Anksčiau žodžiai „muzikos mokykla“ daugeliui primindavo prievartą ir juodą darbą. Ar tikrai muzikos mokytis reikia taip sunkiai, nevaikiškai? Kadangi dabar Lietuvoje yra ne tik valstybinių, bet ir privačių muzikos mokyklų, aptarsime, kuo jos skiriasi, ir ką gero duoda vaikui muzikos mokymasis. Kalbamės su socialinių mokslų daktare Dėja Aukštkalnyte.
Ar valstybinės muzikos mokyklos kuo nors pasikeitė nuo tarybinių laikų?
Visi mokytojai suprato, kad vaikų negalima mušti fortepijono dangčiais, tampyti už plaukų ar ausų bei ploti ritmą per jų nugarą. Kad muzikos pamokose tyla vertingesnė už rėkimą. Aišku, muzikos interpretacijos vis dar mokoma apibūdinant ją žodžiais, o tai ne tas pat, kas pademonstruoti reikiamą garso išgavimą instrumentu. Manau, kad daugelis tarybiniais metais dirbusių specialistų sėkmingai tebedirba iki šiol, tad muzikos mokyklos nuo sovietinių laikų pasikeitė kur kas mažiau negu bendrojo lavinimo įstaigos.
Dar pernai mano kolegė parodė savo pirmoko muzikos mokyklos dienoraštį, kuriame puikavosi dvejetas iš muzikos rašto pažinimo. Tiems, kurie nežino, priminsiu, kad visoje Lietuvoje vertinimo pažymiais pradinėse klasėse atsisakyta. Laimei, vaikas nesuprato šio „kringelio“ prasmės, kaip ir nesuprato, už ką jį gavo ir kodėl iš viso buvo vertinamas.
Laimei ar nelaimei, muzikos mokykloms atsiranda alternatyvų, kuriose su vaikais elgiamasi kitaip. Tačiau geras elgesys su vaiku nėra vienintelis pedagoginio darbo kokybės kriterijus.
Kodėl vaiko muzikiniame lavinime taip išaukštintas fortepijonas – juk blaiviai mąstant vaikas gyvenime dažniau gros gitara ar dūdele (draugų vakarėliuose), negu gremėzdišku instrumentu, kurio dažnuose namuose nėra.
Instrumentą dažniausiai renkasi ne patys vaikai, o parenka tėvai. Tėvų argumentai įvairūs: vieniems atrodo, kad lengviau groti garsus, kai juos matai, kiti mano, kad neištvers čirpinimo menkai suderintu kinišku smuiku, o mažasis fleitininkas ar trimitininkas apskritai sukels revoliuciją daugiabutyje. Tačiau kiekvienas instrumentas turi savo privalumų ir trūkumų. Fortepijonas puikus tuo, kad jame slepiasi viso orkestro garsų apimtis (diapazonas), be to, juo akomponuojama visiems instrumentams ir balsui.
Dėl instrumento gremėzdiškumo galima būtų ginčytis – juk dabar yra ir elektroninių fortepijono versijų, pavyzdžiui, „Yamaha“. Galima mokytis groti ir tokiu instrumentu. Tėvai mažai nusimano apie instrumento kokybę, o prekybininkai suinteresuoti tikrai ne muzikiniu vaikų lavinimu, bet savais, komerciniais tikslais.
Iš kitos pusės, negirdėjau nė vieno atvejo, kad žmogus būtų nuskurdęs dėl to, jog įsigijo muzikos instrumentą. Savo mokinių tėveliams visada rekomenduoju rinktis instrumentą, padedant specialistui (instrumentų derintojui ar bent jau profesionaliam muzikantui). Akustiniai muzikos instrumentai, jei gerai juos prižiūrėsime, liks ir mūsų proanūkiams. Besižavintiems elektroniniais žaisliukais pakaks ir pardavėjo konsultacijos – vis tiek jie pasens kartu su Jūsų mobiliuoju telefonu.
Ką duoda vaikui mokymasis groti vienu ar kitu instrumentu?
Kultūros. Jeigu mokoma muzikos (ne tik groti instrumentu), bent jau ši meno rūšis taps žmogui sava visam gyvenimui. Mokėjimas groti, išreikšti save per muziką – tai daugiau negu užsienio kalbos mokėjimas. Tai universali kalba, suprantama visame pasaulyje, bet kurioje tautoje. Jeigu žmogus mokomas muzikos, jis išmoks ją atlikti savimi – ne instrumentu.
Instrumentas – tai tik mūsų kūno pratęsimas, priemonė, darbo įrankis, kuris pats savaime neįgudusiose rankose yra bevertis. Profesionalus plaukikas naudojasi ląstais, tačiau pirmiausia jis puikiai plaukioja ir be jų, vien savo kūnu. Dailininkas naudojasi dažais, tačiau tik nuo jo vaizduotės priklauso, koks bus sukurtas meno kūrinys. Muzikantas groja instrumentu, tačiau garsą iš jo išgauna savimi. Vadinasi, kad vaikas taptų muzikantu, jo viduje turi skambėti muzika. Nelavintas žmogus „neskamba“. Galbūt, tai ir sudaro bent dalį vadinamosios „vidinės kultūros“, kurią mes arba įžvelgiame, arba neįžvelgiame žmonėse.
Kaip išrinkti tinkamą instrumentą, juk vaikas savo nuomonės dar neturi?
Suteikti jam kuo daugiau informacijos. Vaikai konservatyvūs. Jie nori to, kas jiems pažįstama, ir vengia nepažįstamų dalykų. Vaikščiokite su vaikais į koncertus. Leiskite stebėti grojančius žmones. Pastebėjau, kad vaikai nekreipia dėmesio į „sintetinį“ elektroninių instrumentų garsą – ir taip šiais garsais perkrauta mūsų aplinka. Jie ypač suklūsta, išgirdę gyvą akustinio instrumento garsą – nesvarbu, smuiko ar tūbos. Gyvas orkestras gatvėje ar filharmonijoje palieka stiprų įspūdį. Tai jiems įdomu, nors ne viskas priimtina. Tik susipažinę su instrumentais jie gali pasirinkti.
Kitas būdas – jeigu suaugęs šeimos narys nuoširdžiai žavisi kuriuo nors instrumentu. Šis žavėjimasis tikrai persiduos vaikui. Jeigu varu neversite jo groti. Ir, žinoma, atsižvelgsite į fizinę vaiko brandą, nes ne kiekvienu instrumentu galima groti pagal amžių.
Koks amžius tinkamas pradėti mokytis groti?
Perklausčiau kitaip: koks instrumentas tinkamas groti nuo ankstyviausio amžiaus, o kuris tinkamas tik vaikui paaugus? Taigi pirmasis ir tinkamiausias instrumentas yra balsas (arba tėvelių nervai). Dainuokime vaikui, dainuokime kartu su vaiku, tai nieko nekainuoja, o malonumo suteikia daug. Net jeigu tėtei dramblys ant ausies užmynęs. Kūdikystėje ritmui išgauti naudokimės tuo, kas papuola po ranka, jeigu Jūsų ištvermei išbandyti neužtenka močiutės padovanoto būgno. Tačiau jei leisite vaikui daiktą (ar minėtą močiutės būgną) trankyti garsiai ir agresyviai, yra pavojus netekti ir daikto, ir kantrybės. Vaiko saviraiškos poreikis bus patenkintas, bet neišlavintas.
Parodykime jam kelis būdus, kaip galima išgauti „gražų“ garsą iš aplinkos. Tai suprasti sugeba net vienerių metukų mažyliai.
Balsu ir namų aplinka mes galime lavinti muzikantą be jokios „instrumentinės intervencijos“ bent iki dvejų metų. Nuo dvejų- trejų metų, jeigu vaikas lavintas, galima pradėti lankyti fortepijono, gitaros, smuiko, violončelės, fleitos pamokas. Teks rasti mokytojus, mokančius dirbti su tokio amžiaus vaikais bei nusipirkti adaptuotus instrumentus (išskyrus neadaptuotiną pianiną), ir pirmyn. Tik negalvokite, kad mokytojas iš karto duos vaikui instrumentą.
Parengiamasis darbas gali trukti dar bent pusę metų. Tai priklausys ir nuo vaiko dėmesingumo, ir nuo Jūsų priežiūros, ar dvimetis atlieka „namų darbus“. Net nesitikėkite jaunojo studento sąmoningumo. Bet tėvų pastangos ir geranoriškumas visada atneš puikių rezultatų.
Deja, jeigu puoselėjate svajonę išvysti scenoje savo vaiką su voltorna, fagotu, altu, akordeonu ar timpanais, teks palaukti (arba pagroti kitkuo) dar kokius septynerius metus.
Ar gali muzikos mokymasis būti smagus, be privalomų solfedžio pamokų?
Privalomų solfedžio pamokų jau nebėra. Dabar ši disciplina vadinama muzikos rašto pažinimu, nors turinys dėstomas pagal tą patį R. Kašponio „Solfedžio“ vadovėlį, iš kurio išdidžiai mokėsi kelios lietuvių kartos. Ir net muzikos pažinimas nebėra privalomas visiems, lankantiems muzikos mokyklas. Daugumoje muzikos mokyklų galima rinktis palengvintas, kitokio modulio studijas, ir lankyti tik specialybės (instrumento) pamokas. Arba specialybės ir antrojo instrumento. Arba choro, ansamblio, orkestro. Taigi neformaliojo ugdymo įstaigos persitvarko ir prisitaiko prie kliento poreikių.
Skaudu, kad „muzikos mokymasis“ ir „smagi veikla“ suvokiami ne kaip kalbos sinonimai, bet kaip skirtingi poliai. Muzika – smagi veikla (turėtų būti), muzikantai – linksmi žmonės (turėtų būti), tačiau mokymasis groti skirtingose kultūrose suvokiamas ne taip pat. Anglai, prancūzai ir rusai instrumentais „žaidžia“, o lietuviai – groja (veikiau – aria). Visos su muzika susijusios disciplinos – grojimas instrumentu, solfedis, muzikos literatūra, harmonija ir kt. – yra smagūs, įdomūs ir naudingi dalykai. Kaip ir matematika, istorija ar kinų kalba. Vadinasi, jeigu kurio nors dalyko mokymasis asocijuojasi su baudžiava, lažo ėjimu dėl tėvelių ir dešimtinės mokėjimu nežinia dėl ko, tikriausiai kaltas ne dalykas…
Jokių jau paruoštų receptų, kaip ir ko mokytis, nei tėveliams, nei vaikams nepateiksiu, teks patiems nueiti šį bandymų, nusivylimų ir atradimų kelią. Kas ieško, tas randa. Tik žinokite, kad solfedis yra labai muzikali disciplina, nešanti džiaugsmą ir stiprinanti vaiko muzikalumą.
Ar verta mokyti vaiką, kurio klausa nėra labai gera?
Verta. Jis neturės laiko karstytis tvoromis. Abejoju, ar verta mokyti muzikos kurčią vaiką, bet jeigu sužinočiau, kad tai kur nors buvo pabandyta ir sulaukta teigiamų rezultatų, susidomėčiau. Man toks bandymas nepavyko, nors dvejų metukų mergaitė, apie kurios kurtumą nežinojo net mama, vien žiūrėdama atkartodavo mušamą nesudėtingą ritmą, kartu su grupe judėdavo „pagal muziką“ (mėgdžiodavo kitus vaikus). Laimei, ne itin sėkmingos muzikos pamokėlės paskatino tėvus ieškoti kitų specialistų pagalbos, ir kurtumas buvo išaiškintas gana anksti.
Kaip nustatome, ar vaikas turi gerą muzikinę klausą? Girdėdami, ar tiksliai jis atkartoja melodiją. Jeigu vaiko klausa puiki, o balsas nelavintas? Arba jis nuo kūdikystės vartojo hormoninius preparatus nuo astmos ir dėl to balsas yra kimus, žemas?
Arba nuo kūdikystės rėkimo ant balso stygų susidarė mazgeliai? Visais atvejais vaiko atkartota melodija mums atrodys netiksli, nors jis ją puikiai girdi ir suvokia. Panaši painiava ir su ritmais.
Jeigu vaiko koordinacija ar smulkioji motorika neišlavinta, mes galime stovėti ant ausų, prašydami jo: „Na, paplok tai, ką aš plojau“. O jeigu vaikas pirmą kartą papuolė į aplinką, kurioje suaugę dėdės ir tetos patys sau ploja? Ir dar stebimi kelių komisijos narių… Ar tokiu būdu įmanoma nustatyti, kurio vaiko KLAUSA geresnė? Ne, taip nustatoma, ar vaikas LAVINTAS pademonstruoti savo muzikinių laimėjimų lygį.
Tokie vaizdai – muzikos mokyklų kasdienybė „stojamųjų egzaminų“ į jas metu. Ar vaikas turi gerą klausą, o tiksliau, ar jis turi polinkį ir norą muzikuoti, galime nustatyti tik po ilgesnio stebėjimo. Ir niekas nepaneigs, kad muzikai abejingas absoliučios klausos savininkas pasieks mažiau negu „beklausis“ muzikos fanatikas. Daug menininkų savo išpažintyse prisipažįsta, kad tarp bendraamžių vaikystėje atrodė keistuoliai…
„Mamos žurnalas“
Mes labai džiaugiamės, kad radome mokytoją kuris geba dirbti su mažaisiais. Kadangi vaikas buvo lavintas dėka to anksti buvo pradėtos lankyti gitaros pamokos.
Mus tai sudomino būgnų pamokos vaikams, kadangi mūsų mažasis jau nuo mažens mėgo išgauti garsus trankydamas būgnus ar kokius paviršius tai nutarėm jį užrašyti į būgnų pamokas. Ir labai gerai ritmą atsimeną, o ir energiją mušdamas būgnus išeikvoja 🙂
Planuojame savo atžalą leisti į burelį. Jai širdis linksta ties muzikos, tiksliau ties grojimu gitara. Todėl pradėjom ieškoti, kur geriausios gitaros pamokos Vilniuje. Gal kas turite gerų idėjų ir galėtumėte pasidalinti?