Paprastai kiekviename numeryje kalbiname kokią nors visiems pažįstamą mamą. Šįkart jų – net dvi. Nes seserys Irūna Puzaraitė-Čepononienė ir ir Ineta Puzaraitė-Žvagulienė beveik tuo pat metu pradėjo lauktis ir pagimdė berniukus.
Tuos pačius klausimus pateikėme pirmojo ir antrojo vaikelio susilaukusioms sesėms.
***
Ineta Puzaraitė-Žvagulienė, dviejų vaikučių mama, Barborai – dveji su puse, Bernardui – 5 mėnesiai.
Su Irūna beveik kartu pradėjote lauktis. Kaip pasakėte viena kitai tą žinią?
Irūna kaip tik lankėsi pas mane Vilniuje, mes sėdėjome ant kilimėlio ir žaidėme su Barbora. Ji paklausė: „O jūs antro vaikelio dar nenorit?“ Sakau: „Norim. O kaip jums sekasi?“ Nes žinojau, kad jie jau planuoja vaikutį. Ji patylėjo ir po didelės pauzės pasakė: „Žinok, mes jau turėsim“. Įtariau, kad ir aš galiu lauktis. Tad po Irūnos žinios nusipirkau testą ir apsidžiaugiau, kai jis buvo teigiamas. Mūsų vaikučiai turėjo gimti beveik tuo pat metu, gydytojai buvo numatę savaitės skirtumą. Bet mūsų Bernardas gimė mėnesiu anksčiau.
Mes ne kartą su Irūna kalbėjome, kaip būtų smagu kartu lauktis ir auginti vaikus. Prisifantazavome, kaip su pilvukais važiuosime į sanatorijas, kartu eisime į masažus ir pirksime drabužėlius kūdikiams.
Iš tų fantazijų beveik nieko nepavyko įgyvendinti, išskyrus apsipirkinėjimus. Irūna su šeima gyvena Marijampolėje, aš irgi nėštumo metu privengiau didelių migracijų. Labai greitai tas nėštumo laikas praėjo ir nieko nespėjome.
Kaip augo pilvukai, ar lyginotės viena su kita?
Kartu su Irūna lankėmės pas gydytojue, Irūna atvažiuodavo į Vilnių ir eidavome tą pačią dieną į konsultaciją pas mano gydytoją, kuris prižiūrėjo ir pirmąjį mano nėštumą.
Visus rezultatus sužinodavome kartu. Viena pasiguodžiame: „Žinok, mano žemas hemoglobinas“, už poros valandų kita skambina: „Žinok, ir mano žemas.“ Mes ir tų kilogramų vienodai priaugome, nežinau, kiek Irūna priaugo paskutinį mėnesį, nes aš mėnesiu anksčiau pagimdžiau. Klinikos darbuotojos juokaudavo, kad kitąkart ateitume atskirai, nes jos bijo mus supainioti.
Esu labai dėkinga gydytojui Kęstučiui Šklėriui ir visam Vilniaus gimdymo namų personalui, kad gimdymas buvo toks sklandus.
Kas sunkiausia buvo nėštumo metu?
Pirmojo nėštumo metu apskritai ėjau kaip bitė, net nejaučiau svorio, nebuvo jokių pykinimų ar kitokių problemų. Antras nėštumas buvo jau sunkesnis, turėjau mažiau energijos. Aš ir laukdamasi Barboros labai daug dirbau, niekada negulėjau susikėlusi kojų. O laukiantis Bernardo reikėdavo panešioti Barborytę, pakilnoti vežimėlį ar kėdutę. Aš nemėgstu sėdėti be veiklos, manau, kad tada moterims ir depresija prasideda. Būdavo, sėdžiu ant grindų su didžiausiu pilvuku, glėbyje Barbora, ir šveičiame grindjuostes.
Ko labiausiai bijojote
Visada bijai, kad tik viskas būtų gerai vaikeliui, prieš kiekvieną apžiūrą būdavo šiek tiek nerimo. Dar nuogąstavau, kaip man reikės su dviem vaikais susitvarkyti vienai. Kai pagimdžiau ir pirmą kartą atėjo Barbora aplankyti broliuko, supratau, kokia ji dar mažytė, kad ir myli brolį, bet gali netyčia sužeisti. Vyrui pasakiau: „Teks tau kurį laiką į darbą nevažiuoti, aš su jais dviem viena negalėsiu likti“. Bet kai grįžau į namus ir pamačiau, kad susitvarkysiu viena, kitą savaitę Ąžuolas išėjo į darbą. Gerai, kad jo darbas laisvesniu grafiku, jei kartais reikia mane išleisti, jis pabūna su vaikais.
