Vaikas mušasi ir spardosi

Dar jis gali kandžiotis, draskytis, spjaudytis. Agresyvus vaikų elgesys tėvus sukrečia, ypač jei namuose vaikai nemato agresijos, negirdi nė pakelto tono. Kas jiems darosi? Temos ėmėmės po skaitytojų laiškų.

Mano 1,9 metų dukrelė labai mušasi. Vaikštant lauke ar kur kitur ji bando praeinančius žmones užgauti. Arba smagiai bendrauja, žaidžia su vaikais ir staiga pradeda juos skriausti. Manęs nemuša, bet tėveliui kliūna. Panašu, kad ji taip elgiasi, kai aš esu šalia, jei su ja būna seneliai, teta, ji taip nesielgia.

Nesuvokiu, kas darosi. Dukra supranta, kad taip negalima elgtis, kad skauda kitiems, bet ji vis tiek taip daro. Šnekamės, aiškinu, kad kitiem skauda, kad man liūdna, jog ji taip daro. Kai nesiliauja taip elgtis, pasišaliname iš tos vietos.

Atrodo, kad ji turi daug agresijos. Skalbiant skalbimo mašinai, ji prieina, smarkiai spiria ir liepia baigti jai skalbti.

Nėštumas ir gimdymas buvo sunkus, dukrytė yra jautresnės nervų sistemos, tačiau labai drąsi ir bendraujanti.

Užburtas ratas, esu neviltyje. Ką blogai darau?

Gal dukrelė taip reaguoja į mano būseną? Mato mane palūžusią, verkiančią, nes neseniai man nustatė nepagydomą ligą, su kuria dar negaliu susitaikyti. Visada ateina apkabinti ir pabučiuoti, kai tokią mane mato.

Iš anksto dėkoju

Nerimaujanti mama

***

Mano sūnelis, kurį išleidau į darželį 3 metų, iš švelniausios būtybės tapo „vaikiu iš pragaro“ – spardosi, mėtosi akmenukais. Man gėda su juo būti lauke, kai žaidimų aikštelėje susirenka daugiau vaikų, Anksčiau su visais dūkdavo, draugaudavo, dabar kur pasisuks, jau kuris nors vaikas verkia nuo maniškio smurto. Nieko kito nedarau, kaip tik atsiprašinėju kitų mamų ir moralizuoju „negalima mušis“, „eik atsiprašyti“, „jei spardysiesi, eisme namo“ ir t.t.

Agresyvaus darželinuko mama

***

Konsultuoja edukologė Žydra Mikalauskė,

„Nežiniukų akademijos“ vadovė  www.neziniukoakademija.mozello.lt

Kintant mūsų socialiniam gyvenimui, kinta ir požiūris į vaiką. Tai, ką ankstesniais laikais šeimos tiesiog stengdavosi nuslėpti, o pedagogai neakcentuoti, – dabar tampa kasdienybe. Vienas iš tokių dalykų yra vaiko agresija. Vis dažniau pasigirsta kalbų, kad kaimynų vaikas agresyvus, mano sūnus per daug mušasi, o jau darželyje, tai visi vaikai nemoka gražiai elgtis…

Vaikai yra tarsi veidrodžiai, tik jie atspindi ne išorę, o vidinę suaugusiojo būseną. Būtent tai yra priežastis, kodėl dažnai tėvai sako: „Su tėčiu jis elgiasi kitaip“, „Kol mamos nėra, jis tiesiog „auksinis“ vaikas“, „Šitaip vaikas zirzia tik prie močiutės“.  Kodėl taip yra? Nes vaikas dar tik mokosi pažinti pasaulį, jis yra jautrus viskam, kas vyksta aplink jį. Jei mama pavargsta, ji tampa irzli, – ir vaikas pasijunta blogai, pradeda zirzti, reikalauti daugiau dėmesio, o tai sukelia dar didesnį mamos liūdesį, kuris galų gale abu – tiek mamą, tiek ir vaiką – nuvaro į neviltį.

Taip pat yra ir dėl gerųjų savybių, jei mama didžiuojasi savo vaiku, ji yra laiminga ir pasitiki vaiko gabumais, vaikas noriai imsis veiklos ir drąsiai pasieks visko.

Kaip gyventi su tomis blogomis emocijomis, kurios ilgainiui pavirsta agresija?

