Higieninių paketų mados? Jos egzistuoja, ir dar kaip! Pokalbis su paketų kūrėja

Vilmantė Markevičienė gyvena su nuotykių vėliava rankose

Šio straipsnio rubrika turėtų būti ne „Motinystė ir karjera“, o „Motinystė ir adrenalinas“. Vilmantė Markevičienė gyvena su nuotykių vėliava rankose. Kitaip būtų nuobodu ir jai, ir jos vyrui bei vaikams – Eivei ir Ivui.

Susitikome pasikalbėti apie du nuotykius – emigraciją į Ameriką ir moteriškų higieninių paketų verslą. Patikėkite, bus linksma.

PIRMASIS NUOTYKIS. Į AMERIKĄ IR ATGAL

Vilmante, pirmiausia papasakokite, kodėl emigravote į Ameriką?

Tuo metu dirbau farmacinėje įmonėje marketingo asistente, vyras turėjo kavinių verslą, kuris merdėjo dėl sunkios ekonominės situacijos. Ir staiga sužinojome, kad laimėjome žaliąją kortą. Apsisprendėme išvykti. Laukė bene metus užtrukęs dokumentų tvarkymasis, reikėjo pereiti visokiausias patikras, vykti į JAV konsulatą Lenkijoje (turėjome važiuoti visa šeima, su 6 mėnesių dukryte ant rankų). O kur dar medicininiai tyrimai, nuotraukos. Procesas ilgas, sunkus ir varginantis.

Išvykome į JAV 2002 metais, penkiese: mudu su vyru, dukra Eivė (tuomet jau buvo 1 metai 2 mėnesiai), sūnus Ivas (4 metai) ir mano močiutė (mamos mama, vadiname ją baba, tuo metu jai buvo 72 metai). Močiutė sutiko vykti su mumis prižiūrėti vaikų.

Tuo metu manėme, kad į Lietuvą nebegrįšime. Nutarėme parduoti savo namo dalį, verslus. Visas mūsų turtas buvo keli lagaminai.

Kaip pavyko įleisti šaknis svetimoje šalyje?

Pasirinkome Ilinojų dėl paprasčiausios priežasties – ten gyveno giminės. Laimėjęs žaliąją kortą turi žinoti, pas ką vyksti, kas už tave laiduos, priims, padės susirasti darbą. Viskas vyksta per pažįstamus. Lietuvių Amerikoje ten tikrai nemažai, Čikagos regione, kur mes ir apsistojome, gyvena bene 300 000.

Prieš mums išskrendant, vyras nuvyko vienas ir porą mėnesių pagyveno pas draugus  – sušildė mums vietelę, surado butą.

Rasti būstą nėra paprasta. Už tave turi kažkas laiduoti, nes jei neturi kredito istorijos, Amerikoje esi niekas ؘ– nenusipirksi nei stalo, nei mašinos, ką kalbėti apie butą. Išsinuomojome butą 6 butų name, kur gyveno dar 3 lietuvių šeimos. Iš pradžių mums lietuvių kaimynystė buvo tikras išsigelbėjimas, juk nieko nežinai, glumina paprasčiausios buities detalės. Tarkime, nustebau, kad jie neturi lygintuvų, paklausiau – kaip jūs lyginate? O jie atsakė, kad visai nelygina, nes jų džiovinimo mašinos taip išpurena drabužius, kad nelieka nė raukšlelės.

Viską pradėti nuo nulio? Bet juk tai ir yra didžiausias gyvenimo grožis ir įdomumas

Kaip adaptavosi vaikai, ar greitai išmoko angliškai?

Išvykome balandžio mėnesį, o rugpjūčio mėnesį sūnus jau pradėjo eiti į pradinę mokyklą, vadinamą preschool.

Savaitgaliais iš savo miestelio Villa Park veždavome sūnų į Lemontą, kur vykdavo pamokos Maironio lietuvių mokykloje.

Kelio būdavo mažiausiai valanda, bet lankyti šeštadieninę lietuvių mokyklą mums buvo šventas reikalas.

Nors pradėjęs lankyti mokyklą sūnus angliškai nemokėjo nieko, labai greitai persilaužė. Ten kiekvienam emigrantui vaikui skiriamas papildomas mokytojas, kuris juos moko anglų kalbos. Dukra iki 5 metų gyvendama Amerikoje irgi nemokėjo angliškai. Juk namie su mumis ir močiute kalbėdavo lietuviškai, aplink gyveno lietuviai, vasaras leisdavo Lietuvoje. Kai dukra pradėjo eiti į pradinę mokyklą, surašiau mokytojai lietuviškus žodžius, ko gali Eivė paprašyti, – jei sakys „pienas“, tai milk, jei sakys gerti – tai „drink“. Bet dukrytė labai greitai išmoko kalbą, ir kabėti, ir rašyti, ir skaityti (Amerikoje vaikus skaityti moko nuo 5 metų).

Vaikai Amerikoje nenutautėjo?

Vasaromis vaikai skrisdavo į Lietuvą pas mano tėvus, juos lydėdavo baba. Mano tėvai gyvena Rubikiuose prie ežero, čia vaikai praleisdavo visą vasarą. Klimatas Lietuvoje vasarą tobulas, tuo tarpu ten, kur buvome apsigyvenę JAV, temperatūra vasarą būdavo +40°C, visur sujungti kondicionieriai, lauke nepabūsi.

Rudeniop visi 3 parskrisdavo.

Močiutė kuo puikiausiai atlaikydavo kelionę per Atlantą. Lėktuve reikia pildyti deklaracijas, bendrauti su palydovais – močiutė visada rasdavo ko paprašyti, paklausti, visada puikiausiai skraidydavo su persėdimais.

Pastebėdavome, kad artėjant vasarai vaikų kalboje angliškų žodžių vis daugėdavo, o grįžus iš Lietuvos po vasaros jie vėl būdavo tikri lietuvaičiai. Jei tėvai nesistengs, numos ranka, vaikai labai greitai nutautės. Nuolatos klausydavomės „Tele Bim Bam“ dainelių, siųsdavomės lietuviškas knygeles, o baba sekdavo lietuviškas pasakas.

Kai grįžome Į Lietuvą, 10 metų sūnus pagal amerikietišką sistemą turėjo eiti į 5 klasę, bet neatitiko lietuvių kalbos žinios, pateko tik į 3 klasę. Lemonte lietuvių mokykloje labiau moko tautinių tradicijų, lietuviškumo, bet ne gramatikos. Sakyčiau, tai didžiulė spraga kol kas mūsų švietimo sistemoje – nepasiruošta emigrantų sugrįžimui. Juk daugybė emigrantų grįžta, jų vaikų kalbos žinios silpnos. Amerikoje, kaip minėjau, prie kiekvieno pasodina po anglų kalbos mokytoją, kad vaikas greičiau išmoktų, integruotųsi ir mokytųsi.

Kaip Amerikoje jautėsi 72 metų baba?

Angliškai ji nemokėjo, tik žinojo vieną žodį – sale (išpardavimai). Nepaisant to, jai labai patiko Amerikoje, tik tiek, kad turėjo gyventi gana izoliuota. Ten be automobilio esi prapuolęs. Močiutė pėsčiomis netoli tenueidavo – tik iki artimiausios parduotuvės. Viešuoju transportu važinėtis vengė, nes manė, kad tai nesaugu (ten viešuoju transportu naudojasi socialiai žemesnio sluoksnio žmonės). Tiek vaikus, tiek močiutę reikėdavo visur vežioti. Vaikai nenutautėjo, bet reikėjo stengtis.

Amerikoje šeima praleido 5 metus

Ką judu su vyru veikėte Amerikoje, kokius darbus dirbote?

Pirmiausia įsidarbinau graikų restorane (draugė pamatė skelbimą ant lango).

