Teatrų repertuaruose vis dažniau rasite užrašą „spektaklis skirtas vaikams nuo 0 iki 2 metų“. Netrukus į premjerą pakvies „Labaiteatro“ sukurtas, Agnės Sunklodaitės režisuotas spektaklis kūdikiams „Kas čia?“. Ta proga kalbiname spektaklio sumanytoją aktorę Joaną Čižauskaitę-Narvidę.
Joana augina dvi dukras – 15 metų Saulę Emiliją ir 1,5 metų Veroniką. Abi dukros prisidėjo prie spektaklio kūdikiams atsiradimo.
Aktorių vaikai, sako, dažniausiai užauga užkulisiuose. Kaip buvo Jums?
Saulė gimė, kai dirbau „Keistuolių“ teatre. Ten įgavau patirties kurti spektaklius vaikams. Dabar noriu tą patirtį gilinti ir plėsti, išeiti už įprastinio teatro erdvės ribų. Saulė pamatė nemažai teatrinio gyvenimo užkulisių.
Maži vaikai nejaučia ribos tarp teatro ir tikrovės. Kartą Saulė prieš vieną spektaklį paklausė: „Mama, o kas tu būni tada, kai dar nebūni Paršelis, bet jau nebebūni mama?“. Nuo tos dienos mes daug šnekame apie teatrinį procesą.
Šiandien dukra po spektaklio sugeba jį apibūdinti, kaip patyręs teatro kritikas ir nustebina mane savo įžvalgomis. Dabar mano vyresnėlė visiškai paskendusi muzikoje, mokosi M.Čiurlionio meno mokykloje. Ji vedasi mane į klasikinės muzikos koncertus ir renka autografus iš dirigentų ir kompozitorių, o ne iš populiariųjų grupių, dėl to man reikia sugriauti stereotipinį savo suvokimą apie paauglių muzikinį skonį ir jos pasirinkimus.
Idėja kurti spektaklius kūdikiams man rūpėjo jau prieš 10 metų, o Veronikos gimimas tą idėją išjudino. Pasaulyje tokie spektakliai seniai nebe naujiena, jau ir Lietuvoje vyksta tarptautinis vaikiškų spektaklių festivalis „Labas“, kuriame rodomi spektakliai vaikams nuo gimimo.
Tikriausiai pagrindinis klausimas, kurį išgirstate, – kam kūdikiui spektaklis, jei jis vis tiek nieko neprisimins?
Sutinku, kad tokie spektakliai yra labiau skirti mamai nei kūdikiui. Tačiau mamos emocijos daro stebuklus. Esu ne tik aktorė, bet ir socialinė klounė. Lankomės neišnešiotų naujagimių palatose, jiems dainuojame, kalbamės. Transliuojame geras emocijas per tėvus. Sugalvojame istoriją, pasakojame ją tėvams, atnešame batukus, kurie mažesni už neišnešiotuko pėdutę, pradžiuginame mamą, kad štai, net ir toks mažas vaikutis, bet jau batukus išaugo! Mama nusišypso, o vaikutis… greičiau sveiksta.
Užsienyje Socialinių klounų judėjimas prasidėjo prieš 25 metus. Moksliniai tyrimai įrodė, kad apsilankius socialiniams klounams, bet kokiu atveju ligonio organizme įvyksta judesys – impulsas, emocinis postūmis. Tai ne būtinai turi būti teigiama emocija! Gal tėvai arba vaikas paskys – nenoriu, nemėgstu, kokia čia nesąmonė. Tačiau ligonis išsijudina iš sergančios, klampios būsenos – pagerėja kraujotaka, padažnėja širdies ritmas, pagerėja medžiagų apykaita ir… pagreitėja sveikimas. Tai didelis mokslas, nes reikia subtiliai pajusti ligoniuko nuotaikas, išlaviruoti, neišgąsdinti. Lankant vaikų palatas, mums svarbiau yra mama ir tėtis, nes per juos emocijos persiduoda vaikui. Tas pats ir su teatru.
Taigi svarbu santykis, dialogas.
Augindama Veroniką pajutau, kaip svarbu mamai neužsidaryti, bet kažkur išeiti, pabūti su kitomis mamomis. Spektaklis kūdikiams vyksta tik 20 minučių, bet kiek veiksmo prieš ir po! Mamos bendrauja, parodo viena kitai savo vaikus, pabūna kartu – tai nuostabi socializacija ir komunikacija, pasikeitimas informacija, gyvas susitikimas, akių kontaktas, naujų ryšių galimybė.
O jei vaikas renginyje abejingas, nerodo emocijų, apatiškas, snaudžia?
Jo smegenyse vis tiek vyksta procesai. Vaikas spektaklio metu gali miegoti, bet smegenys gauna informaciją. Sako, net gerai, kad per spektaklį kūdikis miega, vadinasi, jis ir mama visiškai atsipalaidavo. Kaip sakiau, mes dirbame per mamą – kuo ji labiau atsipalaiduoja, tuo ramesnis, imlesnis ir kūdikis. Kūdikiams net nereikalingas spektaklio siužetas.
Kai Saulė buvo maža, nešiojausi ją į suaugusiųjų spektaklius, pasirišusi į skarą. Dažnai žiūrovai po spektaklio kumščiuodavosi – „pažiūrėk ji su vaiku spektaklyje“, o man atrodė, kad Saulė prie krūtinės užmigus gaudavo informacijos tiek iš mano emocinės patirties, tiek iš scenos garsų. Jau tada man kirbėjo mintis apie spektaklį kūdikiams.
Mažoji dukrelė – pirmoji Jūsų žiūrovė ir kritikė. Kokių idėjų pamėtėjo jos auginimas?
Nepagalvojame, kad kūdikio auginimas nuo pat pirmos jo gyvenimo dienos yra teatras. Kūdikis turi savo žiūrovus – mamą, tėtį, sesę, brolį. Mažasis aktorius (kūdikis) nuolatos kažką atlieka ir laukia žiūrovų reakcijos. Štai nepataiko čiulptuko į burną, visi juokiasi, ploja, fotografuoja. Kūdikystė yra tarsi teatro arena. Ir atvirkščiai: kūdikiui tėvai yra aktoriai, iš kurių jis mokosi. Vėl pabrėžčiau santykį ir abipusį dialogą. Kūdikystė yra rimtas dalykas, aš nesutinku su pasakymu: „Taigi jis kūdikis ir nieko nesupranta“. Mes tik nežinome, kaip ir ką jis supranta, bet viskas juk įsirašo į jo pasąmonę ir emocinę atmintį.
Labai mažai žinome apie kūdikių smegenų veiklą ir galimybes. O iš tikrųjų jie labai labai protingi. Veronika daugybę kartų yra mus nustebinusi. Papasakosiu kelis pavyzdžius.
Veronikai raudona nosis (kurią prisilipdau, kai dirbu socialine kloune) yra kaip mano kūno dalis. Kartą ginčijausi su vyru, Veronika ropinėjo šalia, atrodė, nieko negirdėjo, tačiau paėmė nuo grindų kamuoliuką ir prisidėjo prie nosies, norėdama mane pralinksminti.
Arba – nusičiupusi virtuvėje svogūną ji pridėjo jį prie medinių grindų ir kažką bandė man tuo pasakyti. Tik kitą dieną supratau – veronika svogūno rievėse pamatė panašumą su medžiu.
Veronika man pasufleravo, kas kūdikiams gražu, o kas ne. Supratau, kad kūdikiai turi stiprų estetikos suvokimą ar išgyvena stiprius estetinius jausmus. Maži vaikai iškart parodo – patiko ar nepatiko. Net nupirkę vaikiškų dainelių diską žinome, kad kai kurios taps mėgstamos, kurių norės klausytis daugybę kartų, o kai kurios nesudomins.
