Brangios gyvenimo pamokos: Hiratsuka – Kaunas švietimiečių akimis
Paskutinę akimirką išsiveržę iš taifūno Hagibis gniaužtų, sutrikdžiusių pagrindinės Japonijos Honšiu salos gyvenimą, grupė Kauno ugdymo įstaigų vadovų šeštadienį, spalio 12 d., laimingai pasiekė Lietuvą.
Lėktuvas pakilo 11.00 val., o po 40 min. Naritos oro uostas buvo uždarytas. Net tokiomis force majeure sąlygomis iki paskutinės minutės mus lydėjo Hiratsukos savivaldybės darbuotojų Taishi Takanashi bei Tomoyuki Takagi dėmesys. Ir pirmoji Japonijoje išmokta pamoka: žmogiškas ryšys yra galingesnis už visas stichines nelaimes. Laukti iki galo, kol lietuvių delegacija praeis visus patikros punktus šypsantis ir mojuojant jiems rankomis, iš anksto žinant, kad reikės grįžti pajūrio keliu į pačią taifūno akį…
Įsitikinome, kad samurajų garbės kodeksas Japonijoje gyvas ir šiandien.
Tad viskas gerai, kas gerai baigiasi, o 2019 m. spalio 6-12 d. stažuotė Japonijos ugdymo įstaigose prasidėjo jos planavimu beveik prieš du metus. 2017 m. pirmoji Kauno švietimiečių delegacija viešėjo broliškame Hiratsukos mieste. Užmegztus ryšius su šio miesto savivaldos atstovais buvo pavesta puoselėti Kauno pedagogų kvalifikacijos centrui.
Atrodytų, apsikeitimo oficialiais vizitais būtų pakakę, kad mainai tęstųsi nuolatos, tačiau japonai ypatingai vertina asmeninį dėmesį ir prisiminimų demonstravimą. Tačiau šios stažuotės programa buvo derinama nuo lankytinų ugdymo įstaigų iki pietų pertraukų bei laisvalaikio praleidimo vietų. Taigi, antrąją pamoką išmokome dar būdami Lietuvoje: didelės pastangos visada bus atlygintos. Du metai planavimo dėl… vienos, bet tobulos darbo savaitės japonišku krūviu ir tempu.
Kad darbo krūvis bus intensyvus (švelniai tariant), stažuotės dalyviams buvo aišku iš anksto. Bet skaityti programą yra viena, o rengtis susitikimui su Hiratsukos miesto meru po 28 val. kelionės – visai kas kita (lietuviškus veidus puošė kiek siauresnės akys, tarsi iš anksto prisitaikiusios prie vietinio kolorito). Tačiau jos greitai išsiplėtė, pamačius sutikimo lygį: Hiratsukos savivaldybės atstovų Masayuki Tozawa, Taishi Takanashi ir Tomoyuki Takagi švarkų atlapuose švietė Lietuvos ir Japonijos vėliavos.
Japonų dėmesingumas detalėms ir aplinkinių savijautai pritrenkė nuo pirmojo žingsnio. Toliau beliko tik aikčioti iš nuostabos: viešbučio registratūra švietė užrašu „LTeam“, papuoštu stilizuotu ąžuolo lapu ir olimpiniais žiedais (Hiratsukos miestas priims Lietuvos olimpiečius 2020 m. olimpiadoje), restorane svečių skrandžių adaptacijai buvo patiekti barščiai, troškinta kiaulienos šoninė su daržovėmis ir kava, o įėjimą puošė tautinės spalvos, Trakų nuotrauka, kibinų reklama ir užrašas „Sėkmės, Lietuva!“
Miesto kongresų rūmai buvo išpuošti trispalviais vimpelais ir tokių pat spalvų milžiniškomis tradicinės japonų šventės Tanabata dekoracijomis. Pamačius savivaldybėje japonų gaminamų lietuviškų prekių mugę (nuo juodos duonos gaminių iki tautinės simbolikos) ir sužinojus, kad ji ten vyksta KASDIEN, o ne mūsų atvažiavimo proga, norėjosi iš karto važiuoti atgal: galime nebesuspėti dalintis gerąja patirtimi tokiu tempu, kokiu japonai perima ją iš Lietuvos.
20 restoranų Hiratsukoje gamina lietuviškus patiekalus ir tiekia lietuvišką alų, norėdami ne tik įtikti svečių skoniui būsimos olimpiados proga, bet ir supažindinti vietinius gyventojus su Lietuvos ypatumais. Lietuvišką patarlę „Neskubėk, ir būsi pirmas“ galime keisti pagal trečiąją išmoktą pamoką Japonijoje: „Neskubėk, bet stropiai ir sistemingai dirbdamas būk pirmas“.
Susitikimas merijoje vyko ypatingai iškilmingai. Ilgametis miesto meras, pelnęs žmonių pasitikėjimą jau trečią iš eilės kadenciją, Katsuhiro Ochiai san pasakė iš anksto parengtą dviejų puslapių kalbą, kurioje išdėstė Kauno ir Hiratsukos bendradarbiavimo galimybes, švietimo ir kultūros mainų indėlį į dviejų šalių santykius, ypač pabrėždamas olimpinio judėjimo svarbą ir visapusišką pagalbą, kuri bus teikiama Lietuvos sportininkams 2020 m. Tokyo olimpinių žaidynių metu.
Atsakomojoje kalboje padėkojome merui ir visiems Hiratsukos savivaldos atstovams už artimą bendradarbiavimą su Lietuva, o ypač su Kauno miestu. Buvo apsikeista simbolinėmis dovanomis, ir čia reikia pažymėti puikią mūsų delegacijos atstovų intuiciją: Katsuhiro Ochiai san įteikė delegacijai grafikos darbą apie Hiratsuką, kaip septintąją Meidži dinastijos prekybos kelio stotelę tarp Tokyo ir Kyoto, o mes dovanojome E.Rudzinsko grafikos darbą, vaizduojantį senąjį Kauną.
Susitikimo metu liko laiko ir neformaliam pokalbiui, kuris po oficialiosios vizito dalies tęsėsi savivaldybės posėdžių salėje.
Pastebėjome, kad visi savivaldybės darbuotojai liko savo darbo vietose iki mūsų vizito pabaigos, nors darbo valandos buvo seniai pasibaigusios. Negana to, nuo įžengimo į savivaldybę iki išėjimo iš jos visų padalinių darbuotojai mus pamatę atsistodavo, šypsodavosi, lenkėsi ir mojo svečiams. Ir vicemerai, ir skyrių specialistai, ir netgi aptarnaujantis personalas elgėsi vienodai dėmesingai. Ketvirtoji pamoka buvo pagarbos svečiui pamoka. Išpakavę kuklias dovanėles radome įdėtus Hiratsukos miesto ženklelius, kuriuos išdidžiai nešiojome atlapuose stažuotės metu. Pagarba ugdo pagarbą!
Trys kitos dienos buvo skirtos susipažinimui su visų lygių Japonijos ugdymo įstaigomis, tad antroji diena prasidėjo Minato pradinėje mokykloje. Japonijos pradinės mokyklos apima mokinių amžiaus grupę nuo 6 iki 12 metų, mokslas jose trunka 6 metus. Pirmąją dienos pusę Lietuvos delegacija stebėjo ugdymo procesą, antrąją – bendravo su Kanagawa provincijos pradinių mokyklų direktorių atstovais. Ištisai stebėjome atvirą muzikos pamoką vyresnių pradinių klasių moksleiviams, kuri truko daugiau nei valandą, vyko sporto salėje, o ją vedė mokyklos muzikos mokytojas su savo jazz band’u. Neįtikėtina, kad salėje susirinkus kone dviems šimtams dešimtmečių, pamoka ne tik įvyko, bet ir viršijo laiko limitus.