Nors Lietuvoje studijavau anglų kalbą, darbe ją vartojau, bet kai reikėdavo priimti užsakymą, būdavo kraupu. Klientai kažką sumurmėdavo, aš užsirašydavau, kaip išgirsdavau, o tada sėsdavau prie kompiuterio šifruotis – ką jie galėto pasakyti?  Reikėjo perprasti įvairiausius maisto pavadinimus, padažų rūšis, be to, ten padavėjas ne tik priima užsakymus, bet ir pats padaro lengvesnius patiekalus – kokteilius, kavą, salotas. Dirbant kavinėje man puikiai pavykdavo suderinti darbą ir vaikų priežiūrą –dirbau nuo 6 ryto iki 14 val., o vaikams pamokos baigdavosi 15.15 val. Visą popietę būdavau su jais.

Padavėja dirbau metus. Labai norėjau intelektualesnio darbo biure, tačiau stabdė biuro darbo valandos – nuo 9 iki 18 val.

Ta pati draugė pasiūlė ateiti dirbti pas ją į grožio saloną, daryti manikiūrus. Spyriojausi, bet neilgai – nes motyvavo ir pinigai. Dirbdama biure iš pradžių tais laikais galėjau gauti tik 7 dolerius už valandą, o darydama manikiūrus – 20 dolerių plius arbatpinigius.

Pasimokiau 4 mėnesius kursuose ir kibau į naujus darbus. Tai man nebuvo visai nauja sritis, nes kadaise su vyro seserimi turėjome savo grožio saloną, ir norėdama būti labiau naudinga buvau pramokusi daryti manikiūrą.

Taigi tame grožio salone dirbau 3 metus. Kaip tik tada nutarėme, kad vis dėlto grįšime į Lietuvą, ne iš karto, bet grįšime.

Tada skubėjau pasinaudoti proga ir baigti kokias nors širdžiai mielas studijas. Lietuvoje buvau baigusi verslo vadybą, ta specialybė (tuomet, kai studijavau) buvo nauja, šiuolaikiška, madinga. Nors man ji visai nelipo, baigiau, bet širdyje visada svajojau mokytis dizaino. Ir štai, sulaukusi 30 metų, Amerikoje aš pradėjau studijuoti savo svajonių specialybę!

Studijavau dvejus metus, spartinau studijas, nes JAV galima 3 metų kursą baigti per 2 metus – tiesiog pasiskiri daugiau valandų, vadinamųjų klasių.

Į Lietuvą grįžau jau su interjero dizainerės diplomu. Pirmasis mano darbas pagal specialybę buvo naujų namų įrengimas.

Vyras Amerikoje irgi turėjo įdomios patirties. Pirmiausia jis įsidarbino taksistu visai nemokėdamas kalbos. Kokį jis turėjo išgyventi stresą, nė nenoriu įsivaizduoti. Paskui išsilaikė vilkiko teises ir važinėjo metus. O tada su draugu atidarė lombardą!

Šeima grįžo, nes Lietuvoje viskas pradėjo gerėti, Vilnius – gražėti ir didėti

Kodėl nutarėte grįžti į Lietuvą?

Kai grįžome pasisvečiuoti po 2 metų, patyrėme šoką – pamatėme Savivaldybės dangoraižį. Jau tada gimė mintis, kad gal ir grįšime. Matėme, kad Lietuvoje viskas pradėjo gerėti, Vilnius – gražėti ir didėti.

Grįžus viską reikėjo daryti iš naujo, nuo nulio. Bet juk tai ir yra didžiausias gyvenimo grožis ir įdomumas. Apie materialią šio nuotykio „naudą“ nėra ko ir kalbėti. Juk namus išvykdami pardavėme pusvelčiui, paskui po 5 metų grįžę pirkome kelis kartus brangiau. Išvykdami pardavėme akcijas, o paskui tie verslai suklestėjo. Finansiškai mes tikrai daug praradome. Bet grįžome su didžiule patirtimi, pagilinę anglų kalbos žinias, pamatę pasaulio, patyrę nuotykių. Praktika duoda drąsos imtis kažko naujo. Kai vieną kartą viską palikai, pradėjai nuo nulio ir neblogai sekėsi, vadinasi, gali pakartoti tai dar kartą – niekas nebaisu. Su vyru esame panašaus mąstymo, ne kiekvienas sutiktų su tokiomis avantiūromis – skraidyti pirmyn atgal per Atlantą su vaikais ir močiute.

