Agnė Jagelavičiūtė ne tik jaunų, veiklių ir gražių moterų ikona. Ji puikus pavyzdys, kaip galima suderinti vaiko auginimą su verslu ir kūryba. Sūnui Leonui greitai sukaks treji, per tą laiką Agnė parašė bestseslerį „Mažos nuodėmės taisyklė“, kuris buvo perleistas keletu tiražų, išpopuliarino savo tinklaraštį apie stilių ir pradėjo leisti žurnalą „Aš ikona“.
Su Agne kalbamės apie tai, kaip viską spėti ir kokie jos, kaip mamos, prioritetai.
Agne, galbūt jau dairotės darželio Leonui?
Artimiausiu metu kaip tik ketinu eiti į vieną darželį pasikalbėti. Išsirinkome tą, kur matyti pro langą, nors netikiu, kad būtent jame stebuklingai atsiras vieta. Nuo rudens norėtume Leoną leisti bent kelioms valandoms, nors neatsisakysime ir auklės. Kol Leonas dar gerai nekalba, neskubėjau jo leisti anksčiau.
Aš jo padrikus žodžius suprantu, bet vaikas dar per mažas, kad papasakotų, kaip jis jautėsi, kaip sekėsi.
Jei skriaus ar stumdys, ką toks viščiukas pasakys? Žinoma, jei būtume neturėję galimybės palaikyti namuose, būtume leidę. Nemanau, kad tie tėvai, kurie anksti išveda vaikus į lopšelius, yra blogesni.
Koks jūsų Leonas – ramus ar išdykęs?
Vienas mano bičiulis teisingai pasakė, kad ant obelų kriaušės neauga. Kokia esu aš, toks ir jis. Leonas ne iš tų vaikų, kur čia padėjęs ten ir rasi. Jis eina, lenda, viskuo domisi, išbando visas ribas, nuolatos priešinasi, jam kur kas maloniau neduoti rankos negu ją duoti. Kai kurie tokius vaikus vadina hiperaktyviais, bet aš jį pavadinčiau sveiku mažu berniuku. Jis visą laiką nusidraskęs, nusibrozdinęs nosį, visą laiką atidarinėja stalčius ir sugalvoja, kas negalima.
Ar esate atribojusi laiką, kada tik dirbate ir kada tiesiog būnate mama? Ar tenka į darbo susitikimus vestis vaiką?
Mes niekada nedirbame kartu su vaiku, turime auklę, kuri pabūna iki 17 valandos. Po penktos vakaro aš kategoriškai nebedirbu – tai šeimos laikas.
Jei kartais tenka vakare dalyvauti kokiame renginyje, bet taip būna nedažnai, su Leonu pabūna tėtis. Tėtį porą kartų per savaitę išleidžiame į sporto klubą.
Aš esu produktyvus žmogus, labai planuoju savo laiką. Atsikeliu ir dirbu, nesiblaškau, gana greitai pavyksta atlikti visas užduotis. Per daug metų esu radusi sau tinkamą darbo ritmą, kuris nepasikeitė ir vaikui gimus. Kai Leonas buvo visai mažas, kitos moterys man sakydavo: kaip tu gali dirbti? Bet dabar, kai vaikui jau 3 metai, aš norėčiau paklausti jų: o kaip jums sekasi grįžti į darbo rinką? Nedirbus porą metų žiauriai sunku pradėti kažką veikti, juk prarandi įgūdžius. Mano darbas daug kam atrodo svajonė – smagus, su paplepėjimais ir pajuokavimais. Dabar jau visose veiklose turiu padėjėjų, nebereikia pačiai dirbti administracinio darbo.
Papasakokite, kaip rašėte savo populiariąją knygą?
Ją rašiau pačiu įtempčiausiu laiku, kai vaikui buvo 5 mėnesiai. Tai buvo didelė gyvenimo auka, daug ašarų, daug fizinės kančios, bet tai atsipirko.
Mano vaikas keldavosi 7 valandą ryto, o aš – 5 val., kad bent porą valandų galėčiau parašyti. Tada ateidavo auklė, aš pagamindavau valgyti ir rašydavau toliau. Visi guldavosi miegoti, o aš rašydavau.
Kartais pamiegojusi tik porą valandų jau keldavausi vėl rašyti. Tada svėriau 49 kilogramus.
Tai yra tam tikra auka, bet aš turėjau tikslą. Jei nebūčiau iki vaiko gimimo pasirašiusi sutarties su leidykla, jos ir nebūčiau parašiusi. Bet kai turi įsipareigojimų, tai tave motyvuoja.
