Neringa Rūkė – kadaise pasvajojo apie dvynius, dabar augina dvi jų poras

Nuotrauka Fotopastelė

„Dabar mūsų gyvenimą visiškai užpildė 5 vaikai, 4 šunys, 3 katės, knygos, seminarai, kūryba“, – sako Neringa. Nuotrauka Fotopastelė

Neringa Rūkė, kaip koks Nikas Vujičičius, galėtų važinėti po pasaulį sakydama motyvacines kalbas asmenybės tobulinimo seminaruose. Jos tema būtų: „Visos svajonės išsipildo“. Žinoma, į seminarus ji turėtų pasiimti gyvą įrodymą – dvi dvynukų poras.

„Nuo vaikystės mano galvoje nuolatos sukdavosi tik trys plokštelės: aš būsiu drabužių dizainerė, gyvensiu gamtoje ir turėsiu dvynius. Viskas išsipildė su kaupu“, – sako Neringa Rūkė.

Neringa su vyru Linu ir 5 vaikais (iš kurių 2 poros dvynių) gyvena nuošaliame kaime, kuria drabužius ir svajoja toliau. Kalbamės Kalėdų išvakarėse, kai visi laukia stebuklų, tad Neringos patarimai – pačiu laiku.

 Ištrauka iš Neringos dienoraščio

Mano istorija apie vaikus prasideda nuo mano vaikystės, kai man buvo šešeri, o gal septyneri. Atsimenu, kad dar būdama maža mergaitė pradėjau visiems kalbėti, jog turėsiu dvynius. Aš taip stipriai to norėjau, kad būdavo, nei iš šio, nei iš to apie tai pasakydavau svetimam žmogui.

Laikui bėgant, šis mano noras neišblėso, o tik dar sustiprėjo. Kuo labiau brendau, tuo labiau norėjau dvynių. Tuomet sužinojau, kad šį geną perduoda tik moteriška linija (nežinau, kiek čia tiesos), o mano šeimoje iš moteriškos pusės dvynių nėra. Šį faktą ypač karštai man įrodinėjo mano šeimos nariai. Buvo kategoriškų ir 100 proc. pasakymų, jog aš niekada neturėsiu dvynių. Tada aš „apkurtau“, tiesiog nebegirdėjau ir nebeklausiau, kas ir ką šneką.

Bėgo laikas, sutikau savo pirmą vyrą, kuris turėjo identišką brolį dvynį! Tuo metu mane užklupo abejonės dėl savo noro turėti dvynius ir kaip dažniausiai finišo tiesioji būna pati sunkiausia varžybų dalis, taip ir man nutiko. Pagalvojau, kad visi tie žmonės buvo teisūs, ir kad man nelemta turėti dvynius. Gimė pirmoji mano dukra. Tokia nuostabi, rudomis akytėmis, švytinčiu veideliu, ir aš jai daviau Majos vardą, tarsi drugelio plazdėjimą delnuose.

Ilgai netrukus mus vėl aplankė gandrai. Nuvykau pas savo gydytoją. Kaip dabar atsimenu tą dieną, kai suvokiau, kad visos svajonės išsipildo, kad visada reikia tikėti savimi, savo širdimi ir tuo, ko nori iš tikrųjų. Atsimenu kai gydytoja pasakė, jog mato antrąjį leliuką. Tą akimirką nustojau girdėti, ką toliau kalbėjo gydytoja, mano kūną užliejo tokia stipri teigiama energija, kad jis pradėjo virpėti iš džiaugsmo. Supratau, kad aš galiu pasiekti viską, ko tik panorėsiu. Tiesą sakant, tai buvo toks suvokimas, kuriam nupasakoti nėra žodžių, tai jutau visu savo kūnu ir esybe. Ir mums gimė dvi dukros: raudonplaukė Vakarė ir juodaakė Rytė.

Gyvenimo aplinkybės ir pasikeitusios vertybės išskyrė mano ir mano pirmojo vyro kelius. Po metų susipažinau su dabartiniu savo vyru, kuris apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis ir suteikė jam tokios prasmės, apie kurią tik svajodavau. Bėgo metai, įvykis po įvykio, diena po dienos – viskas vertėsi kūliais. Atrodė, jog pradėjome gyvenimą ryti godžiai. Per trumpą laiką tapome vienu kumščiu, viena energija, vienu tikslu. Ir štai, mes persikraustėme gyventi į kaimą.

