Vilniaus senajame teatre jau metus rodomas choreografės, režisierės, šokio teatro „Dansema“ įkūrėjos ir meno vadovės Birutės Banevičiūtės spektaklis „Pasaulio medis“ – sensoriškai draugiškas judesio spektaklis kūdikiams (6–18 mėn.). Jame menininkė kviečia naujai pažvelgti į mažiausiųjų suvokimą, atsisakyti stereotipų ir keisti požiūrį į jauniausią visuomenės dalį.
Spektaklyje vaidina jauna aktorių Jelenos ir Telmano Ragimovų šeima. Patys auginantys vienerių metukų sūnelį Seymurą, aktoriai puikiai jaučia mažųjų žiūrovų nuotaikas.
Apie spektaklį, skirtą kūdikiams, kalbamės su Jelena ir Telmanu.
Susipažinote studijuodami tame pačiame aktorinio meistriškumo specialybės kurse LTMA. Ar studijų metais jau buvo kalbama apie žiūrovus – kūdikius?
Telmanas. Studijų metais ne tik apie spektaklius kūdikiams, bet ir apskritai apie spektaklius vaikams buvo kalbama mažai. Neatsimenu, ar bent vienas diplominis darbas būtų buvęs vaikiška tematika? Visi kartodavo, kad vaidinti vaikams dar sunkiau negu suaugusiesiems, bet apskritai ta tema buvo praeinama prabėgomis, praktikos turėjome labai nedaug.
Jelena. Mano pirmas susidūrimas su vaikiškais spektakliais įvyko jau pradėjus dirbti teatre. Buvau jauniausia, smulkutė, tad tekdavo vaidinti Coliukę, Snieguolę ir Princeses… Bet tie spektakliai greitai buvo išimti iš repertuaro, nes jie buvo pastatyti jau seniai, lyg ir atgyvenę, nusibodę. Kai vaidini scenoje, o vaikai sėdi salėje, nelabai jauti skirtumą, ar vaidintum suaugusiesiems, ar vaikams. Gal truputį daugiau šurmulio. O štai kūdikiams skirti spektakliai – visiškai kitokia patirtis.
Kieno idėja buvo Vilniaus senajame teatre sukurti spektaklį kūdikiams?
Telmanas. „Pasaulio medis“ – tai pirmasis tokio žanro spektaklis mūsų teatre. Andriui . Katinui kilo mintis kad mūsų teatre spektaklis kūdikiams. Jis žinojo, kad šioje srityje specializuojasi Birutė Banevičiūtė ir pakvietė ją statyti spektaklį. Birutė Banevičiūtė jau patyrusi režisierė, puikiai išmananti ankstyvąją vaikų raidą ir pastačiusi ne vieną novatorišką spektaklį mažiesiems žiūrovams.
Kastingo metu režisierė norėjo išgirsti mūsų požiūrį, nes jei netiki tuo, ką darai, kūdikiams vaidinti negali. Bet kokį spektaklį geriau kurti su žmonėmis, kurie tiki ta idėja. Žinoma, profesinėje veikloje kartais reikia sugebėti pamilti spektaklį, kuris ne iš pirmo karto labai patinka. Kurdamas kūdikiams, negali turėti nuostatos, kad tiks bet kas, nes vaikai nesupranta. Iš tikrųjų jie yra be galo jautrūs ir daug ką suvokia pasąmonės lygiu. Jei į sceną eini su nuostata, kokią čia nesąmonę aš darau, ir kuo čia dėti mano aktoriniai gebėjimai, tai vaikai jaus. Mūsų profesija – vaidyba, o kūdikių spektaklyje mes lyg ir nieko nevaidiname. Iš šono žiūrint, tai lyg renginukas mažiems vaikams. Bet viduje visai kitaip jaučiamės, mums tai – kūryba.
