Režisierė, aktorė ir „Stalo teatro“ įkūrėja Saulė Degutytė-Šiekštelienė sako, kad imantis naujo spektaklio visada tenka sau atsakyti į klausimą: ar verta? Ar šis spektaklis turės išliekamąją vertę? Prasmės paieškos ir lemia repertuaro pasirinkimą.
Su Saule kalbamės apie tai, kodėl nereikia bijoti rimtų temų net patiems mažiausiems vaikams skirtuose spektakliuose.
„Stalo teatras“ yra sukūręs ne vieną spektaklį istorine tema…
Mažiems vaikams kurti spektaklį apie Lietuvos istoriją? Kai kas pasakys: ar jūs išprotėjote, taigi taip neįdomu! Bet 2015 metais, bendradarbiaudami su leidykla „Aukso žuvys“, sukūrėme spektaklį „Sekretai iš būtųjų laikų“. Leidykla buvo išleidusi „Lietuvos istoriją mažiesiems“ – keletą plonų spalvinimo knygelių, kad vaikai spalvindami paskaitytų jų amžiui suvokiama kalba apie mūsų šalies istoriją. Mes savo spektaklyje šalia Žalgirio mūšio paveikslų, Barboros Radvilaitės ar Žygimanto Augusto portretų rodome ir vaikų piešinius. Įdomu ir linksma pamatyti, kaip istorines asmenybes nupiešia vaikai – dažnai tie piešinukai būna kreivi šleivi, bet labai nuoširdūs. Mažieji žiūrovai savo galvose lygina, ar tie portretai panašūs, kažką įsimena, kažkas nusėda atmintin.
Šito spektaklio sumanymas originalus – kai jį rodome Vilniuje, spektaklį pradedame ne teatre, o miesto centre. Gidas veda ekskursiją po Vilniaus širdį: Katedrą, švento Kazimiero koplyčią, pasakoja apie Barborą Radvilaitę. Tik tada vaikai ateina į tą vietą, kur mes rodome spektaklį.
Kaip padaryti, kad istoriniai faktai būtų nenuobodūs? Pavyzdžiui, ar vaikai įsivaizduoja, kaip atrodė Žalgirio mūšis, kuriame dalyvavo 28 000 karių? Į dubenį suberiame krūvą kruopų ir sakome, kad tiek buvo lenkų karių. Krūva pupelių – tai čekai, krūva grikių – tai lietuviai… Tokie pavyzdžiai su objektais vaikams yra labai paveikūs, jie geriau gali įsivaizduoti mūšio mastą.
O po spektaklio dar surengiame kūrybines dirbtuves. Vaikai piešia tai, ką matė ekskursijos ir spektaklio metu. Paskui aptariame piešinius. Ir vaikai visas dvi su puse valandos išlaiko dėmesį, nes patys dalyvauja šiame kultūriniame renginyje!
Kartais ir suaugusieji sako: oi kaip gerai, pamatėme spektaklį ir atnaujinome savo žinias, kurias nuo mokyklos laikų buvome primiršę.
Vaikams galima kalbėti net apie skaudžius istorinius faktus?
2018 metais sukūrėme spektaklį „Sibiro haiku“, kuris supažindina vaikus su skaudžia Lietuvos istorijos dalimi – tremtimi. Man paskambino rašytoja Jurga Vilė ir paprašė, kad surengčiau knygos pristatymą. Mat buvo mačiusi mano veiklą projekte „Valanda su pasaka“ (Prancūzų kultūros centre vykdavo teatralizuoti knygų pristatymai vaikams). Kai gavau tekstą, skaičiau ir verkiau – jis tikrai labai užkabino ir sujaudino. O tada pagalvojau, kad reikia ne tik knygos pristatymo, bet ir spektaklio.
