„Pasakų kartais reikia ir suaugusioms mergaitėms, nesvarbu, joms penkeri ar penkiasdešimt“, – neabejoja rašytoja Lina EVER, kurios plunksnai priklauso ir Ramunės Lė slapyvardžiu pasirašyta jausmų romanų trilogija „Vestuvių fėjos“. BALTO leidybos namai ką tik išleido jau trečią jos dalį „Indrė: sužydėję jausmai“.
Trilogijoje „Vestuvių fėjos“ pasakojama apie drauges, kurios per klasės susitikimą įsteigė tokio paties pavadinimo renginių organizavimo įmonę. Elena, Indrė ir Julija kuria nepamirštamas meilės šventes kitiems, tačiau ir jų laukia daugybė išbandymų ir ne mažiau gražių patirčių. Trečioje trilogijos dalyje Indrės, kuri viena augina dukrelę, miegančius jausmus pažadina muzikantas Arnas. Tačiau į gyvenimą mėgina grįžti ir buvęs vyras. Širdžiai nesunku pasirinkti, bet ką nuspręs protas, kuriam Indrė paklūsta lyg griežtai mamai.
Pagal asmens dokumentus esate Lina Neverbickienė, knygas nusprendėte pasirašyti pavardės trumpiniu. Tačiau kodėl ne Never – mėtote pėdas?
Jokios paslapties nėra, tiesiog nusprendžiau, kad neiginiu prasidedanti sutrumpinta pavardė negražiai atrodys viršelyje. Juolab nubraukus tik vieną raidę prasmė pasikeičia radikaliai: never – angliškai reiškia „niekada“, o ever – „visada“.
O kaip Lina Ever tapo ir Ramune Lė?
Daugelis pasaulio rašytojų turi pseudonimus, kuriais prisidengę rašo žanrinę literatūrą. Kai kurie – net ne po vieną. Taip skaitytojams lengviau suprasti, ko tikėtis iš kūrinio. Trilogija „Vestuvių fėjos“ yra tipiški meilės romanai ir dėl siužeto, ir dėl apimties. Rašiau juos laisvu nuo pagrindinių darbų metu.
Ilgokai nešiojausi idėją lietuvių kalba sukurti pirmą seriją romantiškų knygų, kurių kiekvienoje veikia tos pačios herojės, bet pasakojama vis kitos istorija. Tarsi vėl ir vėl lauktum susitikimo su mėgstamais veikėjais. O lietuviškas slapyvardis reiškia tai, jog užsispyriau ir nusprendžiau įrodyti, kad romantiškų istorijų gali nutikti ne tik tolimuose užjūriuose, bet ir Lietuvoje, kur būtų atpažįstamos ir vietos, ir personažai, ir unikalios mūsų patirtys. Kai kurios skaitytojos Vokietijoje sakė, kad šios knygos buvo tarsi trumpas grįžimas namo.
Kodėl moterys mėgsta skaityti tokius romanus?
Meilės romanai, kaip ir romantiniai filmai, moterims yra savotiška terapija, antidepresantas.
Kiekvienos gyvenime būna minučių, kai norisi užsimiršti, trumpam pabėgti nuo kasdienių problemų.
Būna momentų, kai tiesiog norisi skanaus pyragaičio ir svaigaus įsimylėjimo būsenos. O kol moterys jaučiasi įsimylėjusios, vyrams turbūt reikia veiksmo ir įtampos, kad pasijustų nugalėtojai. Ir aš nematau čia nieko blogo. Pailsėjus galima grįžti prie rimtų knygų.
Viename interviu esate užsiminusi, kad pirmąjį romaną su drauge parašėte devintoje klasėje. Gal verta jį susirasti ir atsiversti, ar koks kabliukas netyčia nepadiktuos idėjos naujai knygai?
Nemanau. Tai tiesiog mokyklinė meilės istorija, ten gal ir kasyčių tampymo daugiau nei jausmų. Net nesu tikra, ar herojai pasibučiuoja, nes ką aš tuo metu galėjau apie bučinius parašyti, kai į mane joks klasės vaikinas nežiūrėjo. Tačiau paskui buvo fentezi periodas ir rašiau romantiškas pasakas, kaip koks Andersenas. Štai jas dabar būtų labai įdomu surasti.
Visi šie rašiniai buvo užmesti, nes pasinėrėte į žurnalistiką, vėliau – į viešuosius ryšius ir rašymą prisiminėte tik tada, kai prieš aštuonerius metus su šeima persikėlėte į Berlyną. Įgyvendinus vieną svajonę, drąsiau buvo ryžtis ir kitai?
Rašymas išties sutapo su persikėlimu į Berlyną. Išvykimas buvo savotiškas maištas ir apsisprendimas daryti tai, ką visada norėjau, bet vis atidėliojau. Kai vyresnieji vaikai baigė mokyklą, o mažasis dar nebuvo pradėjęs jos lankyti, su vyru pasijutom laisvi nerti į gyvenimo nuotykius. Pirmasis romanas „Objektyve meilė“ buvo parašytas dar Lietuvoje, bet leidėjams nusiųsti išdrįsau tik išvykusi. Jame bulvarinio laikraščio redaktorė iš nepažįstamo paparaco gauna nuogo premjero ir nepažįstamos moters nuotrauką, tada prasideda ir politinės peripetijos, ir meilės istorija, imami gvildenti žurnalisto atsakomybės ir žmogiškumo klausimai. Tai toks įtempto siužeto meilės trileris, kuriame daug mano pačios žurnalistinės patirties. Antrame romane „Ruduo Berlyne“ aprašiau savo pirmąją patirtį šiame mieste, tik ją sudėjau į pabėgusios nuo smurtautojo vyro dizainerės personažą. Rašymas taip įtraukė, kad nieko kito nebenorėjau daryti.
Jūs sukūrusi keturis romanus, jausmų romanų trilogiją ir publicistinę knygą „Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu“. Laikotės rašymo rutinos ar atsiradus idėjai sėdate rašyti ir herojai ima gyventi savo gyvenimą, tereikia spėti bėgti paskui juos?
Laikausi rutinos, nes turiu šeimą, mokyklinio amžiaus vaiką, buitinių ir šimtus kitokių reikalų, tad negaliu sau leisti prabangos sėdėti ir laukti įkvėpimo. Ir apskritai manau, kad įkvėpimo laukimas yra ne kas kita, kaip atsikalbinėjimas. Iš tiesų jis ateina tada, kai atsisėdi ir pradedi dirbti. Plano neturiu ir labai jų nemėgstu. Tiesiog sėdu, paredaguoju vakarykščius puslapius ir taip įvažiuoju į tekstą. O kai jau sukuri herojus ir leidi jiems veikti, tik spėk bėgti paskui. Ir tai, kad atsisėdęs ne visada žinai, kas jiems nutiks, yra turbūt įdomiausia rašymo dalis.
Turiu keletą mėgstamų rašymo vietų ir kaitalioju jas pagal nuotaiką. Vienus tekstus rašau kavinėse ar knygynuose, čia gimsta esė, blogo įrašai, arba tiesiog sugaudau mintis į užrašų knygelę. Bet romaną galiu rašyti tik namie arba bibliotekoje, kur nėra jokių trikdžių ir niekas neblaško dėmesio.
Ne vienam lietuviui jau esate aprodžiusi Berlyną ir ne vieną grupę lydėjusi Dailininkų keliu. Ar gido, kelionių vadovo darbas kuo nors panašus į rašytojo – juk taip pat reikia sukurti istoriją.
Kartais man atrodo, kad kaip aš sukuriu personažus ir pakoreguoju siužetus, taip kažkas tuo metu pakoreguoja ir mano gyvenimo siužetą. Nemanau, kad rašytojo ir gido darbai panašūs, kaip tik skirtingi ir vienas kitam yra atsvara – pabuvęs vienatvėje esi apdovanojamas susitikimais su įdomiais žmonėmis. Iš tiesų niekada neplanavau būti gide, bet su Berlynu susijusių istorijų atsirado tiek daug, o ir miestas mane laiko taip įtraukęs, kad galiu ir noriu padėti žmonėms jį šiek tiek suprasti. Pasirodžius romanui „Ruduo Berlyne“ daug skaitytojų sakė užsimanę aplankyti Berlyną ir pradėjo prašyti, kad parodyčiau aprašytas vietas. Išleidus knygą „Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu“ atsirado žmonių, norinčių, kad juos lydėčiau aprašytu Dailininkų keliu Saksonijoje. Galima sakyti, kad knygos ne vien skaitytojus, bet ir mane pačią išvedė į kelią. Smagu, nes taip galiu tiesiogiai pabendrauti ir net susidraugauti su savo skaitytojais.