Vaikai buvo supažindinti su džiazo ansamblio nariais (vienas iš jų buvo ir Suzuki san!), muzikos instrumentais (labiausiai jų dėmesį patraukė kontrabosas), kompozicijomis iš klaisikinio džiazinio repertuaro (gospelas „Oh When the Saints go Marching In“) ir naujausiomis temomis iš anime filmukų. Pamokos pabaigoje visa salė (kartu su kolegomis iš Kauno) dainavo angliškus tekstus ir sėdėdami nedrąsiai bandė pataikyti į vaikų daromą flash mob‘ą. Ar reikia pridėti, kad visa salė mojavo Lietuvos trispalvėmis?
Mokyklos direktorė buvo akivaizdžiai patenkinta svečių reakcija. Taigi, penktoji pamoka: teikdamas džiaugsmą kitiems, pasidžiaugsi ir pats.
Tačiau muzikos pamoka stebėjimas nesibaigė: buvome detaliai supažindinti su pamokų tvarkaraščiu, lankėmės visuose kabinetuose, sporto aikštyne, mokytojų kambaryje ir direktorės kabinete, stebėjome mokinių veiklas pamokų ir pertraukų metu. Kiekvienas plotas klasėse yra išnaudotas mokinių darbo spintelėms, kuprinių susidėjimui, mokymosi priemonėms, pačių padarytiems darbams eksponuoti. Ypatingai daug kaligrafijos, dailės, origamio ir keramikos darbelių iškabinta mokyklos koridoriuose.
Kiekvieno vaiko darbas yra vertinamas ir eksponuojamas.
Trečioji diena buvo skirta universitetams. Aplankėme dvi privačias aukštojo mokslo įstaigas – Tokai ir Kanagawa universitetus. Tokai universitetas yra vienas didžiausių universitetų Japonijoje, turintis apie 30 000 studentų iš daugiau nei 50 pasaulio šalių.
Nors Tokai universitetas yra Hiratsuka – Lietuva mainų vykdomojo komiteto narys, jame kol kas nesimoko nei vienas lietuvis. Dominuoja kinų ir korėjiečių kilmės studentai, nemažai studentų pritraukiama iš Artimųjų Rytų šalių, buvusių TSRS pietinių respublikų, Rusijos.
Universitetas ypatingai didžiuojasi aeronautikos ir astronautikos programomis, tad stažuotės dalyviai galėjo išbandyti naujausią skrydžių simuliatorių ir pasijusti lakūnais, valdančiais lėktuvą įvairiomis geografinėmis ir oro sąlygomis.
Universiteto siekis – sukurti harmoningą visuomenę, kurioje visi galėtų gyventi taikoje.
Daug dėmesio skiriama studentų socializacijai, popaskaitinei veiklai, patirtinėms ekskursijoms, trunkančioms net iki mėnesio laiko. Šalia studentų iš užsienio priėmimo, universitetas siekia ir mokymosi vientisumo ir nenutrūkstamumo šalies viduje. Tad prie universiteto veikia kooperuojantys lopšeliai-darželiai, pradinės mokyklos, vidurinės mokyklos, gimnazijos ir kolegijos, užtikrinančios mokymosi tęstinumą. Mecenavimui ir fondams taip pat skiriamas didelis dėmesys, bendradarbiaujama su potencialiais darbdaviais, laukiančiais pažangiausių absolventų.
Kanagawa universitetas yra Yokohamos universiteto padalinys, bendradarbiaujantis su trims Lietuvos aukštojo mokslo institucijomis bei skatinantis akademinius ir kultūrinius mainus tarp mūsų šalių. Buvo malonu susitikti su Kanagawa universiteto prorektoriumi, kuris pristatė pagrindinius verslo ir vadybos fakultetus, o ypač su verslo fakulteto dekanu, jau pabuvojusiu Lietuvoje. Jo jautri kalba ir atsiminimai apie lankymąsi Lietuvoje patvirtino universiteto viziją: kurti klestinčią ir stabilią visuomenę, puoselėjant jaunus talentus bet kurios srities karjerai.