Kokia simbolių kalba papasakoti, kad žmonės buvo tremiami už nieką, be jokios kaltės? Kaip parodyti Sibiro šaltį? Aš nemėgstu butaforijos ir spektakliuose visada naudoju tikrus dalykus. Su scenografe Renata Valčik nutarėme, jog tikras objektas mūsų spektaklyje bus ledas. Pradėjome šaldyti ledą (jį reikia šaldyti iš virinto vandens, kitaip bus neskaidrus), bet pamatėme, kad ne mes ledą, o ledas valdo mus. Tad eksperimentavome su aktoriumi Baliu Ivanausku, kuris įkūnija Algiuką ir visus spektaklio personažus, kaip tą ledą suvaldyti, kad rankos nenušaltų.
Norėjome parodyti, kaip vyko trėmimai – kai atvažiuodavo mašina, per 15 minučių turėdavai susirinkti daiktus. Pamaniau, kad kaip metaforą galėčiau panaudoti vaikystės žaidimo „Žemė“ elementus. Tas žaidimas žaidžiamas apsibrėžiant ratą, o paskui metant peilį į žemę – pasisekus gali atsiriekti gabalą iš kaimyno. Kaip ir tremtinių žemė kad buvo nusavinta, juos išvežus į Sibirą.
Žemės motyvų tame spektaklyje daug. Iš ūkinių prekių parduotuvės nupirkome keletą maišų švaraus juodžemio, iš kurio atsiranda ir pūga, ir sriuba, ir kruopos… Repetuojant tas juodžemis tarsi išgaravo, tik paskui pamatėme, kad jis nusėdęs ant užuolaidų ir visų paviršių. Pirkome iš naujo. Rodydami tremties absurdiškumą, į žemę dedame smuiką, skrynelę, dirbtines gėles. Vaikai net krūpteli, kai dulkėmis aplimpa tie daiktai, nes tai taip nenatūralu, neteisinga.
Kurdama šį spektaklį, skaičiau daug autentiškų prisiminimų apie tremtį. Gyvendamas nežmoniškomis sąlygomis gali nužmogėti. Kai tau pasidaro aktualu tik nenumirti iš bado ar šalčio, tampa svarbūs tik išgyvenimo instinktai. Ten pamiršti, kas tu toks buvai iki tol, kad galbūt mokėjai 10 užsienio kalbų, kad buvai profesorius. Tremtyje tu galvoji tik apie duonos kąsnį.
Mūsų spektaklyje personažai yra daiktai. Algiukas Korys ir yra korys. Jo mama, kuri nustojo kalbėti, kai buvo palaidota dukrelė, spektaklyje yra skrynelė su užraktu. Tarsi jos kalba būtų užrakinta viduje. Knygoje rašoma apie seserį, kuri plaukus kirpdavosi avių kirpimo žirklėmis. Man iš karto kilo asociacija, kad šis personažas ir bus žirklės.
Knygoje rašoma, kad dėl utėlių, blusų ir kitų parazitų žmonės būdavo dezinfekuojami. Spektaklyje visi tremtiniai – tai vienodi pagaliukai. Spektaklio pradžioje storesni, vėliau – visai ploni, nusibadavę. Aktorius, traukiantis tuos vienodus pagaliukus iš krūvos, pajuokauja: kokia riebi publika, o pagaliukai – vos matomi. Jiems verdame sriubą iš vandens, miltų ir kelių sorų kruopelių.
Man labai patinka, kad „Sibiro haiku“ nėra slogus spektaklis. Šita baisi istorija pasakojama per humorą, žaidimą, lengvai, bet žiūrėk – jau kažkas salėje ir verkia. Dažniausia tėveliai. Kai prasidėjo karas Ukrainoje, žiūrovai kitaip pradėjo matyti spektaklį. Beveik pusantros valandos publika išsėdi tyloje, nė nekrusteli. Atrodo, net nekvėpuoja. To karo fone dar kitaip suvokiame spektaklio aktualumą.
Vienas naujausių spektaklių istorine tema – apie partizanus?
Šį spektaklį įkvėpė Mariaus Marcinkevičiaus ir Linos Itagaki knyga „Mergaitė su šautuvu“. O spektaklis vadinasi „Mergaitė su šau(kš)tuvu“. Tas vaizdinys atėjo iš mano pačios vaikystės, kai su sese Egle Degutis, kuri, beje, yra ir šio spektaklio viena iš dailininkių, žaisdavome seklius ir šaudydavome iš šaukštų.
Spektaklis prasideda idilišku kaimelio, kuriame gyvena šaukštai ir puodai, gyvenimu (scenarijaus autorė Rūta Mėlynė). Bet vieną kartą atvažiuoja sunkvežimis, surenka tuos šaukštus ir išveža į tremtį. Tėtis savo dukrai Magdutei spėja paduoti slaptus popierius, prisakęs juos saugoti kaip savo gyvybę. Kad ir kas nutiktų, Magdutė tuos popierius turi nunešti ir atiduoti seneliui. Mergaitė lieka viena ir pradeda bendrauti su savo buvusiu mokytoju, patenka į partizanų žeminę. Senelis ir tėtis ją išmokė taisyti batus, rinkti vaistažoles, žvejoti, ir mergaitė padeda partizanams. O vieną dieną partizanai išeina į mūšį ir žūsta. Ji atpažįsta savo pataisytus batus ant žuvusiųjų kojų…
Objektų teatre partizanai – tai puodeliai, puodai, kuriuos valdo du aktoriai, – Saulius Čėpla ir Andžela Vitauskaitė, mes juokais sakome, kad vaikai po šio spektaklio nuo iPodų pereis prie puodų.
Spektaklio metu ausinėse skamba specialiai kompozitoriaus Mantvydo Leono Pranulio sukurtas garso takelis, atrodo, kad spektaklis rodomas asmeniškai kiekvienam žiūrovui. Magdutės monologą įskaitė mano dukrelė Veronika Šiekštelytė.
„Mergaitę su šau(kš)tuvu“ rodome lauke, veiksmas vyksta gamtoje, tarp medžių. Ten užkuriame krosnelę, rūksta dūmai (dailininkė Gedimina Šalkauskaitė). Kalbant apie partizanus, norėjosi ir autentiškos aplinkos. Norėjome sukurti spektaklį vaikams, kad būtų kaip istorijos pamoka, bet kartu ir užkabintų, sudomintų. Kad vaikai sakytų: o gal ir aš galiu už kažką kovoti? Ačiū Dievui, mes esame laisvi ir galbūt laisvės niekada neprarasime, nereikės su šautuvu už ją kovoti. Bet juk yra daug dalykų, dėl kurių galima kovoti. Jei ką skriaudžia, jei neteisybė, – tokių situacijų gali rasti kiek nori ir šiandien.
Kai šią vasarą spektaklį rodėme Baisogaloje stovyklaujantiems vaikams, pradėjo pliaupti lietus. Mūsų „aktoriai“ – puodai ir šaukštai – lietaus nebijo, bet žiūrovai?
Nepaisant visų nepatogumų visi sėdėjo kaip prikalti, net lietus nesutrukdė sekti tą istoriją. Spektaklis pradeda savo gyvenimą. Vasarą Lietuvos Kultūros tarybos dėka rodysime jį Lietuvos regionuose – Palangoje, Molėtuose, Salake, o Vilniuje lauksime žiūrovų rugsėjo mėnesį, kol dar nešaltas oras.
Kodėl svarbu su vaikais kalbėti apie savo šalies praeitį?
Vaikai labai protingi, aš visada sakau, kad nereikia su jais bendrauti kaip su kvailesniais. Net vienas pirmųjų mūsų teatro spektaklių buvo apie Eglę žalčių karalienę. Kaip Gintaras Beresnevičius rašė, tai epochų sandūros mitas. Mūsų spektakliai visada turi kokią nors edukacinę vertę. Vaikams spektaklis turėtų būti ne saldainis, o lyg ir vaistas – kad jį apšviestų, praturtintų, praplėstų emocinę skalę, akiratį. Kad sužadintų smalsumą.
Tik svarbu rasti kalbą, kurią jie suprastų. Mūsų „Eglėje, žalčių karalienėje“ močiutė minko tešlą ir iš tos tešlos „išminko“ pasaką. Iš tešlos atsiranda ir žalčiai, ir žąselė, ir avelė. Muzikantė-kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė gyvai muzikuoja. Tai ir yra teatro stebuklas: iš paprastų dalykų sukurti spektaklį, kuris sujudintų žmogaus vidinius klodus, o spektakliui pasibaigus jis pasijustų tarsi pabudęs iš sapno. Kad pagalvotų: o kas čia ką tik buvo?
Vaikams tai pavyksta natūraliai, o suaugusieji dažnai bando viską paaiškinti protu. Ne kartą yra buvę, kai po spektaklio ateina mama ir skundžiasi, kad nieko nesuprato, o ėmus klausinėti išsamiau išaiškėja, kad ji viską suprato. Suaugusieji dažnai nepasitiki savimi, jie bijo aktyvuoti savo fantaziją. Įdomu tai, kad skirtingi spektakliai vyksta kiekvieno žiūrovo galvose. Juk tai, ką tu matai, ką jauti, tai ir yra tavo autentiška patirtis. Žiūrėdamas spektaklį kiekvienas sujungia savo patirčių siūlus į vieną kamuolį. Toks universalus spektaklis – mano svajonė.
Beveik drąsiai galiu teigti, kad „Eglė žalčių karalienė“ ir yra toks spektaklis, kurį žiūri ir visai maži vaikai, ir mokyklinukai. Net trimečiai gali stebėti spektaklį išsižioję. Jie klauso tekstą, nors giliųjų klodų dar nesuvokia. Juos pasiekia garsai, vandens tekėjimas, šaukštų grojimas, smuiko rauda. Toje vietoje, kur Eglė sako: „Oi kaip noriu į namus“ neretai koks vienas bamblys pravirksta. Gal ir nesuvokdami prasmės, jie jaučia tvyrančią ilgesio emociją. Kai šitą spektaklį žiūri paaugliai, vėl kitaip reaguoja. Esame vaidinę ir suaugusiesiems – viena profesorė mus pakvietė vaidinti savo gimtadienio svečiams. Paskui vyko diskusija ir buvo labai įdomu. Amžiaus ribų nėra, iš bet kurio spektaklio kažką pasiima ir didelis, ir mažas.
Dabartinė iš Švedijos atėjusi teorija teigia, kad spektakliai turėtų būti aiškiai apibrėžti pagal žiūrovų amžių. Tarkime, nuo gimimo iki pusantrų metų, nuo metų iki trejų, nuo trejų iki penkerių ir t.t. Aš su ta teorija sutinku iš dalies, nes „Stalo teatre“ yra daug spektaklių, kuriuos verta pamatyti ir mažiems, ir dideliems ir kiekvienas randa sau peno.
Pamenu, į spektaklio „Avinėlio kelionė“ premjerą atėjo aktorių studentų būrys. Atėjo vaikiško spektakliuko pažiūrėti iš smalsumo, o pamatė, kad ta „Avinėlio kelionė“ paremta bibliniais motyvais. Ten, kur maži vaikai mato tik išdykusį avinėlį, suaugusieji įžvelgia krikščioniškuosius simbolius ir išgyvena pakylėjimą. Paskui studentai pasakė: „Manėme, čia bus spektakliukas, o čia visas spektaklis“. Daugiasluoksnis matymas yra lemtas kiekvieno nugyventos patirties.
Rasa Grinkevičienė
Projektą „Kultūros skiepas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9 600 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.08.08.