Ar teko patirti ekstremalių situacijų, tarkime, laukia svarbus susitikimas, o staiga suserga vaikas ar neateina auklė?
Jei suserga vaikas, paskambinu ir pasakau, kad neateisiu. Nėra dalykų, kurių negalima išspręsti telefonu, internetu. Kita vertus, nesu premjerė, nuo manęs nepriklauso šalies likimas. Mano verslai susiję su mada, o ne su žmonių gyvybėmis, todėl jei liksiu slaugyti vaiko, pasaulis nesugrius.
O ekstremalių situacijų, žinoma, buvo. Kartą turėjau išvažiuoti į darbą, o paaiškėjo, kad vyras išsivežęs automobilio raktelius. Iki susitikimo likusios 5 minutės… Tik vienintelį kartą Leoną vežiausi į darbą, bet ten buvo šventinis susirinkimas, vaikui smagu.
Kartą susirgo pirmosios auklės dukra, ji turėjo ją slaugyti, bet nežinojo, kaip čia pasakyti mums, kad nebegalės prižiūrėti Leono. Sakau: „Galvojate, kad esu toks žvėris, versiu žiūrėti savo vaiką, kai jūsų vaikas guli ligos patale?“ Žinoma, ją iškart išleidau, nors pati likau labai keblioje padėtyje. Tik po trijų mėnesių suradome kitą auklę, per tą laiką padėjo abi močiutės, patys su vyru dirbome pasikeisdami.
Kur mėgstate išeiti su vaiku?
Jau buvome kino teatre, užsukame į vaikams draugiškas kavines. Mėgstame pasivaikščioti parkuose. Į svečius beveik nevaikštome – nesijaučiu komfortiškai, kol vaikas toks mažas ir gali sugadinti svetimus daiktus, ką nors nuversti. Svečiuojamės tik pas artimiausius žmones – senelius.
Į kelionę jau ėmėte sūnų?
Praėjusiais metais buvome Graikijoje, atostogavome kartu su diedukais.
Išsinuomojome atskirą namą, taip daug patogiau, negu gyventi viešbutyje.
Bet be nuotykių mes negalime: lėktuve Leonas piešė sėdėdamas man ant kelių ir pieštuku vos neišdūrė akies, galvojau, kad reikės skristi atgal tik nusileidus… Bet viskas baigėsi gerai, akies skausmas praėjo. Keliaudamas su mažu vaiku tikriausiai nuotykių neišvengsi, bet reikia jų nesureikšminti.
Leonas nėra nė karto rimtai sirgęs, kelis kartus turėjo temperatūros, kuri praeidavo per vieną naktį. Kai sako, kad reikia žindyti iki 3 metų, kitaip vaikas viskuo sirgs, galiu pasakyti, kad tai netiesa. Mūsiškis beveik neserga. Gal dėl to, kad auga labai mylimas.
Agne, viešoje erdvėje esate ne kartą sakiusi, kad jus šokiruoja vaikiškų drabužėlių kainos, jos labai didelės. Ir kad pati neišlaidaujate vaikiškų prekių parduotuvėse.
Ta nuomonė ir dabar nepasikeitė. Juk vaikas drabužius taip greitai išauga! Kokia prasmė pirkti brangų, labai kokybišką, jei po dviejų mėnesių tą kokybę jis jau bus išaugęs? Stengiuosi pirkti protingai, turime keletą mėgstamų prekinių ženklų, bet tai tikrai ne vardiniai dizainerių drabužiai. Kai noriu papuošti, nuperku ką nors iš lietuvių gamintojų drabužėlių, kurie irgi nėra pigūs. O kasdienai rengiu praktiškais rūbeliais. Leonui dabar voliojimosi ant grindų etapas – kas nors nepatinka, jau ir gulasi, voliojasi kaip kokia grindų šluostė. Kažkada sakiau, kad jau mano vaikas tikrai parduotuvėse ožių nerodys, ant žemės nekris, bet rodo ir krenta…
O kaip dėl žaislų?
O žaislus pirkinėjame, ir visokius nekokybiškus modeliukus, nes šiuo metu jie labiausiai domina.
Anksčiau buvo traukinių etapas, dabar atėjo laikas mašinytėms. Per savaitę nuperkame po keletą.
Turime ir edukacinių žaidimų – jie kaip darbo priemonė, kai būna per dieną su aukle. Tai žaislai su siela, kurie turi vertę. Su jais reikia mokėti žaisti, dažniausiai reikia suaugusiųjų įsijungimo, pasakojimo. Mano bičiulė Agnė turi alternatyvių žaislų krautuvėlę, iš ten esame įsigiję piratų laivą, medinę mašinėlių trasą, kėglius, kurie sužavėjo visą šeimą, vandens spalvinimo tabletes. Tie daiktai gražūs, nedarko interjero, juos galima palikti kaip dekoratyvią detalę.
Labai įdomus dalykas, anksčiau pati būčiau ginčijusis, kad berniukai ir mergaitės gali žaisti ir su lėlėmis, ir su mašinėlėmis. Bet dabar matau, kad berniukiška prigimtis pasireiškia labai stipriai. Leono niekada nedomino minkšti žaislai, domino tik automobiliukai.
Tas pats ir dėl mitybos – nors sakoma, kad vaikai nenori mėsos, tik tėvai išmoko ją valgyti, drįsčiau pasiginčyti. Mūsų Leonas buvo 6 mėnesių ir dar niekada neragavęs mėsos, kai pamatė faršą. Sako: „Niam, niam“. Atrodo, iš kur žino, kad čia valgoma, gal kokie raudoni siūlai? Lygiai tas pats buvo su žuvimi. Namuose niekada nebuvo gyvos žuvies su galva, pirkdavome tik žuvies filė. O Leonas, parduotuvėje pamatęs plaukiojančias žuvis, ėmė šaukti, kad ir čia niam niam. Tokie instinktyvūs dalykai man įrodė, kad visiška melagystė, jog vaikai nenori žuvies ir mėsos.
Ar į lauką su Leonu einate kasdien?
Aš pati nemėgstu blogu oru eiti į lauką, bet mūsų tėtis sportiškas ir labai mėgsta gamtą. Leonas per dieną į lauką eina 3 kartus: ryte ir popiet su aukle, o vakare su tėčiu. Dabar balansinio dviratuko etapas, visi bėgioja iš paskos. Kai Leonas važiuoja nuo kalnelio, man dreba širdis, nors ir raminu save, kad vaikas juk su šalmu. Turime vaikišką kėdutę, kurią prie dviračio prisitvirtina tėtis. Aš pati nesportiška, bet važiuosiu kartu dviračiu, kai Leonas išmoks minti savarankiškai.
Ar Leonas turi savo kambarį?
Jis turi du savo kambarius – vienas skirtas miegui, kitas žaidimams. Ten dieną žaidžia su aukle. O miegojimo kambarys netoli mūsų miegamojo, kartais paryčiais ateina pas mus. Jei reikia, naktį prie Leono keliasi tėtis, nes jam paskui lengviau užmigti. Aš pabudusi naktį jau sunkiai beužmiegu. Savo kambaryje vaiką įpratinome miegoti nuo 3 mėnesių, mes taikėme tokią metodiką, kuri paremta dienos ritmu. Tie, kurie neturi pakankamai valios, sako, kad laikytis tam tikrų taisyklių – vadinasi, nemylėti vaiko. Bet tų taisyklių laikytis sunkiau negu gyventi anarchijoje. Mes turėjome savo tikslų, žinojome, kad vaikui reikia sukurti visą pagrindą, ir dabar kažkas jau yra pasiekta. Turime režimą, kurio laikomės. Mūsų požiūriu, vaikas yra dar vienas asmuo šeimoje, o ne vienintelis ir pats svarbiausias. Jei nebūčiau taikiusi tos auginimo metodikos, nebūčiau galėjusi parašyti bestselerio, sukurti verslo, išleisti žurnalo. Šituos 3 metus, kol vaikas užaugo, mano karjera išsivystė labai stipriai. O jeigu būčiau laukusi tuos triejus metus, nežinau, ar būčiau galėjusi tiek padaryti. Kai kurie pasiūlymai ateina tik kartą gyvenime.
Ar mėgstate organizuoti vaikiškas šventes?
Iš tiesų – nemėgstu. Gyvenu ir dirbu tokį darbą, kuriame daug visokių švenčių ir balionų, tad savo asmeniniame gyvenime nerengiu kažko ypatingo.
Aš mėgstu gaminti maistą, jį ypatingai patiekti, patinka jaukumas, bet iš tikrųjų mes gyvename uždarai.
Pažymime gimtadienį bet jokio persirenginėjimo ir personažų. Gal kai vaikas bus didesnis, to ir norėsis?
Ar didelį dėmesį skiriate Leono mitybai?
Vaikas turi valgyti sveikai – namuose gamintą maistą, kiek įmanoma stengiuosi įsiūlyti daržovių. Dabar jau mažiau gaminu pati, taip jau nutiko, kad auklė moka gaminti pasakiškai, kartais ir mes patys pavalgome. Kažkada galvojau: jau mano namuose maisto svetimas žmogus negamins. Bet auklė laikosi tų pačių mitybos normų, galvoja apie svorį, savijautą, sportuoja.
Aš pati dėl antsvorio problemų turėjau tik iki vaiko gimimo, po gimdymo viskas pasikeitė. Dabar sveriu mažiau, negu svėriau prieš Leoną. Gal tai lemia didelis darbo tempas, gal pagreitėjo medžiagų apykaita?
Žinoma, aš skaičiuoju kiekvieną kąsnį, visą gyvenimą taip darysiu, tai yra tam tikra priklausomybė.
Turiu savo metodus, man tai nėra problema. Visada vakarais noriu valgyti, bet einu miegoti alkana. Jei man pasiūlytų kugelio su spirgais, manote, nenorėčiau? Noriu to kvepiančio kugelio, bet nevalgau.
Ar neatrodo, kad kartais po gimdymo, augindamos kūdikius, moterys apsileidžia?
Aš irgi kartais tokia būnu – štai juk dabar sėdžiu nepasidažiusi, apsivilkusi treningu. Joks žmogus neprivalo visą gyvenimą būti pasitempęs, ir pašvilpkit į uodegą, jei kas sako kitaip. Yra dienų, kada man reikia aukštakulnių, pieštukinio sijono, pasidažyti lūpas, pasikvėpinti brangiais kvepalais, pasiimti gerą rankinuką. Yra dienų, kai užsivelku pilką treningą, nusibraukiu trupinius, vasarą užsimaunu megztą kepurę, nes nespėjau susitvarkyti plaukų, įsispiriu į sportbačius ir einu į darbą. Žinau, kad tam tikros mano žinios, kurių reikia tam susitikimui, yra truputį svarbiau, negu tai, kaip aš atrodau. Aš neskatinu „maumizmo“, bet sakau, kad niekas neprivalo visą laiką būti pasitempęs.
Niekados nesu komentavusi ar „Facebooke“ tyčiojusis iš kasdieniškos moters, aš komentuoju įžymybes viešuose renginiuose. Tai, kas yra vieša, ir ten, kur žmonės specialiai rengiasi, kad apie juos pasikalbėtų. O kasdieniškoms moterims aš padedu apsispręsti dėl išvaizdos tik tada, kai jos manęs klausia.
Ką patartumėte mamoms, kaip gerai atrodyti?
Niekas neatrodys gerai, kol nesijaus gerai. Reikia pailsėti, pirmas dalykas – nebijoti paprašyti pagalbos.
Neišmeskite iš kūdikėlių auginimo tėvelių.
Jei išmesite pirmą savaitę, jie bijos paimti leliuką ir paskui nebepriversite jų paimti. Negalima savęs įvaryti į kampą su tuo nepakeičiamumu. Aš pati irgi jaučiausi nepakeičiama: kai pirmomis dienomis atėjo aplankyti mama, aš gulėjau lovoje, Leonas prie manęs. Paprašiau: „Mamyt, gal gali išeiti ir ateiti po kelių dienų, aš dar negaliu jo atitraukti nuo savęs“. Tada dar jaučiau, kad negaliu pasidalinti su kitais.
Bet kai galėjau, paprašiau mamos pagalbos, paprašiau vyro. Reikia rasti laiko pagulėti vonioje, užsidegti žvakę, vieną naktį pamiegoti be prabudimo. Atsimenu, Leonui buvo mėnuo, kai mama pasiėmė jį nakčiai. Aš verkiau, kai išnešė, bet praėjo kelios minutės, ir net neužsiklojusi užmigau ir pramiegojau iki kito ryto.
Kartais žinau, kaip gali būti sunku moteriai, ir išvaizda yra paskutinis dalykas. Prieš nieką jūs neprivalote būti pasitrempusi, jei tuo metu taip nesijaučiate. Nesvarbu, ką apsirengsi, jei tavo veidas apsiblausęs, vis tiek blogai atrodysi. Pirmiausia reikia išsimiegoti ir išsiplauti galvą. O visa kita – paskui.
Ginta Liaugminienė