Tačiau pastaraisiais metais Japonijoje taip pat susiduriama su visuomenės senėjimo problemomis, ir per du metus, ženkliai mažėjant studentų skaičiui, universiteto fakultetai bus perkelti į Yokohamą (pusiaukelėje tarp Hiratsukos ir Tokijo). Taigi, Lietuvos delegacijai buvo atskleista tikroji aukštojo mokslo Japonijoje situacija ir problematika: jauni žmonės siekia ne tik puikios studijų aplinkos, akademinių žinių, bet tikisi ir smagiai leisti laiką megapoliuose studijų metu. Šeštoji pamoka po apsilankymo universitetuose: pasaulis jauniems žmonėms yra ranka pasiekiamas. Tad jeigu Lietuvos jaunimas išvažiuoja studijuoti į Vakarų šalis, reikia pasiūlyti konkurencingas Lietuvos universitetų programas užsieniečiams. Galime didžiuotis, kad Kauno aukštosios mokyklos seniai priėjo prie šios išvados ir teikia puikų išsilavinimą studentams iš įvairių pasaulio šalių.
Trečiosios apsilankymo Japonijoje dienos pabaiga buvo apvainikuota susitikimu su Hiratsukos jaunesniųjų vidurinių mokyklų (tai atitinka mūsų progimnazijų statusą) direktorių asociacijos nariais. Mokslas „jaunesnėse vidurinėse mokyklose“ trunka 3 metus ir apima vaikų amžių nuo 12 iki 15 metų. Jeigu pirmąjame susitikime su direktoriais klausimus daugiausia uždavinėjo Lietuvos atstovai, tai antrojo susitikimo metu turėjome pateikti nemažai atsakymų kolegoms japonams apie ugdymo sistemą Lietuvoje.
Japonijos ir Lietuvos ugdymo sistemos panašios tuo, kad ugdymas nuo pradinės mokyklos iki gimnazijos trunka 12 metų, kad mokyklų ūkio dalies, pastato ir būtinosios įrangos išlaikymą teikia savivaldybės, kad mokyklų kuravimu ir pagalbos mokytojams teikimu rūpinasi švietimo valdyba (kitaip tariant, švietimo skyrius prie savivaldybės).
Universitetuose bakalauro ir magistro studijos trunka tiek pat laiko, kiek ir Lietuvoje (atitinkamai 4 ir 2 metus). Tačiau skirtumų atradome kur kas daugiau, negu panašumų. Pavyzdžiui, mokslo metai pas juos prasideda balandžio (apie balandžio 5 d.), o baigiasi kovo mėnesį. Ilgiausios atostogos – tarp liepos ir rugpjūčio mėnesių – trunka 40 dienų, dar dvejos atostogos po 10 dienų būna tarp kovo bei balandžio (pavasario) ir tarp gruodžio bei sausio (žiemos) mėnesių.
Mokytojai nesirenka sau darbo vietos, o direktorius nerenka savo mokyklai mokytojų komandos – juos į mokyklas paskiria švietimo valdyba. Mokytojo alga kyla kasmet, nesvarbu, kokioje mokykloje jis dirba. Išlaikius valstybinį testą direktoriaus vietai užimti, kvalifikacija „užskaitoma“ visam gyvenimui, tačiau kas tris metus direktorius dirba vis kitoje mokykloje. Taigi, norint perimti iš japonų švietimo sistemos gerąją patirtį, reikėtų į Lietuvą atsivežti daugiau japonų su visa jų sistema. Kitaip Lietuvos švietimą ištiktų dar viena revoliucinė reforma, kurios niekas nesuprastų.
Ketvirtąją vizito dieną teorines žinias įtvirtinome praktiniais įspūdžiais: apsilankėme Tsuchisawa jaunesniojoje vidurinėje mokykloje. Sutikimą organizavo mokiniai, skaitantys pasveikinimą lietuvių kalba ir giedantys Lietuvos himną.
Pietums buvo patiekti cepelinai, barščių sriuba („oišii“ – labai skanu!) ir karvės pienas. Beje, abiejų lankytų mokyklų bibliotekos buvo parengusios ekspozicijas apie Lietuvą. Matėme ne tik Lietuvišką simboliką, bet ir japoniškus leidinius apie Čijunę Sugiharą. Nereikia priminti, kad šio tarpukario Japonijos diplomato darbas Kaune (tuometinėjeLietuvos sostinėje) buvo apvainikuotas žygdarbiu. Sprendimą išdavinėti tranzitines vizas žydų tautybės žmonėms jis priėmė savarankiškai, todėl amžinai bus gerbiamas Lietuvoje, Japonijoje ir Izraelyje. Didžiuojamės, kad būtent Kaune turime Sugiharos muziejų, o Japonijoje jis prisimenamas kaip mūsų tautas jungianti asmenybė.
Direktoriaus kabinetas buvo papuoštas Vyčiu, o anglų kalbos pamokoje vaikai darė prezentacijas anglų kalba apie Lietuvą.
Buvome sužavėti pranešimais apie Trakus, Nidą, Vilniaus Petro ir Povilo bažnyčią.
Pranešimai svečiams buvo atspausdinti atskirais leidinėliais, kuriuos vaikai darė savo atostogų metu. Tai padėjo suprasti, kad japonai ne tik neturi ilgų atostogų, bet ir per jas nepertraukiamai ieško informacijos mokslo temomis. Tai buvo namų darbai, užduoti atostogoms. Dar vienas skirtumas tarp jų ir mūsų švietimo sistemų… Kaip ir direktoriaus spalio mėnesio darbotvarkė, surašyta ant lentos už jo stalo. Lygiai trys laisvos dienos per mėnesį. O klausimas apie tai, kada mokytojai rengiasi pamokoms ir kiek sugaišta laiko namų darbų tikrinimui, nebuvo suprastas. Buvo atsakyta, kad pamokos prasideda gana vėlai – 8.30 val. (!!!), tad mokytojai GALI atvykti į mokyklą 7.00 ryto ir pasirengti dienos iššūkiams. Kada jie išeina iš darbo, buvo mandagiai nutylėta. Vaikai iš mokyklos teritorijos „šviesiaisiai mėnesiais“ išprašomi skambučiu 17.30, o „tamsiaisiais“ – 16.30 val. Jie gali būti su draugais mokyklos teritorijoje arba net kai kuriose klasėse, tačiau niekas nesirūpina nei jų dienos priežiūra, nei pavalgydinimu, nei užimtumu. O į mokyklą jau pirmokėliai žygiuoja savarankiškai, tik jiems privaloma dėvėti geltonas kepuraites – „kad vairuotojai geriau pastebėtų“.
Septintoji pamoka: savarankiškumas, ugdomas ankstyvame amžiuje, vėliau tampa sveiko, normalaus, aktyvaus žmogaus gyvenimo pagrindu. Kažkada ir mes tokie buvome… Ar nereikėtų grįžti prie pagrindų?
Penktą dieną baigėme tyrinėti Japonijos mokyklų sistemą, susipažindami su ugdymu gimnazijoje (10-12 klasės, apimančios 16-18 metų amžiaus grupę).
Tiesa, mūsų lankyta Hiratsukos mokykla buvo ypatinga: joje mokosi ne tik vyriausių, bet ir vidurinių (7-9 klasių) mokiniai. Mokykla pasižymi išskirtiniu sustiprintu ugdymu, nes šešių mokslo metų kursą mokiniai išeina per penkis metus, o paskutinius metus skiria žinių gilinimui. Be to, ši gimnazija pasižymi turininga užklasine veikla, kitaip tariant, neformaliuoju ugdymu.
Mokykloje kasmet veikia virš 20 „būrelių“, nuo mokymosi plaukti baseine iki beisbolo ir kendo (tradicinis japonų kovos menas) treniruočių. Mokiniai ugdomi ir netradicinėse aplinkose – važiuoja į 2–3 dienų ekskursijas, taip pat dešimtoje klasėje turi galimybę dalyvauti mainuose su Anglijos moksleiviais.
Iš karto jautėsi visai kitas komunikabilumo lygmuo: vaikai ne tik pristatinėjo prezentacijas anglų kalba, bet ir buvo parengę interaktyvias užduotis svečiams. Buvo taip smagu gyvai bendrauti su augančia karta, kad viršijome buvimo gimnazijoje laiko limitus. Gerai, kad lietuviškų šokoladų atsargos dar nebuvo visiškai pasibaigę… Nebeskaičiuokime, kelintą pamoką išmokome – Hiratsukos gimnazijoje buvome „palikti po pamokų“. Ir be galo tuo džiaugėmės.
Ir štai paskutinė – šeštoji – vizito diena, prasidėjusi Atsugi miesto bendrųjų nelaimių prevencijos centre. Visa Lietuvos grupė vieningai nusprendė siūlyti Kauno mokslo saloje įrengti panašią edukaciną zoną. Kadangi šeimos Lietuvoje vis dažniau keliauja ne tik po Europą, bet ir į tolimus kraštus, iš anksto susipažinti su slypinčiais pavojais yra išgyvenimo įgūdžių formavimas pačiame ankstyviausiame amžiuje. Nereikia taifūno ar cunamio: vaikai mokomi praktiškai išbandyti, kaip gesinti buityje kilusį gaisrą, kaip pabėgti iš dūmais užterštos patalpos. Atskiruose simuliatoriuose išgyvenome stipriausius Japonijos žemės drebėjimus, uraganinį vėją, neišbandėme tik štorminio lietaus – vis tik rengėmės keliauti į švietimo valdybą. Dar buvo pademonstruoti du dokumentiniai – vaidybiniai – prevenciniai filmai apie cunamio pavojų.
Švietimo valdyboje mus pasitiko arbatos gėrimo ceremonija, kas iš karto sušildė „valdišką“ aplinką ir nuteikė rimtam pokalbiui. Buvo apibendrinta visa Kanagawos provincijos mokyklų darbo organizavimo sistema. Penkios didžiulės prefektūros – miestai (tarp jų ir Hiratsuka) yra valdomos iš vieno didelio kabineto, kuriame telpa mokyklų administravimo štabas (atitikmuo – mūsų įvietimo skyrių administracija), buhalterija ir pagalbos mokytojams specialistų komanda. Užeidami į pastatą, manėme, kad jame įsikūrusi tik švietimo valdyba. Tačiau susitikimo metu susipažinome su visais švietimo valdybos KABINETO darbuotojais.Tai buvo viena iš labiausiai šokiruojančių apsilankymo Japonijoje patirčių.
Vakaras baigėsi bendra vakariene su visais savivaldybės atstovais ir mokyklų direktoriais. Vakarienė prasidėjo lygiai 18.00, baigėsi 20.00. Tiesa, pradžia buvo neplanuotai sutrikdyta artėjančio taifūno: mero vardu savivaldybės atstovai atsiprašė dėl skubiai sušaukto nepaprastosios padėties posėdžio, dėl kurio meras vėluoja į susitikimą. Tačiau Katsuhiro Ochiai san pasirodė po kokių 15 min. ir išbuvo vakarienėje iki jos pabaigos, taip dar kartą parodydamas, kokie svarbūs jam yra Hiratsukos ir Lietuvos ryšiai.
Dar kartą buvo pasakytos atsisveikinimop kalbos, pakvietėme visus vakarienės dalyvius apsilankyti Kaune. Savivaldos atstovai ir mokyklų direktoriai šiek tiek kuklinosi kalbėti angliškai, tačiau choras, vakaro metu atlikęs Lietuvos himną ir „Lietuva brangi“, pelnė visas mūsų simpatijas ir sentimentus.
Susižavėjome ir japonų tradicinėmis dainomis. Vakaro pabaigoje buvome pagerbti asmeniniais atsisveikinimais ir palydėti iki viešbučio. Į visišką nežinią tiek mums, tiek mus priėmusiems japonams, nes audra jau buvo įsismarkavus.
Dabar, stebuklingai paskutinės minutes reisu grįžus į Lietuvą, siunčiame šilčiausius linkėjimus savo naujiesiems draugams Japonijoje, lnkime jiems stiprybės atsilaikant prieš visas gamtos stichijas ir laukiame kultūrinio vizito į Kauną lapkričio 5-6 dienomis.
DOMO ARIGATO GODZAIMAŠTA!
Kauno Suzukio pradinės mokyklos direktorė dr. Dėja Aukštkalnytė
Susiję straipsniai
