Sveiki,
Norėčiau išgirsti specialistų argumentų, kad ankstyvasis vaikų lavinimas tikrai reikalingas. Aš pati tuo kažkodėl abejoju…
Mano dukrytei 1 metai ir 8 mėnesiai. Kiemo mamų paskatinta, nuėjau į vienos kūdikių lavinimo mokyklėlės atvirą pamoką. Nenoriu minėti pavadinimo, bet tai buvo visoje Lietuvoje populiari muzikos mokykla. Prieš pamokėlę mamos su vaikučiais tvarkingai susėdo ant kilimo ratu. O prasidėjus pamokai, prasidėjo ir chaosas. Mokytoja įjungdavo vaikiškos dainelės įrašus ir reikalaudavo ploti į taktą.
Kaip dabar atsimenu žodžius: ,,Žirafa, žirafa, vaikšto galva iškelta…“ Mano dukrytei žirafa buvo dar ,,neatpažintas skraidantis objektas“, nes knygelėse dažniausiai žiūrėdavome šuniukų, katinėlių ar vištelių paveiksliukus. Pusantrų metų vaikui ištarti žodį ,,žirafa“ apskritai labai sudėtinga. Taigi ir dainavo tą dainelę apie žirafą pačios mamos, tvarkingai plodamos į taktą, o vaikai vartėsi ant kilimo, lipo sienomis ir bandė kąsti vienas kitam į nosį. Tokiu būdu vyko visa pamoka – mamoms kartkartėmis pavykdavo ramiai pasisodinti mažylius ant kelių ir su jų rankytėmis ploti, bet šie greitai išslysdavo iš glėbio ir visiškai nesidomėjo mokytojos užduotimis.
Taigi po tos pamokos man kilo keletas klausimų:
Ar metukų-pusantrų metų vaikai apskritai sugeba išlaikyti dėmesį per tokias „pamokas“?
Galbūt toje atviroje pamokoje buvo per sunki programa, ir vaikai jos tiesiog nesuprato?
Ką vaiko muzikiniam lavinimui duoda muzikos įrašų klausymas? Aš įsivaizdavau, kad tokioje mokyklėlėje turėtų skambėti gyva muzika.
Ar kūdikių studijos nėra skirtos mamoms, kad jos nenuobodžiautų namuose, o turėtų progos išeiti, susitikti su kitomis mamomis tauriu tikslu – lavina vaiką.
Ką vaikas gauna iš tokios pamokos, jei neklauso? Ar viskas užfiksuojama pasąmonėje? Tai gal geriau lavinti, kai jis miega, juk tada irgi galima „programuoti pasąmonę“?
Būtų įdomu išgirsti specialistų nuomonę.
Pagarbiai Rusnės mama Lina
Konsuktuoja socialinių mokslų daktarė Dėja Aukštkalnytė
Pirmiausia reikia padėkoti Rusnės mamytei, kad nepatingėjo išsamiai aprašyti „pamokoje“ patirtų įspūdžių. Mamos, pabuvojusios panašiuose renginiuose, dažniausiai aptarinėja juos tarpusavyje, nusivylusios pačia ankstyvojo ugdymo idėja. Gaila, nes vaikai auga greitai (trejų metukų – darželis, penkių – priešmokyklinė klasė, ir… mokykla). Tad brangus su kūdikiu praleistas laikas turėtų būti išnaudotas „namudiniam“ lavinimui – knygelėms, sportui, čiauškėjimo skatinimui, priklausomai nuo tėvų supratingumo ir noro kaip nors lavinti mažylį. Žinoma, bet kokios tėvų pastangos lavinti vaiką nuo gimimo tikrai atsipirks, jeigu ši veikla teiks malonumą abiems pusėms. Tai didžiulė paguoda veikliems tėveliams: kūdikis iš Jūsų kuriamos aplinkos susiurbs į savo patirtį visus matomus, girdimus, užuodžiamus, apčiuopiamus ir t.t. dalykus.