… tai buvo dar viena diena. Už lango švietė saulė. Vyras išvyko į miestą tvarkyti reikalų. Namie likau su trimis savo mažosiomis laumėmis. Mergaitės bėgiojo lauke ir pradėjo mane kviesti: „Mama, ateik! Pažiūrėk kiek gandrų!“ Išėjau į lauką, pakėliau akis į dangų… O ten… 10, 15, o gal 20 gandrų suka ratą aplink mane, o aš stoviu pievos vidury.

Netrukus sužinojome – laukiuosi. Gydytojos paklausiau tik vieno dalyko: vienas? Gydytoja buvo tokia tikra, kad net nustebo nuo tokio klausimo. Nutarė pažiūrėti atidžiau, ir… pamatė antrą vaisių. Tai buvo paskutinis taškas. Jei iki tol dar turėjau abejonių, kad galiu pasiekti viską, ko noriu, tai po antros dvynių poros esu tikra, kad visos svajonės išsipildo. Vėjas Nojus ir mažoji Indija.

Noriu pasakyti: nereikia klausytų tų, kurie sako, kad jums nepavyks. Jie taip kalba, nes jie greičiausiai abejoja savimi ir nejaukiai jaučiasi, kai jūs pasiekiate savo tikslus. Visada reikia tikėti savo širdimi. Ir jei jūs tikrai norite, tikrai tikite, patikėkite manim, jūs tai gausite.

Kalbamės su 9 metų Majos, 7 metų Rytės ir Vakarės bei 3 metų Indijos ir Vėjo Nojaus mama.

Nuotrauka Fotopastelė

9 metų Maja, 7 metų Rytė ir Vakarė bei 3 metų Indija ir Vėjas Nojus. Nuotrauka Fotopastelė

Neringa, kas nutiko tokio dramatiško, kad, augindami 3 mažas mergytes, nutarėte su vyru „pasukti skirtingais keliais“. Toks žingsnis labai drąsus…

Visos problemos yra sudėtingos ir neišsprendžiamos, kai įsijauti į jas 100 proc. ir negali pamatyti visko iš šono. Kodėl aš dabar esu tokia? Kokia noriu būti? Kas man trukdo? Ką man gali duoti permainos? Skyrybos su pirmuoju vyru nebuvo dramatiškos. Mes tiesiog kalbėjome skirtingomis kalbomis ir žiūrėjome į priešingas puses. Tai tas pats, kas trypčioti vienoje vietoje.

Turėjo kažkas keistis, tiesiog tam atėjo laikas ir tai įvyko. Tuo metu mano gyvenime buvo viena nuostabi, protinga ir šilta draugė, kuri mane palaikė ir padėjo viskuo, kuo tik galėjo, už tai aš esu jai labai dėkinga. Daugiau nei metus ji man buvo kaip deguonis. Tad skyrybų laikotarpis praėjo gana lengvai, nes turėjau palaikymą. Dar buvo sesuo Jūratė, kurios buvimas šalia ir kalbėjimas iki išnaktų man irgi buvo labai svarbus. Žinoma, tai buvo ieškojimo laikas, aš lankiau psichoterapijos grupę pas Aušrą Griškonytę.

Aušros ir visų tų, kurie lankė šią grupę kartu, dėka gavau atsakymus į begalę klausimų ir nusprendžiau daugiau nebetrypčioti vietoje. Tokio mano gyvenimo posūkio nepalaikė nei mano tėvai, nei vyro tėvai. Tačiau Aušros grupė, draugė Justė ir sesuo buvo tiek daug, kad man užteko išgirsti savo širdį ir jos paklausyti. Kartais reikia labai mažai, kad įvyktų dideli dalykai.

Papasakokite antrojo vyro atsiradimo istoriją. Jis buvo labai atkaklus, nepabijojo 3 vaikų. Kur susipažinote? Kiek truko merginimas?