Neslėpsiu, eksperimentuoju su savo mažyle – bandau, kas galėtų jai patikti, o kartu – kas patiktų ir kitiems mažyliams. Kai sugalvoju ką nors naujo, pirmiausia parodau Veronikai ir žiūriu, kaip ji reaguos. Dažnai pafilmuoju jos reakciją ir siunčiu režisierei Agnei, su kuria „Labaiteatre“ kuriame spektaklį kūdikiams „Kas čia?“. Po to abi analizuojame.
Kai rodai vaikui daiktą ar veiksmą, iškart matai kūdikio reakciją – kaip jis koncentruoja dėmesį, ir kas jam iš to. Kūdikis yra labai konkretus, jis bando suvokti, kaip tas daiktas veikia, kur ir kodėl juda. Suaugusiojo santykis su daiktu vaikui yra lemiamas. Jeigu mama juoksis, jei žavisi, vaikui irgi kils teigiama emocija. Jeigu mama sakys, kad negražu, vaikas irgi suabejos… Beje, kūdikiai puikiai skiria, kas gražu, o kas ne. Pastebėjau, kad Veroniką labai žavi tai, kas plaikstosi – plaukai, skarelės, kaspinai. Ji pirmą kartą balsu nusikvatojo būtent tada, kai pamatė, kaip vėjas man šiaušia plaukus. Matau, kaip Veronika žiūri į plevėsuojančią spalvotą skarelę, kaip juda jos akytės, kaip padažnėja kvėpavimas. Visą šią patirtį mes su režisiere Agne Sunklodaite ir sudėjome į spektaklį kūdikiams „Kas čia?“.
Ar kūdikiui lavinti reikia daug priemonių, žaislų?
Vaiko fantazija lavėja tiek sterilioje aplinkoje, tiek daiktų pertekliuje, nes tada vaikas mokosi išsirinkti. Manau, jokio skirtumo, kaip gyvena tėvai, svarbu, kad jie vaiko gyvenimą integruotų į savąjį, o ne atskirtų. Aišku, svarbiausia, kad vaikas jaustųsi saugus, būtų atliepti jo poreikiai. Bet, kol mažas, jis turi gyventi taip, kaip tu pats gyveni. Mėgsti keliauti – vežkis ir vaiką, mėgsti daržą – kapstykis jame kartu su vaiku. Žinoma, tėvų gyvenimo būdas vaikui gali būti ir nepriimtinas, tačiau nereikia bijoti – vaikas būtinai tai parodys arba net ir praplės tavo paties suvokimą apie tavo atliekamus dalykus, parodys kampus ir užkaborius, į kuriuos tu pats nenueitum!
Kadangi mano Saulė jau paauglė, jau matau, kaip pasiteisino auginimo metodas, kai viską darėme kartu. Gal kitam atrodytų – vargas, kam visur tampytis kūdikį, juk tai jį vargina, neatitinka dienotvarkės, be to, vaikas vis tiek nieko neprisimins. Neseniai mudvi su dukra apie tai kalbėjome. Saulė pasakė, kad jai be galo patiko būti mūsų gyvenimo dalimi, augti teatre, ji viską prisimena.
Neseniai vaikščiojome su mažąja Veronika po Kultūros nakties renginius ir patys savęs paklausėme, – ką mes čia dabar darome? Vaikui seniai laikas miegoti, be to – kas jai iš to meno? Paskui nutarėme – auginame kultūringą žiūrovę! Manau, svarbi bendra išgyvenimų patirtis šeimoje, kuria šeimos nariai gali dalintis tarpusavyje ir su kitomis šeimomis. Ar tai būtų menas, ar gamta, ar kelionės, ar namo kiemas, – svarbu tikėti, kad esame bendrakūrėjai. Tiek žiūrovas, tiek kuriantysis yra svarbūs, nes abu kuria dialogą. Ne kasdien išgyveni Geniušo atliekamą Mėnesienos sonatą šviečiant mėnulio pilnačiai ir su kūdikiu ant rankų, tėčiui stumdant vežimą į ritmą. O šis prisiminimas mūsų galvose virsta kūriniu… kuris jau yra mūsų bendra patirtis, svarbi dalinantis.
Kūrybingos mintys
Man patinka japonų metodika, kad iki 5 metų reikia vaikui leisti viską pažinti be taisyklių, o nuo 5 metų įvesti ribas, nes tada jis jau pajėgus jas suprasti.
Kartą gimė mintis – o kaip vaikas mato mamos veidą? Juk vaikas mato tarsi du suaugusiojo veidus – vienokį vertikalų, kitokį (ir daug dažniau) – pasilenkusį virš vaiko, matomą iš apačios. Nusifotografuokite, kaip atrodote žiūrėdamos į fotoaparatą iš viršaus, ir suprasite, ką mato vaikas. Nepažinsite savęs… Smagiausia, jei mama nesusiriša plaukų, ir šie apsklinda pasilenkusį veidą.
Nuostabiai terapiškai vaikus veikia medžio lapai, kai mažylis vežiojamas vežimėlyje po jais. Didelį įspūdį kūdikiams daro šešėliai, šviesos ir tamsos kontrastas.
Kol vaikas mažas, jam nereikia savo erdvės. Jis yra tėvų gyvenimo dalis, ir nėra atskiras. Paskui jis atsiskirs, tačiau kol mažas, jo vieta šalia tėvų.
Svarbiausia – gyvas kontaktas su vaiku, kuris daugiau paveikus už filmukus, garso įrašus. Atliktas tyrimas, kaip neišnešioti naujagimiai girdi muziką: įrašo jie negirti, o gyvai orkestro atliekamą muziką girdi.
Auginant kūdikį, reikia išmokti nuolankumo, tarkime, jei einate į lauką po lietaus, tai visiškai aišku, kad vaikas lips į balą. Kas svarbiau – ar išsaugoti sausas kelnes, ar kad vaikas patirs didžiausią atradimą? Šią minutę bala yra svarbiausia. Arba įsivaizduokite – ryto suirutė, kai visi valgo, rengiasi, prausiasi, o kūdikis trukdo. Kartą pasisodinau Veroniką virtuvėje ant grindų, prieš tai patiesusi polietileno, ir daviau dubenėlių su vandeniu. Ji taip įsijautė į procesą, kad keletą rytų buvo visiškai tylu. Tai buvo nuostabus pažinimas – savęs, aplinkos, fizikos.
Tačiau nereikia tikėtis, kad vaikas su dubenėliais ir vandeniu žais kelis mėnesius. Vaikas domėsis kokiu nors žaislu ar veiksmu ne amžinai, o kol jį „išžais“. Kad ir tos balos – apeisite visas, vaikas sušlaps iki ausų, gal tai kartosis keletą dienų, bet galop procesas buvo išžaistas.
Geriausios dovanos kūdikiui – ne žaislai, o faktūros. Namie visko rasi: skarelių, indų, raištelių, sagų, audinių, kepurių, batų – visa tai yra žaislai. Vaikai per žaislus išreiškia savo santykį su pasauliu. Mėgstamiausias Veronikos žaislas yra mano nosis.
Mažus vaikus gąsdina didelės erdvės, neapibrėžtos teritorijos. Svarbu žaidžiančiam vaikui apibrėžti jo teritoriją. Tai gali būti kilimėlis ar patiesalas. Kartą atidengiau vežimėlio stogelį, nes norėjau Veronikai parodyti gražų dangų. Mano nuostabai, dukrytė pravirko. Kokia priežastis? Matyt, jai reikia ribų. Kūdikio erdvė turėtų plėstis po truputį – lovytė, maniežas, kilimėlis, kambarys, kiemas.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