Kaip matyti iš laiško, mama nuoširdžiai norėjo daugiau: plėsti dukrytės akiratį kryptinga veikla, pasitelkdama į pagalbą profesionalų mokytoją.
Deja, malonumo nepatyrė nė vienas užsiėmimo dalyvis, o tokio lavinimo nauda suabejojo bene visa dalyvavusių mamų grupė. Ryškėja tendencija, kad pastaraisiais metais Lietuvoje ankstyvasis ugdymas tapo ne visai sąžiningų pusiau (?) profesionalų pasipelnymo šaltiniu. Užaugo išsilavinusių ir sąmoningų tėvų karta, tačiau su išaugusia ankstyvojo lavinimo paklausa užderėjo ir „paslaugas teikiančių“ mokyklėlių skaičius. Ne paslaptis, kad jose dirbantys pedagogai nusiperka tuos pačius įrašus, knygutes, priemonių rinkinėlį, išklauso vieną ar kelis metodinius seminarus, kaip šia medžiaga naudotis (dar geriau – visiems atėjusiems į pamokas ją pardavinėti), ir pradeda „veiklą“.
Ką gi, laikas atsakyti į konkrečius klausimus apie nacionalinės kūdikių medžioklės ypatumus.
1. Ar metukų-pusantrų vaikai apskritai sugeba išlaikyti dėmesį per tokias „pamokas“?
Panašaus amžiaus vaikų dėmesingumas – gana subjektyvi sąvoka. Jeigu leisime jiems žaisti su nauju spalvingu barškučiu, vaikas bus užsiėmęs iki 3 min. – po to galite jam pirkti kitą žaislą. Jeigu užsiimsite su juo aktyvia mankšta, nuo lengvų masažiukų pereidami į sudėtingus gimnastikos pratimus, kartu krykštausite, judėsite ir vartysitės – pavargsite pirmas, o kūdikiui „pamoka“ nebus atsibodus ir praėjus akademinei valandai. Kūdikiai, net kur kas jaunesnio amžiaus nei vienerių metukų, ilgiausiai išlaiko dėmesį stebėdami veidus, po to – gyvus objektus, ir tik tada – daiktus.
Išvada: ankstyvojo lavinimo pamokėlėse su jais turi dirbti ŽMOGUS, o ne įrašas ar daiktas. Mokytojo veido išraiška, balsas, rankų ir viso kūno judesiai yra ne mažiau svarbūs negu dainuojami tekstai ar mušami ritmai. Visi dalyvaujantys grupėje suaugusieji turėtų mėgdžioti mokytoją. Taip stebimų įdomių egzempliorių skaičius išauga, kartu augindamas vaiko dėmesį. Normalus niekada nebuvęs pamokėlėse metinukas išlaiko dėmesį iki 10-15 min., ir dar iki 25 min. maloniai leidžia laiką mokytojui keičiant veiklas. Tuo tarpu pamokėles nuo 2-3 mėnesių lankęs metinukas visas 40 min. aktyviai dalyvaus pamokoje iš jos nebėgdamas. Nors visiems būna ,,dienų lyg tyčia, kai jėgos staiga apleidžia…“ Bet tai išimtys iš taisyklės.
2. Galbūt toje atviroje pamokoje buvo per sunki programa, ir vaikai jos tiesiog nesuprato?
Laiške aprašyta programa gana paprasta: suaugusieji ploja į taktą, atkartoja daineles kartu su skambančiu įrašu, sodina vaikus sau ant kelių, bando ploti jų rankytėmis. Gali būti, kad buvo panaudota ir kitokios veiklos (paprastai naudojami daiktai, vaikiški muzikos instrumentai), tačiau įspūdis liko tas pat: o kur KŪDIKIŲ lavinimas, jeigu jie eina galvomis? Nesileiskime į diskusijas apie žirafą, nes muzikinio lavinimo užsiėmimuose iš esmės rekomenduojama užsiimti ne žodžių, bet muzikos mokymu. Pedagogo pasiteisinimas irgi aiškus: jeigu kalbėsimės su kūdikiu tik tais garsais, kuriuos jis geba ištarti, jis nedarys pažangos.
Taip, vaikai tikrai nieko nesuprato. Beje, ankstyvasis lavinimas dėl to ir nevadinamas mokymu. Kūdikiai turi aktyviai veikti, o ne klausytis ir stengtis suprasti, ko iš jų reikalausime mokykloje, suėjus tam tikram amžiui. Ką vienerių-pusantrų metų kūdikis gali daryti pats? Jis jau taria daug garsų, pradeda kalbėti atskirais žodžiais ir nesudėtingais sakiniais, pradeda vaikščioti ir daro tai kasdien vis geriau, nors kartais griūva, moka griebti ir išlaikyti daiktus, juos vartyti ir įvairiai jais manipuliuoti, nors kamuolio sugauti nepavyks, vis dar gali pasiekti kojos nykščiu burną (bet nebeturi šio poreikio, ir lankstumas tikslingai nelavinant pamažu nyksta), tačiau nepasieks rankomis viršugalvio – jos per trumpos.
Lavėja smulkioji motorika – pirščiukai gali sugriebti vis smulkesnius daiktus, tad reikia saugoti, kad ne visi būtų išragaujami. Be to, ypatingai klausosi ir reaguoja į naujus, neįprastus, keistus garsus. Išvada: ankstyvojo ugdymo pamokose turi būti išnaudoti visi kūdikio gebėjimai, jo amžiui būdingos fizinės ir psichinės galios, o naudojama lavinamoji medžiaga ir priemonės skatintų tas galias sparčiau skleistis, padedant suaugusiems.
Tokią programą perprasti suaugusiam žmogui prireiks laiko, sudaryti – profesionalių pastangų, bet kūdikiui veikti pagal ją bus ir smagu, ir naudinga.
3. Ką vaiko muzikiniam lavinimui duoda magnetofono įrašų klausymas? Ar neturėtų skambėti gyva muzika?
Teisingai, pamokose muzika turi būti atliekama gyvai, o įrašai naudojami ne tiek dainavimui kartu su jais, bet ritminėms, judesio ar koordinacijos pratyboms. Gyvai dainuojant vaikai įdėmiai stebės suaugusiųjų veidus: mimiką, įkvėpimą-iškvėpimą, kaip išgaunami skirtingi garsai. Tai informacija akims (kartais vaikai bando liesti suaugusių veidą, o dar dažniau – „uždrausti“ savo mamai dainuoti, gal dėl to, kad mimika ir mamos keliami garsai yra itin neįprasti?). Ausimis informacijos priimama mažiau, tačiau kuo anksčiau kūdikis pratinamas sąmoningai priimti informaciją visais pojūčiais, tuo lengviau jam bus tai padaryti vyresniame amžiuje, kai šių įgūdžių prireiks darželyje ar mokykloje. Įgūdis įvairiais būdais priimti informaciją padeda ilgiau išlaikyti dėmesį bei formuotis ilgalaikei atminčiai. Lavintus kūdikius iš karto atskiria darželio auklėtojos, o pirmasis logopedų pagalbininkas yra muzikos mokytojas.
Kuo anksčiau rodysime vaikui, kaip taisyklingai kvėpuoti, kaip tarti garsus, tuo mažiau problemų bus ateityje, sudėtingėjant kalbai. Įrašas gali padėti suaugusiam žmogui namie prisiminti tekstus, jeigu jam tai atrodo reikalinga. Arba Suzuki metodas, kur instrumento įrašų klausomasi iš anksto planuojant, kad vaikas nuo 2-3 metukų pradės mokytis groti tuo instrumentu. Tačiau įrašas tegul lieka „namų darbais“. Pamokos laikas per daug brangus.
4. Ar kūdikių studijos nėra skirtos mamoms, kad jos nenuobodžiautų namuose, o turėtų progos išeiti, susitikti su kitomis mamomis tauriu tikslu –lavina vaiką.
Kūdikių „studijos“ – kaip laikas susitikti mamoms – nėra bloga idėja, juolab kad tikslas tikrai taurus. Tik susitikusios pamatysite, kad bendrauti tarpusavyje nėra kada.
Pirmiausia, turėsite sekti mokytojo pavyzdžiu ir daryti daugmaž tą patį, ką jis daro (kartosite atskirus garsus ar melodinius motyvus, mėgdžiosite ritmus, darysite neįprastus judesius rankomis ir – kartais – kojomis, žaisite pirštais, toliau negąsdinsiu).
Antra, stebėti savo vaiko reakciją ir padėti jam kuo natūraliau įsitraukti į veiklą. (Kalbėjimas vaikui į ausį: „Žiūrėk į mokytoją, dabar daryk taip, būk gerutis, pasėdėk ramiai!“ – neveiks niekaip, kaip neveiktų savoje virtuvėje. Natūrali veikla – žaisti su vaiku tą valandą, pamirštant norą moralizuoti, išauklėti ar pasirodyti „kietesniu“ nei bendraamžiai.)
Trečia, pajusti, kiek erdvės užimate grupėje, ir pasistengti netrukdyti kitiems (fizinis pavojus – užminsite svetimam mažyliui ant kojos, emocinis pavojus – Jūsų vaikas pradės garsiai klykti, išderindamas visos grupės darbą, intelektualinis pavojus – „Kokiomis nesąmonėmis aš čia užsiimu?“).
Net muzikos akademijas baigę tėveliai per pirmas pamokas būna išmušti prakaito, nes veikla neturi beveik nieko bendro su įprastomis muzikos mokyklos pamokomis. Tačiau pabendrauti, paplepėti tarpusavyje tikros kūdikių pamokos metu nepavyks, tam teks skirti laiko prieš ar po užsiėmimo.
O vaikams susitikti pamokoje – brangi patirtis, nes mūsų šeimos paprastai nėra didelės ir kitų vaikų taip arti kūdikiai niekad nemato. Socializacija, išmokimas būti grupėje ir veikti kartu su kitais žmonėmis – vienas iš ankstyvojo ugdymo tikslų, vėliau ypač padedantis prisitaikyti gyvenime.
5. Ką vaikas gauna iš tokios pamokos, jei neklauso? Ar viskas užfiksuojama pasąmonėje? Tai gal geriau lavinti, kai jis miega, juk tada irgi galima ,,programuoti pasąmonę“?
Jeigu nuo pirmos pamokos minutės vaikai išsilaksto kas sau, vadinasi, pamoka net neprasidėjo. Sutelkianti ir aktyvi pradžia priklauso nuo mokytojo. Kaip jau minėjau, gražiai nuaugę metinukai pradeda „bėgti iš pamokų“ po 10-15 min. Vėliau mokytojui kyla kitas uždavinys – kaip linksmai juos sugaudyti pasitelkus mamas. Lavinimas – tai tikslinga ir sąmoninga veikla, palikime pasąmonę ramybėje. Suaugusiesiems gali kilti klausimų, kodėl daromi vieni ar kiti dalykai, juos geriausia pateikti iš karto po pamokos ir laukti išsamių atsakymų. Naudingos paskaitos tėvams, įvadiniai susitikimai be vaikų. Netikiu „parodomosiomis pamokomis“, nes ir parodomosios, ir eilinės pamokos turi būti organizuojamos taip pat kokybiškai, ir ne tik su kūdikiais. Apibendrinant galima pasakyti, kad ankstyvasis ugdymas padeda išmokti bendrauti, sukaupti dėmesį, lavina atmintį, pastabumą, atidų sekimą suaugusiojo pavyzdžiu, spartėja kalbos raida, įveikiamos logopedinės problemos, lavėja klausa. Svarbiausia, kad šiame procese visi šeimos nariai būtų laimingi.
„Mamos žurnalas“
