Kuris tėvas netrokšta, kad vaikui mokykloje gerai sektųsi, kad nelengvas skaičių ir raidžių pasaulis jam būtų įdomus ir savas, kad kuo mažiau ašarų papsėtų ant sąsiuvinio. Nors liaudis sako, kad jėga mokslo į galvą neįkiši, tačiau tėvai padėti gali daug.
Medikai pirmiausia siūlo pasidomėti vadinamąja mokinio protinio darbo higiena. Apie tai ir pakalbėsime.
Taisyklės, kurių pažadu laikytis aš, mokinuko tėtis (mama):
Kiekvieną dieną, nors ir grįšiu iš darbo labai vėlai, nepamiršiu paklausti vaiko: „Kaip sekėsi mokykloje?“.
Atidžiai išklausysiu vaiko įspūdžių, pagirsiu ir paguosiu.
Vaiko nuotaikas stebėsiu dar atidžiau, nei tada, kai jis lankė darželį. Stengsiuosi iš vakaro pakelti nukritusį ūpą, papasakosiu apie savo nesėkmes mokykloje, kad mokinukas ryte atsibustų geros nuotaikos ir vėl norėtų eiti į mokyklą.
Vaiko akyse niekada nekritikuosiu jo mokytojo. Jei mokytojos elgesys mane erzins, tai pasakysiu pačiai mokytojai, bet ne vaikui.
Nors laikau savo vaiką savarankišku, jam padėsiu rūpintis higiena, susitvarkyti aibes naujų kanceliarinių daiktelių, stengsiuos, kad mano vaikas į mokyklą eitų išsimiegojęs ir pailsėjęs, švarus ir sotus.
Nors ir labai knietės, nedarysiu už mokinį tų darbų, kuriuos jis gali padaryti pats: apsirengti, apsiauti, susitvarkyti savo darbo kampelį. Tačiau visada patarsiu ir parodysiu, kaip viską padaryti.
Leisiu ir skatinsiu mokinuką kasdien rasti laiko žaidimams. Ir toliau pirksiu jo norimus žaislus gimtadieniui ar Kalėdoms. Niekada nesakysiu: „Tu jau mokinys, gėdintumeisi žaisti, geriau eik skaityti“.
Nors mūsų butas ankštas, būtinai įrengsiu vaikui kampelį, kuriame būtų stalas, kėdė, spintelė su stačiais ir knygų lentyna. Tas kampelis bus prie lango, taip kad šviesa kristų iš kairės, baldai būtų šviesūs, be aštrių kampų, pritaikyti ūgiui.
Nors pagrindinis vaiko darbas – mokytis, skirsiu jam su mokslu nesusijusių namų darbų: išnešti šiukšles, palaistyti gėles.
Mokymosi komfortas
Yra dalykų, kurie, regis, neturi nieko bendro su mokymusi, bet iš tikrųjų labai daug lemia mokslo rezultatus. Įsitikinkite patys.
Moksleivio miegas
Miegas – viena pagrindinių vaiko organizmo reikmių. I-II klasių mokinukas per parą turėtų miegoti 11 valandų, III-IV klasių mokinys 10 valandų, V-VI klasių mokinys – 9,5 valandos, vyresni mokiniai – 9 valandas. Tėvai, atsiminkite šiuos skaičius ir laikykitės jų įsikibę.
Vaiką svarbu tuo pačiu laiku kelti ir guldyti miegui. Dabar pirmos pamokos prasideda labai anksti – apie 8 valandą, tad pradinukai priversti keltis 6.30-7.30 val.. Tuomet jie turėtų eiti miegoti 20-22 val. (priklausomai nuo amžiaus).
Prieš miegą nereikėtų leisti žaisti triukšmingų, jaudinančių žaidimų (net kompiuterinių), žiūrėti suaugusiems skirtų filmų.
Ryškūs vakaro įspūdžiai padidina smegenų žievės jaudrumą, todėl vaikas ilgai neužmiega. Valandą prieš miegą vaikas turi užsiimti veikla, kuri nedirgintų nervų sistemos: skaityti, siuvinėti, klausytis muzikos, piešti. Nederėtų prieš pat miegą vaikui valgyti sočios vakarienės, nes perpildytas skrandis, spausdamas krūtinės ir pilvo pertvarą, kliudo širdies ir plaučių darbui, dėl to miegas būna neramus. Prieš miegą reikėtų gerai išvėdinti kambarį, geriausia išmokyti vaiką miegoti esant atvirai orlaidei.
Kai vaikas nepakankamai išsimiega kelias dienas iš eilės, jis blogiau sukaupia dėmesį, pamokų metu būna išsiblaškęs, jam sunkiau mokytis. Tuomet, kai neišsimiega daug dienų iš eilės, bet kurio amžiaus mokinys pabąla, tampa nervingas, pablogėja apetitas, nukenčia pažangumas, o dalis be pastebimos priežasties suserga ūmine, dažniausiai kvėpavimo organų liga.
Stiprus kūnas
Mokinys dirba sunkų protinį darbą. Jam reikia daug ištvermės, fizinio užsigrūdinimo. O jis sėdi neatitinkančiame jo ūgį suole, knapso prie kompiuterio. Dėl to labai pavargsta jo raumenys. Vaikų kaulų ir raumenų sistema, (ypač greito augimo laikotarpiais 6-7 ir 11-15 gyvenimo metais) yra gana silpna: kaulai lankstūs, paslankūs, raumenys silpni. Todėl tik vienas žingsnis atsirasti netaisyklingai laikysenai.
Pagrindiniai vaiko baldai – stalas ir kėdė – turi atitikti jo kūno proporcijas. Jei kėdė per žema ar stalas per aukštas, vaikas rašydamas turi kelti dešinę ranką aukščiau, todėl jo stuburas linksta į šoną. Jei per žemas stalas ar kėdė per aukšta arba kėdės kraštas atitrauktas nuo stalo krašto – vaikas kūprinasi. Geriausia nusipirkti kėdę, kurios aukštį galima reguliuoti. Jei kėdė per aukšta, po kojomis galima padėti suolelį. Jei kėdė per žema – gelbsti ant kėdės uždėta stora knyga arba lenta. Tačiau tai tik laikinos ir ne itin patogios priemonės, nes vaikas juda.
Vaikas už stalo turi sėdėti tiesiai, alkūnėmis siekti stalo paviršių, kojos turi būti sulenktos per kelius stačiu kampu, visu padu remtis į grindis. Kėdė turi būti su atkalte, kuri siektų menčių kampus ar aukščiau, sėdynės gylis turi būti lygus 2/3 šlaunų ilgio, kad nespaustų pakinklių. Kėdės sėdynės kraštas turi užeiti po stalo paviršiumi 2-3 cm, krūtinė neturi prisispausti prie stalo krašto, kad vaikas galėtų laisvai kvėpuoti.
Svarbi ir vaiko kuprinė. Įrodyta, kad mokymo priemonėms nešioti labiausiai tinka mokyklinės kuprinės, kurias užsidėjus krūvis tolygiai pasiskirsto ant vaiko pečių, ir jis gali vaikščioti tiesiai, judėti taip, kaip jam patinka.
Pagrindiniai reikalavimai mokyklinei kuprinei yra šie:
ji turi būti nesunki, pasiūta iš stiprių, natūralių, ryškių spalvų medžiagų;
užpakalinė kuprinės sienelė elastinga, kad galėtų prisitaikyti prie vaiko stuburo;
su atšvaitais;
diržai reguliuojami, pagaminti iš elastinės medžiagos, ne siauresni kaip 35 mm, su antpečiais viršutinėje (pečių) dalyje, jų ilgis nuo 60 iki 70 cm;
vienas iš diržų atsegamas.
Kuprinę sureguliuokite taip, kad vaikui ją užsidėjus ji būti prigludusi prie nugaros, kai vaikas stovi tiesiai ir nevaržytų jo judesių. Vaikas turi būti pamokytas kuprinę užsidėti ir nusiimti pats.
Jei linkite savo vaikui gero, akylai stebėkite, kaip jis sėdi, guli, stovi. Ar neturi įpročio ruošti pamokas visaip išsikraipęs, prisėdęs vieną ar kitą koją arba abi, parėmęs ranka galvą? Ar nenešioja kuprinės ant vieno peties? Ar neišaugo baldų (tai gali atsitikti per 3-4 mėn., nes vaikai sparčiai auga)?
Ar jis tiesiai eina, kaip stovi, gal pasikreipęs į vieną pusę, gal sulinkęs, tarsi ant nugaros neštų duonos kepalą? Kilus įtarimui, nelaukite, pasikonsultuokite su gydytoju.
Sveikos akys
Saugant regėjimą didelės reikšmės turi teisingas apšvietimas. Dulkėtas, neplautas langų stiklas nepraleidžia 20-30 proc. šviesos ir visiškai nepraleidžia ultravioletinių spindulių. Nėra gerai, kad saulėti kambariai labai įšyla. Tačiau neskubėkite atsitverti nuo dienos spindulių sunkiomis užuolaidomis.
Nestatykite ant palangių didelių gėlių ir kitų daiktų.
Vaikui skaitant, rašant atstumas tarp jo akių ir knygos turi būti 33-35 cm, šviesa turi kristi iš kairės, (jei vaikas kairiarankis, šviesa turi kristi iš dešinės pusės). Kai dienos šviesos nepakanka, tinka stalinė lempa su šviesiu gaubtu iš kairės pusės, lemputė, skleidžianti matinę šviesą 60 vatų galingumo.
Geresnės yra tos stalo lempos, kurios leidžia keisti apšvietimo lauką ir kryptį. Negalima naudoti lempų be gaubtų – šviesos turi būti pakankamai, bet ji neturi akinti. Esant prastam apšvietimui, vaikas pasilenkia prie knygos, silpnėja nugaros, kaklo raumenys, palaikantys palenktą galvą, pradeda vystytis netaisyklinga laikysena.
Negalima leisti vaikams skaityti tamsiame kamputyje, važiuojant mašina ir ten, kur labai ryškus apšvietimas. Dažniausiai silpsta regėjimas vaikų, kurie mažai būna gryname ore, be pertraukos skaito, rašo, piešia, lipdo, žiūri televizorių, žaidžia kompiuterinius žaidimus.
Neprimatantį mokinį nesunku demaskuoti – jis rašo ar skaito užgulęs sąsiuvinį ar knygą, nebeįžiūri, kas parašyta lentoje, televizorių žiūri prisimerkęs, įsitaiso arčiau jo. Mokinio regėjimo aštrumą reikia patikrinti 2 kartus per metus.
Mokėjimas mokytis
Joks vaikas negimsta mokėdamas mokytis. Atrodo, protingas, turi puikią atmintį, o mokytoja vis piešia debesimis aptrauktą saulytę. Galbūt neišmokėte vaiko mokytis?
Įrodyta, kad protiniam darbingumui daug įtakos turi emocinis fonas, nuotaika, fizinė būklė (miego trukmė, maitinimo ypatumai – ar vaikas kasdien gauna įvairių maisto medžiagų), protinio darbo ritmas, išorinės aplinkos sąlygos (pavyzdžiui, triukšmas, įjungtas televizorius, blogas apšvietimas), gebėjimas sukaupti dėmesį.
Didžiausias dėmesio priešas – monotoniškas darbas. Todėl, jei pastebėjote, jog mokinys (nesvarbu kokioje klasėje jis mokytųsi) kiek padirbėjęs prie knygų pradėjo žaisti, nuobodžiauti, žiovauti – sugalvokite jam fizinį užsiėmimą. Tai padės vaikui atsipalaiduoti, pailsėti, išvengti monotoniško darbo.
Yra dar viena auksinė taisyklė, kurią visi žino, bet daug kas dažnai pamiršta: sėkmingai dirba tik tas, kuris moka ilsėtis. Todėl leiskite vaikui būti vaiku – užsiimti mėgstama veikla. Jeigu jis nenori, neverskite jo po užsiėmimų mokykloje lankyti muzikos pamokų, dailės studijos, ar treniruotės. Gal Jūsų vaikas daug geriau pailsės kieme besikarstydamas po medžius su draugais ar vedžiodamas šunį.
Gerų pažymių, mažiau pastabų.
Konsultavo doc. A.Vingras
„Mamos žurnalas“
