Eglės Gelažiūtės pieš.
Mielosios mamos ir tėčiai,
Mes, tėvai, turime rūpesčių išleisdami savo vaikus į mokyklą. Vieni iš jų susiję su vaiko gebėjimais ir įgūdžiais: ar sugebės atlikti užduotis, ar ramiai reaguos į nesėkmes, o kiti – su materialiomis priemonėmis, reikalingomis mokykloje.
Šį kartą dėmesį kreipsiu į pastarąsias.
Apie kuprinių ir vaikų aprangos madas lai taria žodį dizaineriai, nes dažniausiai vaikai renkasi iš to, kas siūloma parduotuvėse. Mano pasiūlymai labiau susiję su jausmų ir elgesio sferomis.
Pataria psichologė Rasa Pietarienė.
Mokyklinė mugė – džiugus įvykis
Taigi pirmasis pasiūlymas – pasiruošime mokyklai kuo daugiau turi dalyvauti vaikas. Kadangi jis – pagrindinis herojus, tad ir jo nuomonė svarbi, nors galutinį sprendimą, atsižvelgdami į vaiko norus, padaro tėvai. Žinoma, kartais mes nesuprantame, kodėl vienas ar kitas daiktas patinka mūsų vaikui, atrodo, kad skoniai visai nesutampa: jis nori tokios kuprinės, kuri mums labai nepatinka!
Antrasis pasiūlymas – daiktų pirkimas mokyklai turi teikti kiek įmanoma daugiau džiaugsmo vaikui ir tėvams. Lengva pasakyti, sunkiau padaryti. Geriausia šį darbą pradėti iš anksto, kol parduotuvėse nėra didelių eilių, nesistengti visų reikalingų daiktų supirkti per vieną dieną, nes tai varginantis darbas tiek vaikui, tiek tėvams, tik vaikai nuvargsta greičiau. Nuovargis dažnai provokuoja tarpusavio konfliktus ir ginčus, tuomet ir tėvai, ir vaikai nusprendžia, jog geriausia, kad rugsėjo pirmoji neateitų.
Trečiasis pasiūlymas – mamos, prieš pradėdamos ruošti vaiką mokyklai, turi prisiminti svarbiausius kriterijus, pagal kuriuos vykdys šį pasiruošimą:
1) kiek galime šiam tikslui išleisti pinigų,
2) kaip mano vaikas elgiasi su daiktais (ar tausoja, ar jam greitai pabosta),
3) kiek atsižvelgsime į vaiko norus.
Visi trys kriterijai tarpusavyje susiję.
Mokyklinė kuprinė ir jos turtas
Psichologė Rasa Pietarienė
Būsimiesiems pirmokams patinka daiktai su animacinių filmų ar knygų herojais. Visa aplinka: mokytojai ir tėvai perėjimą iš darželinio amžiaus į mokyklinį stengiasi padaryti kuo sklandesnį, t.y. pamokose daug žaidimo elementų, mažų pertraukėlių ir pan. Tad visiškai natūralu, kad ir daiktus mokyklai vaikas rinksis ryškius, spalvotus, kurie primins tą laiką, kai didžiąją savo laiko dalį jis praleido žaisdamas.
Kuprinės su piešiniais būna brangesnės bei geresnės kokybės arba pigesnės, bet prastesnės kokybės. Jei planuojate daiktą ilgesniam laikui ir norite pataupyti pinigus, geriau pirkti kad ir brangesnę, bet neutralesnių spalvų ir piešinėlių. Ją galima bus papuošti įvairiais prikabinamais žaisliukais, o šiuos keisti. Juk paaugus mūsų pirmokui(ei) ir perėjus į antrą ar trečią klasę „ryškioji“ kuprinė gali tapti labai pabodusia.
Jei mūsų vaikas nelabai tausoja savo daiktus (o tokių vaikų pirmoje klasėje dauguma), ieškokime nelabai brangių priemonių. Pigesnių daiktų pasirinkimas neturi virsti bausme: „Tu vis tiek viską suplėšysi, kam aš mokėsiu tiek daug pinigų“. Tiesiog mes, tėvai, pažindami savo vaiką, deriname šį pažinimą su vaiko norais ir vengiame piktų komentarų, kurie virsta paaiškinimu, kodėl mes neperkame tos nemažai kainuojančios kuprinės, kurią išsirinko vaikas.
Galime sugrįžti ir prie klausimo, ką daryti, kuomet tėvų ir vaiko nuomonės labai skiriasi. Iš pradžių pasidžiaukime, kad esame geri tėvai, ir mūsų vaikas ne nuolankiai sutinka su tuo, ką mes jam pasiūlome, o moka garsiai išreikšti savo norą. Šiuo atveju galimi keli sprendimai. Pvz., paklauskime, kokios kuprinės iš esančių parduotuvėje jam patinka labiausiai. Taip geriau suprasime savo vaiko skonį ir, atsižvelgę į aukščiau minėtus kriterijus, išsirinksime. Juk dabar parduotuvėse toks platus pasirinkimas, kad būsimas pirmokas Tadas gali gauti kuprinę su digimonais (filmukai apie digimonus jam labai patinka, mamai – nelabai), ji bus nebrangi (nes Tadas dažnai keičia savo mėgstamus herojus) ir mama nusprendė, kad ją perka vieneriems metams.
Mokyklinė apranga
Dabar apie aprangą. Drabužiai mokyklai kartais sudaro nemažų problemų, ypač tais atvejais, kai mokykla neturi savo uniformos (kuomet turi, tenka ją įsigyti). Laisva apranga leidžia geriau išreikšti vaiko individualumą, nors kartu skatina konkurenciją ir būna, kad veda mamas į neviltį. Juk tų drabužėlių, ypač mergaitėms, reikia daug ir įvairiems atvejams: kasdienai, šventėms. Vaikas auga, gražesnis ir kokybiškesnis drabužis kainuoja daug pinigų, todėl mamos dažnai pamąsto, kaip kuo mažesnėmis sąnaudomis išsisukti iš tokios padėties.
Viena iš išeičių: nešioti vaikui brolių ar seserų ar pažįstamų dovanotus drabužius. Vaikai paprastai teigiamai reaguoja į pažįstamų dovanotus ar padėvėtų drabužių parduotuvėse pirktus drabužėlius, tačiau dėl brolių, seserų drabužių dažnai kyla karas. Jaunėlis laikus bėgant pradeda atsisakyti nešioti vyresniojo džinsus ar džemperį, o jaunesnioji sesuo sako, jog nevilkės vyresniosios suknelės. Taip mūsų vaikai išreiškia nenorą būti ,,antrais” šeimoje ir neturėti asmeninių daiktų, tarp jų ir drabužių. Sprendimą galime rasti keisdamiesi išaugtais drabužiais su savo draugais (gal jų vaikai panašaus amžiaus skirtumo) arba vesdami derybas su jaunesniuoju vaiku ir nupirkdami vieną kitą jo trokštamą daiktą ar drabužį.
Vaiko išleidimas į mokyklą kelia tėvams daug nerimo ir įtampos, nes tai yra naujo etapo pradžia. Žinoma, kad ruošiantis mokyklai irgi bus didesnių ar mažesnių nesklandumų, svarbiausia, kad šie nesklandumai nesudrumstų nuotaikos, su kuria mūsų vaikas pravers mokyklos duris. To ir linkiu.
„Mamos žurnalas“
