„Geertruidos Wijsmuller-Meijer vardas turėtų būti minimas greta žydų gelbėtojo Oskaro Schindlerio. Jei kas pažįstate Steveną Spielbergą, papasakokite jam apie filmo taip pat vertą heroję“, – visiškai neperdeda amerikietė rašytoja Meg Waite Clayton, pristatanti į dvidešimt kalbų išverstą savo romaną „Paskutinis traukinys į Londoną“ (lietuviškai išleido BALTO leidybos namai, vertė Jūratė Žeimantienė).
„Paskutinis traukinys į Londoną“ nukelia į 1936-uosius, kai penkiolikmetis Stefanas Noimanas, turtingos ir įtakingos žydų šeimos vyriausias sūnus, mėgina rašyti pjeses, kurių veiksmas vyksta gimtosios Vienos gatvėse ir paslaptinguose požemiuose. Naciai jam atrodo viso labo triukšmingi ir storžieviški išsišokėliai. Geriausia jo draugė ir bendražygė žavioji Sofija Helena – ne žydaitė, bet pažangaus antinacistinio laikraščio redaktorės dukra. Nerūpestingas jų gyvenimas neatpažįstamai pasikeičia Hitlerio kariuomenei aneksavus Austriją.
Tačiau net šiuo baisiu metu gabiems jaunuoliams nusišypso viltis. Gertrūda Veismiuler rizikuodama gyvybe veža žydų ir persekiojamų dėl politinių pažiūrų krikščionių vaikus iš nacių okupuotų teritorijų į šalis, sutinkančias jiems suteikti prieglobstį. Ši misija tampa vis pavojingesnė, nes Europos valstybės viena po kitos uždaro sienas pabėgėliams, kurių vis daugėja po Hitlerio įvykdyto anšliuso. Teta Trudė, kaip ją vadina mažyliai, siekia išgelbėti kuo daugiau vaikų. Todėl, Didžiosios Britanijos vyriausybei priėmus sprendimą priglausti jaunuosius pabėgėlius iš Reicho, susitinka su žydų likimą sprendžiančiu oberšturmfiureriu Adolfu Eichmanu. Pradėjusi lenktynes su laiku, ji išruošia šimtus vaikų pavojingon kelionėn į laisvę.
Įtaigus romanas sukurtas remiantis tikrais operacijos „Kindertransport“ faktais, kai Antrojo pasaulinio karo išvakarėse iš nacių okupuotų Europos šalių buvo išgelbėta dešimt tūkstančių vaikų. Olandė Geertruida Wijsmuller-Meijer – viena svarbiausių šio neįtikėtinai didvyriško plano herojų.
Tūkstančio ir vieno vaiko motina
Romano apie vaikų gelbėjimą iš nacių nagų idėją Meg Waite Clayton pamėtėjo sūnus. „Nickas mindamas dviračio pedalus dažniausiai taip garsiai dainuodavo, kad visi kaimynai žinojo, kada iš mokyklos artėja namų link. Tačiau kartą grįžo tylus kaip niekada – iškart supratau, kad kažkas jį prislėgė“, – prisimena rašytoja.
Teatro studijos režisierius pasiūlė vaikams surinkti medžiagą ir parašyti pjesę apie mažai žinomą Antrojo pasaulinio karo operaciją „Kindertransport“. Jie apklausė keletą liudininkų, po šių pokalbių rašytojos sūnus, tada penkiolikametis, ir grįžo namo sukrėstas. Tą vakarą ji pirmąsyk išgirdo apie neįtikėtinai didvyrišką akciją. Netrukus režisierius mirė, vaikai taip ir neįgyvendino jo sumanymo, bet Meg Waite Clayton nutarė nepalikti šios istorijos užmarštyje – prie jos grįžo po gero dešimtmečio.
Kurį laiką nerimavo, ar gali imtis aprašyti su žydais susijusius įvykius, ar įstengs suprasti ir perteikti, ką jiems teko patirti Antrojo pasaulinio karo mėsmalėje, nes pati nėra žydė. Abejonių neliko, kai gilinantis į operacijos aplinkybes aptiko olandės Geertruidos Wijsmuller-Meijer (1896–1978) vardą. Ne žydė, moteris, kuriai nebuvo lemta susilaukti vaikų, rizikavo gelbėdama tūkstančių gyvybes. Ji kreipėsi į vieną pagrindinių Holokausto sumanytojų Adolfą Eichmaną su prašymu leisti iš Austrijos į Angliją išgabenti žydų vaikus. Rezultatas – dešimt tūkstančių vaikų, iš jų trys ketvirtadaliai žydų, buvo išgelbėti. Užaugę jie tapo žinomais dailininkais, politikais, mokslininkais, o vienas jų – Walteris Kohnas – pelnė Nobelio premiją.
„Kaip man davė suprasti asociacijos „Kindertransport“, vienijančios išsigelbėjusius vaikus ir jų palikuonis, narė Melissa Hacker, daugelį šios operacijos detalių ir šiandien gaubia paslaptis, – autorės žodyje knygos pabaigoje rašo Meg Waite Clayton. – Nėra vieningos nuomonės netgi dėl to, kada pirmoji vaikų grupė išvyko iš Vienos. Kalbamojo meto laikraščiuose „Times of London“ ir „New York Times“ pasirodė trumpos žinutės, kad tai įvyko 1938 metų gruodžio 5 dieną. Tačiau, pačios Truus teigimu, tądien tik pirmąsyk susitiko su Eichmanu: į Vieną ji išvyko gruodžio 2-ąją, o pirmadienį, t. y. 5-ąją, susitikime su Eichmanu išgirdusi verdiktą – traukinys turi pajudėti iš Vienos per šabą. Sekmadienį, gruodžio 11-ąją, pusę keturių ryto, jis pasiekė Kelną, o tos pačios dienos vakare vaikai naktiniu keltu išplaukė į Angliją. JAV holokausto memorialinio muziejaus duomenimis, pirma vaikų grupė iš Vienos į Haridžą atvyko 1938 metų gruodžio 12-ąją ir tai visiškai sutampa su Truus teigimu, todėl kaip tik šią datą ir pasirinkau romane.
Beveik visi į Angliją išvežti vaikai daugiau niekada nebepamatė savo tėvų.
Paskutinis keltas su septyniasdešimt keturiais vaikais paliko Olandijos krantus 1940 metų gegužės 14-ąją, šios šalies kapituliacijos prieš Vokietiją dieną. Paskutinis „Kindertransport“ traukinio sąstatas (ir devintas iš Prahos) leidosi į kelionę 1939 metų rugsėjo 1-ąją, kai Vokietija užpuolė Lenkiją ir pradėjo Antrąjį pasaulinį karą. Šis traukinys vežė 250 vaikų. Olandijos jis nepasiekė. Vaikų likimas liko nežinomas.
Geertruida Wijsmuller-Meijer ir visą vokiečių okupacijos metą slapčiomis pervežinėjo žydų vaikus iš Olandijos per sieną į Šveicariją, Prancūziją ir Ispaniją. Kai ji mirė, nekrologe buvo parašyta: „Tūkstančio ir vieno vaiko motina, kuriai žydų vaikų gelbėjimas tapo gyvenimo prasme.“
Įlįsti į herojų kailį
Meg Waite Clayton ne kartą perskaitė Geertruidos Wijsmuller-Meijer prisiminimų knygą „Geen Tijd Voor Trane“ („Nėra laiko ašaroms“), nesustabdė ir tai, kad ši neišversta į anglų kalbą – teko pasikliauti gūglo vertykle. „Tačiau jos paveikslą romane kūriau daugiausia pasitelkusi vaizduotę, nes asmeninio gyvenimo aplinkybes ji atskleidė gana šykščiai, – rašytojo darbo užkulisius viename interviu praskleidė Meg Waite Clayton. – Romanas remiasi tikrais faktais, bet kaip bus papasakota istorija – rašytojo išmonės reikalas. Vienus dalykus turi žinoti rašytojas, kitus – istorikas ir biografas. Man svarbu, ką ji matė pro langą, kokius drabužius dėvėjo, ką valgė pusryčiams… Kokie santykiai siejo su vyru. Ji buvo bevaikė, tuo metu, kai apie tai nebuvo kalbama. Aš pabandžiau aprašyti, ką galėjo jausti.“
Kitas įkvėpimo šaltinis – muziejuose saugomi tada į Angliją atgabentų vaikų liudijimai. „Tačiau labiausiai sukrėtė interviu, kuriuos su draugais įrašė mano sūnus, – pažymi rašytoja. – Juose buvo galima justi, koks siaubas atsispindi pačių balsuose suvokus, ką jų pašnekovai turėjo patirti tuomet, kai šiems buvo tiek metų, kiek dabar jiems. Jaučiau besikeičiantį savo sūnaus Nicko toną klausantis Ellen Fletcher pasakojimo, kaip ji, dešimtmetė, pabėgo iš Berlyno. „Čia mūsų pabėgėlė mergaitė“, – kai nieko blogo nelinkėdami įtėviai taip ją pristatydavo, ši norėdavo prasmegti skradžiai. Elizabeth Miller mama į lagaminą įdėjo suknelę tenisui žaisti, nes buvo įsitikinusi, jog Anglijoje ir ji turės išmokti šio žaidimo. Margot Lobree mama pasirūpino įvairių dydžių drabužiais – suprato, jog skiriasi ilgam, o gal net amžinai, kad mergaitė turėtų, ką dėvėti.
Ellen Fletcher papasakojo, kaip tėvai, bet kokia kaina norėdami išgelbėti, paslėpdavo kūdikius (išvežti leista vyresnius nei ketverių metų) krepšiuose, įduodavo slapčia vaikams, jau susodintiems į vagonus. Mintyse išvydau vaizdą – mama įduoda savo vaiką krepšyje… Supratau, kad esu pasirengusi pradėti rašyti.“
Pagrindiniai romano herojai – pramanyti. Jų charakterius padėjo sukurti kelios muziejuose rastos nuotraukos, autorė nesidomėjo šių vaikų likimais, bet pasiskolino jų išvaizdą. „Stefano tėtis – šokolado fabriko savininkas. Kodėl? Nes kai rašai apie Vienos šokoladą, turi pasiteisinimą, kodėl reikėtų išragauti galybę šokolado ir palyginti įvairias jo rūšis“, – viename susitikime su skaitytojais pajuokavo Meg Waite Clayton, skrupulingai tyrinėjusi kiekvieną detalę ir pabandžiusi romane perteikti sukrečiančių įvykių atmosferą.
Pajusti istoriją
Meg Waite Clayton dar vaikystėje suprato norinti būti rašytoja, tačiau iškart rinktis tokio kelio nedrįso – baigė teisės studijas ir kantriai kopė karjeros laipteliais, kol, paskatinta vyro, ryžosi sėsti prie romano rankraščio. Tuomet jai buvo trisdešimt dveji, laukėsi antro sūnaus. „Kai mano pirmasis romanas pagaliau buvo išleistas, sūnui jau buvo vienuolika, – sako autorė. – Rašymas kur kas sudėtingesnis dalykas, nei gali atrodyti iš šalies.“
„Paskutinis traukinys į Londoną“ – jau septintas Meg Waite Clayton romanas, sėkmės sulaukė ir ankstesni: „Keturios ponios Brodvel“, „Trečiadienio seserys“, „Šviesos kalba“, „Trečiadienio dukros“. Rašytojos akiratyje – tikros stiprių moterų istorijos: „Mano romanų veiksmas nukelia į įvairius laikotarpius, bet juos jungia – mažiau ar daugiau – įkvepiančios moterų, kurios laužo to meto stereotipus, istorijos. Viliuosi, kad man pavyksta papasakoti istoriją. Mėgstu knygas, kurios priverčia ir juoktis, ir verkti, tokias stengiuosi rašyti ir pati.“
Jai patinka istoriniai romanai, nes ir pati apie svarbius pasaulio įvykius daugiausia sužinojo ne pamokose, o iš grožinės literatūros. Rusijos istorija susidomėjo perskaičiusi Levo Tolstojaus „Karą ir taiką“, kur kas daugiau nei vadovėliai apie Pirmąjį pasaulinį karą atskleidė Ericho Marios Remarque’o „Vakarų fronte nieko naujo“.
„Romanai tiesiog perkelia į tas aplinkybes, turi įšokti į herojaus batus ir nužingsniuoti jam skirtą kelią, – sako autorė. – Skaitydami „Paskutinį traukinį į Londoną“ pabandykite įsivaizduoti, kaip turėjo jaustis tėvai, patikėdami vaikus nepažįstamiesiems ir išsiųsdami į svetimą šalį. Tuo metu Vokietijoje, Austrijoje jau vyko žydų pogromai, tačiau dar nebuvo mirties stovyklų, niekas nė neįsivaizdavo, koks siaubas jų dar laukia. Jei į gūglo paiešką įvestumėte Geertruidos Wijsmuller-Meijer vardą, gautumėte keliolika tūkstančių rezultatų. Jei mano, Meg Waite Clayton, – pusę milijono. O juk ji milijoną kartų svarbesnė nei aš. Daugiau žmonių turi apie ją sužinoti“.
