Sakoma, tam, kad vaikas pamėgtų muziką, reikia nuo mažens prie jos pratinti. Su socialinių mokslų daktare Dėja Aukštkalnyte kalbame apie tai, kokios muzikos vaikui klausyti naudinga.
Ar namuose turi nuolat skambėti muzika?
Žmonių, visai nemėgstančių muzikos, tikriausiai nėra. Kiekvienas atsirenka, kada, kiek ir kokio stiliaus muzikos klausytis. Mes apie tai net nesusimąstome, tačiau muzika šiais laikais skamba visur: automobilyje, darbe, parduotuvėje ir t.t. Dirbtinai siekti, kad ji nuolat skambėtų ir namuose, gali tik fanatiškų įsitikinimų žmonės, o fanatizmas bet kurioje srityje rodo mąstymo ribotumą. Vis dėlto, jei norime ugdyti vaiko muzikinį skonį, kruopščiai atrinkime, kokių įrašų klausytis namuose.
Kai kuriose nėščiųjų mokyklose patariama pilvukui kasdien duoti paklausyti klasikinės muzikos per ausines. Kaip vertinti tokią teoriją, kad kūdikis įsčiose girdi?
Kad kūdikis pradeda girdėti įsčiose, tai ne teorija, bet faktas. Kitas klausimas, ką jis girdi, be fiziologinių motinos organizmo garsų. Jeigu tikėsime, kad priglaustos prie pilvo ausinės su „tauriausia klasikine“ muzika arba delfinų poravimosi šnabždesiais daro teigiamą poveikį embrionui, tai taip ir bus: pozityvūs būsimosios gimdyvės įsitikinimai yra svarbus sėkmingo vaisiaus vystymosi veiksnys. Nėra mokslinių tyrimų, kad įrašų klausymasis pakenkė vaisiui, tuo tarpu apie teigiamą poveikį kalbama ne tik nėščiųjų mokyklose, bet ir amerikiečių bei rusų (gal ir kitų šalių) mokslininkų darbuose. Iš kitos pusės, tik labai maža dalis tėvų stropiai laikosi šių rekomendacijų, todėl kalbėti apie stulbinantį klausiusių ir nesiklausiusių muzikos naujagimių intelektualinių ar fizinių gebėjimų skirtumą nėra prasmės.
Ar naujagimiui reikia muzikos? Ar migdyti nuo pirmų dienų skambant lopšinėms, švelniai klasikinei muzikai?
Naujagimiui reikia mylinčios šeimos ir juo besirūpinančių suaugusių žmonių. Jeigu ši meilė ir rūpestis bus išreikšti lopšinėmis bei klasikine muzika, vaikas priims tai kaip dar vieną neatskiriamą savo aplinkos dalį, kartu su šiluma, maistu, higienos įpročiais. Tačiau lopšinės ir klasikinė muzika negali pakeisti ar kompensuoti paminėtų pirminių vaiko poreikių. Muzika – aukštesnis, ne pirminis poreikis.
Ar mažas vaikas supranta tik vaikišką muziką?
Ar suaugęs žmogus supranta muziką, skirtą suaugusiesiems? Arba muziką apskritai? O gal suaugę žmonės geriau supranta „vaikišką muziką“ negu vaikai? Mokslininkų, tyrinėjančių muziką, supratimas vienoks, ją atliekančių muzikantų – kitoks, o eilinio klausytojo – dar kitoks. Tad muzikos „supratimas“ – subjektyvi sąvoka. Dažniausiai žmonės muzikos nesupranta – jie ja mėgaujasi arba ne. Vaikai šiuo atveju yra tėvelių muzikinio skonio įkaitai – nuo kūdikystės jie neturi galimybės rinktis, o vėliau mieliausiai klausosi to, ko klausosi jų tėvai.
Ar vaikui nekenkia, jei namuose nuolat tėvai klausosi savo mėgstamos popgrupių muzikos ar metalo? Kokių tai gali duoti pasekmių?
Jeigu muzikos (bet kokios) klausomasi labai garsiai, tiek vaikams, tiek suaugusiesiems gresia kurtumas.
Kūdikiai garsams dar jautresni. Tėvų muzikiniai prioritetai tiesiogiai veikia vaikų estetines nuostatas. Beje, nevienareikšmiškai. Jeigu tėvelių nuomonė šeimoje gerbiama, jie mylimi, vaikas priims jų klausomą muziką kaip nenuginčijamą vertybę. Jeigu tėvų autoritetas menkas, vaikas maištaus ir klausysis „atvirkščios“ muzikos. Tiesa, jeigu „neautoritetingi“ tėvai klausosi popso, alternatyvus vaikų pasirinkimas greičiausiai nebus klasika – veikiau hip hopas, psichodelinis rokas ar dar naujesni nervų tampymo būdai.
Paauglystėje prieš tėvų skonį protestuos beveik visi, nes norės atrasti SAVO muziką. Kultūringas žmogus tikrai ras muzikos pasaulyje alternatyvų trims akordams ir dviems žodžiams.
Ar vaiko supratimą apie muziką galima sugadinti, klausant primityvaus popso?
Blogiausia, ko tokiu būdu galima pasiekti, tai nenorėjimas klausytis nieko kito, bent kiek sudėtingesnio. Beje, dažniausiai radijo stočių transliuojama vokalinė muzika turi nedaug bendro nei su vokalu, nei su muzika – klausomasi žodžių, kurie, duok Dieve, būtų panašūs į Omaro Chajamo eiles. Deja, deja… Kažin, ar radijo stočių prodiuseriai pageidautų įdainuoto J. Marcinkevičiaus? Jeigu įdomu klausytis žodžių – jau šis tas.
Jeigu įdomu klausytis muzikos be žodžių (kad ir kokia ji būtų) – jau aukštesnio intelekto požymis. Jeigu įdomu klausytis „sudėtingos“ muzikos ir dar sugebėti apibūdinti, KAS ir KODĖL joje patinka (ne vien „patinka – nepatinka“ sąvokomis), žmogus neabejotinai naudoja savo smegenis ne tik kaip svarmenį, kad galva į kosmosą neišlėktų.
Kada reikėtų pradėti vaiką vestis į klasikinės muzikos koncertus?
Kai jis netrukdo aplinkiniams jos klausytis. O iki tol veskimės jį į trumpesnius koncertus, filharmonijoje ar muzikiniuose teatruose organizuojamus renginius vaikams, gatvės orkestrų koncertus, festivalius po atviru dangum, demonstruokime vaizdo įrašus, pagaliau kartais įjunkime „Mezzo“ kanalą. Jeigu trimetis sukaups dėmesį trims minutėms, jau gerai. Bet daugiausia vaiką trauks Jūsų pačių gyvas muzikavimas, patikėkite. O vyresnius (nuo 5-7 m.) jau drąsiai galima vestis į filharmoniją, prieš tai būtinai aptarus elgesio joje taisykles. Jeigu vaikui atsibosta, jokiu būdu nelaikykite jo koncerte per prievartą. Išeikite po vienos dalies arba per plojimus tarp atliekamų kūrinių.
Ar naudinga klausyti vaikiškų popchorų įrašų?
Manyčiau, ši muzika skirta atlikėjų tėveliams ir seneliams…
Sakoma, kad labai naudinga su vaiku dainuoti. O jei tėvai neturi balso ar klausos?
Dainuokite be balso ir be klausos. Vaikui visų pirma svarbus veiklos pavyzdys. Taip jis sužinos, kad kiekvienas žmogus šalia kalbamojo balso turi dainuojamąjį balsą, ir kad su savo balsu galima nuveikti įdomių dalykų. Klausos neturi kurti žmonės, visi kiti skiria, ar dainuojama „į toną“, ar šalia jo. Vaikas atsirinks, ypač jeigu atkreipsite jo dėmesį į gerai dainuojančius žmones.
Ar reikia vaiką mokyti liaudies dainelių?
Vaikams reikia daug ko, liaudies dainelių taip pat. Liaudies dainas reikia dainuoti su pasimėgavimu, tuomet išnyks poreikis jų išmokyti. Jeigu vaikystėje esate bent kartą dalyvavę paprastose lietuviškose vestuvėse (tradicinės Kupiškėnų vestuvės mums būtų per aukštas lygis), garantuoju, kad per tą vieną kartą visam gyvenimui įsiminėte „Augo girioj ąžuolėlis“, „Pasėjau linelį ant pylimo“, „Ant kalno mūrai“, o antrą vestuvių dieną – „Ariau, ariau, ariau“… Gerai nuteikianti aplinka daro stebuklus su mūsų intelektu ir imlumu.
Jeigu smagiausias vestuvių žaidimas būtų kvadratinės šaknies traukimas, visi lietuviai užaugtų matematikos genijais.
Kodėl vaikų darželiuose dažnai mokoma negražių, primityvių dainelių? Ar darželiuose nėra kokios privalomos muzikinės programos, kurios reikėtų laikytis?
Pati dirbau darželyje ir iki šiol prisimenu reakciją į pasiūlymą neužsiiminėti tokiu primityvizmu dėl neaiškių rezultatų. Pasidžiaukime, kad daugelyje darželių kol kas nėra visai išnaikintas muzikinis lavinimas, kad auklėtojos dar vis dainuoja ir šoka su vaikais, o meninio lygio ieškokime individualiai. Kas ieško, tas randa. Vis tiek didžioji visuomenės dalis klausosi radijo, vaikšto į koncertus halėse bei arenose ir nesuka galvos, graži ar negraži darželinuko dainelė. Kol tėvų galvos užimtos mintimis, kuo šiandien pamaitinti vaikus, nepriekaištaukime jiems dėl klausomos primityvios muzikos. Kultūra klesti tuose kraštuose, kuriuose negalvojama apie kasdienės duonos trūkumą.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