Kas geriausias informacinis pagalbininkas?
Mama. Esu lankiusi kursus gimdymo namuose pirmojo nėštumo metu. O antrą kartą paklausyti ėjau kartu su Irūna, palaikiau kompaniją jai. Tokie gydytojų vedami kursai naudingi, pamoko, kaip kvėpuoti per gimdymą, paaiškina, kaip viskas vyks. Ypač gimdančioms pirmą kartą, kai niekas nežinoma. Turiu ir knygų apie vaiko auginimą, bet jas skaičiau iki gimstant Barborai. Kai pagimdai, atsiranda mamos intuicija, kas vaikui geriausia. Aš abu kartus pagimdžiau natūraliai, pirmas gimdymas truko ilgokai, o antrasis buvo tikrai lengvas.
Ar buvote „pamišusi“ dėl kraitelio?
Kai laukiesi antro vaiko, viskas daug ramiau. Daugelį kūdikių reikmenų buvau pasilikusi nuo Barboros – vežimėlį, vonelę, kėdutę… Galvojau, jei ne mums prireiks, tai Irūnai. Su Barbora be galo daug visko turėjau. Kai trauki rūbelius su etiketėmis, matai, kad vaikas išaugo taip nė karto jų ir neužsivilkęs. Juokiuosi, vargšas mano berniukas, net iš Barboros buteliuko su gėlytėmis dabar geria. Tas periodas, kol reikalingi tam tikri daiktai, būna labai trumpas.
Galbūt tas suvokimas, ko vaikui reikia, mane paskatino sukurti vaikiškų drabužėlių liniją „Terlius“. Į „Terliaus“ „Facebooko“ paskyrą priimu ir kitas kuriančias mamytes, kurios kažką siuva, mezga vaikams, kad ir jos pristatytų savo kūrybą.
Irūna manęs daug klausinėjo dėl kraitelio, pavyzdžiui, renkasi vonelę ir skambina, kuri geriau: su pakietinimu ar su paaukštinimu, su paminkštinimu? Kiek žinodavau, stengiausi patarti. Bet juk su kiekvienu vaiku vis kitaip. Daug dalykų, kurių visai nenaudojau Barborai, praverčia Bernardui. Pavyzdžiui, marliukas seilėms valyti.
Lakdamasi Barboros jų prisipirkau, nes maniau, kad tai vienas reikalingiausių daiktų, o nepanaudojau nė karto. O su Bernardėliu naudojame. Smėlinukai mergaitei buvo nereikalingi, berniukui labai tinka. Apskritai pajutau, kad berniuką reikia auginti kitaip negu mergaitę. Barbora buvo ramybės įsikūnijimas. Ji galėdavo miegoti kiaurą dieną ir kiaurą naktį, o Bernardą vis dar vargina pilvuko diegliai, jis ir naktį neramesnis. Negalėjau ilgai maitinti natūraliai, nes nuo mano pieno raitydavosi ir verkdavo. Bandžiau laikytis dietų, prisižiūrėti, ką valgau, bet nepadėjo. Nors buvau prišaldžiusi pienuko atsargų, jų nebepanaudojome.
Ar reikėjo pastangų susigrąžinti įprastą svorį?
Man po gimdymų nelieka nei nėščiosios pilvo, nei kilogramų. Gal pora kilogramų buvo prisidėję, kol maitinau krūtimi. Bet jokių specialių dietų niekada nesilaikiau.
Dabar naktys nėra labai ramios, o ir rytas prasideda anksti, nes reikia į darželį išruošti Barborą, tai svoris krenta savaime. Ryte man didžiausia pramoga – puodelis kavos, jei jį galiu ramiai išgerti.
Kokių planų turite šioms Kalėdoms?
Bandome įvesti tradiciją Kalėdas sutikti paeiliui: pas mus, pas Ąžuolo tėčio šeimą Vilniuje, pas Ąžuolo mamą Ispanijoje. Šiemet kaip tik tie tretieji metai, kai reikėtų skristi į Ispaniją. Iki šiol dar nežinome, ar taip ir padarysime. Ten būtų kitokios, šiltos Kalėdos.
Man labai smagu sutikti šventes pas senelius iš mamos pusės Lazdijų rajone. Būtent ten prieš trejus metus per Kalėdas giminei pranešiau, kad laukiamės Barborytės, o pernai – kad laukiamės abi su Irūna. Kol buvome vaikai, labai patikdavo močiutės organizuojami burtai bėgti apie namą ir grįžus žiūrėti į veidrodį – taip neva gali pamatyti būsimą vyrą. Traukdavome iš po staltiesės šieną, kurio šiaudas ilgesnis. Senelių name paprastai susirenka apie 20 žmonių – močiutė jau turi ne tik anūkų, bet ir proanūkių.
Ko norėtumėte paprašyti Kalėdų Senelio Jūs?
Vienintelio dalyko – kad nesirgtų vaikai. Žinau, ką reiškia, kai serga vienas. O kai du, – bijau ir pagalvoti!
Irūna Puzaraitė -Čepononienė, 4 mėnesių Toro mama:
Irūna, ar prisimenate akimirką, kai gerąją naujieną pasakėte artimiesiems?
Žinau, kad pačioje nėštumo pradžioje visada yra šiokia tokia rizika, tai išlaukėme iki 12 savaičių ir tada jau pasakėme. Ineta sužinojo anksčiau, o mamai padarėme staigmeną per Kalėdas – padovanojome bendrą mūsų šeimų fotodrobę, kurioje mes abi su sese popieriaus lapais užsidengusios pilvukus su nupieštomis širdelėmis. Mama ilgai žiūrėjo į tą nuotrauką, bet nesuprato, ką norime pasakyti. O kai galų gale paaiškinome, net apsiverkė – manau, jai buvo šokas, kad abi iš karto. Ko gero, čia pati netikėčiausia kalėdinė dovana, kokią mama yra kada nors gavusi. Lygiai prieš kelerius metus prie to paties kalėdinio stalo Ineta pasakė apie pirmąjį savo nėštumą. Bet tada paraodėme echoskopijos nuotraukėlę, viskas buvo kur kas aiškiau. Mes su seneliais labai artimos, ten labai gera, tad buvo nuostabu naujieną pasakyti būtent jų namuose. O viešumoje per daug neafišavome, esu bailiukė, kad tik ko neprisikalbėčiau, tad visi kiti sužinojo, kai jau pradėjo matytis pilvukas.
O kad abi laukėmės berniukų, nieko keisto, aš širdyje visą laiką žinojau, kad pirmas bus sūnus. Jau nuo tada, kai susipažinau su savo vyru. Gal save užprogramavau? Mūsiškis slėpėsi ilgiau negu Inetos berniukas, bet paskui jau aiškiai buvo matyti, o dėl Inetos vaikelio nebuvo aišku iki galo, vieną kartą po echoskopijos sesė grįžo, pranešdama naujieną, kad Barbora turės broliuką, kitą kartą – sesutę. Visada gali tikėtis staigmenos.
Kas sunkiausia buvo nėštumo metu?
Mano nėštumas buvo labai lengvas, nepykino, nebuvo nuotaikų kaitos. Sunkiausias paskutinis mėnuo, kai, būdama nedidelio svorio (sveriu 45 kilogramus), turėjau laipioti į trečią aukštą, nešdama 12 kilogramų pilvuką. Gal sunku buvo ir dėl to, kad Ineta mane tą paskutinį mėnesį paliko vieną, pagimdė anksčiau.
Nėštumo metu daug darbų neturėjau, taip sutapo, kad pavasarį baigėsi televizijos sezonas, o naujas prasidėjo tik rudenį, kai jau buvau pagimdžiusi. Visą vasarą galėjau atsidėti tik motinystei. Viskas susidėliojo savaime.
Per nėštumą pasidariau labai pedantiška, pamatydavau duše nukritusį plauką, šveisdavau net keturpėsčia, vyras dėl to kartais pykdavo. Aš visada buvau tvarkinga, bet ne tiek. Tas pedantizmas išliko iki dabar, net pačią nervina. Puolu tvarkytis kaip išprotėjusi. Kai nespėju suplauti indų ir jie lieka kriauklėje, negaliu užmigti, mintys tik apie tai ir sukasi. Matyt, reikia pakeisti požiūrį, nes, augant vaikui, sunku jau net fiziškai spėti būti tokia pedantiška.
Didžiausia nėštumo baimė?
Aš labiausiai bijojau pagimdyti per anksti, neišnešioti bent iki 38 savaitės. Bijojau ir paties gimdymo, kai ateidavau į gimdymo namus pas Inetą, net silpna pasidarydavo, kad tik pati nepradėčiau tuo metu gimdyti. Bijau tų gimdymo stalų, gimdymo namų atmosferos. Bet gydytojais pasitikiu šimtu procentų. Po pirmojo gimdymo Ineta atrodė labai išvargusi. O antrasis jos leliukas gimė greitai ir lengvai. Mano gimdymas prasidėjo tą dieną, kada ir buvo suplanuotas, savaime. Bet viskas vyko gana lėtai, vienu metu gydytojai jau svarstė, ar nereikės peilius pagaląsti. Pagal mano sudėjimą mažylis buvo didelis, svėrė 3240 gramų. Sąrėmiai truko visą naktį, pagimdžiau tik ryte. Gimdymo skausmą tikrai įmanoma iškęsti, nebebijočiau gimdyti ir antrą kartą.
