Martyno Siruso nuotr.
Pagalvojote, na ir pavadinimas, be jokio polėkio.
Bet įsiklausykite ir suprasite, kad tai unikalu. Kiek pažįstate jaunų aktorių, kurie darnioje šeimoje susilauktų trečio vaiko? Jeigu žinote, parašykite mums, padarysime interviu.
O šį kartą skaitykite, kaip sekasi trečios dukrelės susilaukusiam aktoriui Jokūbui Bareikiui. 34 metų aktorius su bendraamže žmona Dominyka augina Barborą (10 m.), Severiją (5,7 m.) ir Liuciją (6 mėn.).
Senelio burtai
Prieš 10 metų, kai gimė Barbora, kalbinome Jokūbo tėtį aktorių Saulių Bareikį. Paklaustas, ar džiaugiasi anūkės gimimu, atsakė: „Mūsų giminėje labai mažai moterų. Vis Bareikiukai. Mano tėvas, aš, mano brolis, mano sūnus Jokūbas, brolio vaikai Ugnius ir Džiugas – dvyniai, nekalbant apie pusbrolius iš tėvo pusės. Anūkė papildys moterų gretas“. Aktorius net nenutuokė, kad po 10 metų bus jau 3 mergaičių senelis, beje, dvi mergaitės gimė ir Jokūbo pusbroliui. Dabar giminaičių susitikimuose vyrauja moteriška linija – yra net 5 mažos mergaitės, kurios, pasak Jokūbo, „valdo“.
Dėl to, kad gimė ne sūnus o dukra, Jokūbas visiškai nesuka galvos, pasak jo, egzistencinių pokalbių, kaip išsaugoti Bareikių pavardę, nebuvo. Visi džiaugiasi sveika gražia mergaite. Beje, santūrusis Saulius Bareikis su kiekviena anūke vis labiau „minkštėja“, tėvai pastebi, kad mezgasi gražus ryšys tarp senelio ir margaičių – jau yra ir savų užsiėmimų, ir pokalbių, kad ir apie Čiurlionio menų gimnaziją, kurioje mokėsi senelis, paskui Jokūbas, o dabar anūkė Barbora.
Daugiavaikis – daugiaveiklis
Kad trys vaikai yra daug, suprato ir įstatymų leidėjai, kurie trijų vaikų susilaukusius tėvus pavadino daugiavaikiais. Gimus trečiam vaikui veiklos gerokai padaugėja. Kaip ir daugumoje šeimų, kol kas kūdikiu labiau rūpinasi mama, o Jokūbui „atiteko“ dvi vyresnės dukros, kurias reikia „surinkti, nuvežti ir parvežti“ į ir ši mokyklos, darželio ir būrelių. Darželinukė Severija lanko dailės būrelį ir folkloro ansamblį „Reketukas“. Barbora – Čiurlionio menų gimnaziją ir dailę. Norint, kad diena praeitų sklandžiai, reikia labai gerai suplanuoti laiką, net minučių tikslumu. „Pasivėžinimo yra, gerai, kad mūsų būreliai yra 4 km spinduliu“, – juokiasi tėtis.
Kodėl toks didelis mergaičių užimtumas? Jokūbas sako, kad taip gavosi savaime – ne dėl to, kad tėvai apsisprendė „visapusiškai“ dukra lavinti, o todėl, kad mergaitės pačios nori. Severijai taip patinka piešti, kad ji laukia kiekvieno 1,5 val. trunkančio užsiėmimo, į folkloro ansamblį ji irgi pasiprašė pati (nes lankė sesė).
Vakarais Barbora su Severija turi vadinamąsias „malonumo valandėles“, kai prieš miegą gali užsiimti veikla, kuri joms labiausiai patinka. Pavyzdžiui, pagulėti vonioje ar pažaisti. Vienas iš malonumų – kai tėtis paskaito knygą. Jokūbas linkęs skaityti laiko patikrintus kūrinius – pavyzdžiui, Anderseno pasakas, o menkaverčių knygelių, kurių dabar pilnos knygynų lentynos, vengia. „Spektaklių skaitydamas knygas nevaidinu, bet, manau, skaitau gerai, nes daug metų įgarsinu filmus, tai mano profesija“, – sako Jokūbas.
Nėštumai ir gimdymai
Jokūbas mano – kad ir kiek vaikų turėtumei, nėštumai ir gimdymai negali tapti rutina, nes jie visi skirtingi, visi emociškai sudrebina, visi lydimi nežinomybės.
