Mokslinių tyrimų ir pasaulinės statistikos duomenimis, net 80 proc. vaikų iki 18-ojo gimtadienio susiduria su vienokiu ar kitokiu smurtu.
Paramos vaikams centro programos „Vaikystė be smurto“ vadovė, psichologė Ieva Daniūnaitė pataria, kaip mokyti vaikus atpažinti netinkamą elgesį, apie jį pranešti ir kaip reaguoti suaugusiems.
Fizinis, emocinis ir seksualinis smurtas. Paprastai lengviausiai atpažįstamas fizinis smurtas: pliaukštelėjimas, trenkimas, mušimas. Emocinė prievarta – tai nuolatinis ar dažnas vaiko žeminimas, įžeidinėjimas, gąsdinimas, patyčios. Seksualinei prievartai priskiriama įvairūs prisilietimai prie intymių vaiko vietų, vertimas liesti kito žmogaus intymias vietas, sekso scenų rodymas ar jo seksualinis išnaudojimas.
Taisyklė, kad niekas negali liesti intymių kūno vietų. Šios taisyklės vaikus galima mokyti jau nuo 3-ejų metų. Vis priminkite vaikams, kurios kūno vietos yra intymios, kad jas reikia saugoti ir kiti žmonės negali prie jų liestis, prašyti pažiūrėti ir panašiai. Kartais suaugusiems gali būti nejauku apie tai kalbėti, tačiau įprastai vaikų šios temos negąsdina.
Vaikus reikėtų mokyti pasitraukti iš situacijų, kuriose jie jaučiasi nesaugūs. Pasikalbėkite su vaikais apie tai, kad susidūrus su elgesiu, kuris skaudina, sukelia skausmą, atrodo bjaurus ar nemalonus, reikėtų bandyti pasitraukti iš situacijos. Taip pat sakyti kitam žmogui, kad jis nustotų netinkamai elgtis ir šauktis pagalbos.
Vaikas turi žinoti, kad apie netinkamą kitų žmonių elgesį, būtina pranešti. Vis grįžkite prie temos apie saugumą ir priminkite vaikams bei paaugliams, kad susidūrus su nemalonia situacija, netinkamu ir gąsdinančiu elgesiu, reikia apie tai papasakoti tėvams ar kitam patikimam suaugusiam.
Į visus vaikų pranešimus reikėtų reaguoti rimtai. Vaikams svarbu matyti, kad į jų jausmus, prašymus ar nutikimus reaguojama rimtai. Tuomet ir susidūręs su smurtu, vaikas greičiau kreipsis pagalbos ir apie tai papasakos.
Išgirdus apie smurtą, svarbu išlikti ramiems. Vaikas gali pasakyti apie tai, kad patiria kokį nors netinkamą elgesį arba matė, kaip kitas nukentėjo. Vaikui svarbu matyti, kad suaugęs gali išklausyti tą informaciją, juo tikėti ir rimtai priimti jo žodžius. Jeigu vaikas matys, kad jūs labai išsigandote arba netikite juo, gali užsidaryti ir daugiau nieko nepasakoti. Suaugęs turėtų paskatinti vaiką atskleisti daugiau faktų, tačiau nereikėtų tardyti ar įkyriai klausinėti. Pakanka paprašyti, kad papasakotų daugiau apie tai, kokia situacija buvo. Tada svarbu vaikui pasakyti, kad tikrai juo tikite, pasistengsite padėti ir pagalvosite, kaip tą padaryti.
Ženklai, rodantys, kad vaikas galėjo patirti smurtą. Derėtų susirūpinti, jeigu vaikas staiga pradėjo vengti suaugusiųjų, sako, kad bijo konkretaus žmogaus, išsigąsta, kai kas nors šalia verkia, arba netikėtų, staigių kito žmogaus judesių. Kad vaikas galėjo patirti tiek fizinį, tiek emocinį smurtą, gali išduoti ir jo agresyvus elgesys arba, atvirkščiai, atsiribojimas, baimingas paklusnumas, pasyvumas.
Sunerimti reikėtų, pastebėjus miego ar apetito sutrikimus, psichosomatinius požymius: galvos, pilvo skausmus, kūno temperatūros pakilimą, kai nėra aiškios priežasties. Kad vaikas galimai patiria seksualinį smurtą, gali rodyti nuolatinis ir neatitinkantis jo amžiaus domėjimasis seksu. Taip pat prisilietimai prie kitų žmonių intymių vietų.
Kur kreiptis pagalbos? Kilus įtarimui, kad vaikas galėjo patirti smurtą, pasitarkite su kitu patikimu suaugusiuoju ar specialistu, kreipkitės į Vaiko teisių apsaugos skyrių savo savivaldybėje ar policiją, o esant pavojingai situacijai, skambinkite pagalbos numeriu 112.
