Visi serijiniai žudikai turėjo mamas. Ar maniaku gimstama ar tampama? Skaitykite „Labanakt, mama“:

Mi-ae_Seo

Mi-ae Seo

„Kodėl auga serijinių žudikų skaičius?“ – taip viename žurnale pavadintas straipsnis patraukė trilerių karaliene tituluojamos korėjiečių rašytojos ir scenaristės Seo Mi-ae dėmesį ir paakino ieškoti atsakymo į šį klausimą. Rezultatas – trileris „Labanakt, mama“. Knyga sulaukė didelio populiarumo ne tik Korėjoje, jos ekranizavimo teises įsigijo kompanija Carnival Films. Lietuviškai romaną išleido BALTO leidybos namai.

Kalėjime laukdamas mirties bausmės serijinis žudikas I Biongdas netikėtai ištaria kriminalinės psichologijos specialistės Songiongės vardą ir paprašo leidimo su ja susitikti. Iš kur I Biongdas apie ją žino ir kodėl nori matyti būtent ją, nors ilgą laiką atsisakė su bet kuo kalbėtis?

Klausydamasi jo istorijos, gilindamasi į mąstymą, Songiongė ieško atsakymų į rūpimus klausimus. Serijiniu žudiku gimstama ar tampama?

Ir kur slypi blogio šaknys? Tuo pat metu Songiongės vyras į namus parsiveda Hajongę, dukrą iš pirmosios santuokos. Vienuolikmetė per gaisrą neteko ją auginusių senelių. Nuo pat pirmos dienos tarp moters ir mergaitės prasideda nematomas karas…

„Knyga užkabino, vos tik atsiverčiau, – prisipažįsta iš korėjiečių kalbos ją išvertęs Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas. – „Labanakt, mama“ – psichologinis romanas, pagrindinė jo tema – prievarta prieš vaikus.

Prieš tai išverčiau dvi knygas, kurios buvo apie Korėją ir labai korėjietiškos, o ši visiškai kitokia – užtektų pakeisti vardus, vietovardžius ir veiksmas galėtų vykti bet kurioje pasaulio šalyje. Tik įspėsiu turinčius vaikų: man, nors jų neturiu, buvo sunku šį romaną skaityti.“

Seule, Pietų Korėjos sostinėje, gyvenantis vertėjas įsitikinęs, kad ši Rytų Azijos šalis yra labai saugi: „Skirtingai nei Lietuvoje, Korėjoje nėra tokios populiarios kriminalinės žinios. Be abejo, kai įvykdomas koks nors žiaurus nusikaltimas, tuomet apie tai daug rašoma, kalbama. Jei neklystu, ir knygoje minimas serijinis žudikas, kurio nusikaltimai iškilo į viešumą man jau gyvenant Seule. Kartą eidamas į paskaitas universitete pamačiau, jog visas rajonas, kuriame gyvenu, pilnas policijos. Tikrąja to žodžio prasme – kur pasisuksi, ten – policininkai. Pasirodo, už rajone stovinčios šventyklos buvo rasta trisdešimt kūnų.“

Priežastis, paskatinusias rašyti trilerį „Labanakt, mama“, Seo Mi-ae išdėstė skaitytojams skirtame laiške, kuris publikuojamas knygos pabaigoje. Siūlome su juo susipažinti.

„Kai paskutinį kartą taisiau šį romaną, internete pamačiau šokiruojančią naujieną.

Tai buvo straipsnis apie paauglį, kuris nebesuvaldęs pykčio dėl tėvo priekaištų padegė namus ir pražudė visą šeimą. Kadangi tai labai priminė vieną romano sceną, buvau nustebusi, kita vertus, prislėgė širdį.

Ruoštis šiai knygai pradėjau prieš penkerius metus. Korėjoje staiga padaugėjo serijinių žmogžudysčių, ir, bevartant aktualijų žurnalą, į akis krito vieno straipsnio pavadinimas: „Kodėl auga serijinių žudikų skaičius?“

ginklas

Pixabay.com

Per keletą metų iš eilės Ju Jongčolis, Džong Namgiu, Kang Hosunas ir kiti įvykdė daugybę nusikaltimų, kurie mus sukrėtė, tad mane – detektyvų rašytoją – atsakymas į šį klausimą irgi be galo domino.

Ekspertai teigia, kad tokius nusikaltėlius sukūrė dabartinis laikmetis: įsigalėjo branduolinė šeima, šalia vaikų dažnai nebūna tėvų, klesti materializmas. Branduolinėje šeimoje nėra asmenų, kurie galėtų atlikti tėvų vaidmenį, kai jų nėra šalia, daugėja šeimų, kuriose abu tėvai dirba, todėl mažiau laiko praleidžia su vaikais, nyksta šeimos narių pokalbiai, silpsta ryšiai. Daugėja sunkių nusikaltimų. Ekspertai, pateikdami JAV vystymosi po šeštojo dešimtmečio pavyzdžių, baiminasi, kad ir Korėjoje sunkių nusikaltimų tik daugės.

Tuo metu rašiau kitą kūrinį ir rinkau statistiką apie nusikaltėlius, todėl šis straipsnis atrodė labai įtikinamas. Daugeliu atvejų nusikaltėliai nuo vaikystės šeimose patyrė sunkumų. Daug tokių žmonių neturėjo tėvo ar motinos, netekę šeimos susidūrė su ekonominiais nepritekliais, augo emocinėje tuštumoje ar patirdami tėvų smurtą, iš baimės slėpė pyktį. Klausydamasis nusikaltėlių, įvykdžiusių tokius neįsivaizduojamus dalykus, kad kartais netgi sunku patikėti, jog taip pasielgti galėjo žmogus, nejučia pradedi jų gailėtis ir užjausti dėl aplinkos, kurioje teko augti.

Pirmieji žmonės, su kuriais gimęs susiduria vaikas, yra tėvai. Priklausomai nuo to, kokioje aplinkoje ir su kokiais tėvais jam tenka augti, gyvenimas gali įgyti visiškai kitokią kryptį. Kokia būtų Meri Bel, jauniausia Anglijos serijinė žudikė, kuri jau vienuolikos metų buvo nužudžiusi keletą žmonių, jei ją būtų auginusi šilta ir atsakinga motina? Ar ir tada ji būtų šulinyje nuskandinusi kaimynų berniuką, o kitiems vaikams grasinusi mirtinais ginklais?

Kraipiau galvą mąstydama, kaip vienuolikos metų mergaitė galėjo įvykdyti tokius nusikaltimus, tačiau sužinojus, kokioje aplinkoje ji augo, ką yra padariusi jos motina, apėmė gailestis. Kaip ji galėjo suprasti, kas yra meilė, jei jos pačios motina nė vieno vienintelio karto nebuvo jos šiltai apkabinusi? Visa tai, ką padarė, Meri Bel išmoko iš motinos.

Šiame romane pasirodantis serijinis žudikas auga visiškai atstumtas, patirdamas smurtą motinos, kuri turėtų vaikui nuo pat gimimo būti labiausiai mylinti būtybė. Jis nežino, kokiomis aplinkybėmis mama jį pagimdė. Motinos prievarta bei smurtas jo kūne ir sieloje paliko žaizdų, kurių neįmanoma išgydyti. Jo pirmasis nusikaltimas – tai meilės ištroškusio žmogaus verksmas.

Taigi ar serijiniu žudiku gimstama? Ar juos sukuria aplinka?

ginklas

Pixabay.com

Norėjau užduoti šį klausimą.

Kol rašiau kūrinį, teko daug galvoti apie savo tėvus, šeimą.

Apsikabinusi mamą taip, kaip nesugebėjau vaikystėje, naujai pajutau, koks šiltas jos glėbys.

Mama, kuri ne imdavo rykštę, o ašaromis priversdavo apgalvoti blogus poelgius, tėvas, paaukojęs visą savo gyvenimą tam, kad didelė mūsų šeimyna galėtų augti nieko nestokodama. Kadangi jiedu buvo tvirta atrama, aš nepalūžau, nepalinkau, gyvenu įleidusi stiprias šaknis. Būtent jiems ir skiriu šį kūrinį dėkodama už viską, ką jie man suteikė.“

IŠTRAUKA

Seo Mi-ae

Labanakt, mama

9

Vyras vilkėjo mėlynus kalinio drabužius ir buvo su antrankiais, bet neįsivaizduojamai ramus.

Tikriausiai todėl, kad seniai nebuvo saulėje, nuotraukose regėtas baltas veidas dabar it permatomas, išryškėjusios netgi kraujagyslės. Taisyklingi antakiai, švelnios lūpos, žemyn besileidžiantys akių kampučiai, gražus ir toks tyras. Buvo galima suprasti, kodėl jį praminė Dovydu. Dėl trumpai kirptų plaukų veidas matyti dar aiškiau.

Jame sunku įžiūrėti šaltakraujį žudiką, padariusį tokius klaikius nusikaltimus.

I Biongdas, stovėdamas prie durų, nužvelgė Songiongę nuo galvos iki kojų. Pajutus, kad jo žvilgsnis krypsta nuo galvos prie krūtinės, moters širdis ėmė tankiau plakti. Tuštumoje klajojusios akys vėl pažvelgė Songiongei į veidą. Jųdviejų žvilgsniams susitikus, I Biongdui aplink akis ėmė kauptis raukšlelės, ir jis ramiai nusišypsojo. Netikėtai susitikus nepažįstamoje vietoje, pamačius tokią šypseną, netgi apimtų kažkoks jaudulys.

Už nugaros stovintis kalėjimo prižiūrėtojas kumštelėjo, ir I Biongdas lyg atsipeikėjęs lėtai žengė priekin.

Pamažu į kambarį įžengęs ir ant priešais Songiongę stovinčios kėdės atsisėdęs I Biongdas ramiai į ją žiūrėjo, kol prižiūrėtojas rakino jo riešą prie atkaltės. Akys spindėjo džiugiai, lyg susitikus su labai gera pažįstama.

Antrankius uždėjęs prižiūrėtojas atsistojo šalimais. Biongdas pasuko galvą ir į jį pasižiūrėjo:labanakt,mama

– Visą laiką… čia stovėsite?

– Tokios taisyklės.

– Aš norėjau tik dviese pasikalbėti…

Lyg niekur nieko liepė prižiūrėtojui išeiti. Pasak gandų, jis netgi kalėjime elgiasi kaip šeimininkas, taip, kaip pats to nori. Atrodo, tos kalbos – ne be pagrindo.

– Tuomet negalėsiu nieko papasakoti. Ar ne, ponia? – žvelgdamas į Songiongę, I Biongdas įtraukė ir ją. Jos nuomone, geriausia šnekėtis aplinkoje, kurioje kalinys galėtų atvirai išsipasakoti, jei tik garantuojamas saugumas.

– Jokiu būdu negalima kalbėtis, jeigu nedalyvauja kalėjimo prižiūrėtojas, – tvirtai pasakė prižiūrėtojas, Songiongei nespėjus nė prasižioti.

Buvo galima pajusti, kad ir Saugumo valdymo skyriaus viršininkas, su kuriuo ką tik susitikusi, ir kalėjimo prižiūrėtojas nebuvo patenkinti šiuo ypatingu pasimatymu. Neįsivaizduojama, kad kalėjimo prižiūrėtojas sulaužytų taisykles dėl kalinio norų. Galiausiai Songiongė pasiūlė kompromisą:

– Kaip ir sako prižiūrėtojas, taisyklių reikia laikytis. Jei neprieštaraujate, gal atsisėstumėte ten, prie durų? Pokalbis gali ilgokai užtrukti.

Prižiūrėtojas paeiliui pasižiūrėjo į I Biongdą ir Songiongę ir lyg neturėdamas kitos išeities nusileido. Tiesą sakant, būdamas šiame kambaryje, pokalbio negali negirdėti. Tačiau reikėjo rasti kompromisą, kuriam neprieštarautų jie abu.

Šalimais lyg prilipęs stovintis prižiūrėtojas tik dirgins kalinio nervus. Atstumas tarp jųdviejų I Biongdui leis jaustis patogiau. Kiekvienas gauna tai, ko nori, nelaužydamas taisyklių. Galiausiai visi pasielgė lanksčiai ir kiekvienas atsisėdo į savo vietą.