„Jei sėkmingai pagimdei vieną ar du kartus, nėra jokios garantijos, kad sėkmė lydės ir trečią kartą. Taip, yra bendri dėsniai, kad antras vaikas gimsta lengviau nei pirmas, o trečias sunkiau bei antras, bet tai tik teorija. Dalyvavau gimstant visoms dukroms, ir suprantu, kad pagimdyti vaiką yra didžiulis darbas.
Skaičiau, kad baltajai meškai atsivesti jauniklį yra tas pats, kas moteriai pagimdyti teniso kamuoliuką. Ji nieko nejaučia ir net miegodama gali tai padaryti. O kai gimdo moteris… Nuo vyro tada realiai niekas nepriklauso, užtat moterys turi suprasti, kodėl vyrai kartais gali nenorėti dalyvauti gimdyme. Nes negali valdyti situacijos ir pasijunta bejėgiai. O juk vyro prigimtyje užkoduota kontroliuoti, valdyti…
Ramybės ir pasitikėjimo atsiranda nebent kai jau vaikas gimsta, nes žinai, kaip jį prižiūrėti. Nebesureikšmini smulkmenų, nebešokinėji kaip ant adatų. Suverkė, – ir kas čia baisaus, palauks. Nebėra tokio bėgiojimo, tarnavimo. Viską darai ramiai, pasitiki savo veiksmais“, – sako tėtis.
Jokūbas su Dominyka nesureikšmino ir kraitelio. Kažkas buvo likę nuo vyresniųjų dukrų, kažkas parkeliavo iš draugų. Investavo į automobilinę kėdutę, ir, pasak Jokūbo – į keletą drabužėlių, nes „negali gi vaikučio rengti tik išaugtiniais rūbais, norisi kažko naujo“. Juolab, kad šeima turi tradiciją laikas nuo laiko daryti revizijas ir nebereikalingus drabužius, batus, žaislus atiduoti „Caritui“. Pokalbio metu paaiškėjo, kad Jokūbas puikiai gaudosi vaikų apyvokoje, žino, kas yra „bodikai“, kokie mergaičių dydžiai, gali be derinimo su žmona nupirkti, pavyzdžiui, pūkines liemenes, „kuris tiks pasivaikščiojimams vėjuotą dieną prie jūros“, nužiūrėti žieminius batukus.
Per naktį atsirado sesė
Liucija gimė naktį, – tėvai paliko dukras miegančias, o ryte, kai Jokūbas grįžo iš gimdymo namų mergaites išvežioti į mokyklą ir darželį, jos sužinojo, kad atsirado sesė.
Barbora ir Severija skirtingai priėmė mažąją sesę. 10 metų Barbora gali sesutę panešioti, nuraminti, jeigu ir yra pavydo, ji moka jausmus sutvardyti. Užtat Severijai pasireiškė natūralus pavydas. Pasak Jokūbo, „būtų nenormalu, jei pavydas nebūtų pasireiškęs, nes vidurinis vaikas susiduria su baime, kad praras ne tik tėvų, bet ir vyresnės sesės meilę“. 5 metų Severija sako, kad „nori būti leliuku“, prašo panešioti. Jokūbas kikena prisiminęs vieną spontanišką Severijos poelgį. Kartą jai mama davė pažaisti su išmaniuoju telefonu. Tuo metu pradėjo verkti kūdikis. Severija priėjo prie mažylės, bet užuot raminusi, įrašė jos verkimą telefonu (tokia programa, kuri paskui pakeičia balsą) ir nukūrė į savo kambarį išklausyti eksperimentinio įrašo.
Tėtis ir kūdikis
Kol kas su trečiąja dukrele susijusi tėčio „pareigybė“ yra tik maudymas. Tačiau Jokūbas kūdikių auginime yra pasikaustęs, nes auginant Barborą metams buvo išėjęs vaiko priežiūros atostogų. Tuomet, kai dukrelei sukako metai, žmona turėjo grįžti į darbą, o Jokūbo darbo pobūdis leido dieną būti su vaiku, o vakare vaidinti spektakliuose. „Todėl man nebuvo labai sunku, nes atbuvęs dieną su vaiku, vakare išeidavau į kitokią veiklą. Tačiau dabar gerai suprantu mamas, kurios su kūdikiu būna ir dieną, ir naktį“, – sako Jokūbas.
