Psichologė: „Nei vienas mokytojas nėra priešas ar žvėris“

Psichologė Silvestra Markuckienė

Prasidėjus naujiesiems mokslo metams, daugeliui tėvų tampa aktualu, kaip elgtis, kad vaikui, jau nuo pat pirmos klasės pradėtume ugdyti teisingus mokymosi įgūdžius. Kaip skatinti vaikų smalsumą ir sužadinti norą mokytis, kalbamės su organizacijos „Gelbėkit vaikus“ psichologe Silvestra Markuckiene.

 Atėjo rugsėjis, daugelis tėvų pradėjo vaikus vesti į mokyklą. Kaip elgtis pradinukų tėvams, kad jie pradėtų vaikams ugdyti teisingus mokymosi ir namų darbų ruošos įpročius?

Pagrindinis pirmokėlio uždavinys yra priprasti prie mokyklos sistemos: dalyvauti ir veikti grupėje, gebėti suderinti savo ir kitų žmonių poreikius, išmokti atskirti ramybės bei susikaupimo ir poilsio laikus, išmokti simbolius susieti su prasme (skaitymas, rašymas, skaičiavimas). Ir visi šie dalykai vyksta vienu metu. Todėl pagrindinė mokymosi veikla ir yra sukoncentruota pamokoje. Vieni vaikai greičiau pagavūs, kiti užtrunka ilgiau. Tam tikra prasme namų darbai tuomet atrodo logiški ir reikalingi – kaip pagalba įgūdžiams formuotis. Tačiau daugelis pradinukų dar nėra pajėgūs mokytis savarankiškai. Tai reiškia, jog tenka laukti iš darbo grįžtančių tėvų, tada, jau dienai einant į pabaigą ir visiems pavargus, kartu atlikti namų darbus. Tuomet jie tampa neigiama prievole, ištisu nesėkmių patyrimu ar net bausme. Taip suformuojama vaikų neigiama nuostata į namų darbus apskritai. Pradinėse klasėse vaikai dar tik mokosi mokytis. Šis įgūdis susiformuoti gali daug vėliau – maždaug nuo 10–11 metų. Ir čia svarbu nepradanginti pažinimo džiaugsmo, neapkartinti jo. Todėl pradinėse klasėse namų darbų nerekomenduojama.

Tėtis ir mama turi būti patarėjai ir pagalbininkai, padedantys vaikui geriau jaustis mokykloje; besidalinantys vaikų džiaugsmu sėkmėse ir padrąsinantys ištikus nesėkmei; leidžiantys vaikui daryti pačiam, tuo pripažindami ir ugdydami jo savarankiškumą ir pareigą mokytis.

mokykla

Neringos Laurinaitienės nuotr. www.neringosfoto.lt

Ar tėvų pyktis dėl prastesnio pažymio yra teisingas vaiko motyvavimas mokytis?

Vaikas nuo pat gimimo stengiasi atitikti jam brangiausių žmonių – tėvų – lūkesčius. Geras pažymys vaikui yra garantas, kad viskas santykiuose su mama bei tėčiu bus gerai, nes geras pažymys yra tai, ko tėvams reikia. Jei diskusijos ar pagyrimai dėl pažymių yra vienintelis būdas, kuriuo tėvai dalyvauja vaiko mokykliniame gyvenime – tai yra ydinga. Jokiais būdais tėvai neturėtų pratrūkti ir šaukti ant vaiko dėl prastesnio pažymio, mušti. Psichologiniu ir fiziniu smurtu problemas galima tik pagilinti, vaikas ims slėptis, nepasitikėti tėvais. Ilgainiui gali įnikti į kitokias žalingas ar net gyvybiškai jam pavojingas veiklas.

Neretai tėvams geras vaiko pažymys tarsi reiškia, jog esi geras tėvas. Jei vaikas neįtelpa į tuos reikalavimus, tėvai jaučiasi turį jį ten „sukišti“, priversti. Tai sunkus kelias, kuris dažniausiai neteikia pasitenkinimo niekam – nei tėvams, nei vaikams. Vertėtų kartu su mokytojais aptarti, ką vaikas geba, kur jo stipriosios pusės, ir kur tobulintinos. O svarbiausia – kaip mes galime padėti vaikui, kad vaikas jaustųsi gerai mokykloje. Reikia kreipti dėmesį ne tik į pažymius, o ir į tai, ar vaikas sugeba surinkti, sisteminti ir rūšiuoti informaciją, ar sugeba išmoktą naują medžiagą panaudoti. Tai daug gilesnis mokymosi procesas nei vien tik kontrolinio darbo pažymys.

mokyklairuosiasi1

Eglės Gelažiūtės pieš.

Teko girdėti, jog kai kurie tėvai supykę net patys paruošia pamokas už vaiką…

Nereikėtų tėvams nieko daryti už vaiką, ką vaikas geba pasidaryti pats. Be to, reikėtų suprasti, kam vaikui reikia, kad tėtis ir mama kartu ruoštų ar net už jį paruoštų pamokas.

Pavyzdžiui, vaikas gali sugalvoti, jog jam neišeis taip gerai parašyti ar nupiešti kaip tėčiui ar mamai. O taip norisi, kad mokytoja rytoj pagirtų! Čia tėvams svarbu padrąsinti savo vaiką, sustiprinti jo pasitikėjimą savimi. Ir pamąstyti, ar tik vaikas nebus perėmęs perfekcionizmo gyslelės iš kurio nors iš tėvų…

Dar vienas pavyzdys. Jeigu vaikui niekaip kitaip neišeina prie savęs pritraukti tėčio ar mamos, tai namų darbų ruoša vaikui tampa būdu, kaip to dėmesio iš tėvų gauti. Vaikas gali prisiimti nepajėgaus, ne visai suprantančiojo poziciją, kad tėvai nors taip kasdien sudalyvautų svarbioje jo gyvenimo dalyje – pamokų ruošoje. Čia svarbu tėvams suplanuoti darbus taip, kad liktų laiko pabendrauti su vaiku, kartu kažką nuveikti ar pralesti laisvalaikį. Kad namų darbai vaikui atkristų kaip vienintelė priemonė būti tėvų dėmesio centre.

Kaip padėti vaikui mokytis?

Pirmiausia reikėtų kreipti dėmesį į tai, kas vaikui sekasi, kaip jis įveikė, atliko, padarė ar jam nesisekė, privargo.  Labai svarbu, kad domėjimasis vaiko mokslu nebūtų tik kontrolės forma. Svarbu, kad tėvai nuoširdžiai žmogiškai domėtųsi, kaip vaikui mokykloje sekasi, kas kasdien nutiko. Padrąsinti jį ieškoti sprendimų savarankiškai, pasidžiaugti kartu atradus juos, o jei nepavyksta atrasti – pasiūlyti pagalbos tik užvedant „ant kelio“. Vaikams patinka būti savarankiškiems, tas suteikia jiems pajėgumo, gebėjimo jausmą.

Taip pat nuoširdžiai siūlau neskubėti vaikų gelbėti iš nemalonių mokyklinių situacijų. Svarbu pasikalbėti, paklausti vaiko, kokį situacijos sprendimo būdą jis matytų, jei reikia – padėti jį surasti.

Tėvams svarbu atlaikyti vaikų nerimą, pyktį, nusivylimą ir nesivelti į kritiką, nepulti pykti ant mokytojų – nespręsti situacijų, kurias vaikas pajėgia išspręsti pats. Jei tėvai lydėtų vaiką į mokyklą su nuostata, kad „nei vienas mokytojas nėra priešas ar žvėris“, tikrai padėtų vaikams geriau jaustis mokykloje.

Naudingų patarimų, kaip suaugusiems atpažinti ir valdyti savo neigiamas emocijas, neišliejant jų ant vaikų, rasite www.atpazinkpykti.lt


Susiję straipsniai

 

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− 4 = trys

Kitos temos: