Audronė Kancė. Prieš 10 metų sukurtas stebuklas „veža“ iki šiol

audronė

Audronė su vyru ir dukrele Monika

Prieš 10 metų jauna verslo vadybos ir rinkodaros specialistė Audronė Kancė užvėrė puikiai apmokamos darbovietės duris, nes pajuto, kad jos akys darbe nebežėri.

Dabar Audronė – dviejų privačių „Namų darželių“ ir dviejų mokyklų „Pažinimo medis“ įkūrėja. Jos akys taip žiba, kad uždega visus, pabuvusius šalia, net ir žurnalistę, kuri ėmė šį interviu.

Audrone, pirmiausia – klišinis klausimas, be kurio neįsivažiuotų pokalbis. Kas nutiko, kad visiškai pakeitėte gyvenimo kryptį?

Esu ekonomistė, 10 metų dariau karjerą komercinėje srityje, ir tikrai sėkmingai. Gavau didžiulės patirties, kaip įmonėje organizuojami procesai nuo sprendimo įvesti produktą į rinką iki pardavimo. Bet kai sulaukiau 27-erių, pradėjau galvoti – kokie bus kiti mano 10 metų? Jausmas buvo nekoks. Toje srityje kurioje dirbau, man labai trūko prasmės. Norėjau kažką pakeisti, kad galėčiau pasakyti: „Prisidedu prie to, kad pasaulis būtų geresnis“. Man iki šiol tai labai svarbu.

Kodėl būtent darželis? Juk nebuvote susijusi su pedagogika, neturėjote vaikų, galėjote steigti, pavyzdžiui, kirpyklų tinklą?

Nuoširdžiai tikiu, kad šita idėja pasirinko mane, o ne aš ją. Nebuvo jokio motyvo, kodėl būtent šita sritis. Mane labai traukė menas. Svajojau gauti apleistą loftą ir jame įkurti menų fabriką, kuriame visą laiką kunkuliuotų gyvybė – vyktų baleto repeticijos, šiuolaikinio meno parodos, menų dirbtuvės, kad atėjęs visada rastumei kažkokią veiklą. Iki šiol nieko tokio Lietuvoje dar nėra!

Vaikų tema atsirado visai ne per vaikus, o per suaugusius žmones, nes tuo metu mano draugės aplinkui gimdė, o aš mačiau, kaip jos keičiasi.

FullSizeRender1

Audronė sako, kad panašiausios profesijos į jos yra gaisrininko ir kunigo

Gyvenime yra keli jautrieji periodai. Vienas jų yra paauglystė, kai žmonės nyra į egzistencinius klausimus, ieško savęs, dėliojasi vertybinius pagrindus. Po to gyvenimas užsisuka, ir viskas vyksta labai greitai – jaunas žmogus mokosi, dirba, myli, važiuoja 220 km greičiu per gyvenimą. O kitas jautrusis etapas būna tėvystė-motinystė, kai tenka išsukti iš greitkelio ir vėl iš naujo persvarstyti savo gyvenimą, pergalvoti vertybes. Juk vaikas mėgdžioja ne tai, ką jam sakai, o tai, kaip tu gyveni.

Mačiau, kad draugų šeimos, susilaukusios vaikų, pradėjo kitaip kalbėti, daugiau skaityti, rasdavo laiko būti gamtoje, bandydavo ieškoti dvasinių praktikų. Nuostabus sustojimo momentas. Pagalvojau – štai čia man tikrai įdomu! Mačiau prasmę dalyvauti tame žmonių stabtelėjimo etape, padėti jiems sąmonėti ir tapti geresniais tėvais. Darželių idėja man buvo galimybė padėti vaikams ne tik „čia ir dabar“ – organizuojant jiems palankią aplinką, užtikrinant jų tikruosius poreikius, bet ir padedant jų tėvams, ugdytojams keistis ir sąmonėti. Būtent čia ir mačiau, ir kuo toliau, tuo labiau matau didžiulę prasmę.

Viską mesti, atrodo, neatsakinga prieš šeimą, paimtas paskolas, baigtus mokslus…

Nieko negrioviau, viską dėliojausi saugiai. Man buvo lengviau, nes tuo metu buvau netekėjusi, neturėjau vaikų. Elgiausi atsargiai – pusę darbo laiko skyriau konsultuodama įmonę rinkodaros klausimais, o likusią dienos dalį – savo svajonei įgyvendinti. Intensyviai mokiausi, turėjau puikias mokytojas – edukologes, kurios dalinosi savo ne vienerius metus kaupta praktine patirtimi, padėjo suvokti visus procesus.