Padirbėkite su savo emocijomis. Pirmiausia reikia dirbti pačiam suaugusiajam, prie kurio vaikas patiria agresijos protrūkius. Gerai pagalvokite, kokios vidinės problemos jus kamuoja: darbas, santykių krizė su antrąja puse, neišsipildžiusios svajonės, netikėtos problemos, ligos, baimės, nepasitikėjimas savimi? Tai dažniausiai problemos, kurios mus vargina, tačiau jų poveikį suaugusiajam jaučia ir vaikas. Pabandykite rasti būdą išspręsti problemas ar bent jau atsiriboti nuo jų tada, kai šalia yra vaikas. Vaikas neturėtų matyti mamos verkiančios, jei jūs negalite jam paaiškinti, kodėl verkiate. Vaikui tai kelia baimę, jam per sunku suvokti, kad mama verkia, ją kažkas nuskriaudė, bet aš nemačiau, kas nuskriaudė, ir nežinau, kaip jai padėti. Mažylis pradeda pats „ginti“ mamą prie jos nieko neprileisdamas, mušdamas ir puldamas aplinkinius, taip stengdamasis mamą apsaugoti.

Gal per daug lepinate? Žinoma, galima ir kita agresijos forma, kai tėvai per daug myli savo vaiką, jis jaučiasi vienintelis ir nepakartojamas, viskas turi būti pagal jo norus, nes mama ir tėtis net kelerius metus darė viską, ką tik jis sugalvodavo. O kiekvienas nepatenkintas poreikis tampa agresijos šaltiniu. Taip yra tik dėl to, kad vaikas, būdamas mažas, neišmoko valdyti savo emocijų, jis nesuvokia, kad kažkas gali pasakyti „ne“. Mažasis muša vaikus bendruose susibūrimuose, rėkia ant senelių ar net spardo tėvus. Tokį vaiką reikia ne bausti ir juo labiau netenkinti jo norų vos tik jam supykus, o stengtis padėti jam suprasti, kad ne viską galima gauti. Geriausiai tam tiktų žaidimai, kuriuose tik vienas gali likti laimėtoju, ar susitarimais paremti norų pildymai.

Vaikams labai patinkantis būdas yra kalendorius, kuriame kasdien žymimas vaiko elgesys (jų modelių gali būti įvairių – liūdnų veidukų piešimas už kitų skriaudimą ar pykčio proveržį, o linksmų veidukų – už gerą elgesį; paprašytų padaryti ir atliktų darbų žymėjimas ir pan.). Svarbiausias šio kalendorius elementas – susitarimas, kad jei savaitės gale linksmų šypsenėlių bus daugiau nei liūdnų, mes žiūrėsime tavo mėgstamą filmą ar valgysime ledų. Laikui bėgant, reikėtų užduotį sunkinti, pvz., jei visą savaitę nebus liūdnų šypsenėlių, mes tada…  Vaikas visada turi žinoti, kas jo laukia, jei susitarimo laikysis. Niekada negalima vaiko apgauti! Todėl prieš susitardami, gerai pagalvokite, ar galėsite tai įgyvendinti.

Įkvepiantys blogi pavyzdžiai. Yra ir dar vienas svarbus elementas, sukeliantis nepageidaujamą vaiko elgesį. Tai mokymasis iš pavyzdžio. Dažnai tėvai sako: „Mūsų namuose niekas taip nesielgia, santykiai šeimoje gražūs, o jis vis tiek mušasi“. Tokiu atveju kyla klausimas, kiek laiko vaikas praleidžia prie TV ir kompiuterio? Ar tėvai mato, ką vaikas ten žiūri?

Aš dažnai pasižiūriu filmukus su vaikais, kartais visai įdomu, bet svarbiausia išsiaiškinu, kuriuos filmukus savo vaikams leisti žiūrėti. Nes iš pirmo žvilgsnio kai kurie filmukai nekelia jokių abejonių: herojai gražiai nupiešti, muštynių nematyti… Bet paklausius, ką jie kalba, pasidaro nemalonu. Filmukuose žodžiai „kerštas, nekenčiu, užmušiu, nebenoriu matyti, dink iš čia ir pan.“ kartojasi taip dažnai, kad vaikas negali jų neišmokti, o jei žiūri tokius filmukus dažnai, tai ir bendravimas su draugais tampa toks, kaip filmukuose.

Apibendrinant reikėtų išskirti veiksmų planą, pajutus, kad vaikas tampa agresyvus:

• Įvertinkite savo vidinę būseną, ar niekas jūsų nevargina, nekilo jokių sudėtingų situacijų, baimių.
• Pagalvokite, ar auklėdami vaiką nepadarėte jam „meškos paslaugos“ suteikdami viską, ko jis norėjo.
• Atkreipkite dėmesį į tai, ką vaikas žiūri per televizorių, kokius žaidžia kompiuterinius žaidimus.