ANTRASIS NUOTYKIS. MOTERIŠKŲ PAKETŲ VERSLAS

Grįžusi sėkmingai dirbote interjero dizainere, kaip į galvą atėjo mintis imtis higieninių paketų verslo?

Verslas gimė per atsitiktinumą. Buvau susiradusi man tinkamas higienos priemones, – ekologiškas, nealergizuojančias.

Tačiau tie įklotai buvo labai brangūs ir sunkiai pasiekiami. Pakelis kainuodavo 20 litų, o platinimas buvo tinklinio marketingo būdu. Galvodavau – na, kodėl tokių produktų nėra parduotuvėse? Su vyru pradėjome tyrinėti kitų šalių rinkas, studijavome mano pamėgtų paketų sudėtį. Susiradome gamintojus Kinijoje, susisiekėme su jais, nuskridome į susitikimą ir užsakėme mūsų įsivaizdavimą atitinkančius produktus. Taip viskas prasidėjo.

Kinijoje 97 proc. moterų naudoja tik paketus, nes mano, kad tamponai kenkia sveikatai. Kadangi ten milžiniška rinka, paketų pramonė yra labai ištobulinta, išvystyta puiki kokybė. Lietuvoje mes žinome vos kelias paketų rūšis, kurių visų kokybė praktiškai vienoda.

Kai gamintojai sutiko bendradarbiauti, sukūrėme prekinį ženklą „Gentle Day“.

Vis labiau populiarėja menstruacinė taurelė

Ar lengva Lietuvoje patekti į parduotuvių lentynas su nauju produktu?

Kol atsivežėme produktą, užtrukome metus. Vien rasti laisvą pavadinimą buvo iššūkis. Susirašėme 3 lapus pavadinimų, bet rask tu laisvą. O kol nežinai pavadinimo, nesukursi logotipo, pakuotės. Po metų kūrybos reikėjo užsakyti produktą – minimalius kiekius, kurie mūsų akimis yra milžiniški, po 30 000 kiekvienos rūšies pakuočių.

Verslo pradžia buvo rizikinga. Nieko neišmanėme.

Atvažiavo vilkikas, kuriame tilpo 100 000 pakuočių, nežinojome, nei kur jas parduosime, nei kas jas paims… Internetinė prekyba irgi dar buvo netobula, parašėme svetainėje: išsirinkite prekę ir parašykite mums elektroniniu paštu (ne taip, kaip kad yra dabar, – dėkite į krepšelį).

Aišku, parėmė draugai, giminės, artimieji – užsakinėjo dėžėmis. Viskas vyko namudiniu būdu.

Kol produktas naujas, o dar toks nišinis, visiška subkategorija (ekologiškų įklotų su anijonais tada visai nebuvo prekyboje), parduotuvės jo nenori. Kai pradėjo įsileisti vaistinės, mes vėl nieko nežinojome: nei kokia ten kainų politika, nei kokią bazinę kainą ar kokias nuolaidas nustatyti. Mums pasisekė, matyt, tik dėl to, kad ėjome į rinką labai drąsiai, tikėjome savo idėja.

Dabar prekiaujame daugybėje Europos šalių, su savo produktais grįžome į JAV – jau porą metų turime savo biurą, sandėlius netoli tos vietos, kur gyvenome.

Kuo unikalūs jūsų produktai?

Paketai ypač kokybiški, ekologiški, patentuoti dėl gelsvos anijonų juostelės, kuri sulaiko kvapą ir neleidžia daugintis bakterijoms, puikiai sugeriantys. Jie nealergizuoja, kaip kiti paketai. Moterys nesusimąsto, kiek daug įtakos jų sveikatai ir intymios vietos komfortui turi paketai ir įklotai. Peršti, niežti – matyt, taip turi būti. Iš tikrųjų neturi.

Didžiosios įmonės tokių produktų negamina, nes neapsimoka. Kam gaminti tokį bangų ekologišką gaminį, jeigu moterys mielai perka sintetinius ir pigius?

Vien rasti laisvą naujo gaminio pavadinimą buvo iššūkis

Papasakokite, ar yra įklotų ir paketų mados? Galima šioje rinkoje sukurti kažką naujo?

Žinoma! Kaip tik šiuo metu į Lietuvą plaukia konteineris su naujais paketas, skirtais naudoti po gimdymo. Jie didesni.

Kadangi mūsų paketai labai gerai sugeria, kvėpuoja, tai po gimdymo moterims jie yra idealūs, net lengvina žaizdelių gijimą. Paradoksas, bet tokius pat paketus Amerikos rinkai paruošėme kaip skirtus ne tik gimdyvėms, bet ir pilnesnėms moterims. Amerikoje labai daug stambių moterų, jų menstruacijos yra itin gausios, tad mūsų naktinių paketų nepakanka. Nors yra ginekologinių ligų, dėl kurių itin gausiai kraujuoja ir lieknos moterys. Tad šie paketai bus skirti ir tokių bėdų turinčioms pirkėjoms.

Paketų mados? Azijietės, afroamerikietės, afrikietės renkasi paketus, Vakarų europietės, Amerikos baltaodės – tamponus.

Ten, kur populiari ajurveda, mąstoma, kad viskas turi iš kūno ištekėti, niekas negali užsistovėti, o tamponas užlaiko, neišleidžia. Dėl to atsiranda endometriozės ir kitos ginekologinės ligos. Jie tuo tiki, beje, ir aš.

Amerikoje paketus naudoja afroemerikietės. Baltosios dažniau renkasi tamponus. Beje, Amerikoje labai populiarios kelnaitės menstruacijoms, kurios sugeria, bet nepraleidžia kraujo.

Vis labiau populiarėja menstruacinė taurelė. Prieš kelerius metus draugės iš Danijos, Austrijos minėjo, kad naudoja.

Nuvažiavome į JAV ir pamatėme, kad taurelė įsitvirtino ir ten: parduotuvėse gali rasti kelių rūšių taurelių, kai tuo tarpu prieš 10 metų jų nė akyse nebuvome regėję. Juk taurelė yra pati ekologiškiausia priemonė – tu visiškai neterši planetos.

Tad jau kelintus metus savo asortimente siūlome ir menstruacinę taurelę.

Neseniai patentavau kelnaites su dviguba apatine dalimi, skirtas nešioti per menstruacijas bei kasdien. Taip gimė apatinio trikotažo linija – kelnaitės ir liemenukai „EiVi“ (dukros Eivės ir mano, Vilmantės, vardai). Trikotažas gaminamas iš ekologiškos medvilnės ir padengtas sidabro jonais, kurie labai tinkami maitinant krūtimi, laukiantis, nes apsaugo nuo bakterijų, saugo spenelius.

Mes, lietuviai, esame kuklūs, drovimės kalbėti apie mėnesines, higienos priemones

Žodžiu, naujovių ir madų šioje srityje – daugybė.

Mes, lietuviai, esame kuklūs, drovimės kalbėti apie mėnesines, higienos priemones, o Vakarų pasaulyje (ypač Amerikoje) kalbėti apie menstruacijas viešai jau seniai įprasta. Tarkime, vyksta maratonas, bėgikei tuo metu menstruacijos, ji be gėdos nubėga savo kilometrus, nors jau tarp šlaunų kraujo srovelės. Ji net nenaudoja paketo – matykite, žinokite. Niekas to nesureikšmina.

Dar vienas kuriozas. Ant paketų Amerikoje rašome Feminine Hygiene – moterų higienai. Ir ką jūs manote, gavome pastabų kad turime rašyti Personal Hygiene ar Human Hygiene. Nejau ir vyrai kraujuoja? Tokia pirma mintis kiltų mus, stereotipiškai mąstantiems lietuviams. O iš tikrųjų kraujuoja lytį besikeičiantys žmonės. Tarkime, moteris, kuri nori būti vyru, pasikeičia lytį formaliai, tačiau dar neatlikusi lyties keitimo operacijos. Teisiškai ji nebe moteris, bet turi menstruacijas.

Ačiū už pokalbį.

Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


penki − 2 =

Kitos temos: