Pasirodė Lietuvos skaitytojams gerai pažįstamo ir daug dėmesio sulaukusios knygos „Netobuli, laisvi, laimingi“ autoriaus, psichologo ir psichiatro Christophe André knyga „Paguoda“. Svarbiausia knygos mintis – paguodos vaidmuo ne pataisyti, kas sudužo, o padėti dorotis su kitais išmėginimais ir nežinomybe ateityje.
Šią knygą autorius atvyks pristatyti į Vilniaus knygų mugę, o dabar dalinamės fragmentais iš knygos.
Knyga „Paguoda“: ar tikrai viskas gyvenime turi prasmę?
Knygos ištrauka
Populiariosios psichologija siūlo paguodą manyti, kad viskas visada turi prasmę. Įtikinti save, kad nelaimė galbūt turi mums ką nors pasakyti, atkreipti dėmesį į kažką, ko nenorėjome žinoti, atverti akis ir atskleisti akivaizdų dalyką, kurio neįstengėme pamatyti. Knygoje „Paguoda“ rašo Prancūzijos psichologijos ir psichiatrijos žvaigždė Christophe André. Lietuvos skaitytojams puikiai pažįstamas knygos „Netobuli, laisvi, laimingi“ autorius naujoje knygoje teigia, kad nė vienas žmogus neišvengia sudėtingų išgyvenimų, tad labai svarbu atrasti būdą išbūti ir išlikti. Būtent dėl to autorius kalba apie paguodos svarbą – mokėti paguosti ir priimti paguodą.
Kaip pastebi Ch. André, paguodos vaidmuo – ne pataisyti, kas sudužo, o padėti dorotis su kitais išmėginimais ir nežinomybe ateityje. Norint paguosti, svarbu ne vertinti, ar širdgėla pagrįsta, o tiesiog stengtis palengvinti būseną to, kuris dūsauja, verkia ar prašo pagalbos. Naujausią knygą „Paguoda“ Ch. André atvyksta pristatyti į vasarį vyksiančią Vilniaus knygų mugę, o dabar kviečiame susipažinti su knyga ir perskaityti keletą jos ištraukų.
***
Rasti nelaimės prasmę gali būti guodžiantis dalykas, nes dažnokai neteisybės, nesupratimo ir absurdiškumo jausmas paverčia išmėginimus širdgėlomis. Manydami, kad mus ištikusi nelaimė galbūt slepia žinią, gal pajusime palengvėjimą – tai nukreips nuo pykčio, maišto, kaltės ir, nelygu žinia, pastūmės mus veikti. Tai naudinga, kai ištinka liga: galima manyti, jog mus (arba artimą žmogų) sutrikdžiusi patologija yra pranešimas, kad gyvenimas riedėjo netinkamais bėgiais, kad mumyse slypėjo kančia, kurios nenorėjome matyti. Taigi, liga, atrodo, atveria mums akis ir parodo, jog savo gyvenimui turime iš naujo suteikti prasmę.
Pavojai
Tačiau prasmės paieškos gali būti ir pavojingos. Kaip gydytojas turėjau progų įsitikinti, kokios jos žiaurios tam, kuris suserga ir girdi tvirtinant, kad jo liga „turi prasmę“. Atskirkime dalykus: liga, negalia, nelaimė pačios savaime neturi prasmės. Jos tiesiog randasi per atsitiktinumą, dėl nesėkmės, klaidų arba logikos, kurios mes dažnai nesuvokiame.
Tiesa, kliūtys ir sunkumai mus priverčia susimąstyti apie tai, kaip elgėmės gyvenime vakar, apie tai, ką norime ir galime daryti rytoj. Tai vienintelis jų privalumas: kai viskas klostosi gerai, mes leidžiamės nešami palankios tėkmės; kai ištinka liga, negalia ar nelaimė, privalome būti aktyvesni, nes tėkmė mums nepalanki. Tada kai kurie žmonės susimąsto, kokią prasmę norėjo suteikti savo gyvenimui, kiti tiesiog galvoja: „Mano gyvenimo prasmė – gyventi kaip įmanoma geriau, skonėtis, atrasti, dalytis…“ Žmonės, kuriems teko susigrumti su didele nelaime, dažnai į gyvenimą žvelgia platesniu ir sodresniu žvilgsniu negu tie, kurie gyveno patogiai ir nepatyrė sunkumų.
Visa tai įmanoma perimti, bet su sąlyga, kad žmogus kūnu ir siela bus ištvėręs širdgėlą. Juk išmėginimas gali mus nužudyti arba amžiams sužeisti sielą.
Kartais išmėginimui ar kančiai nereikia suteikti jokios prasmės – atrodo, kad jie neturi jokių pasekmių, kurios galėtų būti palankios ar pamokomos. Būtų buvę tiesiog geriau, jei tai niekada nebūtų atsitikę. Tačiau atsitiko, tada žmogus priverstas pasistengti tai priimti, kad galėtų vargais negalaisgyventi. Bet iškentus stiprų sukrėtimą lieka didelis pavojus pasijusti atsidūrus prasmės dykumoje („Kam gyventi?“).
Daugialypė nauda
Todėl kartais galima pastebėti, kad gyvybiškai būtina įžvelgti prasmę, nepailstant, po bet kokios nelaimės. Gal tai iliuzija, bet ji gelbsti ir guodžia. Prasmės paieškos, regis, yra visuotinis psichologinis poreikis, įsišaknijęs mūsų smegenų veikloje.
Gal tai vienas iš juostinio vingio priekinės dalies žievės – srities, kuri stipriai reaguoja į netikrumą arba į nenumatytą dalyką ir aktyvuoja streso atsakus, – vaidmenų. Paskaičius trumpą filosofinį tekstą, kuriame paaiškinama, kad visata paklūsta nuosekliems dėsniams ir taisyklėms, nors ne visada lengva juos suprasti, tyrimo dalyviai, vėliau gavę sudėtingas užduotis su nenuspėjamais atsakymais, jaučia mažesnį stresą (nes mažiau aktyvuojama juostinio vingio priekinės dalies žievė). Toks pat rezultatas pastebimas ir religingų žmonių grupėje, nesvarbu, kokios jie religijos. Taigi, prasmė mus ramina ir švelniai traukia paguodos link.
Labiau pasigilinę į pastiprinimo mechanizmus suprasime, kad, suteikus galimą prasmę nelaimei arba kančiai, sumažėja skausmingų emocijų intensyvumas ir stiprėja tikėjimas patenkinančiu ir nuosekliu vidiniu pasakojimu („Taip atsitiko todėl, kad…“). Svarbiausia, kad pasakojimas mus ramintų, skatintų toliau gyventi ir stengtis.
Tačiau pageidautina, kad mąstymas apie prasmę būtų endogeniškas, kiltų iš mūsų pačių, o ne egzogeniškas – įteigtasiš išorės, netinkamu metu, arba paskatintas ko nors, ko nelaikome pagrįstai galinčiu mus guosti, kam nenorime atverti savo vidaus, kančios durų.
Kaip guosti?
Guosdami stengiamės padėti kenčiančiam žmogui lengvai prieinamomis priemonėmis, tačiau ne vien jomis. Juk norint tinkamai paguosti reikalinga strategija; pasak klasikinių autorių, kaip ką tik mūsų cituotas Erazmas Roterdamietis, tai sudėtingas menas, turintis daugybę taisyklių, bet nė viena iš jų negali garantuoti jokio rezultato. Tad, nors paguoda susijusi su nuojauta ir polėkiu, ar yra žinių, tiksliau, savoir-faire (žinių ir įgūdžių), galinčių padėti dar geriau ją teikti?
Visų pirma prisiminkime, kad teikiama paguoda remiasi trimis kolonomis:
- buvimu šalia („Aš esu čia, su tavimi, lieku, nepaliksiu tavęs tol, kol tau manęs reikės“);
- emociniu palaikymu („Myliu tave, tu man svarbus, noriu palengvinti tavo skausmą“);
- materialia pagalba („Supaprastinsiu tau gyvenimą, kaip tik įstengsiu“).
Pirmoji – tai gyvas, iki baltumo įkaitęs tylėjimas. Antroji – paprasti žodžiai. Trečioji – tai dėmesingi ir santūrūs gestai (mat svarbu, kad guodžiamo žmogaus neprislėgtų būtinybė jaustis dėkingam ir tai parodyti).
O paskui yra visa kita…
Tinkama guosti akimirka
Per psichoterapeuto karjerą laikui bėgant įsisavinau kairos meną: ištarti tinkamus žodžius tinkamu metu. Kartais labai greitai, pačioje konsultacijos pradžioje, man atrodydavo, jog supratau, ką reikia sakyti arba daryti, kad padėčiau žmogui. Tačiau ilgainiui įsitikinau: siekiant padėti, pravartu, kad žmogus pats to norėtų, kad jam reikėtų ar jis gebėtų priimti pagalbą. Ne per anksti: kad neatrodytų, jog nebuvo išklausytas kaip unikalus asmuo ir aš tiesiog groju išmoktas psichoterapeuto gamas. Ne per vėlai: kančia jau gali būti paėmusi viršų ir jame nužudžiusi bet kokį laukimą ar viltį, taigi ir imlumą.
Psichoterapijoje paguodos, pagalbos žodžiai negali būti nei per daug paviršutiniški, nei per daug iškilmingi: jie turi būti tikslūs, ištarti tinkamu metu, sustyguoti kaip tik tam, o ne kitam žmogui. Nors faktiškai sakome dažniausiai tuos pačius dalykus (nes žmonės visada patiria tuos pačius skausmus), nors raginame rūpintis savimi ir save gerbti, atleisti, imtis veiklos, visada atidžiai deriname savo kalbėjimo būdą, pasirenkame tokius žodžius ir vaizdinius, kurie bus iškalbingi kenčiančiam pašnekovui. Dažniausiai mūsų patarimai negali sujaudinti originalumu, bet nuoširdumu ir tikslumu jie turi sutelkti žmogų akimirką būti imlų.
Veikiausiai kasdienė, ne psichoterapinė artimųjų ir draugų paguoda paklūsta panašioms taisyklėms; beje, guosdamas atvirai psichoterapeutas peržengia profesinius darbo rėmus, nukrypsta į spontanišką draugiškumą, dalijimąsi emocijomis, juolab jaudinantį ir paveikų, kad iš jo išgirsti tai neįprasta.
Taigi viena iš auksinių guodimo meno taisyklių – neskubinti paguodos, pernelyg greitai nepažerti stiprinančių žodžių. Tie patys žodžiai, galintys pagelbėti po ilgo pašnekesio, gali sukrėsti arba praslysti, prasmegti kaip nereikšmingi, jeigu bus ištarti per greitai, skubant pasiekti palengvėjimą. Tada tą, kuris per anksti guodžia (consolator praecox), galima įtarti siekiant palengvinti ne tik kito, bet ir savo būseną. Kartais paguoda laimi, kai lieka neatskleidusi savo paslapties, juda pirmyn užsimaskavusi. Prie žmogaus nesiartiname skelbdami: „Tuojau paguosiu tave nelaimėje.“ Tai būtų pretenzinga, neatsargu ir neveiksminga.
Štai ką manė Seneka, parašęs daug guodžiančių tekstų savo gedintiems artimiesiems ir draugams: „Žinojau, kad nereikia kaktomuša pulti tavo skausmo, kol jis siautėja būdamas naujas, bijojau, jog mano guodimas gali jį paaštrinti; juk ir norint pagydyti kūną nėra nieko kenksmingesnio kaip priešlaikinis gydymas. Štai kodėl aš laukiau, kol tavo skausmas savaime apsilps ir, laikui jį švelniai parengus priimti vaistus, leisis ištiriamas ir gydomas.“
Kam apsisunkinti tokiu atsargumu? Iš pagarbos guodžiamam žmogui. Jis visas skauda it avarijoje patyręs daugybinių traumų: yra dužlus, jo negalima kratyti! Tuomet paguoda – kaip įsiveržimas, mėginimas manipuliuoti, ji gali kelti skausmą, jei atkeliaus nešvelniai ir netinkamu metu; sužadins kančias ir sustabarėjimą, o tai užblokuos norą išgirsti ir bet kokius pokyčius.
„Kantrybė ir laiko trukmė“: natūralūs paguodos dėsniai
Paguoda yra atkuriamasis procesas, nukreiptas į žmogų, o ne į situaciją, kuri jį verčia kentėti. Tai natūralaus polinkio į psichologinį gijimą, būdingą beveik visiems žmonėms, skatinimo darbas: paguodos siekis yra čia pat, jis tylus, reikia tiesiog atgaivinti. Senovės žmonės ir tai buvo perpratę, kaip pabrėžė pamirštas XVIII amžiaus poetas ir pasakėčių kūrėjas Dutramblay:
Paguodžiant žmogų saiką reik turėti,
Kaip vaikštant gamtoje – lėtai judėti.
Kantrybė būtina ir guodėjams, ir guodžiamiesiems. Ypač guodėjams: guodėjas siūlo, guodžiamasis priima. Kantrybė – tai lėtumo išmintis, laukimo nuovoka. Ji būtina lėtam ir atsargiam paguodos procesui. Kalbu ne apie pastiprinimą, kylantį iš veiksmo ar guodžiančio žodžio, kalbu apie visą „paguodos darbo“ kelią, kaip kalbama apie „gedulo darbą“ arba, pasak pribuvėjų, „darbą“, kurį dirba vaikelį į pasaulį paleidžianti mama: visose šiose situacijose tai natūralus procesas, kurį trokštame savo pastangomis palengvinti. Tačiau šios pastangos turi skleistis tinkamu tempu. Kai nutinka didelės nelaimės, paguoda yra ne būsena, kurią galima pasiekti kartą ir visam laikui, o ilgas žingsniavimas įmanomos ir priimtinos laimės link.
Gana dažnai paguoda yra darbas stengiantis sustyguoti kenčiančio žmogaus santykį su laiku, „išsiderinusiu skausmo laiku“, pasak gražaus Vincent’o Delecroix posakio, primenančio, kad dabartis, praeitis ir ateitis išsikraipo veikiant kančiai – kaip metalas nuo karščio. Bet koks kentėjimas išsyk pradeda auginti baimę, o kartais ir įsitikinimą, kad ji truks ilgai, retsykiais – amžinai. Tada paguoda siekia praskėsti skausmo gniaužtus, kuriuose sustingęs ir iškrypęs laikas būna uždaręs mūsų sąmonę.
Taip pat pamatysime, kaip per gyvenimą daug kartų mums suteikta paguoda pamažu keis mūsų pasaulėvaizdį. Laikui bėgant, kai po liūdesio vis ateina paguoda, o po paguodos ateina liūdesys, kiekvienas pradedame suprasti, kas yra nepastovumas: kaip gudriai savo pasakojime „Joga“ aprašo Emmanuelis Carrèreʼas: „Kai viskas sekasi gerai, laukiu, kad vieną ar kitą akimirką viskas pakryps į bloga – ir dėl to aš teisus, o kai viskas einasi blogai, neįstengiu patikėti, kad vieną ar kitą akimirką pakryps į gera – ir dėl to aš neteisus.“ Na taip, juk tai akivaizdu! Bet mums dažnai prireikia ištisų metų – ne tam, kad tai sužinotume ar priimtume, bet kad patikėtume ir įsisąmonintume. Viena po kitos išgyventos širdgėlos atveria mums akis į vieną akivaizdybę: mūsų laimė trapi. O visos gautos paguodos – į kitą akivaizdybę: laimė pasikartoja, amžinai atgimsta.