I Biongdas, pasitikrinęs, kur sėdi prižiūrėtojas, žvilgsnį vėl nukreipė į Songiongę. Atrodo, kad dėl to, kas ką tik nutiko, jo nuotaika pagerėjo. Jis švelniai šypsodamasis žiūrėjo į moterį ir lėtai pravėrė burną:

– Jums buvo įdomu, ar ne?

– ?..

– Iš kur jis mane pažįsta, kodėl pasirinko būtent mane? Juk taip galvojote?

Akylai Songiongę stebinčios jo akys šypsojosi. Ji sutriko. Atrodė, kad skaitomos slapčiausios jos mintys. Tačiau nenorėjo ir elgtis ramiai, apsimesdama, kad taip nėra. Kilo mintis, kad pokalbis bus daug sklandesnis, jei pasirodys atvira. Geriau įsižiūrėjus, geraširdiškumu švytinčiose I Biongdo akyse matėsi kažkoks ypatingas šaltis. Netgi šypsena negalėjo to paslėpti.

– Taip, tikrai taip. Keletą dienų tikrai buvo įdomu. Ar papasakosite kodėl?

Tačiau jis nesiruošė visko taip lengvai atskleisti. Akylai žvelgdamas į Songiongę, nerūpestingai atsirėmė į kėdės atkaltę. Pasijuto patenkintas tuo, kad yra situacijos šeimininkas. Jis kaipmat mestelėjo kitą klausimą:

– Kokį pirmą dalyką prisimenate iš vaikystės?

– … Atsiprašau?

Visiškai netikėtas klausimas. Pirmas dalykas, kurį prisimenu? Ar tai reiškia, kad šis žmogus mane pažįsta nuo vaikystės, o gal nori apie mane sužinoti daugiau? Apėmė kažkokia absurdiška nuotaika, lyg būtų visą naktį ruošusis egzaminui, o klausimą gavusi iš visiškai kitos srities.

I Biongdo dešinysis lūpų kamputis pakilo. Laukiant Songiongės reakcijos, jo akys spindėjo. Šį kartą negalima leistis jo nurodyta kryptimi.

Songiongė šyptelėjusi ramiai atsivertė sąsiuvinį.

– Pakalbėkime apie kitką.

Songiongė nusprendė nekreipti dėmesio į jo norą. I Biongdas irgi neatsakė į pirmąjį jos klausimą. Nėra jokio reikalo atsakinėti į jo užduotuosius. Nematomas galynėjimasis dėl viršenybės išlygino jųdviejų pozicijas. Kaip jis dabar elgsis?

– Kodėl vengiate kalbėti? Gal turite kokių nors nemalonių prisiminimų?

– Ne, tiesiog atėjau ne pati kalbėti, o klausytis jūsų pasakojimo.

– Tik tai? Kažkodėl atrodo, jog kai ko nenorite prisiminti.

– …

– Kaip norite išgirsti apie mane, taip ir aš noriu sužinoti apie jus. Čia taip nuobodu, visiškai nėra ką veikti.

Déja vu. Kažkur tai jau matė. Netikėtai prieš akis iškilo vienas dalykas. Prakeiktoji Klarisė Starling. Šiuos žodžius „Avinėlių tylėjime“ agentei ištarė daktaras Hanibalas.

Jei nori ką nors išgirsti, pati irgi papasakok.

– Norite elgtis kaip filme?

Jis chi chi chi nusijuokė.

– Nežinau, ką norite tuo pasakyti, tačiau ir vaikai laikosi tokio lygybės principo. Jei duosi vieną daiktą, vieną gausi atgal. Taip sąžininga.

Žmogus, kiek žinoma, atėmęs gyvybę bent trylikai žmonių, dabar kalba apie sąžiningumą. Songiongė panoro paklausti, o ką jis pats kiekvieną kartą, atimdamas gyvybę, davė tiems žmonėms.

– Nesu apie tai galvojusi, todėl gerai nė nežinau.

– Pagalvokite. Turime daug laiko.

Songiongė padėjo parkerį ir įsižiūrėjo į I Biongdą. Žinoma, jis nenori pralaimėti. Kad jį prakalbintų, ji nusprendė šiek tiek nusileisti. Songiongė trumpam užsimerkė, susikaupusi pagalvojo ir prabilo:

– Raudoni bateliai. Mamos nupirkti raudoni bateliai. Tai – pirmasis dalykas, kurį prisimenu.

Jis, primerkęs akis, akylai žiūrėjo į Songiongę. Tikriausiai bandė nuspręsti, ar moteris kalba tiesą. Kaipmat ėmė purtyti galvą.

– Nusivyliau. Maniau, kad išgirsiu ką nors originalaus.

Songiongė gūžtelėjo pečiais, vėl į rankas paėmė parkerį ir pasiruošė užrašyti jo pasakojimą.

– O kokį dalyką jūs prisimenate?

– Mano pirmasis prisiminimas? Kai plaukiojau amniono skystyje, būdamas dar motinos įsčiose?

Jo veidas buvo be išraiškos. Tačiau akys spindėjo ir laukė Songiongės reakcijos. Ši jau ruošėsi užsirašyti, tačiau pažiūrėjusi jam į akis suprato, kad iš jos tyčiojamasi.

– Šit kaip, ir koks tai jausmas?

– Gniaužė kvapą. Labai purvinas vanduo.

Atrodo, prisiminimai apie mamą nekokie. Akimirką jo veide šmėstelėjo neapykanta.

Songiongei netikėtai kilo mintis, kad daugelio žmonių pirmieji prisiminimai susiję su mama. Sunku patikėti, kad jis pamena tą laiką, kai dar buvo gimdoje, tačiau gana aišku, ką jaučia mamai. Prisiminė jo šeimą, apie kurią praėjusį vakarą skaitė bibliotekoje. Įrašyta, kad gyveno tik dviese su motina, o kai ji pabėgo, septyniolikos metų liko vienas.

– Gal pokalbį pradėkime nuo mamos?

Išgirdęs Songiongės žodžius, I Biongdas atsitraukė. Visu kūnu atsirėmęs į kėdės atkaltę, primerkęs akis stebeilijo į Songiongę, lyg norėdamas sužinoti šio klausimo motyvą. Moteris ramiai žiūrėjo į jį ir laukė atsakymo.

Po kurio laiko I Biongdas ištiesė į kėdę atremtą nugarą. Palinkęs į priekį, priartėjo prie Songiongės veido.

Taukšt! Taukšt! Sidabrinis Maksvelo plaktukas

Nusileido ant jos galvos.

Taukšt! Taukšt! Sidabrinis Maksvelo plaktukas

Patikrino, ar ji mirusi.

Netikėtai tyliai uždainavo.

Songiongė, nustebinta tokio elgesio, pakėlė galvą.

Jis nuoširdžiai šypsojosi. Akys valiūkiškos. Kilo mintis, kad jis, norėdamas patenkinti savo smalsumą, vis mėto akmenukus. Klausimas tik vienas: „Ką reiškia tie akmenukai?“

Jo dainuojama daina – „Bitlų“ Maxwell’s Silver Hammer. Kiek žinoma Songiongei, ji pasirodė septintajame dešimtmetyje. Jei ne jos darbo vadovas psichologijos profesorius Klenas, Songiongė šios dainos nebūtų žinojusi.

Kadaise didžiulis „Bitlų“ gerbėjas buvęs profesorius Klenas mėgdavo savo namų galiniame kieme sukviesti studentus ir rengti barbekiu vakarėlius. Kaip fono muzika visuomet skambėdavo „Bitlų“ dainos. Jei tik kas nors paklausdavo, kaip vadinasi tam tikra daina, profesoriaus akys sužibėdavo, jis kalbą pradėdavo anekdotu apie tą dieną, kai pirmą kartą nusipirko „Bitlų“ albumą. Vėliau pasipildavo įvairiausios šios grupės dainos ir su jomis susiję pasakojimai.

Pabaiga visuomet būdavo tokia pati: po to, kai nuvyko prie Džono Lenono kapo, jo širdyje „Bitlai“ mirė. Ją nustebino tai, kad I Biongdas žino šią dainą. Ir Songiongė, ir jis – ne tos kartos, kuri būtų jos klausiusis. Galbūt ir jo aplinkoje buvo į profesorių Kleną panašus „Bitlų“ gerbėjas? Staiga jai pasidarė įdomu, kodėl kalinys uždainavo šią dainą.

– „Bitlų“ daina. Ar tai – pirmas dalykas, kurį prisimenate?

Jo akys staiga išsiplėtė. Akylai stebėjęs Songiongę, prapliupo juoktis.

– Ar taip džiaugiatės, nes susitikote su žmogumi, kuris žino šią dainą?

Jis ėmė garsiau dainuoti. Atrodė gerai nusiteikęs. Tikriausiai džiūgavo dėl to, kad Songiongė atpažino jo mėgstamą dainą. Jei net menkiausia smulkmena tampa bendra tema, kalbėtis daug lengviau. Songiongė širdies gilumoje padėkojo profesoriui Klenui ir toliau žiūrėjo į Biongdą.

– Ar joje slypi kokia nors ypatinga prasmė?

Išgirdus neatsargiai mestą klausimą, jo veidas tik dar labiau priartėjo. Kuo akyliausiai stebeilydamas į Songiongę, švelniai sušnibždėjo. Taip, kad ji, įtempusi ausis, vos vos išgirdo.

– Visos šią dainą dainavusios moterys… mirė nuo mano rankų.

– !..

Songiongė pasijuto taip, lyg jos nugara būtų slydęs šaltas ledo gabaliukas. Jo akys vėl padvelkė šalčiu. Nekaltai atrodančiame, valiūkiškame veide spindėjo tuščias ledinis žvilgsnis. Kuris jo veidas tikrasis?

Songiongė negalėjo nusigręžti nuo taip akylai ją stebinčių akių. Iš veido išraiškos pajuto, kad jis kalba tiesą. Šią dainą niūniavo ne todėl, kad būtų kažkur atsitiktinai išgirdęs ir pamėgęs. Jei kiekvieną kartą, kai nužudydavo moterį, ją dainuodavo, tai – tam tikras simbolis. Reiškiantis kažką, kas būdinga tik jam vienam. Songiongė galiausiai suprato, kad jo mėtomi akmenukai iš tiesų yra dėlionės detalės, padėsiančios jį suprasti.

I Biongdas stebėjo, kaip šokiruoja jo žodžiai, lyg nenorėtų nieko praleisti.

Patenkintas žiūrėjo, kaip Songiongės akys persismelkia išgąsčiu, susiraukia kakta. Taip, tarsi būtų mėtęs akmenukus į ežerą ir stebėjęs raibuliuojantį vandenį.

Nenuleisdamas akių nuo Songiongės, lėtai apsilaižė lūpas. Jos nuo drėgmės suspindo. Songiongė lyg užhipnotizuota stebėjo jo judesius. Jis šypsojosi patenkintas ir lėtai lėtai atitraukė žvilgsnį nuo moters.

Daug garsiau, nei buvo kalbėjęs anksčiau, kreipėsi į kalėjimo prižiūrėtoją:

– Susitikimas baigtas.

Nepraėjo nė dešimt minučių. Songiongė, sutrikdyta netikėtų I Biongdo veiksmų, nerangiai pakilo iš vietos.

Prižiūrėtojas jau buvo pripratęs prie kalinio užgaidų. Sėdėjo prie durų, tačiau kaipmat atsistojo ir, priėjęs prie I Biongdo, ėmė rakinti antrankius. Paskui abi rankas surakino už nugaros ir vyrą pastatė. I Biongdas lėtai ėjo durų link. Į Songiongę nė nežvilgtelėjo.

Ši skubiai jam užstojo kelią:

– Palaukit, juk dorai… Juk dorai nė nepasikalbėjome.

– O aš manau, kad susipažinti tiek pakanka.

Songiongė prarado amą.

Jis panašus į nuolat besikeičiantį chameleoną.

Spalvos nuolat mainėsi: visai neseniai žiūrėjo į Songiongę taip džiugiai, jog galėjai pamanyti, kad tai – tikrasis jis, tačiau netikėtai pasklinda šaltis, sakantis, kad daugiau jos nė regėti nenori. Praėjęs priešais Songiongę, jis sustojo prie durų. Prižiūrėtojas, žvilgtelėjęs į moterį, atidarė duris ir išsivedė kalinį.

Songiongė kurį laiką stovėjo lyg apdujusi, tačiau kaipmat išskubėjo paskui juos į koridorių.

Iš Seulo čia važiavo ne mažiau kaip valandą. Susitikimas negali taip tuščiai baigtis.

– Ar daugiau nebenorėsite susitikti? – pavymui riktelėjo Songiongė, žiūrėdama į jau gerokai nutolusį I Biongdą. Išgirdęs šiuos žodžius, jis sustojo. Šiek tiek pastovėjęs, pasuko galvą ir pasižiūrėjo.

– Šiandien baigėme. Susitiksime po dviejų dienų. Tuo pačiu laiku. Tiesa, ateityje kiekvieną kartą, atvykdama pasimatyti su manimi, atvežkite po obuolį. Labai didelį, šviežią, tokį, kad atsikandus gaiva pasklistų visu kūnu.

Pasakęs šiuos žodžius I Biongdas nusisuko. Songiongė liko sutrikusi. Į savo vienutę jis grįžo oriai ir išdidžiai, tarsi šeimininkas, einantis priešais tarną.

Trūko žodžių. Songiongė jautėsi lyg apgauta. Jai iš įsiūčio trypčiojant kojomis, iš priešingos pusės koridoriumi prisiartino Saugumo valdymo skyriaus viršininkas.

– Juk sakiau? Kad bus geriau, jei su juo nesusitiksite.

Atrodo, kažkur kambaryje įtaisyta stebėjimo kamera. Saugumo viršininkas jau viską žinojo.

– Kažkurią dieną buvo susitaręs su vienos televizijos prodiuseriu duoti interviu. Šis manydamas, kad tai bus ypatinga laida, baisiausiai apsidžiaugė, sutartą dieną pasirodė su kamera. Žinote, kuo viskas baigėsi?

– ?..

– Privertė laukti tris valandas ir galiausiai atšaukė susitikimą.

Tas prodiuseris tikriausiai grįžo taip keikdamasis…

Ar reikėtų nusiraminti, nes, palyginti su tuo prodiuseriu, jai labiau pasisekė? Songiongė nejučia nusišypsojo. Ji iš anksto numanė, kad nebus lengva. Tačiau neįsivaizdavo susitikimą būsiant tokį trumpą. Nesugebėjo užduoti nė vieno iš pasiruoštų klausimų.

– Nieko ypatinga iš jo nesužinosite. Gyvena vienutėje, visos dienos visiškai vienodos, niekas neateina aplankyti, įsivaizduojate, kaip turėtų būti nuobodu? Todėl tai – tiesiog prašymas kartu pažaisti. Būtų geriausia, jei dabar pat viską mestumėte. Tik švaistote laiką. Ar norite tapti jo žaisliuku?

Išgirdus pašaipius Saugumo valdymo skyriaus viršininko žodžius Songiongei, atvirkščiai, palengvėjo.

Klausydama jo kalbos, nuodugniai permąstė tą trumpą susitikimą su I Biongdu ir pasirodė, kad jis nebuvo visiškai beprasmis.

Jo laikysena, judesiai, žvilgsnis, kuriuo stebėjo Songiongę, reakcijos, užduodami klausimai, netgi „Bitlų“ daina – tokia informacija, kurios nebūtų gavusi netgi keletą kartų perskaičiusi tą į tris enciklopedijos tomus telpančią ikiteisminio tyrimo medžiagą. Jei derlius toks, visiškai nėra reikalo nusiminti. Iki šiol nerimavo, tačiau dabar pasijuto labiau atsipalaidavusi. Songiongė, žiūrėdama į viršininką, tyčia kiek įmanydama linksmiau nusišypsojo ir pasakė:

– Susitiksime po dviejų dienų.

Jausdama, kaip viršininkas susiraukia, ji vėl pasuko kambario, kuriame buvo susitikusi su Biongdu, link pasiimti rankinės. Už nugaros girdėjosi viršininko balsas. Nors burbėjo taip, lyg būtų kalbėjęsis pats su savimi, bet pakankamai garsiai, kad viską girdėtų ir Songiongė:

– Ir kas čia gera susidėti su tokiu žmogum… Vėliau dar pasigailės…

Susiję strapsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


4 + šeši =

Kitos temos: