Trejų metų krizė – tai viena iš priežasčių, kodėl gali būti sunku džiaugtis tėvyste, auginant ikimokyklinuką. Skaitytojų prašymu, neriame į šią temą.
Sūnui 3 metai. Susiduriu su naujais motinystės iššūkiais, vadinamąja 3 metų krize. Ji labai ryški. Visur „Ne“, „Neisiu“, „Nevalgysiu“, „Nemiegosiu“, „Nesirengsiu, NES AŠ NENORIU.“
Būtų labai naudinga daugiau apie tai paskaityti žurnale, kaip su šia krize susidraugauti ir susitvarkyti be dramų. Tokius būdus, kaip emocijų įvardijimas, kalbėjimasis, naudojame. Bet tikrai būna silpnumo akimirkų, kai reikia, sakykime, greitai apsirengti, kažkur vėluojame, o jis sukelia dramą, kad nesirengs, nes nenori, nemoka, skauda rankytes.
Tada klausiu: „Tu supykai?“, sako: „Taip“.
Tada klausiu: „O kodėl?“, sako: „Nenoriu rengtis, nevažiuosiu, neisiu, nedarysiu…“
Roko mama
Konsultuoja gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė, www.psichoterapija-jums.lt
Kodėl sakoma „trečiųjų metų krizė“, jei maištauja ir dvimečiai, ir keturmečiai?
Auginti jautriai reaguojantį, dažnai prieštaraujantį, nesukalbamą vaiką nėra paprasta. Kartais tėvai ima jaustis bejėgiai, nes nežino, kaip „susitvarkyti“ su vaiku, kuris, nors dar toks nedidelis, jau gali savo reakcijomis išmušti iš vėžių kur kas stipresnius už save suaugusiuosius.
Nebūtų teisinga sakyti, kad tokia krizė apima tik trimečius. Pastebima, kad prieštarauti, nepaklusti tėvams ir audringai reaguoti, kai kas nors neleidžiama arba nesiseka, būdinga vaikams nuo 1 iki 4 metų. Todėl galima susidurti su įvairiais terminais: trejų metų krizė, trečių metų krizė, antrų metų krizė ir panašiai. Visi jie apibūdina tą patį sudėtingą vaiko raidos etapą. Pastebima, kad vienoje šeimoje tėvams pasidaro sunku jau tada, kai mažylis dar tik metinukas, kiti gana ramiai gyvena iki trejų, tačiau iš esmės tai nėra atskiros krizės, o tas pats sunkus laikotarpis, kurio amžiaus ribos gali šiek tiek skirtis konkretiems vaikams.
Beje, anglų kalboje galime susidurti su labai smagiais terminais šiam laikotarpiui apibūdinti: „Terrible two‘s“ (Baisieji antrieji), „Threenagers“ (Trimečiai paaugliai), „Fournado“ (Ketverių tornadas). Kaip matote, visi jie apie tą patį – audringą, prieštaraujantį mažylio elgesį. Ir būtent šis elgesys yra didžiausias iššūkis ikimokyklinukus auginantiems tėvams. Jie tvirtina, kad ne tiek vargina vaiko išrankumas maistui ar naktiniai prabudinėjimai, kaip tvarkymasis su pykčio protrūkiais.
Kodėl šis laikotarpis toks sunkus?
Maždaug nuo 1 metų, kai vaikai išmoksta vaikščioti, jie ima aktyviai domėtis aplinkiniu pasauliu: siekia daug ką išbandyti, nori paimti įvairius daiktus ir patyrinėti, ką su jais galima nuveikti, mėgdžioja suaugusiuosius ir kartoja jų judesius (bando „paskambinti“ mobiliuoju telefonu, patys apsirengti, apsiauti batukus). Panašiai vaikai domisi aplinka ir anksčiau, būdami kūdikiai, tačiau, pradėję vaikščioti, jie tampa kur kas judresni, gali daugiau visko pamatyti aplink save, nei tuomet, kai galėjo tik sėdėti ar ropoti. Atsistojus ant dviejų kojų, tampa laisvos abi rankos, kurios gali daugiau tyrinėti ir paimti, galima daugiau matyti, pagaliau mažyliui svarbu ir tai, kad jis tapo toks, kaip tėtis ir mama, – stovintis ir vaikštantis, ne tik ropojantis.
Deja, nors vaikas daug visko nori padaryti, jis labai greitai susiduria su apribojimais: kai ko daryti neleidžia suaugusieji (tėtis atima savo mobilųjį telefoną, kad mažylis jo nesugadintų; mama sulaiko, kad vaikas nebėgtų į gatvę), kai kas vaikui nepasiseka tiesiog dėl to, kad jo įgūdžiai dar labai neišlavėję (sunku rengtis, autis, ką nors iš aukštai paimti). Todėl vaikas, sulig savarankišku vaikščiojimu pradėjęs jaustis visagalis (galintis prieiti, kur nori, ir viską išbandyti), labai greitai pasijunta dar ir daug ko negalintis. Natūralu, kad tai sukelia daug stiprių jausmų: pykčio ant aplinkinių, nusivylimo savimi, bejėgiškumo.
Kita vertus, nors emocijos labai stiprios, šio amžiaus vaikai dar negali jų išsakyti taip, kad aplinkiniai suprastų, nes jie kalbėti dar tik pradeda mokytis. Todėl, pajutę stiprias emocijas, mažyliai naudojasi tokiu būdu, kuris jiems yra įmanomas: ima verkti, šaukti, gali kristi ant žemės, spardytis, mėtyti daiktus.
Vaikui ūgtelėjus, išmokus geriau kalbėti, o ypač – išsakyti, kaip jaučiasi (pykstu, pavargau, skauda, nenoriu), pykčio protrūkių sumažėja. Pykčio protrūkių pikas yra iki 4 metų, tuomet jų mažėja, jie ne tokie stiprūs.
Jeigu vaiko kalbos raida vėluoja, pykčio protrūkių gali būti ir ilgiau – tuomet labai svarbu pasirūpinti logopedo pagalba: tai ne tik padės jam įvaldyti kalbą, bet ir sumažinti stiprias emocijas, kurių niekas iš aplinkinių nesupranta, ir tuomet jas ištverti dar sunkiau.
Nuo ko dar priklauso, kad kyla pykčio ir nepasitenkinimo protrūkių?
Mes, suaugusieji, nesuprantame savo vaikų – kodėl jiems apskritai reikėtų dėl kažko pykti? Jie neina į darbą, kur reikėtų atlikinėti nuobodžias užduotis ir bendrauti su viršininku, nereikia remontuoti automobilio ar mokėti mokesčių. Jeigu vaikas lanko darželį, – pasvarstome, kad gal jam nepatinka auklėtojos ar darželio maistas, bet juk pykčio protrūkiai ištinka ir tuos vaikus, kurie nelanko jokios įstaigos, – visą dieną leidžia su mama, valgo tai, ką nori, žaidžia ir jokio vargo nemato!
Tačiau iš tiesų ir mažo vaiko gyvenime yra daug iššūkių, nors iš šono jie atrodo menki. Reikėtų prisiminti, kad priešmokyklinukams būdingas magiškas mąstymas, todėl įvairios mintys, pavyzdžiui, apie tai, kad nubėgant vandeniui į kanalizaciją gali būti susiurbti ir jie patys, yra labai natūralios. Mes matome iš baimės rėkiantį mažylį ir nesuprantame, kas jam darosi, nes tik atvedėme į vonią nusiplauti rankų – o jis tuo metu kovoja su mirties baime, galvodamas, kad tuoj bus įtrauktas į nutekamuosius vamzdžius!
Maži vaikai gali nesuprasti ir to, kodėl jiems reikia laikytis kokių nors tėvų sugalvotų taisyklių, ypač jeigu tėvai jas paaiškina per daug sudėtingai arba, priešingai, nepaaiškina.
Dauguma mažų vaikų dar nėra išmokę suvaldyti savo nestiprių, kasdienių emocijų, kurios susikaupdamos gali pereiti į stiprų pyktį ar įniršį. Iš neuromokslų žinoma, kad smegenų centrai, atsakingi už emocijų valdymą, bręsta tik apie ketvirtuosius gyvenimo metus. Todėl visiškai suprantama, kad mažyliui suprasti savo emocijas ir jas suvaldyti kartais gali tapti neįmanomu iššūkiu.
Kodėl vieni vaikai šį laikotarpį išgyvena lengviau, kitų pykčio protrūkiai būna dažni ir stiprūs?
Net ir pirmųjų dienų naujagimiai jau gali būti nevienodi: vieni, būdami alkani, tik negarsiai paniurzga, o jų verksmas į stiprų klyksmą pereina tik po kurio laiko. Kiti jau iškart „įjungia visą garsą“. Vienus kūdikėlius galima paguldyti į lovelę, paglostyti, švelniai pakalbinti – ir jie jau užmiega, o kitus tenka pusvalandį, ką ten pusvalandį – kartais ne vieną valandą nešioti ir sūpuoti, kol nurims. Kai kurie mažyliai dažnai šypsosi, nesunkiai prisitaiko prie pasikeitimų gyvenime, kiti – greitai sudirgsta, apsiverkia, juos raminti tenka ilgiau.
Ar kūdikis bus „lengvas“, ar „sunkus“, – priklauso nuo temperamento, kuris yra įgimta savybė. Įgimta – tai nebūtinai paveldėta iš tėvų – šie gali būti labai ramūs žmonės, bet susilaukti aktyvaus mažylio, ir priešingai – aktyviems, temperamentingiems gali gimti ramus kūdikis. Temperamentą galima būtų pavadinti dovana, kurią kiekvienas gauname gimdami ir kuri parodo mūsų gebėjimą reaguoti į aplinką: kiek prisitaikome prie aplinkos, ar greitai supykstame, jei kažkas vyksta ne taip, kaip norisi, ar greitai galime nurimti.
Taigi yra vaikų, kurie savo visas emocijas reiškia ryškiau, nei kiti, yra tokių, kurie apskritai yra lyg palypėję ant aukštesnio emocingumo laiptelio: tai yra jiems sukelti kokią nors emociją galima daugiau lengviau, nei kitiems. Gyvenime tai reiškia, kad jie gali supykti, kaip sakoma, „dėl menkniekio“, greitai pravirkti ar įniršę pradėti mėtyti daiktus ar muštis.
Toje pačioje šeimoje augantis vienas vaikas šį laikotarpį gali išgyventi labai lengvai, be pykčio protrūkių, tačiau jo brolio ar sesės elgesys gali tapti rimtu iššūkiu tėvams. Kartais tėvai atsidūsta, kad net pirmagimio paauglystė nėra tokia sunki, kaip pagranduko priešmokyklinis amžius.
Kitame straipsnyje skaitykite, kaip išvengti situacijų, kurios sukelia vaiko įniršį.
„Mamos žurnalas“