Norėdamas, kad žmona prasiblaškytų, Jokūbas neseniai išleido ją į SPA. Moteris užsisakė procedūrų, kurių trukmė apie 3 val. – manikiūrą, pedikiūrą ir pan. Liucija maitinama krūtimi, tėvai apskaičiavo, kad ji tarp maitinimų būtent tiek ir turėtų pamiegoti, nes kartais išmiegodavo ir 4 val. Tačiau taip atrodė tik tėvams. Jokūbas juokdamasis prisimena: „Pirmą valandą dukra snaudė, paskui raminau žaisliukais, tada nešiojau, paskui nešiojau kratydamas o galiausiai bėgiojau. Nutarėme, kad kitą kartą žmona užsisakys tik po vieną procedūrą“.
Ekstremalūs tėvystės epizodai
Per 10 tėvystės metų Jokūbui su Dominyka teko patirti nemažai ekstremalių išgyvenimų, kursuoti į ligoninės priimamąjį ar kviesti greitąją. Visi epizodai baigėsi laimingai, todėl dabar Jokūbas pasakoja be įtampos: „Pusantrų metų Barbora nusiplikė ranką – netyčia užkliudė kavos puodelį. Lėkėme į ligoninę, kur pajutome smerkiantį gydytojų požiūrį, kad neprižiūrėjome. Iš tikrųjų viskas įvyko labai staigiai, dukra kažkaip sugebėjo pasiekti tą kavos puoduką. Paskui gana ilgai Barborą kamavo laringitai. Kadangi ir aš vaikystėje sirgau šia liga, žinojome, kaip elgtis. Namie ir dabar turime adrenalino, kurį supylė į karšt vandenį duodame pakvėpuoti, jei būna priepuolis. Nėra malonu matyti, kaip vaikas kankinasi nuo to lojančio kosulio… Dar Severijos vis išnirdavo alkūnė, nes raiščiai buvo tąsūs. Tai kartojosi 3 ar 4 kartus, bet pirmasis kartas buvo baisiausias, nes nežinojome, kas darosi. Severija užsiožiavo, tuo metu laikiau ją už rankos, ji lošėsi ir ranka išniro. Ligoninėje paaiškino, kad su ta ranka reikia elgtis itin atsargiai, nes gali ir vėl išnirti. Taip ir buvo, – kitą kartą išniro darželyje su draugais sukantis rateliu… Šią problemą Severija jau išaugo, raiščiai sutvirtėjo. Severijai buvo skilęs riešas. Išmaudęs ją sodinau ant lovos, o ji pakišo ranką. Nuvažiavome į priimamąjį – sugipsavo. Dabar akyse stovi vaizdas, kaip toks mažytis vaikas su dideliu gipsu, ranka atkišta, sulenkta kampu, kaip atliekant baleto pratimus prie sienelės,“, – pasakoja Jokūbas.
Griežtas, bet teisingas
Jokūbas nėra „išskydęs“, mergaičių apie pirštą vyniojamas tėtis. Jo su žmona požiūris į auklėjimą gana griežtas – tėvai neturi tarnauti vaikams, o šeimoje tiek vaikai, tiek suaugę turi gyventi abipusės pagarbos dvasia. „Jeigu pas mus atėjo svečių, nenorime, kad vaikai liptų ant galvų, o svečiai būtų įdarbinti perrenginėjant lėles. Norime bendrauti su savo svečiais, o vaikai, gerbdami šitą mūsų norą, turi leisti.
Taip pat ir mes, gerbdami dukrų norus, daug ką joms leidžiame ir dėl jų padarome. Kai suaugę kalba, vaikai turi palaukti. Juk tai normalu. Šeimoje esame visi lygiaverčiai, todėl jei mes gerbiame savo vaikus, jie irgi turi mus gerbti. Man visiškai priimtina, jei kvietime į vakarėlį būna parašyta „Tik nuo 18 metų“, nes jei tai suaugusiųjų šventė, nesinori, kad tai būtų ir kūdikių mokymosi vaikščioti varžybos“, – sako Jokūbas. Jiems su Dominyka nėra priimtina visiška auklėjimo laivė, nes šios itin laisvos ir dabar madingos metodikos dar nepatikrino laikas – dar nežinome, kaip elgsis praktiškai be žodžio „ne“ užauginta karta.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
