Žiūrovai, jau spėję pamatyti „Lietuvos“ ansamblio spektaklį „Pelėda Drūlija“, sako, kad norisi verkti iš gražumo, – tiek dėl prasmingo siužeto, tiek dėl sodraus muzikinio įspūdžio. Pelėda Drūlija – tai terapinių istorijų kūrėjos Ingos Narijauskienės sukurta veikėja, kuri atgijo muzikiniame spektaklyje visai šeimai. Spektaklis sukurtas pagal vieną iš autorės pasakų „Kaip Pelėda Drūlija kantrybės ieškojo“. Čia pasakojama, kaip vieną rytą Pelėda Drūlija paragauja žirnių ir užsimano jų užsiauginti, tačiau tik pasodinusi sužino, kad čia reikia kantrybės. Nežinodama, nei kas ta kantrybė, nei iš kur jos gauti, Pelėda išeina į mišką jos ieškoti.
Apie muzikinę pasaką ir kūrybą vaikams kalbamės su spektaklio režisiere Giedre Kriaučionyte-Vosyliene.
„Pelėda Drūlija“ – tai vienas naujausių jūsų spektaklių?
„Pelėda Drūlija ir kantrybė“ pagal Ingos Narijauskienės to paies pavadinimo knygą pasirodė 2024 metų gruodžio mėnesį, galiu pasidžiaugti, kad ją jau pamatė tikrai nemažai vaikų. Šiuo metu kaip tik kuriame antrąją dalį „Pelėda Drūlija ir žiovuliukai“, kurioje stengsimės pakeisti Drūlijos santykį į miegą, kurs jai „trukdo žaisti“, ir mokysimės klausytis savo kūno siunčiamų ženklų. Tad visi norintys suskubti ir pamatyti spektaklį „Pelėda Drūlija ir kantrybė“ galės tai padaryti rudenį, nes jau gruodį išeis „Pelėda Drūlija ir žiovuliukai“.
„Lietuvos“ ansamblis ir renginiai mažiems vaikams – gal tai nauja ansamblio kryptis, siekiant folklorą ir tradicijas perduoti vaikams?
Ansamblis „Lietuva“ jau seniai vykdo šią misiją – supažindinti vaikus su tautiniu menu. Ir ne tik su spektakliais vaikams, bet ir su edukacijomis, į kurias atvyksta didelė dalis Lietuvos mokyklų. Vis dėlto vaikai dažniausiai būna be tėvelių, gal todėl ta žinia mažiau pasiekia tėvelius.
Papasakokite plačiau apie šį sumanymą ir jo įgyvendinimą – kas pasiūlė Drūlijos temą, kaip ieškojote būdų spektaklio metu sužavėti vaikus, kad jie suprastų, būtų įdomu?
Ansamblis „Lietuva“ kasmet pasiūlo vaikams naują kalėdinį spektaklį. Mintis pasirinkti Pelėdą Drūliją kilo buvusiai ansamblio vadovei Editai Katauskienei. O aš puikiai pažinojau Ingą Narijauskienę, nes kartu su savo dukra lankiau jos vedamus užsiėmimus mažyliams. Iš tiesų Pelėdos atsiradimas ypatingas. Inga, augindama savo sūnų, ėmė pasakoti istorijas apie Pelėdą Drūliją, kuriose kalbėdavo apie sūnui aktualias temas. Taigi šio personažo istorijos augintos jau daugiau nei dvidešimt metų, ir būtent jos sūnus, Pijus Narijauskas, yra vienas iš spektaklio kompozitorių. Tad tiek pats personažas, tiek ir spektaklis daug išnešiotas namuose – mano, auginant dukrą, Ingos, auginant sūnų Pijų ir paties Pijaus, auginant savo sūnų.
Spektaklio anonse rašoma: ,,Miškas, kuris spektaklyje Drūlijai leis atrasti kantrybę, suskambės itin lietuviškai. Jame persipins tokie instrumentai kaip birbynė, kanklės, skrabalai. O ir pačiame pasakojime įsipins lietuvių tautiniai žaidimai, sutartinės ir visiems mums, lietuviams, jautrus ir magiškas santykis su gamta“. Turbūt daugeliui žiūrovų tai pirmoji pažintis su gyvai skambančiais senaisiais instrumentais?
Ir ne tik instrumentais, bet ir senaisiais žaidimais, tokiais kaip „Mikita“ ar kitais folkloriniais dainų motyvais. Žinoma, tai ne edukacija, tad ir nuo tėvų priklauso, kiek jie skiria tam dėmesio.
Vis dėlto manau, kad daugeliui vaikų tai natūraliai taps Drūlijos pasauliu, – miškas su kanklėmis, birbynėmis, muselėmis, grybais ir t.t.
Tai ne pirmas jūsų muzikinis spektaklis vaikams?
Aš baigusi muzikos mokyklą, fortepijono specialybę, ir, jei atvirai, vaikystėje svajojau mokyti vaikus muzikos. O vėliau, tapus režisiere, atsirado galimybių tą aistrą realizuoti. Muzikinį spektaklį „Čipolinas“ kūrėme kartu su bendrakursiu Gabrieliumi Zapalskiu, slapta nuo dėstytojų, nes antrame kurse mums neleisdavo užsiimti kažkuo daugiau nei studijomis. Vėliau asistavau Daliai Ibelhauptaitei VCO operose ir Valdovų rūmuose pristačiau savo režisuotą operą „Acis ir Galatėja“. Dabar, dirbdama ansamblyje „Lietuva“, turiu galimybę nuolat dirbti su muzika.
Muzika, kostiumai, spalvos, tekstas – kas jums svarbiausia, kai statote spektaklius vaikams?
Man svarbiausia pats pasakojimas. Likę sprendimai dažniausiai ateina atsakant į klausimą, kas temą plečia, kas ją geriausiai atliepia žiūrovui. Žinoma, egzistuoja asmeninis braižas, tarsi kalbos būdas, bet šie dalykai sąmoningai mažai kontroliuojami.
Nacionaliniame dramos teatre esate pastačiusi spektaklį vaikams „Trijulis aukštyn kojom“. Kuo jums įdomi buvo ši tematika?
„Trijulis aukštyn kojom“ visų pirma buvo pristatytas žiūrovams kaip pjesės skaitymas Versmės festivalio metu LNDT su puikia komanda. Pats statymo procesas buvo iš tiesų labai smagus. Man apskritai labai patinka vokiečių dramaturgai dėl savito, aktyvaus veiksmo pasakojimo, aštrumo. Šis spektaklis pasakojo apie Pirmulį, kuris visada pirmas, Dudulį, kuris visada antras ir Trijuli, kuris visada paskutinis. Šis varžymosi, konkuravimo etapas vaikams labai svarbus, mat tarsi juos apibrėžia. Tik daug vėliau supranti, kad tai tavo burbulo problemos. Vaikystėje aš pati labai mėgau varžytis. Statydamas vaikišką spektaklį, keliauji per savo vaikystės patyrimus, gal net kažkuria prasme gydai save kaip vaiką.
Ką jums duoda žiūrovų reakcija jau spektakliui gyvuojant? Galbūt prisiminsite kokių detalių?
Kuriant vaikams, labai lengva justi, kai jų dėmesį kažkas traukia arba kažkas ne. Labai smagu būna, kai vaikai ateina jau žinodami pačią literatūrą, kaip Drūlijos atveju. Dažniausiai ateina skaitę knygeles, turėdami savo įsivaizdavimą apie personažus. Todėl reikia apgalvoti daug detalių – su knygos autore sprendėme tokį klausimą, kad vieniems vaikams Drūlija mergaitė, kitiems – berniukas, tad norisi nesugriauti jų autentiško įsivaizdavimo ir spektakliu leisti jiems tęsti savo įsivaizdavimą. Labai miela buvo Marijampolėje, kai vaikas atnešė savo pagamintą Drūliją ir Taputapą iš kartono, audinių, sagų – tokį kūrybiškai sukurtą – ir padovanojo aktoriams.
Kaip pasiekti balansą tarp svarbių, vertybinių dalykų ir pramogos spektaklyje vaikams?
Apie balansą negalvoju, tema, pats pasakojimas svarbus, o jau pasakojimo būdas tegu būna žaismingas, smagus. Vis dėlto aš labai palaikau ir kitokius pasakojimus vaikams. Stebėdama latvių animaciją „Potvynis“ (Flow), laimėjusią „Globe“ ir „Oskaro“ apdovanojimus, – galvojau, kad tai puikus pasakojimas, kurį vaikams, pripratusiems prie aktyvaus veiksmo, gali tapti sunku žiūrėti, bet tai yra pripratimo reikalas. Manau, kai kurie vaikai (žinoma, ne visi, yra itin aktyvių) kuo puikiausiai gali valandą klausytis klasikinės muzikos. Savo dukrą irgi stengiuosi nuvesti į klasikinės muzikos koncertus.
Ką jums pačiai reiškia teatras ir vaikystėje pamatyti pirmieji spektakliai? Kokie jie buvo?
Teatro vaikystėje nepamenu, atsimenu tik muziką. Teatrą pažinau jau paauglystėje – už striukių kabinimą rūbinėje, Keistuolių teatras leisdavo žiūrėti spektaklius, o lankant Mažąją teatro akademiją, LNDT leisdavo ateiti žiūrėti spektaklius ant laiptelių – paauglystėje beveik kasdien eidavau į teatrą. Ten buvo jaunimo bendruomenė – labai įvairi ir draugiška.
Kokiomis temomis jums įdomiausia kalbėti su žiūrovais?
Temos ateina su asmeninėmis patirtimis. Visada kuriu apie tai, ką pati jaučiu ir išgyvenu. Kaip ir būsimas spektaklis „Pelėda Drūlija ir žiovuliukai“ palies įsiklausymo į savo kūną temą – kai norisi viską veikti, daug visko spėti, ir imi nebeklausyti, kai kūnas sako NE, – laikas pailsėti. Tai aktualu tiek vaikams, tiek suaugusiesiems – pozityvus santykis į poilsį.
Kaip manote, kas sudėtingiausia šiuolaikiniams vaikams? Dėl ko skauda jų širdeles, kas jiems sunku?
Manau, vaikams dabar sudėtinga, nes jaučia suaugusiųjų nerimą dėl karo grėsmės. Vaikai, kad ir nieko nesuprasdami, tą nerimą perima. Ir tai tik padidina nerimą, juntamą dėl labai greito gyvenimo tempo. Vis dėlto mums visiems reikia laiko informacijos apdorojimui – dabar jo labai mažai.
Kokį spektaklį norėtumėte sukurti, apie ką bus kitas jūsų darbas?
Mano artimiausias spektaklis bus „Lėlės“ teatre pagal M. Marcinkevičiaus knygą „Mergaitė su šautuvu“. Tai pasakojimas apie mergaitę partizanę, kurios šeimą ištrėmė į Sibirą, o ji likusi viena ne tik sugebėjo išgyventi miške, bet ir įgyvendinti slaptą partizanų planą. Tad spektaklis pasakos ne tik svarbią Lietuvos istorijos dalį ar pristatys išgyvenimo pradžiamokslį, bet kartu tai žinia, kad kiekvienas, kad ir koks mažas būtų, gali nuveikti didelių ir prasmingų dalykų. Spektaklis bus skirtas viduriniųjų klasių moksleiviams.
Ginta Liaugminienė, nuotraukos Martyno Vitėno
Projektą „Kultūros skiepas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9 600 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.04.25.