Jei nė vienas iš išvardintų variantų netinka jūsų vaikui, tada jau reikia susimąstyti: ar jis pats nesusidūrė su problema, kurios negeba išspręsti vienas (pašaipos, netinkami draugai, gyvenimo sąlygų pasikeitimas ir pan.). Tokius dalykus išsiaiškinti galima tik šnekantis su vaiku. Tačiau pokalbiai su vaikais skiriasi nuo pokalbių su suaugusiuoju.

Jei vaiko paklausite, „kas neduoda tau ramybės?“, greičiausiai jis nesugebės atsakyti. Vaiko klausti reikia: „O kaip tau sekėsi?

Ar žaidei su vaikais? Kas tau labiausiai šiandien patiko? O kas nepatiko?“ Labai svarbu nesijuokti ir nesmerkti jokio vaiko atsakymo. Dar prieš pradėdami pokalbį nusiteikite, kad bet koks vaiko atsakymas bus priimtinas. Jums svarbu išsiaiškinti priežastis, o ne kelti dar didesnę agresiją.

Jei nesugebėsite rasti atsakymo, ar jį radę negalėsite priimti tinkamo sprendimo, tada jau metas kreiptis į specialistą, kuris padės judėti „geresnio gyvenimo“ link. Tik nusiteikite, kad geras specialistas visų pirma dirba su tėvais, o tik tada su vaiku.

Atsakymas į laiškus

Skaitant pirmosios mamos laišką susidarė nuomonė, kad mergytė visai nėra agresyvi. Ji tiesiog jaučia mamos vidinį nerimą, mato ją verkiančią, nesupranta, kodėl mama verkia ir saugo ją nuo visų – praeivių, tėvelio. Tas nesaugumo jausmas persidavė ir jai, todėl pajutusi bent menkiausią pavojų, ima skriausti šalia žaidžiančius vaikus. Reikėtų prisiminti, ar niekas iš namiškių nėra spyręs į skalbyklę? Ar metęs kokį kitą daiktą, kai jam buvo pikta? Vaikai mėgsta kopijuoti, ypač veiksmą, kuriam tėvai išliejo daug emocijų. Vaikai nesupranta, ar tai gerai, ar blogai. Jei mato, kad artimi žmonės taip daro, ir jiems tai tampa priimtina.

Nepamirškite, kad šiuo amžiaus tarpsniu vaikai nori išbandyti savo pajėgumą, ir tai, kas tėvams atrodo kaip agresija, kartais vaikui tėra išbandymas, kokie stiprūs jo dantukai, kad gali kąsti. Rankytė jau gali iš kažko atimti daiktą, kojytė spirti.

Stenkitės vaiko jėgos išbandymą nukreipti tinkama linkme ir paversti žaidimu: „Pažiūrėkime, kaip toli numesi pagaliuką?“, „Ar tavo kojytės jau gali nuspirti kamuolį?“ „O kaip atrodo dantukų žymės obuolyje?“

Kita mama jaudinasi dėl agresyvaus darželio debiutanto. Vaikai, išleisti į darželį, gali kurį laiką būti agresyvūs. Priežastys gali būti kelios. Vis dar trunkanti trečiųjų metų krizė, kai vaikas nori parodyti savo nuomonę, išbandyti tėvų nustatytas taisykles, kitaip tariant, atrasti „ribas iš naujo“. Tai gali būti ir adaptacijos keliamos problemos. Vaikas jaučiasi nesaugus, pyksta, kad jį palieka darželyje. Vaikas ir toliu norėtų būti namuose su mama ir tėčiu, o jį „išvaro“. Stenkitės neakcentuoti blogo vaiko elgesio ir daug girti už gerus poelgius.

Kalbėkitės apie tai, kaip jam sekasi darželyje, kaip jis draugauja su kitais vaikais, papasakokite, kad pasiilgote jo per dieną, jei nereiktų eiti į darbą ir uždirbti pinigėlių maistui ir žaisliukams, tai mielai būtumėte namuose su juo. Kad kaskart, kai tik galite išeiti iš darbo, iškart bėgate pas jį. Taip vaikas supras, kad meilės nesumažėjo, kad mama ir toliau nori būti su juo, ir pykčio mažės, kol vaikas vėl taps „švelnia būtybe“.

„Mamos žurnalas“