namo – į Granadą Ispanijoje… Čilis papasakoja Tigei apie jos senelę Lusiją Amają Albaisin, garsiausią savo kartos flamenko šokėją, ir ji pamažu išmoksta pasitikėti savo šeštuoju jausmu bei talentu gydyti.