Jelena. Kastingo metu Telmanas pasakė, kad norėtume spektaklyje vaidinti abu, ir toje pačioje komandos sudėtyje (spektaklyje yra dvi aktorių sudėtys). O į kastingą atėjome su sūneliu Seymuru vežimėlyje, kuriam tada buvo gal trys mėnesiai. Tuo metu jį dar maitinau, tad nenorėjome palikti namie. Vėliau ne kartą teko Seymurą pasiimti ir į repeticijas (statant kitus spektaklius tai pasitaiko labai retai). Buvo repeticijų, kai aš laikau Seymurą ant rankų, o aktoriai vynioja tokius „žalčius“ , panašius į medžio šaknis. Stebėdavome, kaip reaguos Seymuras, ar neišsigąs, nepravirks. Pagal vaiko reakcijas esame padarę nedidelių pakeitimų.
Telmanas. Vaidinti kartu viename spektaklyje mums su Lena buvo smagus kūrybinis bendrumas. Vaidinti kūdikiams – labai šviesus procesas.
„Pasaulio medyje“ esame 3 aktoriai, spektaklis visai neturi teksto. Bet tam tikra dramaturgija yra: lėta atsargi pradžia, paskui kulminacija, po jos – vėl ramesnis etapas. Dramaturgija gali būti vaizduose, garsuose, kostiumuose. Šiame spektaklyje didelės spalvų įvairovės nėra – jų yra būtent tiek, kiek geriausiai suvokia kūdikis, be to, spalvos nėra agresyvios. Pasaulio medis – kaip vaizdinys – yra daugelio šalių mitologijoje. Medžio šaknys yra praeitis, kamienas – dabartis, o šakos nukreiptos į dangų, į ateitį. Kiek vaikas supras tų simbolių, nėra taip svarbu, bet galbūt kažkoks pasąmonės suvokimas įvyks. Kai mes patys atėjome pažiūrėti spektaklio – kaip žiūrovai su vaiku ant rankų, giliai nemąstėme apie paslėptas prasmes, mitologines sąsajas. Tėvai ateina tiesiog pabūti su savo kūdikiu kitoje erdvėje.
Reikia žinoti dėsnius, kaip išlaikyti publikos dėmesį, kad nebūtų nuobodu. Kūdikiams ir vaikams sudėtinga išlaikyti dėmesį valios pastangomis, kaip tai daro suaugusieji, nes suaugę žmonės galvoja: jei pirkau bilietą, atėjau, tai turiu išbūti iki galo. O vaikai jokių kitų motyvų neturi, jiems arba įdomu, arba nuobodu.
Jelena. Kai ateini su kūdikiu, tu stebi, kaip tavo vaikas žiūri spektaklį, ir jauti visai kitas emocijas, tarsi žiūrėtum antriniu žiūrėjimu. Tu galvoji, ne ką aktorius sušuko, o ką tuo metu daro tavo vaikas.
Telmanas. Kai kurie kolegos ateidavo pažiūrėti mūsų „Pasaulio medžio“, ir aš galvodavau, kad neįmanoma iki galo suvokti, kaip veikia šitas spektaklis, jeigu ateini be savo vaiko. Tu viską matai tarsi trimačiu žiūrėjimu: ne tik tai, kas vyksta scenoje, bet ir tai, ką mato tavo vaikas, ir dar kaip reaguoja kiti vaikai. Čia daug sluoksnių susideda.
O jeigu kūdikis neramus, jei jo nedomina tai, kas vyksta scenoje?
Telmanas. Režisierė atkreipė dėmesį: kodėl verkia vaikas? Mes juk nežinome, ar dėl to, kad išsigando šviesų ar garsų, galbūt jam dygsta dantys, o gal skauda pilvuką? Gal nepatinka šalia esantys nepažįstami dėdės ir tetos? Kūdikis dar nemoka pasakyti, kodėl jis yra nepatenkintas, ir vienintelis būdas tam išreikšti yra verksmas. Tėvai turi nusiraminti, jei vaikas verks ar sušuks, – viskas gerai. Buvo spektaklių, kai ir mūsų pačių vaikas verkė, kai mes žiūrėjome antrosios aktorių sudėties vaidinimą. Ir visiškai neaišku, kokia buvo to verksmo priežastis. Regis, atėjo linksmas, geros nuotaikos, o spektaklio viduryje kažkuo nepasidalino su kaimyne mergyte, ir į ašaras! Praverkė pusę spektaklio.
Jelena. Prieš spektaklį visada paleidžiamas garso įrašas tėveliams, kad vaikui galima reaguoti į spektaklį taip, kaip jis nori. Jei nori, gali šliaužti, gali žiūrėti į sieną, sėdėti, gali visiškai nusisukti, bet jis vis tiek dalyvauja spektaklyje. Tėvai neturėtų išsigąsti. Nebūtina tiesiai žiūrėti į sceną ir „suprasti“.
Jeigu vaiką įmanoma nuraminti, tai reikia ir daryti. Jei jis bijo, jam negera, kartais verta išsivesti iš salės ar žiūrėti tarpduryje. Kartais matau: vaikas verkia, o tėvai jaudinasi, ką daryti, gal mes čia trukdome kitiems? Mes stengiamės nuraminti, jokios gėdos nėra, galima verkti, niekas pirštu nebadys, kad jų vaikas neišauklėtas.
Kai tėvai bus ramūs, ir vaikas nurims.
Į tokius spektaklius ateina ne tik kūdikiai, bet ir jų tėvai. Ką tai reiškia jiems?
Telmanas. Aš tikiu, kad mažus vaikus auginantiems tėvams kiekvienas išėjimas iš namų yra įvykis, nors ateiti į spektaklį kūdikiams yra visai kas kita, kaip ateiti į spektaklį suaugusiesiems. Labai didelį palaikymą duoda bendruomeniškumas, tu matai tėvelius, kuriems dabar lygiai taip pat sunku išeiti iš namų, kurie susiduria lygiai su tomis pačiomis problemomis. Nežinau, ar užsimezga draugystės. Bet po spektaklio žiūrovai dar laisvai gali pabūti, pabendrauti, jeigu vaikučiai nesijaučia pavargę ir nenori namo.
Ar dideliam žiūrovų ratui skirtas šis spektaklis?
Telmanas. Eiti į teatrą su kūdikiais dar nėra labai įprasta, tad kartais ne visi bilietai išperkami. Mes orientuojamės į kamerinę publiką, maždaug 12 kūdikių ir jų šeimų. Kartais ateina ir 3 suaugusiųjų komanda, lydinti vieną kūdikėlį, o kartais mama su keliais vaikais. Nors rekomenduojame, kad spektaklis skirtas 6–18 mėnesių kūdikiams, dažnai būna vyresnių broliukų ir sesučių. Po spektaklio mes, aktoriai, išeiname šypsodamiesi ir jausdami, kad padarėme kažką prasmingo.
Jelena. Vienoje knygoje skaičiau, kad tokie išėjimai iš namų labiau reikalingi tėveliams negu kūdikiams. Jie pamato savo vaiką kitokiomis aplinkybėmis, ko nepamatytų savo namuose. Namie jie negali prikviesti tiek kūdikių, nebūna tokio apšvietimo ar muzikos. Viena mama vis kartojo, kad jos vaikas labai nedrąsus ir tikrai nešoks, neis į sceną, o jis kaip prasidėjus spektakliui nuėjo į sceną, taip ten visą laiką ir išbuvo. Tėvai tokiomis aplinkybėmis geriau pažįsta savo vaiką.
Telmanas. Ir pamato, kad galbūt vaiką galima ne taip stipriai kontroliuoti, galbūt jam reikia suteikti daugiau laisvės, leisti laisviau judėti?
„Pasaulio medis“. Lauros Vansevičienės nuotraukos
Ar buvo tokių spektaklio akimirkų, kurias įsiminėte?
Jelena. Kartą scenoje mes šokome, o kūdikiai susidraugavo savo bendruomenėje, ėmė virti savas gyvenimas šalia scenos. Tėveliai tada juokėsi. Visada gali įvykti kažkas netikėto.
Telmanas. O aš prisimenu atvejį, kai vaidinome pagal scenarijų, o vienas vaikas pradėjo šokti, mes – atkartoti jo judesius. Buvo labai smagu ir jam, ir tėveliams, o mums tai nuotykis leistis į improvizaciją. Tas pats spektaklis gali būti labai skirtingas – atrodo, vaidini tą patį, o publika kaskart įneša vis naujų spalvų.
Ginta Liaugminienė
Projektą „Kultūros skiepas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9 600 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.01.25.