Kas Jums geriausias informacinis pagalbininkas?
Sesuo! Ineta jau patyrusi mama, aš ja pasitikiu, man patinka, kaip ji savo vaikus augina ir auklėja. Naudingi buvo ir kursai gimdymo namuose, kuriuos išklausiau.
Pavyko nepamesti galvos perkant kūdikio kraitelį?
Ineta man vis sakė: „Neskubėk, neskubėk“. Bet sužinojus lytį labai sunku praeiti pro tuos gražius rūbelius. Iš pradžių su sese nusipirkome svarbiausius reikmenis, Ineta turėjo kažką likusio po Barboros. Paskui vis pildžiau tą kraitelį smulkmenomis – žaisliukais, antklodėlėmis. Mėgstu apsipirkti ir internetinėse parduotuvėse, kai ką siunčiausi iš užsienio, daugiausia drabužėlių. Dabar jau pasižvalgau ir indelių, lėkštučių, iš kurių neišbėga maistas. Keistų ir neišbandytų dalykų nepirkinėju, nes namuose tam neturime vietos. Perku tai, kas pasiteisino daug kam iš draugų. Pavyzdžiui, kūdikio kėdutė.
Kada artimiesiems leidote lankyti naujagimį?
Nežinau, ar mes gerai darėme, bet artimiausi žmonės atėjo antrą dieną po gimdymo. Mano mama su šeima ir Laima Lapkauskaitė atvažiavo specialiai iš Marijampolės. Laima, kuri tapo mano vaikelio krikšto mama, pasakė: „Metu visus darbus ir važiuoju“. Aš jai beveik kaip dukra, o Toras – kaip anūkas.
Mes niekada nesakėme: dabar leidžiame, dabar neleidžiame lankyti. Juk žmonės patys turi supratimo, kad sergantis ar kosintis naujagimio negali lankyti.
Ar turite auklių ar kitų pagalbininkų?
Kai aš filmuojuosi, su vaiku pasilieka vyras, jis išėjo 2 metų vaiko priežiūros atostogų. Nenorime į savo gyvenimą įsileisti svetimų žmonių, vyras puikiai susitvarko su visa buitimi. Man buvo keista, jis anksčiau bijodavo svetimą vaiką net ant rankų paimti, o kai gimė sūnus, atrodo, suveikė instinktai. Galbūt idėja, kad išeitų vaiko auginimo atostogų tėtis, o ne mama, kilo ir man, bet vyras tai idėjai pritarė.
Nepasakyčiau, kad dabar mūsų namuose medaus mėnuo, pasitaiko visokių kivirčų ir buitinės trinties, bet esame apsišlifavę ir visas problemas galų gale išsprendžiame. O daugiausia klausimų ir kyla būtent dėl kūdikio.
Ar reikėjo pastangų vėl būti lieknai?
Priaugtas svoris nukrito savaime ir dabar sveriu net mažiau, negu iki nėštumo. Buvo ir apetitas dingęs, tad jokių sporto klubų lieknėjimui nereikėjo. (Labai nemėgstu sporto klubų ir ploju savo genams, kurie leidžia į juos neiti). Sportas man – prievarta, prisišoku ant scenos koncertuodama.
Kokios bus pirmosios Toro Kalėdos?
Kadangi su mama švenčiame kartu, bandau įkalbėti, kol mūsų seneliai gyvi, šventes reikia švęsti pas juos. Vieną kartą važiuojame pas mamos vyro senelius, kitąkart pas mamos tėvus. Šiemet ir patys namuose puošime eglutę. Pernai buvome naujakuriai, per Kalėdas dar nebuvo baldų, buvo tušti namai.
Materialių dovanų man nereikia. Ir vyras klausia, kokios kalėdinės dovanos norėčiau, o man atrodo, nieko nereikia, visko turiu savo mažiems poreikiam patenkinti. Iš tikrųjų Kalėdų Senelio norėčiau paprašyti dar vieno leliuko. Tarp mūsų su Ineta vos daugiau nei metų skirtumas. Vaikams smagu kartu augti.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
