Vilniaus humanistinė mokykla pradėjo veikti 2016 metų rugsėjo 1-ąją. O dar prieš metus, kuomet mokykla buvo įregistruota kaip ugdymo institucija, susibūrė grupė bendraminčių – pedagogų, psichologų, verslininkų, pasiryžusių kurti mokyklą, kurios ugdymas remtųsi visumine (holistine) pasaulėžiūra. Kuo ši mokykla skiriasi nuo tradicinių?
Kalbamės su mokyklos direktore ir mokytoja Sonata Petraitiene.
Galbūt ne visi yra girdėję apie humanistinės mokyklos idėjas, Šalvos Amonašvili pedagogiką. Kaip ji atkeliavo į Lietuvą?
Humanistinis ugdymas jungia tris pažinimo būdus: griežtą logiką (mokslą), prakilnius jausmus (meną) ir tikėjimu praturtintą filosofiją. Mūsų mokyklą globoja garsus gruzinų pedagogas, akademikas Šalva Amonašvilis – humanistinės pedagogikos pradininkas. Jo dėka klasikinės pedagogikos paveldas buvo praturtintas, papildytas šiuolaikinės pedagogikos ir humanistinės psichologijos teiginiais, naujausiais moksliniais atradimais, o taip pat unikalia, paties Š.Amonašvilio sukurta, ugdymo metodika. Lietuvoje veikia humanistinės pedagogikos asociacija, jos nariais yra ir mūsų mokyklos mokytojai.
Pabrėžiate mokytojo asmenybę. Kaip rinkote pedagogų kolektyvą, kokie kriterijai buvo svarbiausi?
Mokyklos komandos branduolį sudaro pedagogai, kurie nuo pat pirmųjų susitikimų patikėjo mokyklos idėja, jos būtinumu ir ištikimai liko ją kurti. Šiuo metu mokykloje dirba keturiolika pedagogų, kuriems yra priimtinos mūsų mokyklos vertybės: visybiškumas, sąmoningumas ir bendrystė. Ieškome „ugningų“, kuriančių žmonių, kurie pedagogiką suvokia kaip savo pašaukimą. Didžiuojamės, kad lygiai pusė mokykloje dirbančių mokytojų yra vyrai. Ugdymui tai suteikia harmoningumo. Svarbiausias pedagogų atrankos kriterijus yra jų besąlyginis tikėjimas vaiku ir humanistiniu ugdymu. Juk mokytojo užduotis – skatinant vaiko asmenybės formavimąsi, padėti jam rasti tai, kam yra pašauktas šiame gyvenime.
Mokslo žinios perduodamos visų pirma tam, kad, jas gaudamas, vaikas bręstų kaip kilnus žmogus, gyvenime kurtų ir skleistų gėrį. Humanistinės mokyklos įkūrėjai įsitikinę, kad žinios vertingos, kai jų pagalba skiepijama dora. Tas įmanoma tik tuomet, kai tarp mokytojo ir mokinio egzistuoja bendrystės ryšys, kai kalbasi ne tik protai, bet ir širdys.
Ar pirma kūrėte darželio grupes, ar mokyklą?
Pirmiausia kūrėme mokyklą, kuri, laikui bėgant, iš pradinės išaugs į bendrojo lavinimo. Tęstinumas mums labai svarbus, nes nuoširdžiai tikime humanistinio ugdymo verte augančio vaiko asmenybei. Šiuo metu turime tik vieną mišraus amžiaus vaikų darželio grupę. Joje ugdomi 4–6 metų vaikučiai. Daugiau darželio grupių turėti neplanuojame.
Vaiko savijauta ir mokymosi rezultatai – vienodai svarbūs? Ar pavyksta tų rezultatų pasiekti gerų?
Labai apmaudu, kad mūsų mąstyme taip stipriai įsitvirtinęs stereotipas, jog aukšti mokymosi rezultatai niekaip nedera su gera, džiaugsminga vaiko savijauta, kad gerų rezultatų pasiekiama per kančią, nuobodžias užduotis, savotišką vaikystės ignoravimą. Ir atvirkščiai, gera vaiko savijauta mokykloje daugeliui reiškia, kad vaikas joje nieko neveikia, arba chaotiškai daro tik tai, ko pats užsigeidžia. O mes tvirtiname, kad gera savijauta, malonus bendravimas, bendrystės išgyvenimas, džiugesys, humoras yra svarbi sėkmingo mokymosi sąlyga. Gera savijauta nėra savitikslė, ji skirta siekti aukštų mokymosi rezultatų. Tik gerai, saugiai mokykloje besijaučiantis vaikas gali maksimaliai išplėtoti, išskleisti savo gabumus, talentą, asmenybę ir atrasti tikrąjį savo pašaukimą. Rezultatus matuosime mokslo metų pabaigoje, bet jau dabar galime didžiuotis tuo, kad mūsų pirmokai puikiai mokosi. Mūsų mokykloje ugdymo turinys yra pasunkintas, praplėstas ir pagilintas. Jau pirmoje klasėje nagrinėjame tokias fizikos temas kaip laiko samprata, žvaigždynai, mineralų savybės. Itin rūpinamės vaikų kalbos ugdymu. Nuo pirmos klasės mokome net dviejų užsienio kalbų. Per tylos ir susikaupimo pamokas mokome vaikus įsisąmoninti savo jausmus, mintis, kūno pojūčius. Visa tai skirta vaiko mokslumui, vadinasi, ir rezultatams gerinti.
O kaip mokyklą vertina tėvai?
Pasakoja Artūras Lukošius ir Eglė Žiūkaitė, kurių vaikai lanko šią mokyklą:
Kodėl pasirinkote šią mokyklą? Ar teko išbandyti (o gal nusivilti) kitomis ugdymo įstaigomis?
Artūras: Gimus vaikams, viskas vyko savaime. Žmona augino vaikus namuose, domėjosi vaikų auklėjimo metodikomis, vaikų psichologija. Vienoje iš žymios vaikų psichologės Marinos Targakovos paskaitų sužinojo apie Šalvos Amonašvilio humanistę pedagogiką – mokyklą, kurioje ugdomi laimingi vaikai. Laimingi, nes ten juos supranta ir priima tokius, kokie jie yra. Norėjome, kad tokia mokykla būtų ir Lietuvoje. Bet, kad taip greitai humanistinės pedagogikos mokykla įsikurs Vilniaus centre, nė svajoti negalėjome. Mums tiesiog pasisekė.
Eglė: Mergaitės mokėsi valstybinėje mokykloje, pirmoje klasėje. Nusivilti nenusivyliau, tačiau popamokinė veikla nebuvo organizuojama sklandžiai, mergaitės labai pervargdavo. Pertraukų metu, esant dideliam nevaldomam triukšmui, vaikai labai pavargsta, todėl po pusmečio jos pradėjo nenorėti eiti į mokyklą. Būdamos mokykloje, daug laiko praleisdavo bibliotekoje, kad negirdėtų triukšmo. Tai išėjo į naudą – labai daug skaito knygų. Mityba toje mokykloje buvo labai prasta, jos valgydavo tik vieną ir tą patį patiekalą, nes maistas nebuvo skanus. Tad šios priežastys paskatino ieškoti kitos mokyklos.
Vilniaus humanistinę mokyklą pasirinkome dėl individualaus mokymo. Patinka toks požiūris, kad, net jei vaikas kažką daro blogai, tai pats vaikas nėra blogas ir jam neugdomas kaltės jausmas. Pasirinkome ją ir dėl vertybių ugdymo: sąmoningumo, pagalbos kitiems, supratingumo, užuojautos, meilės. Dėl pačių žmonių ir pedagogų, dirbančių mokykloje,
taip pat dėl skirtingų užsiėmimų, kalbų mokymo, mitybos. Mokykloje tik vegetarinė mityba, gaminama iš karto prieš pusryčius, pietus ar vakarienę.
Kokie yra jūsų vaikai? Kokias konkrečias jų savybes, gebėjimus norite ugdyti?
Artūras: Mūsų dukra – linksmas vaikas, moka džiaugtis gyvenimu, draugiška, myli žmones, gyvūnus, gamtą. Tiesiog norime, kad ji atrastų save ir būtų laiminga. O tam reikia ugdymo įvairovės, mokytojų, kurie tiki neribotomis vaiko galimybėmis.
Eglė: auginu dvynukes, tad joms nesvetimas konkuravimas viena su kita, nuolatiniai pykčiai ir ginčai tarpusavyje.
Vaikai į gyvenimą atėjo ne veltui du. Kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad dabar jų uždavinys – išmokti vienai su kita gyventi. Situacija tokia: kartu sunku, bet atskirai negali. Jos labai gudrios, smalsios, turinčios savo nuomonę, judrios. Norisi ugdyti gerumo, švelnumo, supratingumo, pagalbos kitiems jausmą.
Kas jus nustebino šioje mokykloje, kokie būna vaiko įspūdžiai, pasakojimai, grįžus iš mokyklos?
Artūras: Kiekvieną vakarą aptariame dienos įspūdžius. Vaikas noriai pasakoja, ką naujo sužinojo, rodo, ką išmoko per papildomo ugdymo užsiėmimus. Daug teigiamų emocijų. Ji labai noriai eina į mokyklą, jeigu tenka praleisti mokslus dėl ligos, labai nusimena. O mes stebimės ir džiaugiamės, kaip sparčiai dukra tobulėja. Nuostabu, kad vaikus supa daug mokytojų, savo srities profesionalų, kurie myli savo darbą.
Eglė: mokykloje stebina mokytojų atsidavimas. Labai aiškūs mokytojų pasirinkimo kriterijai – jie nėra standartiniai pedagogai, jie šiuolaikiniai, jauni, supratingi ir kantrūs. Mokytojai tapo jų draugais, tai labai džiugina. Mokykloje vaikai visada užsiėmę, jie sprendžia įvairiausias užduotis, kurių metu ugdomas sąmoningumas.
Nestandartinės pamokos, tokios kaip rytinė joga ar 5 Tibeto pratimai apramina vaikų protus prieš intensyvią dieną. Anglų bei rusų kalbų pamokose su vaikais nekalbama lietuviškai, jie turi pradėti orientuotis, viskas vyksta žaidimo būdu. Teatro pamokos irgi labai džiugina. Be visų šių pamokų, mokoma ir bendrųjų dalykų: matematikos, lietuvių kalbos, muzika ir t.t. Manau, apie mokyklą geriausiai kalba vaikų elgesys– kai atvažiuoji vaikų pasiimti iš mokyklos, jie nenori namo, nes čia yra daug jiems patinkančios veiklos.
Daugiau apie mokyklą http://www.vhm.lt/
„Mamos žurnalas“