Dažniausiai tokios istorijos nuspėjamos: gimė vaikai, negavau darželio, įsteigiau savo, o paskui tai tapo užsiėmimu. Jums viskas kitaip. Kaip pradėti?

Mano idėja gimė ne iš motinystės, o iš prasmės ieškojimo, tad pirmiausia pradėjau dirbti su savimi. Antroposofai gyvenimą skaičiuoja septynmečiais. Sulaukus 28 metų, žmogus suvokia, kad jis dar jaunas, ir gali dar daug padaryti, kita vertus, jis mato, kaip greitai prabėgo septynmetis nuo 21 metų. O kitas prabėgs dar greičiau! Tada norisi savo išteklius, įdirbį, patirtį investuoti ten, kur save matai daug metų į priekį.

Tad pirmiausia pradėjau pedagogikos mokytis pati.

Kaip tai daroma, kai reikia suburti darbuotojus įmonei, kurios dar nėra?

Pirmiausia pradėjau kalbinti idėjinius pedagogus, mane traukė Valdorfo priešmokyklinė pedagogika. Dauguma tų stipriųjų auklėtojų buvo savo institucijas „laikantys stulpai“. Bet jie rekomenduodavo pažįstamus kolegas, šie – dar kažką. Ieškojau norinčių kurti kartu, idėjinių bendražygių. Susitikimai vykdavo kavinėse – žmonės, kurie atėjo dirbti kartu, apsisprendė, neturėdami rankose nieko, – nematę nei patalpų, kuriose dirbs, tik mano degančias akis. Paliko savo 10–15 metų buvusias saugias darbo vietas. Kaip tie žmonės manimi patikėjo? Nesuprantu iki šiol.

Kiekvieno naujo žmogaus norėjau išklausyti, o kokia jo vizija? Dalinausi savąja. Kūrėme kartu.

audronė

Geriausiai teorines žinias Audronė pasitikrino, kai į darželį išleido savo dukrytę

Ar jau tada planavote, kad bus darželių tinklas, mokyklos? Nejau dėl vieno vienintelio darželio dėjote tiek pastangų?

Planavau vieną darželį, bet išėjo du iškart. Visus metus tėvams su jų mažaisiais rengdavome šeštadienines popietėles. Ten ne tik žaisdavome, kurdavome, bet kurdami ir kalbėdavomės apie tai, koks bus darželis. Tie tėvai buvo tikrieji bendražygiai, sudarė darželio bendruomenės branduolį pirmaisiais metais. Atėjo į darželį ne tik tikėdami, bet ir aiškiai suvokdami, ko laukti, kokia darželio filosofija bei dirbantys žmonės. Manau, tai buvo labai tikra ir gera bendro darbo pradžia. Dalis tų šeimų iki šiol kartu – jų vyriausieji vaikai jau lanko „Pažinimo medžio“ pagrindinę mokyklą.

Ar iki šiol akyse liko ugnelė? Degate savo idėja?

Kitaip negalėčiau dirbti! Akių degimo dabar dar daugiau, nes iš pradžių buvo daug nežinomybės ir didelis noras, o dabar jau žinome, kad tai veikia, kad tai tikrai yra gėris. Ir tai dar labiau įkvepia. Apima didžiulis pasitenkinimas, kai matai, koks vaikas į darželį atėjo (vos ne specialiųjų poreikių), ir koks stiprus jis išeina į mokyklą. Ir tai bendro darbo rezultatas – ugdytojų ir tėvų. Dirbame visi kartu vaiko labui. Po mėnesio švęsime „Namų darželio“ 10 metų gimtadienį, svajoju sukviesti visus mūsų darželį lankiusius vaikus, vyriausi jau bus septintokai ar aštuntokai.

Visus tuos 10 metų aš gėriuosi ir didžiuojuosi savo kolektyvu. Be tų nuostabių žmonių nebūtų nieko – jie didžiausias turtas. Buvau prisižiūrėjusi blogų organizacijų pavyzdžių ir žinojau, kas neveikia. Neveikia kontrole pagrįsta sistema „iš viršaus į apačią“. Taip pat jau žinojau, kad iš meilės žmogus gali padaryti daug daugiau, ir jaučiasi daug geriau. Man norėjosi, kad kolektyve būtų ypatingi žmones, sąmoningi, vertybiškai orientuoti, puikiai žinantys, ką jie daro ir kodėl. O mano pareiga – suteikti jiems sąlygas išskleisti sparnus ir daryti tai, kuo jie tiki. Padrąsinti, auginti, pasitikėti. Kurti tokią atmosferą, kad darbe jie jaustųsi kaip antruose namuose. Dirbant su sąmoningais žmonėmis tai puikiai veikia.