Dabartinį vyrą Liną sutikau ten, kur mažiausiai tikėjausi ir kur sakiau, kad tai didžiausia nesąmonė, ką galėjo sugalvoti žmogus, – internete. Kaip sakoma: nespjauk į šulinį, iš kurio vėliau gali tekti gerti. Viskas apsisuko labai greitai, manau, kai sutinki savo žmogų, nebelieka klausimų, tuomet visi įvykiai klostosi vienas po kito tokiu greičiu, kad metai, praleisti kartu, atrodo kaip dešimt. Mes po mėnesio bendravimo jau gyvenome kartu. Dar po kelių – jau važiavome į kaimą su visais daiktais ir vaikais. O dėl vaikų, tai jam reikėjo vos vienos dienos, kad priimtų sprendimą, ko jis nori. Jis pats vaikų neturėjo. Ir, kiek pamenu, visiems sakė, kad mažų vaikų nemyli. Tačiau mano dukros turėjo kažką tokio, kad jis nuo pirmų dienų priėmė jas, žaidė, skaitė knygas, mokė įvairių tėtiškų reikalų: užsirišti batus, suskaičiuoti kamuoliukus ir pan. Mergaičių savarankiškumas, paprastumas ir didelė meilė pasauliui nokautavo dabartinį vyrą ir jis pasakė, kad nenori gyventi be manęs ir mano dukrų. Taip ir tapome didelė šeima.

Išvykusi gyventi į kaimą pradėjote kurti megztus drabužius. Dar vienos svajonės išsipildymas?

Nuotrauka Fotopastelė

Dabartinį vyrą Liną Neringa sutiko ten, kur mažiausiai tikėjosi ir kur sakė, kad tai didžiausia nesąmonė, ką galėjo sugalvoti žmogus, – internete. Nuotrauka Fotopastelė

Megztinis į mano gyvenimą atėjo organiškai. Tai jis mane surado, susuko ir apsuko galvą, sušildė ir liko visam laikui.

Virbalus į rankas pirmą kartą paėmiau dar mokykloje. Megzdavau sau. Tačiau ne visada išdrįsdavau išeiti į gatvę su savo kūryba. Tėvai nesuprasdavo mano darbų, todėl palaikymo nebuvimas išugdė nepasitikėjimą savimi, matyt, kaip ir daugeliui to meto vaikų. Megzti man patikdavo, tačiau tai liko kažkur už kadro… Vėliau, kai jau studijavau drabužių dizainą pas Giedrę Fledžinskienę, kurios dėka pradėjau tikėti savimi, sutikau daug žmonių, kurie visi tokie buvo panašūs į mane ir kartu atskiros asmenybės. Jaučiausi kaip patekusi į rojų. Norėjosi ten būti nuo ryto iki nakties.

Pas Giedrę Fledžinskienę pradėjo gyti nepasitikėjimo žaizdos. Per pirmą savo peržiūrą apsiverkiau, nes buvo tiek daug liaupsių, kad tiesiog nebeišlaikiau. Mergaitė, kuri visada viską darydavo blogai ir netinkamai, staiga sužibėjo ir įgavo didelį potencialą. Ir tada supratau, kad aš turiu daryti, kas eina iš mano vidaus. Tad keli megztiniai atsirado diplominiame darbe. Jie buvo TOOOKIE… trenkti.

Labai įdomus gyvenimo posūkis – išsikraustymas į kaimą. Papasakokite plačiau apie pradžią: kaip pasirinkote būtent tą kaimą, kas Jūsų ten laukė?

Mieste yra viskas, čia labai patogu, jei ko reikia, – gali ir vidury nakties gauti. Čia yra šildymas, dujos, elektra ir visų kitų dalykų. Gražių parduotuvių, švarių gatvių, besišypsančių žmonių, nušviestų kelių ir dar begalė nuostabių dalykų, kurie žmogaus gyvenimą paverčia patogų ir greitą. Tačiau… tai ne man. Aš esu gamtos vaikas. Visada taip buvo, yra ir bus. Mane gamta traukė kaip magnetas. Nėra tokių žodžių, kurie nupasakotų mano trauką gamtai. Aš tam gimiau, kad gyvenčiau čia. Kur pučia stiprūs vėjai. Kur matyti visos žvaigždės. Kur rasota žolė atgaivina sielą, žiemos primena, kokie mes esame maži ir kaip turime branginti tai, ką turime. Visa tai yra mano siela. Laukai, kalvos, miškai, upės ir ežerai, saulė, vėjas, lietus ir rūkas – tai esu aš.

Į šį kaimą atvažiavome, nes tai buvo vyro tėvų namai. Ilgą laiką čia nieko nevyko. Užsukdavo vienas kitas pijokėlis ir palikdavo pėdsakus. Tad tvarkymo buvo daug, ir dar dabar yra. Visur pilna šiukšlių, stiklų ir dar neaišku ko. Tačiau man tai buvo smulkmenos, kurias, turint noro ir kantrybės, galima sutvarkyti.

Pirma naktis buvo romantiška, tokia su drugelių plazdėjimu, degančiomis akimis ir tikinčia širdimi. Protas buvo užrakintas taip giliai, kad jo balso niekas negirdėjo. Buvau labai pavargusi nuo miesto tempo ir man tiesiog reikėjo atrasti save nuo pradžių ir iš esmės. Vyro istorija labai panaši, jam irgi reikėjo daug ką atsakyti ir suprasti. Tad nebijojome darbo, kuris mūsų laukė. Vaikai, lakstantys basi po rasotą žolę, tyras oras ir dangus – tai buvo mūsų tų dienų realybė. Po truputį viskas stojosi į savo vietas ir vidinės audros po truputį rimo.

Miestiečiai panirote į žemės ūkį. Kaip sekėsi?

Nuotrauka Fotopastelė

Nuotrauka Fotopastelė

Žemės ūkis buvo toks svetimas, kad norėjosi užpildyti šią tuštumą ir gauti iš to naudos. Nei mano tėvai, nei vyro tėvai nebuvo ūkininkai ir neturėjo su tuo nieko bendro. Mes čia buvome visiškai žali. Bet po mėnesio atsirado vištų ir ožka. Pirmą žiemą skaitėme viską, ką radome žemės ūkio temomis, visomis kalbomis, kurias suprantame. Žiūrėjome visokių vaizdo įrašų ir klausėmės visų garso įrašų.

Klausinėjome vietinių gyventojų. Atrodėme keistai, tačiau rijome visą informaciją. Nemokėjome pasodinti bulvių, nežinojome, ką vištos lesa, neskyrėme vasarinių, rudeninių ar žieminių vaismedžių. Buvome užsispyrę ir siekėme žinių. Ir štai – pavasarį atsirado žąsiukų, vėliau – avių, ožkų, vištų, putpelių, ančiukų, krūmelių, medelių ir t.t.

Tuo metu suvokėme, kad gal ir ne viskas patinka. Vieni dalykai traukė labiau, kiti mažiau. Taip atsisijojome, kas yra mūsų. Tuo, kas patiko, pradėjome daugiau domėtis. Pamatėme, kad sausos žinios be praktikos nieko nevertos.

Žemės ūkis – tai valios, kantrybės, susitelkimo ir atsidavimo sritis. Mes visi esame gamtos dalis. Jei viską teisingai ir savo laiku padarai, gamta atsidėkoja.

Fizinis darbas stogo nenurovė. Ne mažiau sunkiai fiziškai dirbau, kai buvau Vilniuje stiliste. Plušau ilgas darbo valandas 6 dienas per savaitę, todėl kaime jau buvau užsigrūdinusi. O vaikus auginti kaime, pasirodo, yra lengviau nei mieste. Čia tik reikia medžių, į kuriuos galėtų įlipti, žolės, kurioje galėtų lakstyti, saulės danguje, dviračio, sūpynių ir poros kamuolių. Kai lyja, reikia kalno knygų, popieriaus ir piešimo priemonių. Ko dar gali reikėti vaikams?

Dabar mėgaujuosi gyvenimu, auginu vaikus, užsiimu kūryba, vyras dirba ir studijuoja universitete. Dabar mūsų gyvenimą visiškai užpildė 5 vaikai, 4 šunys, 3 katės, knygos, seminarai, kūryba. Žemės ūkyje savo veiklą labai stipriai sustabdėme, turime vos 4 avis, 3 vištas ir triušių.

Mergaitės ir miestas – kas jas sieja? Gal lanko darželius, būrelius?

Miestas iš mūsų gyvenimo niekur nedingo. Atvirkščiai, įgavo naują prasmę. Dabar mes jį mylime ir važiuojame dažnai, net labai dažnai. Vaikai eina į mokyklą, vyriausioji dukra groja pianinu. Kita nori pradėti tapyti. Laukiame, kokius pageidavimus išreikš kiti. Dukros kartais važiuoja į Vilnių pas biologinį tėvą. Tad miestas visada yra šalia.

Mieste liko pats skaniausias sūris, karameliniai ledai, limonadas, nuostabūs draugai, būsimos mugės, didžiausias būrys nuostabių klienčių, kurių palaikymas ir meilė mano darbui traukia aplankyti jas visas.

Kada kuriate, kai tiek vaikų? Kiek laiko skiriate kūrybai per dieną, o gal naktį?

Ne, naktį aš miegu. Nors, kita vertus, naktį pasąmonė dirba ir siunčia atsakymus į man rūpimus klausimus. Dirbu darbo valandomis, kaip ir miesto žmogus. Turėdami tiek vaikų, išmokome prisitaikyti. Vaikai įgavo savarankiškumo, jie moka patys susigalvoti užsiėmimų, kol mes dirbame. Kai baigiame darbą, tuomet laikas šeimai.

Papasakokite vieną dieną nuo pražios iki pabaigos savo kaime.

Nuotrauka Fotopastelė

„Kodėl Rūkė? Mano pase yra parašyta Neringa Rūkė. Ši pavardė yra mano tėvo. Jis yra Rūkas“, – sako Neringa. Nuotrauka Fotopastelė

Mūsų diena prasideda 5 ryto, kai atsikelia vyras. Tai būna valanda, kai jis skiria laiko tik sau: skaito, rašo ir klauso audio. Aš paprastai keliuosi 6 val. Jei tai darbo diena, tuomet ir vaikai keliasi kartu, jei savaitgalis, – vaikai išlipa iš lovos už 30 min. Tuomet pusryčiai prie didelio stalo. Patys geriausi būna savaitgaliai, kai kepu blynus iš tikro kaimiško pieno, padarau šviežios uogienės, kurios kvapas vilioja ir lauke. Po tokių pusryčių vaikai bėga į lauką. Tikros laumės, plaukų nešukuoja ir dažnai „pamiršta“ apsiauti batus… Perbėga visą sodą: serbentai, avietės, braškės. Desertas. Griebia dviratį, sūpynes, lipa į medžius ir šūkauja, intarpais groja pianinu visi iš eilės. Jei lyja, tuomet į virtuvę ant didžiojo stalo susineša visas knygas, popierius, paišymo priemones. Vienas šoka, kitas dainuoja, trečias piešia, lipdo, karpo, klijuoja ar skaito. „Mama, įjunk tą dainą. Tėti, įjunk aną dainą. Tėti, spirk kamuolį. Mama, pasupk. Užklijuok. Paklausyk. Pažiūrėk“. Pietūs. Visi nurimsta ir susėda prie stalo.

Vaikai miegoti eina 19–20 val. Iki tol visada viską turi sutvarkyti, tiek kieme, tiek namie. Visos knygos, žaislai, batai, drabužiai. Jei reikia, – iššluoja grindis. Mokome vaikus, kad jie patys atsakingi už savo daiktus, kad jie turi pareigų, kad komanda visada pasiekia daugiau, nei atskiras individas. Vaikams nuėjus miegoti, šiek tiek laiko turime sau. Dažniausiai susiplanuojame dieną, o kartais – ir savaitę ar dar daugiau. Aptariame, kokia buvo diena, kas paliko pėdsaką širdyje ar galvoje.

Kodėl jūs Rūkė, ar tai kūrybinis pseudonimas?

Tai mano pavardė. Mano pase yra parašyta Neringa Rūkė. Ši pavardė yra mano tėvo. Jis yra Rūkas. Po pirmos santuokos patyriau emocinį šoką, kai teko „užsidėti“ kito vyro pavardę. Nepripratau prie jos, nuolatos bambėdavau, kad man ji nepatinka, netinka ir pan. O kai vyko skyrybos, klausimų neliko, jog susigrąžinsiu savo mergautinę pavardę ir ją sutrumpinsiu. Man šis žodis asocijuojasi su rūku, su mano namais, su ramybe, tvirtumu ir harmonija.

Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


šeši − 5 =

Kitos temos: