„Norėčiau, kad mano naujoji knyga taptų dvasine vakcina nuo pandemijos“, – sako Italijoje gyvenantis žurnalistas ir rašytojas Paulius Jurkevičius, pristatantis literatūrinį dienoraštį iš pandemijos epicentru tapusios pavasarinės Italijos „Paskui, kai užgeso Koliziejus“ (išleido BALTO leidybos namai).
2020 metų kovo 10-osios vakarą Romos amžinumo simbolis Koliziejus sutvisko Lietuvos vėliavos spalvomis. O paskui užgeso, ir Italija nuniro į pandemijos epicentro gelmes. Tačiau „Paskui, kai užgeso Koliziejus“ nėra knyga apie virusą, apie ligą. Tai savito, elegantiško stiliaus pasakojimas apie pandemijos kasdienybę, psichologinę įtampą, sustojusį laiką, kone absoliučioje tyloje skendintį Vakarų civilizacijos lopšį – Romą.
„Mano knyga – apie tai, kas atsitinka, kai turistų labiausiai numindžiotas, triukšmingiausias, linksmiausias, dolčevitiškiausias Europos miestas užsidaro, nutyla, ištuštėja. Tai knyga apie du gyvenimus, kurie yra, bet prieštarauja vienas kitam: pirmasis – iki kovo 10 dienos, antrasis – po kovo 10 dienos. Tai knyga apie psichologinę būseną, kai tave supa penki tūkstančiai plakančių širdžių, ir būseną, kai atsiduri tuštumoje. Taip, tai dienoraštis apie pandemijos realybę, nes realybė yra tie baisūs skaičiukai, kuriuos rašau kiekvieno skyriaus pradžioje. Ne, tai romanas, nes po tų realybės skaičių plūsta žodžiai, literatūrinis tekstas“, – savo knygą pristato autorius.
Knyga Lietuvoje pasirodė prieš pat karantino sugriežtinimą, kokį jūs patyrėte pavasarį Romoje. Šią knygą vadinate vakcina nuo pandemijos – kaip ji gali dabar padėti mums, besiruošiantiems didžiąsias metų šventes sutikti kitaip, nei norėtume?
Kam nors gal pasirodys keista, kas nors gal net supyks, bet: absoliutus karantinas (o iki to – absoliutaus, to, kurį išgyvenome mes pavasarį Italijoje, Lietuvai dar toli) turi savo slaptą poetiką. Pradedi jausti sustojusį laiką – tai keistas malonumas, kurį verta patirti bent kartą gyvenime. Atsiranda proga atsigręžti atgal, į tą buvimą, kai viskas buvo leidžiama, niekas nebuvo draudžiama, išgryninti praeitį. Tai geras būdas išvalyti sielą. O tada pradėti mintyse kurti kitą gyvenimą – po pandemijos.
Lieka tai, kas svarbiausia: artimiausių žmonių bendravimo malonumas. Lieka knygos. Lieka filmai ir muzika. Lieka laikas, beveik visas laikas, kurio niekada nelikdavo. Galų gale, lieka maisto malonumas. Gaminimo ir stalo serviravimo džiaugsmas. Ko nelieka? Skubėjimo, blaškymosi, beprasmiško pinigų švaistymo, lakstymo šen bei ten. Laiko deginimo – štai ko nelieka.
Nuo užsidarymo tarp keturių sienų jus gelbėjo šuo – jūs su Mūza ir įamžinti knygos viršelyje…
Maži kasdienybės ritualai karantino metu įgauna naują spalvą. Mano atveju viskas buvo atvirkščiai: ne aš vesdavau šunį laukan pasivaikščioti, o jis man suteikdavo galimybę pabūti lauke. Tai buvo ne taip ir mažai. Toks vaidmenų apsivertimas žvelgiant iš logikos pozicijų – juokingas? Sakyčiau, itin sensacingas. Todėl – mielas.
Socialiniuose tinkluose konstatavote faktą, kad judėjimo apribojimai privertė labiau pasižvalgyti po Romos apylinkes ir atradote daug įspūdingų vietų, – pasirodo, kartais net neverta keliauti šimtus kilometrų. Ką jūs dar atradote per karantiną?
Aplakstėme Lacijaus regioną ir supratome, kad čia, šalia Romos, yra daugybė įdomių vietovių, ežerų, miestelių, patiekalų, ūkių, osterijų.
Karantinas – tas laikas, kai atrandi tai, ko tau tikrai reikia. Ir tai, kas nebūtina. Aš susidariau du sąrašus. Į pirmąjį pakliuvo automobilis, lagaminai, kompiuterio krepšys, išeiginis kostiumas, treniruočių krepšys, visokios kelionių, judėjimo, žingsnių skaičiavimo, orų prognozės programėlės. Antrajame – knygų lentyna, mylimiausi autoriai, muzikos diskų lentyna, mylimiausi atlikėjai, kinas, mylimiausi režisieriai. Sportbačiai, skirti bėgioti lauke. Valgomasis, staltiesės, taurės, vynas. Šitų dalykų iš mūsų neatėmė. Kol dar esame sveiki, savo namuose.
Knygą baigėte rašyti vasarą, kai, atrodė, tai, kas nutiko pavasarį, tebuvo juodas sapnas?
Rugpjūčio mėnesį atrodė, kad pandemija baigėsi. Taškas. Atostogos. Nida. Jūra. Grybai. Koncertai. Vakarienės restoranuose. Blogo laiko pabaiga. Paaiškėjo, kad ir tai buvo fikcija. Mano knyga išėjo tada, kai mūsų visų svajonė liko ta pati: 0 užsikrėtimų, 0 mirčių.
Kai rudenį grįžote į Romą, ji pasitiko jus kitokia?
Iš tiesų buvo kelios rugsėjo pradžios dienos, kai besibaigianti, bet dar karšta vasara žūtbūt norėjo mums įteigti: pandemija atsitraukė, prasidės normalus ruduo. Ir jis prasidėjo – pats nenormaliausias ruduo.
Koks jausmas dabar vėl sekti tuos skaičius ir lyginti su buvusiais per pavasario karantiną? Kas Italijoje dabar kitaip? Neliko dainuojančių balkonuose, neliko plojimų greitosios pagalbos ekipažams?
Visi pavargę. Nebeliko to dramatiško, adrenalino prisotinto misijos suvokimo. Misija buvo ši: priešintis pandemijai. Be to, atsirado ir sustiprėjo naujas reiškinys: negacionizmas, arba pandemijos neigimas, – tokia liūdna nuovargio ir nenoro priešintis forma.
Kartais namuose pasišnekame apie tai, kokie mes tada – pavasarį – buvome šaunūs. Ir nors buvo labai sunku, pradedu galvoti, kad branginu tas liūdnas, misijos pojūčio kupinas dienas. Savotiškas Stokholmo sindromas, kai pradedi mylėti savo skriaudiką.
Viena labiausiai sukrečiančių knygos vietų – pokalbis su laidojimo paslaugas teikiančios įmonės atstovu. Kaip jautėtės po šio pokalbio?
Taip, tai buvo nelengvas pokalbis. Ilgai mąsčiau, ar man verta imtis šio interviu, juk niekas nevertė… Ne, meluoju: smalsumas privertė. Šiaipgi aš niekada savęs nelaikiau žurnalistu, nes baigiau filologijos mokslus, bet, matyt, manyje visgi slypi žurnalistikai būdingas velniškas bruožas – noras sužinoti, kas vyksta anapus raudonos slaptumo linijos.
Paulius Jurkevičius
Paskui, kai užgeso Koliziejus
Balandžio septintoji, antradienis
Užsikrėtusiųjų – 135 586 (+3039), mirusiųjų – 17 127 (+604).
POKALBIS
Romoje visa informacija, paslaptys, komunikacija eina per kavos barą. Netgi tada, kai barai tapo linksmu praeities prisiminimu. Kavos barų nebėra, bet kavos barų žmonės liko. Su jais reguliariai susitinku, sveikinuosi, teiraujuosi, kas naujo, žinodamas, kad naujo nėra nieko.
Kartą susitikau su gražiausia kvartalo bariste ir pasipasakojau, kad man reikia pokalbio su laidotuvių profesionalais. Ji iš pradžių susirūpinusi pasiteiravo, ar kažką turėčiau laidoti, ir baisiai nudžiugo, kad man reikia ne laidoti, o konfidencialiai pasikalbėti su laidotuvininkais. Nes šiaip jie į kalbas kažkodėl nesileidžia, nelabieji. Toks pokalbis būtų vienintelis būdas sužinoti, kas vyksta ten – prie koronaviruso raudų sienos. Į intensyviosios terapijos palatą neužeisi, interviu nepadarysi. Vienintelis tarpininkas tarp gyvųjų pasaulio ir paskutinės gyvenimo stotelės yra ta įmonė, kurios pavadinimas itališkai šiek tiek juokingai skamba pompe funebri – laidojimo kontora.
Pabandžiau iškamantinėti vienos įmonės direktorių, bet jis nesileido į jokias kalbas. Per didesnį nei du metrai atstumą pasiteiravo: „Jums reikia paslaugų? Turite mirusiųjų? Skambinkite telefonu arba rašykite žinutę „WhatsApp“.“ Kai atsakiau, kad mirusiųjų neturiu, bet turiu klausimų, nes esu žurnalistas, numojo ranka – jokių klausimų ir jokių atsakymų, punto! – taškas! Gražiausia kvartalo baristė pažadėjo pagelbėti. Ji pažįsta vienos laidojimo kontoros savininką, nuolatinį baro klientą. Po poros dienų atsiuntė žinutę su informacija, kur eiti, į ką kreiptis. Nuėjau. Šios pompe funebri direktorius taip pat iš pradžių nesileido į kalbas, burbuliavo apie deontologiją ir baimę prarasti licenciją. Kai parodžiau Foreign Press žurnalisto pažymėjimą, direktorius truputį apsiramino įsitikinęs, kad aš ne italas. Paaiškinau: pasakojimas apie tai, kaip šiomis dienomis atrodo paskutinė kelionė, būtų tam tikra žmonių, vis dar manančių, kad turime reikalų su bjauria gripo forma, edukacija. Kažkam būtų stiprus emocinis signalas. Arba nerimo priepuolis, kuris galbūt sustabdytų pasivaikščioti susiruošusią šeimą.
Teko sutikti su pokalbio sąlygomis: jokių nuotraukų, diktofonų, nuorodų, citatų, vardų. Žmogus iš laidojimo kontoros pirmiausiai pasipasakojo apie savo darbo rūpesčius. Išklausiau: laikraščiai ir televizija šlovina pirmosios karo su pandemija linijos didvyrius – medikus. Apie juos, dramatiškomis sąlygomis išlydinčius į paskutinę kelionę, niekas net neužsimena. Nors jie – laidojimo paslaugų žmonės – irgi yra pirmojoje linijoje, pavojingiausioje pandemijos zonoje. Tarp ligonių, medikų, mirštančiųjų, jau mirusiųjų. Greta mirusiųjų artimųjų, kurie galbūt irgi yra užsikrėtę, bet to dar nežino. Greta jų begalinės desperacijos, ašarų, nevilties.
Ir pykčio. Nes ne visi pajėgia suvokti, kodėl negalima atsisveikinti su seneliu, su draugu. Su sutuoktiniu. Toli gražu ne visi linkteli ir pasako: „Taip, aš suprantu, skaičiau Vyriausybės dekretą, žinau, kad bus taip ir nebus kitaip.“ Ne, tokių beveik nepasitaiko.
Mano pašnekovas nelabai nori pasakoti apie tai, kas vyksta intensyviosios terapijos skyriuose. Jis ten nepatenka, tačiau persimeta vienu kitu žodžiu su sanitarais, kurie atveža iš lavoninės mirusiuosius. Tai, kas ten vyksta, nėra įprasta, ceremoninga, normali mirtis. Ori mirtis. Nes visi trokšta būtent tokios – orios. Galbūt be orkestro, be marche funebre, bet su privalomais vakarietiško mirties orumo atributais.
Ne. Tai yra išėjimas absoliučioje vienatvėje – be artimųjų raudos, be kunigo, be paguodai ištiestos rankos. Vieninteliai žmonės, kurie paskutinę akimirką galbūt spėja prieiti, kažką pasakyti, yra medikai – gydytojai, medicinos seserys, sanitarai. Jie ten, mirties zonoje, patys vos gyvi savo skafandruose be teisės septynias aštuonias valandas atsigerti vandens, nusivalyti nuo kaktos prakaitą, nueiti nusišlapinti.
Bet kai kurie jų nusižengia protokolui, gaišta laiką. Laiko gaišatis tokiu atveju būtų pastebėti, kad ligonis X gaudo paskutinį priešmirtinį oro gurkšnį, jau beveik gargaliuoja, prieiti prie mirštančiojo, išklausyti jo paskutinį norą, įvesti į savo telefoną jo padiktuotą numerį, prikišti telefoną prie ausies. Stebėti, kaip trumpam nusigiedrija išeinančiojo veidas tą akimirką, kai jis išgirsta savo žmonos, savo vyro, savo sūnaus ar dukros balsą, girdėti tuos kelis atsisveikinimo žodžius ir paskui matyti milžinišką dėkingumą už paskutinę paslaugą, dviejų minučių trukmės paslaugą.
Jis netgi susijaudino pasakodamas – šitas laidotuvių verslo bosas. Cazzo, per savo profesinę karjerą į geresnį pasaulį jis palydėjo tūkstančius. Regėjo išlietų ašarų jūrą šis pakasynų rinkodaros vilkas. Bet jis galiausiai susijaudino, ir aš šiek tiek susijaudinau. Ir mes abu kurį laiko nieko nebekalbėjome.
Patylėjome kurį laiką.
Kalbame toliau. Romoje situacija kol kas nėra kritiška, nėra beprotiškos skubos, o štai laidotuvių paslaugas teikiantys kolegos iš Lombardijos pasakoja, kad ten situacija primena karo lauko ligoninę. Konstatuojama mirtis, lavonas išvežamas, lova dezinfekuojama. Guldomas kitas.
Koronaviruso aukų paruošimas paskutinei kelionei – minimalus, o gal ir apskritai – joks. Lavonas neprausiamas, neaprengiamas. Niekaip nešarvojamas. Specialus higieninis čiužinys, cinkuotas karstas, ir tuo viskas baigiasi. Karstas turi būti cinkuotas, bet jų nepakanka. Jeigu mirusįjį reikia vežti 100 kilometrų, vėlgi turės būti cinkuotas – toks reglamentas, capito – ar aišku? Cinko sluoksnis – ne mažiau kaip 0,66 milimetro, o medžio – 25 milimetrų, capito? Bet kai ten prireikia dviejų šimtų tokių karstų, trijų šimtų per vieną dieną, tai lavoną deda į paprastą cassa. Palaukite, direttore, o kas yra cassa? Šis žodis mane nervina, aš jo nesuprantu. Cassa itališkai būtų kasa – vieta, kurioje mokame pinigus, pavyzdžiui, prekybos centro kasa. O karstas būtų bara, bet šito žodžio karstologijos specialistas kažkodėl nevartoja.
Ne, bara laidotuvių verslas nevartoja. Vartoja cassa – dėžė. Capito?
Dabar mano pašnekovas pasileido į technines detales, į karstų specifikos terminologiją, ir matau, kad jam norisi apie tai ilgai kalbėti. Bet man – ne. Gal galima toliau apie koronaviruso laidotuves, direttore.
Visi mirusieji turi būti kremuojami. Bet ten, šiaurėje, krematoriumai dirba non stop ir vis tiek nespėja. Bergame laidotuvių katafalko funkcijas perėmė sunkvežimiai su užrašais Esercito Italiano – Italijos kariuomenė. Jie veža palaikus ten, kur krematoriumai dar veikia laisvesniu grafiku. Artimieji gana ilgai net nežino, kur yra palaidotas nuo koronaviruso miręs šeimos žmogus. Šitai po kelių dienų praneša savivaldybė. Visi prašo urnos su pelenais. Urną su pelenais grąžinti artimiesiems draudžiama. Na, bet kartais visko būna. Būna ir taip, kad urna vežiojama iš vienos provincijos į kitą tol, kol išvis pasimeta. Tokių atvejų būna. Žmogus karščiuoja, viso labo karščiuoja, šiek tiek kosėja, šeima paskambina į greitąją pagalbą, jį išveža į ligoninę. Ir viskas.
Savivaldybė po poros savaičių paskambina ir pasako, kad nėra. Dar po poros savaičių paskambina ir pasako, kad ieško urnos. Urna pasimetė. Žmogus namuose karščiavo, gėrė arbatą, o dabar štai jo net pėdsako nebėra. Arbatos puodelis, iš kurio jis gėrė, yra, o pelenai, kokie nors materialūs žmogaus likučiai? Nėra.
Laidotuvių ceremonija? Jokios. Lombardijoje, Venete ir Pjemonte – be artimųjų. Motyvas labai aiškus ir paprastas – vieši susibūrimai draudžiami, išimčių nėra. Juolab kad mirusiųjų šeimos dažniausiai lieka izoliuotos namuose griežtame karantine. Laidotuvės dažniausiai transliuojamos internetu: šarvojimo įmonės darbuotojai pakviečia artimuosius prisijungti sutartu laiku per „WhatsApp“ programėlę. Kartais leidžiama dalyvauti kunigui – palaiminimui ir labai trumpai maldai. Kai kurios šeimos atsisveikinimo ritualui, maldai kunigą pasikviečia į namus. Jeigu, žinoma, namuose nėra sergančiųjų, karantinuotų. Pandemija sudaužė nusistovėjusią vakarietišką gedulo tradiciją. Tiek katalikišką, tiek pasaulietinę. Mano pašnekovas klausia, ar aš šiomis dienomis mačiau bent vieną laidotuvių ceremoniją? Tų žmonių, kurie mirė ne nuo viruso, o nuo infarkto, nuo insulto, nuo vėžio? Ar aš mačiau prabangių katafalkų, vainikų, eisenų? Ne, tokių dalykų Romoje jau dvi savaitės nebesimato. Tarsi kažkokiu stebuklingu dekretu mirtis dėl įprastinių ligų ar senatvės būtų uždrausta!
Tie, kurie baigia gyvenimo kelionę šiomis pavasario dienomis, Anapilin keliauja tyliai – be varpų skambesio, be liturgijos, be atsisveikinimo ritualų. Be Italijoje įprastų plojimų išnešant iš bažnyčios karstą. Bažnyčios uždarytos, laidojimo namai ir šarvojimo salės uždarytos. Verkti galima, bet apsikabinti – ne. Budėti prie karsto – ne. Organizuoti gedulingus pietus ar kažką panašaus – griežtai ne. Susirinkti visiems prie kapo duobės – jokiu būdu. Pašnekovas vieną tokį atvejį prisiminė, rodos, tai įvyko Veronoje: kapinėse susirinko apie 30 žmonių. Juos išvaikė policija ir dar baudas išrašė.
Laidotuvių protokolas „normalios mirties“ atveju yra šiek tiek švelnesnis. Bet paskutinis patepimas ligoninėje draudžiamas. Atsisveikinti su aprengtu velioniu leidžiama vos keliems artimiausiems šeimos nariams. Tačiau išlaikant saugų atstumą. Laikas – kelios minutės ir tik po vieną. Laidotuvių laikas viešai neskelbiamas, tiesa, trumpai maldai ir kapui palaiminti gali būti kviečiamas kunigas.
Ir dar ne viskas. Štai dar vienas pandeminio gedulo paradoksas. Artimųjų laidotuvės, gedulas, ašaros kartosis du kartus. Pirmąjį kartą – dabar, kai paskutinė kelionė vyksta tarsi siurrealus, slaptas, pusiau legalus ritualas, kurio daugelis net nesugeba perprasti, nepajėgia emociškai savyje išgyventi. Paskui, kai pasibaigs pandemija, kai danguje vėl pasirodys atostogų link skrendantys lėktuvai, kai bus galima nueiti su bičiuliais į barą kavos ar vyno taurės, tada viešos laidotuvės ir skausmo ritualas, matyt, bus surengti antrąjį kartą.
Anapilio paslaugų pardavėjas man guodžiasi ir pasakoja apie savo veiklos sunkumus – apie kasdien vykdomą įkapių sandėlio dezinfekciją, apie apsaugos priemonių, kaukių trūkumą. Galiausiai – retorinis klausimas: kas bus, kai mes nebegalėsime laidoti?
Viskas. Daugiau nebepajėgiu šios temos tęsti. Žvilgteliu į laikrodį, pusė pirmos, šūkteliu magišką žodį pranzo – pietūs, dėkoju už pokalbį. Pabėgu. Ačiū Dievui, mums dar liko pietūs. Bet Jurgos pagamintas omletas su artišokais ir pecorino sūriu manęs nedomina. Nebent sangiovese taurę išgersiu.
Simono Jurkevičiaus nuotraukos
