Į lėlių teatrą šeimos paprastai pradeda eiti, kai vaikams sueina dveji–treji. Bet tėveliai būna labai nustebę, kai spektakliai paliečia ir juos pačius. Atėję patirti tik pramogą vaikams, jie pajunta, kad teatras kalba ir su jais, suaugusiaisiais.
Šį sezoną Klaipėdos lėlių teatre atsirado ir spektaklis, skirtas būtent mamoms. Kalbame su jo sumanytoja, aktore Monika Mikalauskaite-Baužiene.
Kristijono Lučinsko nuotrauka
Monika, kas įkvėpė kurti spektaklį apie visas, ne tik šviesias, motinystės spalvas?
Mama tapau ir aš. Užplūdę jausmai mane stipriai panardino į motinystės gelmes. Kiekviena savo kūno ląstele bandžiau prisitaikyti prie naujo gyvenimo ritmo, prie mažo, naujo žmogučio, gulinčio šalia manęs. Kartais atrodė, kad tai ne aš, kartais stipriai jusdavau savyje mamą. Plėšiausi tarp savojo „aš“ ir mamos vaidmens. Nemiga, nuovargis, vis kylantis klausimas – ar aš tikrai sugebėsiu? Be to, žiniasklaidoje ir televizijoje mirgėjo antraštės apie mamas, nutraukusias sau gyvybes, apie mamas, kurios nėrė į dugną kartu su vaikais, apie mamas, nepajėgusias gyventi kartu su savo vaikais, dėl to palikusias juos gyvybės langelyje. Visa tai mane įkvėpė kurti spektaklį ir kalbėti apie ne visada gražią motinystės kasdienybę.
Dirbdama lėlių teatre, gaudavau įvairių vaidmenų, galbūt ne visada tokių, kurių norėdavau, galbūt ne visada pavykdavo taip, kaip norėjau, tačiau kurdama vaidmenis spektaklyje „Aš visada čia“ jaučiuosi kitaip. Tai ypač man artimas spektaklis: jautrus, žemiškas ir išlaisvinantis. Išlaisvinantis mano motinystės kelio vidinius išgyvenimus. Nors scenoje veikiu viena, viena niekada nesijaučiu. Mane supa lėlės, objektai ir nematomas, neapčiuopiamas mamų ryšys.
Su spektaklio komanda labai tikimės, kad šis spektaklis bus įdomus ne tik mamoms. Tikimės, kad jis palies kiekvieną, kas turi ar turėjo mamą.
Ar spektaklis sukurtas pagal kažkokį literatūros kūrinį? Kokie motinystės akcentai jame pabrėžiami?
Spektaklis buvo kuriamas remiantis realių mamų išgyvenimais. Dar šiek kiek anksčiau, naudodamasi teatro socialinėmis medijomis, sukūriau anoniminę apklausą, surašiau klausimus, kurie man atrodo reikalingi, ir pasidalinome jais su teatro žiūrovais. Į apklausą atsiliepė ne menkas skaičius mamų, kurios raštu papasakojo apie savo stiprybes ir silpnybes motinystėje.
Skaitant buvo ir graudu, ir juokinga, kartais susitapatindavau ir pati, o kai kurie atsakymai net nustebino. Bet tai buvo pagrindas spektakliui atsirasti.
Mamų aprašytais išgyvenimais pasidalinau su spektaklio režisiere Vera Rozanova, spektaklio bendraautore, dramaturge Lina Laura Švedaite bei kompozitore Rita Mačiliūnaite. Vėliau su surašyta medžiaga dirbo režisierė ir dramaturgė. Jos kūrė istoriją, vis pasitardamos su manimi. Šiuo kūriniu siekiame atskleisti moters jausmus, išgyvenimus, tik sužinojus, kad laukiesi vaikelio, viso nėštumo metu, tiek tai, kas laukia su vaikučiu grįžus namo.
Kaip lėlės veikia suaugusį žmogų? Ar lengva šiuo žanru perteikti tai, ką norite pasakyti, suaugusiųjų auditorijai?
Suaugusį žmogų sunkiau įtikinti lėlės veikimu, bet jis labiau įsitraukia į temą, į sukurtas metaforas, paslėptas mintis ar matomus vaizdinius. Lietuvoje vis dar gajus mąstymas, kad lėlės skirtos tik vaikams. Užsienio šalyse, kur lėlių teatro suaugusiesiems tradicijų yra daugiau, paprasčiau. Yra tekę ne vieną dešimtį kartų vaidinti užsienio publikai – reakcijos ir apmąstymai, refleksijos po spektaklio maloniai stebina. Žiūrovai išmano apie lėlių valdymo rūšis, ateina pasidomėję spektaklio keliama tema, nebijo klausti, paprašyti pavaldyti lėlę… Lietuvoje esame kuklesni. Bet po truputį nešame šią žinią Lietuvos žmonėms, skleidžiame, kviečiame patirti… Dažnu atveju bent kartą pamatę lėlių spektaklį suaugusiesiems, žmonės vis dažniau pasirenka sugrįžti čia vėl. Nes lėlių teatre gali patirti atradimo džiaugsmą, nustebti, pamatyti stebuklą, patikėti akyse atgyjančiu daiktu…
Kiek lėlių teatre svarbūs žodžiai, o kiek vaizdas?
Lėlių teatras yra vaizdinių teatras, vaizdais siekiame pasakyti daugiau nei gali žodžiai. Neretai lėlių teatras yra vadinamas dailininko teatru, nes kuriami objektai, lėlės, spalvos, medžiagos neša tam tikrą simboliką. Kartais net labai maža smulkmena, maža dėžutė ar senas prirašytas popieriaus lapelis gali pasakyti daugiau.
Kartais žodžių nereikia, paskendę vaizdiniuose, galime susikurti savus pasaulius.
O apie naująjį Klaipėdos lėlių teatro sezoną pasakoja teatro vadovė Aušra Juknevičienė.
Kaip Klaipėdos lėlių teatras pasiruošęs naujajam sezonui? Kas laukia žiūrovų?
Jau rugsėjo 5 dieną Klaipėdos lėlių teatras atvers duris į naują sezoną. Šį sezoną teatras kvies žiūrovus ieškoti pusiausvyros – tarp skubančio pasaulio sunkumų ir vidinės ramybės, tarp darbo ir poilsio, tarp laimės ir liūdesio. Spektakliuose kalbėsime apie vienišystę ir draugystę, apie darną su gamta, istorija, atmintimi. Ieškosime pusiausvyros tarp senojo ir naujojo savęs, kai gyvenimas pasikeičia. Taip, kaip lėlininkas ieško pusiausvyros valdydamas marionetę, taip mes šiemet kviesime atrasti savąją pusiausvyrą elegantiškame gyvenimo šokyje.
Naująjį sezoną teatras pradės lėlių spektaklio „Aš visada šalia“ premjera, jautriai reflektuojančia motinystės tema: žvelgiant iš šalies, gali atrodyti, kad motina tampama iš karto. Tačiau iš tikrųjų apsisprendimas susilaukti vaiko yra ilga ir nenuspėjama kelionė, kurioje kelio atgal nebėra. Spektaklio kūrėjai klausia – kaip žengti šiuo keliu neprarandant savęs? Kaip visada būti čia – ir mama, ir savimi? Kūrinys kuriamas kartu su kūrėjais iš Prancūzijos. Spektaklį režisuoja Vera Rozanova, su kuria teatras jau bendradarbiavo – 2016 m. buvo pristatytas jos sukurtas spektaklis „Ieškoma: teisybė“.
Jūsų teatro spektakliai eina koja kojon su vaikų mėgstama literatūra. Kaip teatras atsirenka literatūros kūrinius?
Klaipėdos lėlių teatre dirbantys kūrėjai, lėlininkai, suburti lėlių teatro meno, išties nuolat stebi ir ieško. Jaučiamės atsakingi kurdami vaikams ir visada pasisakome už turinį, už estetiką, už amžinąsias vertybes, kurios atsispindi šiuolaikinėje vaikų mėgstamoje literatūroje. Bandome į gyvenimą žiūrėti šiuolaikinio žmogaus akimis. Stengiamės, kad mūsų kūryba būtų ne infantili, o jautri, šviesi, aktuali, kartais net juokinga. Taip pat vis stebime, kaip keičiasi vaikai, kaip jiems daro įtaką technologijos ir skubėjimas, jie greičiau užauga, subręsta, kokie jie yra saugioje ir palankioje jiems tobulėti terpėje. Nebėgame ir nuo problemų, su kuriomis susiduria dabartinė visuomenė, – autizmas, vaikai su negalia. Mes norime ir dirbame su visais vaikais, šeima.
Kokių lėlių teatro rūšių gali pamatyti žiūrovai Klaipėdoje? Papasakokite apie tai, pristatydami ir spektaklius, kuriuose tie žanrai naudojami.
Klaipėdos lėlių teatras – nepriklausomas teatras, kuris nuolat ieško naujų lėlių teatro meninės kalbos būdų, yra šiuolaikiškas, kokybiškas, reprezentatyvus, įdomus ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Todėl lėlinė raiška mūsų spektakliuose išties įvairi: nuo tradicinių pirštininių lėlių ar marionečių iki objektų, šešėlių, atspindžių scenoje. Pasirinkta išraiškos priemonė priklauso ir nuo vaikų amžiaus grupės, kam spektaklis skirtas: švelnesnės faktūros, veltinės lėlės naudojamos mažiausiųjų vaikų auditorijai, objektai, žaislai, detalės – didesniems vaikams nuo 5 metų, kurie jau geba sekti siužetinę liniją, patys kurti savo vizualinius pasaulius. Marionetės, šešėliai, mažos figūros lėlines istorijas pasakoja suaugusiesiems, bet dažnu atveju tinka ir didesniems vaikams nuo 7 metų.
Kiek teatre tradicijos ir kiek modernumo?
Mes už kūrybinę raišką ir galią, mūsų spektakliuose tradicijos nėra daug, bet visada ieškome prasmės ir turinio vertybėse, pačiame žmogaus šaknyne. Tradicija mūsų kūryboje veriasi tokiu būdu.
Teatrui svarbu žadinti žiūrovo smalsumą apie pasaulio sandarą, gamtą, apie tai, iš kur mes atsiradome ir kas mes esame. Šis aspektas žmogui yra labai svarbus, nes iš prigimties visi žmonės labai smalsūs, jiems patinka neatrasti, nepatirti, nežinomi dalykai. Juk tas atradimo jausmas yra toks stebuklingas, o stebuklų lėlių teatre yra be galo daug.
Kaip auginate savo žiūrovą?
2025/2026-ieji metai žymės ypatingą įvykį – po ilgos pertraukos kūdikiai vėl turės jiems skirtą spektaklį Klaipėdos lėlių teatre. Kūdikių auditorija mums labai reikšminga, juk šeima į teatrą pradeda žengti nuo kūdikystės. Spektaklį mažiausiems kurs teatro lėlininkė ir edukatorė Renata Kutaitė-Raudonienė, turinti didelę patirtį darbe su pačiais mažiausiais žiūrovais. Tais pačiais metais teatras kvies ir į spektaklio vaikams su autizmo spektro sutrikimais premjerą. Spektaklį kurs Karolina Žernytė drauge su „Pojūčių teatro“ menininkėmis. Kūrinys remsis Tinos Oziewicz knyga „Ką veikia jausmai?“ ir kvies vaikus pažinti jausmus bei emocijas per lėlių ir objektų teatrą.
Ginta Liaugminienė, nuotraukos Donato Bielkausko
Projektą „Kultūros skiepas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9 600 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.09.08.
