Rugsėjo 2-3 d. Kaune, rugsėjo 16 d. Vilniuje bus pristatyta interaktyvaus muzikinio judesio spektaklio vaikams iki 3 metų ir besilaukiančioms mamoms premjera – GAJA MARA. Spektaklio aktorės kartu su žiūrovais tyrinės šviesos (Gaja) ir tamsos (Mara) metą, pasitelkiant senovės baltų pasaulėžiūrą, folklorines švenčių dainas, žaidimus, ritualus ir tautosaką.
Apie spektaklį plačiau kalbamės su režisiere, „No Shoes“ teatro bendraįkūrėja Ieva Jackevičiūtė bei spektaklio aktorėmis Viola Klimčiauskaite ir Kristina Savickyte.
Kaip kilo idėja tokiam spektaklio konceptui, pavadinimui?
Ieva: Kūryboje mažiesiems kaip dramaturginį pagrindą mėgstu naudoti tautosaką ir folklorą, nesvarbu kokios tautos ji bebūtų. Besidomėdama senovės baltų tradicijomis atradau, jog anksčiau metų ciklas buvo skirtomas pagal kalendorines metų šventes – Rėdos ratą. Pagal jį žmonės skaičiuodavo dienas, planuodavo darbus, skirstė metų laikus. Ties čia mano akys ir užkliuvo už įdomaus fakto, kad metų laikai senovės baltų tradicijoje buvo skirstomi tik į du – šviesos ir tamsos metą. Šviesos, kai viskas užgimdavo, žydėdavo, nokdavo ir tamsos, kai viskas vysta, traukiasi, nyksta, o žemė tarsi duoda žmonėms laiko pailsėti. Šviesos metas būtent ir vadinasi Gaja, o tamsos – Mara. Vien šių žodžių skambesys davė pačią pirmą mintį, jog tai galima idėja ne tik spektakliui, bet ir jo pavadinimui. Man kilo vaizdinys, nors tai ir nėra moterų vardai, kad spektaklyje turėtų veikti dvi brandžios moterys, turinčios patirties tiek vaikų auginime, tiek darbe su vaikais scenoje, ir tokiu būdu įkūnyti šviesos-tamsos žaidimą.
Kaip skiriasi tokio pobūdžio spektaklio kūrybinis procesas nuo pasiruošimo spektakliui vyresnio amžiaus žiūrovams?
Kristina: Kaip aktorei, kūrybinis procesas vaidmens atžvilgiu yra panašus, tačiau svarbu paminėti, jog kuriant spektaklį vaikams yra labai svarbus testavimo elementas. Kūrybinio proceso dalimi tampa auditorijos išsibandymas, nebaigto spektaklio pristatymas vaikams. Daug repeticijų laiko užima diskusijos apie galimas vaikų reakcijas, tačiau iš savo patirties žinome, kad suplanuoti galime daug ką, tačiau tai nereiškia, jog būtent taip ir įvyks, tad mums reikia būti pakankamai spontaniškoms.
Viola: Toks jausmas, kad dabar mes vaidiname dviese su Kristina, bet spektaklio metu atsiras trečias veikėjas – žiūrovas, kuris gali pateikti netikėtų staigmenų. Repeticijų metu mes ruošiamės įvairiausiems scenarijams.
Ieva: Pagrindinis skirtumas yra tai, kad kuriant vyresniam žiūrovui nėra skiriama tiek dėmesio jo reakcijoms ir įtraukimui. Kuriant suaugusiems negalvojame, kad žiūrovas neišsėdės 5 valandų, režisieriui tai gali būti ir visai nesvarbu, tačiau šiuo atveju mes privalome iš anksto apgalvoti ir atsižvelgiant į mažųjų auditorijos amžių, raidos savybes, įtraukti atitinkamus meninės raiškos sprendimus taip, kad vaikai teatrą patirtų visapusiškai: liesdami, judėdami, ragaudami. Skiriame daug laiko kalbėdamiesi su kūrybine komanda apie tai, kaip spektaklyje naudoti tokius objektus, kurie vaikus įtrauktų į teatro žaidimą, tačiau tuo pat metu būtų saugūs.
Viola: Taip pat reikia atkreipti dėmesį į tokį paprastą dalyką kaip ūgis! Judėjimas šiame spekaklyje labai skiriasi nuo vaidinimo tradicinėje teatro scenoje – įprastu atveju mums vaidinant vaikai matytų tik mūsų kojas! (juokiasi). Man atrodo tokio spektaklio tikslas yra visiškai kitoks negu vyresniems vaikams. Čia nėra naratyvo, spektaklis yra patyrimas – visų pojūčių sujungimas į vienį, buvimas harmonijoje, muzikoje, judesy. Kartu su žiūrovu paneriame į sutartines, folklorą, garsus, žodžius, daiktus. Sudarome saugią aplinką, kurioje vaikai, drauge su tėveliais veikia spektaklyje – čia nėra nei pagrindinių nei šalutinių žaidėjų – visi vienas kitą papildome. Kaip šviesa keičia tamsą, taip ir mes dalinamės energija, žaidimo taisyklėmis.
Kodėl kuriate spektaklius patiems mažiausiems žiūrovams?
Ieva: Visada norisi pabrėžti, kad žmogaus smegenys sparčiausiai vystosi iki 5-erių, tad tai, ką vaikas gaus iki 5 metų, jis naudos visą likusį gyvenimą. Spektaklyje mes apjungiame garsą, vaizdą, spalvas, emocijas ir judesį, tad teatras gali būti viena iš priemonių, prisidedančių prie smegenų neuroplastiškumo, jų vystymosi. Į „Gają Marą“ taip pat kviesime ir besilaukiančias mamas. Tyrimais įrodyta, kad jau nuo 4-to nėštumo mėnesio, kūdikis būdamas dar mamos įsčiose, girdi garsus, todėl jau tokio ankstyvo amžiaus vaikelis gali patapti mūsų spektaklio klausytoju. Manau, kad tai bus labai įdomus patyrimas, kuomet nėščiosios kartu su tėveliais galės ateiti į spektaklį ir matyti jau vyresnius, žaidžiančius vaikus. Labai laukiame grįžtamojo ryšio apie tai, kaip kūdikiai reagavo į spektaklį dar būdami pilve, galbūt šoko?.. (šypsosi).
Kristina: Labai norisi prisikviesti besilaukiančias mamas, kad jos kuo anksčiau pamatytų teatro efektą vaikams ir jo kuriamą magiją: skirtingus garsus, vibracijas, lietuvių liaudies sutartines ir kas jose užkoduota. Pamačius realų pavyzdį, kaip intensyviai vaikas gali patirti teatrą, galbūt vėliau, jau vaikeliui gimus, tai paskatins ieškoti galimybių kaip išgyventi teatro patyrimą kartu su savo mažuoju.
Ieva: …ir dar 3 metus eis į šitą mūsų spektaklį (juokiasi), štai taip mes auginame savo auditoriją! Dabar prisiminiau vieną istoriją, kai skaičiau apie ankstyvąją smegenų raidą. Mokslininkas, tyręs smegenis ir poveikį joms, ėmė interviu iš dirigento, kurio mama buvo violončelistė. Dirigentas pasakojo istoriją, kuomet atsistojęs diriguoti koncertą orkestrui su solo violončelei, kūrinį pradėjo diriguoti pakėlęs akis nuo natų, nes jį iš kažkur jau žinojo! Papasakojęs apie šį įvykį savo mamai, paaiškėjo, jog dar laukdamasi ji šį kūrinį koncertavo atlikdama solo partiją. Tyrėjas kvestionuoja, ar tai turėjo tiesioginį poveikį, tačiau neneigia, jog tai gali būti prisiminimas iš to laiko, kuomet šis dar buvo motinos įsčiose. Mane apėmė toks juokas įsivaizdavus, kas būtų, jei į spektaklį dabar atėjusios nėščios mamos sugrįžtų po kelių metų su jau trimečiu savo vaikeliu, o jis staiga pradeda dainuoti kartu su mumis ir prisimena visą spektaklį! (juokiasi)
Viola: Bet gi kartais tikrai būna, kad atrodo jau iš kažkur moki liaudies dainas. Anksčiau viskas keliaudavo iš lūpų į lūpas, dabar tas ryšys šiek tiek patrūkinėjęs. Dainos spektaklyje iš tiesų gali sudominti, jei daina užkabino, grįžusios namo mamos, galbūt jos ieškos, išmoks daugiau sutartinių ir perduos jas savo vaikams.
Įdomu sužinoti, kaip susibūrė spektaklio kūrybinė komanda. Kas jus, kaip aktores, pirmiausia patraukė šiame projekte? Galbūt tai buvo neįprastas formatas ar koncepcija, o gal asmeninės motinystės patirtys, folkloras?
Viola: Iki šiol nesu vaidinusi kūdikiams, tad tai man visiškai nauja patirtis. Taip pat labai patraukė spektaklio medžiaga, folkloras, dainos. Be to, dabar kuriamuose spektakliuose dažnai nėra vaidmenų brandžioms aktorėms, tad tokių pasiūlymų atmesti nė ranka nekyla! (juokiasi).
Kristina: Labai pritariu dėl folkloro, man patinka lietuvių liaudies dainos ir sutartinės, be to labai smagu turėti iššūkių, kurių pasitaikė jau kūrybinio proceso stadijoje. Nors dirbu su labai mažais vaikais, iššūkiu laikau bendravimą su vaikais tokioje aplinkoje kaip spektaklis – santykio vystymą kaip aktorė ir kūrėja.
„Gaja Mara“ premjerą galite išvysti rugsėjo 2-3 d. Kauno miesto kameriniame teatre ir rugsėjo 16 d. Vilniuje, Menų spaustuvėje. Idėjos autorė ir režisierė – Ieva Jackevičiūtė, dailininkė – Indrė Pačėsaitė, ankstyvojo muzikinio ugdymo konsultantė – dr. Lolita Jolanta Piličiauskaitė. Liaudies dainas parinko dr. Brigita Bublytė, kanklių muziką kūrė Agota Zdanavičiūtė. Vaidina aktorės Viola Klimčiauskaitė ir Kristina Savickytė.
Spektaklį finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, LR Kultūros ministerija ir Kauno miesto savivaldybė, Remio Ščerbausko nuotraukos