Nuo gerbėjų nenuslėpėte, kad neseniai atšventėte penkiasdešimtmetį. Gimtadienio rytą savo tinklaraštyje emocingai prisipažinote, su kokia baime laukėte tos dienos, – nerimo neliko?
Tą rytą pabudau jau nusiteikusi švęsti, tačiau pripažinsiu, kad net pusmetį iki gimtadienio kankino įvairios mintys. Daugelis kalbėjo: baik tu, nieko baisaus tie penkiasdešimt, bet aš manau, kad kiekvienas žmogus visus savo gyvenimo tarpsnius pats turi pereiti ir išjausti.
Turbūt todėl ir rašiau tokią atvirą esė, kad pati geriau suprasčiau, ką man reiškia tie metai. Keista buvo sulaukti tokio pritarimo – pasirodo, daugelis moterų panašiai galvoja, tik mūsų visuomenėje neįprasta apie tai kalbėti, reikia slėpti savo metus ir stengtis kuo ilgiau išlikti jaunai, lyg bijant, kad pasibaigs galiojimo laikas ir niekas nebenorės su tavimi bendrauti. Taip, penkiasdešimt moteriai yra lyg koks slenkstis – palieki už nugaros savo jaunystę ir fiziologinį moteriškumą, o ir veidrodėlis nustoja suokti gražius žodžius. Bet netikėtai supratau, kad metai išlaisvina, nes nebereikia stengtis kam nors patikti ar atitikti kokias normas. O ir pats daugiau dėmesio skiri savo vidui, patirtims ir potyriams nei išvaizdai.
Daugelyje meilės romanų peržengusiems penkiasdešimties, šešiasdešimties ar septyniasdešimties ribą lieka stebėtojų vaidmuo ar jaunystės prisiminimų aidas…
Kad ir kaip banaliai skambėtų, bet meilei amžius nesvarbu. Yra tikrai daug puikių romanų ir apie vyresnio amžiaus žmones. Mano romane „Neišryškinta juostelė“ pagrindinė herojė narplioja savo tėvo meilės istoriją ir nustemba, kad ši daug įdomesnės už pačios. Mano kartos ar vyresnės moterys galėtų papasakoti tiek įdomių meilės istorijų, kad išeitų ne vienas romanas, bet daugelis jų nutinka jaunystėje. Meilės romanas – tai pramoginė literatūra, todėl norisi skaityti apie jaunus gražius žmones ir taip dar kartą pajusti įsimylėjimo virpuliukus. „Vestuvių fėjų“ herojės taip pat nėra jau tokios jauniklės, jos pakankamai subrendusios, turi savo nuomonę, žino, ko nori iš gyvenimo.
Jau minėjote, kad jausmų romanai turi terapinį poveikį. Kokia „terapijos“ dozė šiuo metu laukia prie lovos?
Neseniai laksčiau po Berlyno literatūros festivalio renginius, ruošiausi mūsų knygų klubo susirinkimui, iš Lietuvos parsivežiau krūvą knygų, kurias vadinu „privalomomis“, nes apie jas visi kalba: perskaičiau Olgos Tokarczuk „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ ir Ayn Rand „Šaltinį“. Tad seniai turėjau laiko „terapijai“. Per pavasarinį karantiną, kai buvo visiškai neaišku, kur link suks mūsų pasaulis, pamaitindavau save istorijomis su laiminga pabaiga. Šiuo metu esu gavusi naujausią Lucindos Riley knygą „Saulės sesuo“ ir taupau kaip terapiją rudeniui, kai vėl teks grumtis su virusu ir jo pasekmėmis. Su šia autore susipažinau per Vilniaus knygų mugę, ryšį palaikome iki šiol.
Irma LAUŽIKAITĖ