Tai kokia vis dėlto yra jūsų darželių ir mokyklų metodika?

Darželiuose taikome nemažai Valdorfo pedagogikos elementų, nors nesisiejame prie antroposofinės sistemos – naudojame tai, ką galime paaiškinti ir pagrįsti šiuolaikinio mokslo žiniomis apie vaiko raidą. Man svarbu, kad pedagogas gebėtų iš bet kokio vaiko elgesio ir simptomo įžvelgti tikrąsias elgesio priežastis, nepatenkintą poreikį. Jei jis geba tai pajausti bei įvertinti kontekstą, – tuomet jo priimtas sprendimas visuomet bus teisingas.

Tuo mūsų pedagogika man panašiausia į intuityviąją skandinaviškos pedagogikos liniją. Pagrindinis instrumentas čia – ne metodika, o pedagogas: jo emocinis intelektas, išmintis, kūrybingumas, intuityvumas, motyvacija, tikėjimas vaiku. Todėl į komandą renkuosi sąmoningus žmones ir padedu jiems augti toliau. Organizuojame labai daug psichologinių mokymų, mokomės analizuodami atvejus, teoriją glaudžiai jungdami su praktika, pritaikydami čia ir dabar. Pedagoginių-psichologinių situacijų sprendimui naudojamės adlerietiška individualiosios pedagogikos linija – mano vertinimu, tai labiausiai darželiams ir mokykloms tinkanti psichologijos atšaka. Mokykloje ugdymo procesas grindžiamas kritinio mąstymo metodika, mokomės per patyrimą, praktiką, eksperimentuojame, siekiame suvokimo ir įgūdžių, o ne „iškalimo“. Kai mokymasis aktyvus, asociatyvus, tuomet ir atmintyje išlieka ilgiau. Siekiame tą pačią temą integruoti per visas tos dienos pamokas, kad vaikas gautų visuminį, o ne suskaldytą pasaulio vaizdą.

Taigi man svarbiausia – kad pedagogas būtų labai sąmoningas proceso metu. Pats baisiausias dalykas pedagogikoje – pateikti „10 patarimų“ ar metodikų rinkinį, kurį pedagogas mechaniškai taikytų. Svarbu ne metodikų gerumas ar blogumas, o tai, kiek sąmoningas pedagogas yra juos taikydamas. Mane nukryžiuoja tokie klausimai, kaip pavyzdžiui: „Kaip ramintumėte verkiantį vaiką?“ Nes suaugusiojo elgesys čia gali būti pats įvairiausias, atsižvelgiant į vaiko amžių, kontekstą ir suvokimą, o kas čia iš tiesų vyksta? Vienaip elgiesi, kai vaikas verkia iš tikro skausmo, o kitaip, jei tai yra manipuliacija.

Kad teorijos nėra visagalės, jau įrodyta. Ne taip seniai dar buvo daromi tyrimai, siekiant įrodyti vienos ar kitos psichoterapijos krypties efektyvumą.

O dabar lenktynės baigėsi, nes tyrimai įrodė, kad psichoterapijos efektyvumą lemia ne metodika, o terapinis aljansas – žmogaus ir terapeuto santykis. Terapeuto asmenybė veikia klientą kur kas labiau nei taikomi psichoterapiniai metodai. Tai tik patvirtino, kad didysis instrumentas tiek pedagogikoje, tiek psichologijoje yra žmogus.

Ar pati mokykloje turėjote savo mokytoją-dievaitį, kuriuo norisi sekti?

Turėjau anglų kalbos mokytoją, kuri atėjo jau į vyresnes klases. Bėgau iš jos pamokų. Kartą ji mane pamatė sprunkančią iš pamokos ir nuliejo abejingu žvilgsniu – ne smerkiančiu, o tokiu, kuris sake: „Nieko daugiau iš tavęs ir nesitikėjau“. Man sukilo ambicijos! Pradėjau vaikščioti į anglų pamokas ir atradau, kad jos buvo nenormaliai įdomios. Mes dainuodavome bitlų ir kvynų dainas, paskui išsiversdavome žodžius. Klausydavomės iš kasečių Ošo minčių anglų kalba. Mokytoja man atvėrė, kad anglų kalba tėra priemonė pažinti pasaulį. Ne tikslas, o įrankis patiems įdomiausiems atradimams.

Tačiau dabar tokių mokytojų-deimančiukų nedaug, o ir darželiuose auklėtojų akys pavargusios. Kaip uždegti tuos žiburiukus, kai specialybė neprestižinė, algos mažos, krūviai dideli, įvertinimo jokio?

Ar būti auka, ar ja nebūti, – tai tik žmogaus pasirinkimas. Pirmiausia, auklėtojos gali rinktis, ar dirbti šitą darbą ar nedirbti. Paskui jos gali ieškoti bendraminčių, kad darbas būtų įdomesnis. Jei organizacijos aplinka nepalanki, – nebūti ten, kur tave žlugdo. Kaip bjauriajam ančiukui leistis į kelionę ieškoti savo šeimos ir pražįsti gulbe. Pats baisiausias dalykas, kai negali jaustis savo gyvenimo šeimininkas. Linkiu jausti, kad kuri savo gyvenimą taip, kaip nori, ir juo džiaugtis. O jeigu kas nors tame gyvenime netenkina, na tai judink užpakalį ir daryk ką nors, kad tenkintų.

Su auklėtojomis labai daug kalbu, skatinu pačiom viduje jaustis oriai, kad atsirastų lygiavertis bendradarbiavimo santykis su tėvais. Reikia nepamiršti, kad tėvams, kaip ir vaikams, būna adaptacijos laikotarpis, kai jie gali kabinėtis prie detalių, kad ir nenuvalyto užpakalio. Auklėtojoms sakau – bandykite šitame turinyje atrasti, o kas yra tikroji tema? Dažniausiai tai – pačių tėvų nesaugumas. Kalbėkitės su jais apie tai – kaip jaučiasi jie, kaip jaučiatės jūs. Ko reikia, kad tėvai saugiau jaustųsi? Beje, kai tik tėvai pasijaučia saugiai, tada ir vaiko adaptacija įvyksta daug greičiau.

unnamed1

Audronė juokauja: jeigu kas nors nori, bet negali susilaukti vaikų, tegul ateina dirbti į darželį ar mokyklą. Vaikas tikrai atsiras.

Auginate 7 metų dukrytę, ar su ja pavyko pasitikrinti visas adaptacijas praktikoje?

Juokauju, kad jeigu kas nors nori, bet negali susilaukti vaikų, tegul ateina dirbti į darželį ar mokyklą. Tikrai vaikas atsiras. Tai kažkokia trauka, kažkokia magija. Man irgi viskas kūrėsi kartu – darželis ir šeima. Dabar Monika jau baigė pirmą klasę. Man, kaip mamai, yapč pasisekė, nes kol dar neturėjau vaiko, galėjau išanalizuoti svetimas klaidas ir jų nekartoti pati. Ir man tik viskas pasitvirtino praktiškai, ko mes mokome tėvus, kaip dirbame tiek darželyje, tiek mokykloje. Dėl darbo buvau „pasikausčiusi“ mama.

Kalbėjome su šeimomis, kurios apėjo visas privačias mokyklas, bet pasirinko „Pažinimo medį“. Kitur pabrėždavo, kad ugdo būsimuosius lyderius, o jūs sakydavote, kad išauginsite aukšto emocinis intelekto žmogų. Ką duoda emocinis intelektas šiais kovos už būvį laikais?

Emocinis intelektas yra viskas – tai 85% profesinės sėkmės. Tai gebėjimas dirbti su skirtingais žmonėmis, suvokti, kas iš tiesų vyksta su tavimi, tuo žmogumi, santykyje tarp jūsų. Gebėjimas įvertinti kontekstą ir priimti tuo metu geriausią sprendimą. Organizacijos sudarytos ne iš namų ir mašinų, o iš žmonių. Susigaudyti savyje, žmonėse, mokėti tinkamai spręsti problemas, santykių įtampas yra svarbiausia investicija ir kompetencija.

Nekalbant apie tai, kad tik tuomet, kai žinai, ko nori pats, gali būti laimingas ir kurti harmoningą aplinką su kitais.

Patys stebėkite, kiek daug yra profesionalų, kurie visiškai negali būti vadovais, nes nemoka bendrauti, nejaučia žmogaus. Kai toks tampa vadovu, krachas įmonei. Tikras lyderis yra tas, kuriam dega akys, kuris nekonkuruoja su pavaldiniais, jam nesvarbu, kad geriausia idėja būtų jų. Dabar, kai pasaulis globalizuojasi, daugėja labai skirtingų, sakyčiau, net keistų žmonių, todėl ypač aktuali tampa socialinė kompetencija.

Kai dirbau versle, mačiau daug žmonių užgesusiomis akimis. Jie rinkosi skalsią duoną garantuojančias juristo, ekonomisto, finansininko profesijas, tačiau… kažkodėl užgeso. Pirmus 3 metus po universitetų profesinė veikla natūraliai pateikia iššūkių, bet vėliau, jei profesija nėra tavo pašaukimas, viskas tampa rutina. Sunku susimotyvuoti tam skirti visą save, degti, ieškoti naujų žinių, būdų, mokytis. O visi darbdaviai nori darbuotojų degančiomis akimis, smalsių, ieškančių, natūralių lyderių. Paradoksas. Žmogus rinkosi specialybę, kuri turėjo garantuoti, kad jis bus lyderis, tačiau realybėje jis tampa pilku darbuotoju, nekylančiu karjeros laiptais ir ne visai įdomiu darbdaviui.

Kažkada suvokiau, kad mano kirpėja už mane uždirba 3 kartus daugiau. Ji jau 12 klasėje žinojo, kuo nori būti. Kai ji išvažiuoja atostogauti, jau po savaitės aplink mato tik plaukus ir jai seilės burnoje kaupiasi įsivaizduojant visus būdus kaip galima būtų tą žmogų apkirpti ar nudažyti. Štai ir atsakymas – žmogus yra savo pašaukimo kelyje. Kad matytumėte su kokia aistra ji dirba, eksperimentuoja, nuolat mokosi ir tobulinasi. Ir yra viena geriausių ir geidžiamiausių kirpėjų – užtenka ir duonai, ir sviestui, ir dešrai. Būk kepėjas, būk santechnikas, bet jei dirbsi darbą iš pašaukimo, būsi geriausiu savo srities specialistu, atitinkamas bus ir atlygis. Juk vidinei motyvacijai būdingas siekis tobulėti – kai kažkas labai patinka, norisi tą daryti gerai. Ir nesvarbu, kokia tavo profesija, jei jausi, kad jai atlikti geriau dar trūksta kažkokių žinių – pats norėsi jų siekti, imsi iš proceso 100% ir su užsidegimu taikysi čia ir dabar.

Taip drąsiai kalbu, nes mačiau daug priešingų pavyzdžių, kurie paneigė mitą, kad populiarios specialybės garantuoja lyderystę, gerą gyvenimą ir laimę. Ir kad kartais labai vidutiniškai ar net prastai mokyklose besimokę vaikai gyvenime pasiekia daugiau nei pirmūnai. Gali būti, kad juos ir pirmūnus išskyrė viena savybė – jie kur kas geriau jautė, ko nori jie, kas jiems svarbu ir būtent tam jie sutelkė visas savo jėgas. O pirmūnas gal mokėsi dėl pažymio. Ir jam visiškai neaišku, ką daryti su savo gyvenimu toliau, – tada stoja, kur iš jo tikisi tėvai, gyvena kažkieno kito gyvenimą.

Aš pati buvau iš tų pirmūnių, man pirma reikėjo įrodyti, kad galiu, kol paklausiau savęs, o ko aš noriu. Ir savęs paieškoms prireikė 10 metų. Nieko nesigailiu savo gyvenime, bet man atrodo svarbu, kad mūsų vaikai augdami neprarastų ryšio su savimi, savo poreikiais, norais. Suaugusių, ugdytojų uždavinys – padėti jiems formuotis kaip asmenybėms, padėti formuoti vertybes, išmokyti kritiškai mąstyti, skatinti kryptingai dirbti ir nenuleisti rankų, susidūrus su nesėkme. Ir vaikai vėliau savo gyvenime turės išteklių siekti ir pasiekti visko, ko nori, negailėdami jėgų.

O mokate išjungti savo degančias akis, kai grįžtate namo? Ar vyras dalyvauja jūsų veikloje?

Mano darbas mane ir įtraukia, ir paima labai daug jėgų. Panašiausios profesijos į manąją, matyt, būtų gaisrininko ir kunigo. Grįžusi namo labai vertinu, kai mano vyras man leidžia susikurti ramybės salas, kur galėčiau pabūti su savimi, įsikrauti – patylėti, pamedituoti, negalvoti apie darbą.

Darbo klausimais išsidiskutuoju darbe, su kolegomis, tiesiogiai. Savo vyrui noriu būti pirmiausia moteris ir artima gyvenimo draugė. Štai dėl ko net nesvarstau varianto, kad vyras dirbtų su manimi. Nenoriu būti savo vyro viršininkė ar trenerė, noriu būti žmona! O ir tas statusas „direktorės vyras“, skamba neskaniai… Vyrui būti žmonos pavaldiniu yra „nehigieniška“ (juokiasi).

Ačiū jums!

Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


8 − keturi =