Šarūnas Datenis: „Lėlių teatras peržengia klasikinio žanro ribas“

Šarūnas Datenis – „Lėlės“ teatro aktorius ir režisierius, muzikos atlikėjas, sukūręs ne vieną originalų spektaklį vaikams. Su Šarūnu kalbamės apie teatrą, kur ne visada linksminama ir ne viskas spektakliuose baigiasi gerai.

Šarūnai, kaip režisierius debiutavote būtent su laimingos pabaigos, nuotaikingu spektakliu „Gaidelis pinigautojas“?

Esu baigęs lėlininko specialybę ir iš pradžių „Lėlės“ teatre dirbau kaip aktorius. Kai kurie spektakliai, kuriuose vaidinau, man atrodė per daug infantilūs, garsiai išreikšdavau savo nuomonę. „Tai daryk pats, jei viską taip gerai išmanai“, – sakė man. Nors ir bijodamas, parašiau projektą ir ėmiau režisuoti spektaklį pagal liaudies pasaką „Gaidelis pinigautojas“.

Dar studijų metais buvau daręs nemažai eksperimentų su garsu. Kilo mintis tą pasaką netradiciškai įgarsinti, įrašinėjant sluoksnį ant sluoksnio. Spektaklio siužetas paprastas – iškeliauja gaidelis į svietą turtų ieškoti. Bet tame pasakos kontekste įpinta ir krepšinio varžybų, ir šiuolaikinės muzikos motyvų. Tai nebuvo klasikinis lėlių spektaklis, jei kalbėtume apie žanro grynumą. Apskritai lėlių teatras šiais laikais jau senokai peržengė to klasikinio supratimo ribas, daug režisierių lėles naudoja dramos spektakliuose, bet tai nevadinama lėlių teatru. Kaip ir šokio motyvai spektaklyje nepaverčia jo šokio teatru.

„Gaidelis pinigautojas“ buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi kaip ryškiausias debiutas.  Tas pirmas profesionalų įvertinimas man nosies neužrietė – turėjo praeiti nemažai laiko ir susikaupti nemažai patirties, kad režisuodamas spektaklį galėčiau jaustis ramiau.

Klasikinis lėlių teatras, kuris gyvavo šimtmečiais, dabar gal jau nebėra toks populiarus?

Yra ir tokių, klasikinių, spektaklių – ir Vilniaus „Lėlės“ teatre, ir Klaipėdoje. Aš nesu prieš jokias raiškos priemones. Juk raiškos priemonė reikalinga tam, kad tu papasakotum istoriją. Jei turi žinutę, kurią nori pasakyti žiūrovui, gali tai transliuoti darydamas performansą – pavyzdžiui, užsidarydamas dėžėje savaitei. Tą pačią žinutę gali transliuoti sukurdamas spektaklį ar parašydamas dainą. Arba filmuodamas dokumentiką, kurdamas meninį filmą. Tai įrankiai. Tarkim, atsirado nauja technologija, 3 D projekcija, ir jei tavo spektaklyje ta technologija tinka prie sumanymo – puiku. Tu įrankius naudoji, kad pasakotum istoriją, o ne atvirkščiai.

Mano spektakliai netilptų į vieną žanrą. Artimiausias klasikiniam lėlių teatro žanrui būtų „Pinokis“.

Pinokis – trijų žmonių valdoma lėlė, yra ir kitų didelių personažų. Vis dėlto tą modernumą stengiuosi pritraukti, dėl to pas mus Pinokis yra androidas. Veiksmas vyksta ateityje, 2036 metais. Gryno lėlinio spektaklio – ne, tokio nesu sukūręs.

Kuo jus patį sužavėjo lėlių teatras?

Kai stojau į aktorinį, iš esmės dar nebuvau susidūręs su lėlių teatru. Pasirinkau tai kaip papildomą profesiją, bet kai studijuodamas pamačiau vieną vengrų spektaklį, kai suvokiau, kokios yra galimybės ir kokius stebuklus tu gali daryti su lėlėmis, tada įsimylėjau šį žanrą.

Lėlių teatrai keičiasi pagal tas pačias tendencijas, kaip ir visas mūsų gyvenimas, – pradedama įjungti medijas, projekcijas. Gal nuo sovietinių laikų likęs supratimas, kad lėlė skirta tik vaikams, bet ne suaugusiesiems. Anksčiau taip pat manyta ir apie animaciją, reikėjo laiko įrodyti, kad tas žanras skirtas visiems.  „Lėlės“ teatre turime tokį spektaklį suaugusiesiems – Gintarės Radvilavičiūtės „Smėlio žmogų“, kuriame vaidinu. Tai lėlių, kaukių ir judesio fantasmagorija, kuri tikrai keičia supratimą apie lėlių teatrą. O kiek to žanro atmainų yra: ir šešėlių teatras, ir marionetės, ir pirštininės ar stalo lėlės… Tai neišsemiami klodai.

Ar lėlės modernėja? Galbūt aktoriaus valdomas lėles keičia robotai?

Žinau, kad vienas lėlininkas daro robotizuotas lėles. Bet robotizavimas gali būti kaip tam tikra raiškos priemonė, pavyzdžiui, kai reikia, kad tam tikru spektaklio metu pro sceną pravažiuotų ar praeitų koks nors robotas, dronas, mašina. Jis juda tiksliai numatyta trajektorija, atlieka tikslią funkciją. Bet iš esmės teatras tuo ir skiriasi, kad tai yra gyvas procesas. Net ta negyva lėlė, kurią valdo aktorius, staiga atgyja ir tu ją pradedi sekti kaip gyvą. Tas stebuklas, kuris nutinka kūrybos metu, manau, negalėtų būti atliekamas robotų.

Sukūrėte spektaklį „Mergaitė su degtukais“ pagal labai liūdną pasaką… Kuo jus patraukė ši istorija?

Dabar, kai dėl karantino teatrai uždaryti, šį spektaklį galima pažiūrėti internetu – neseniai įkėliau į jutubą.

Žinoma, tai ne tas pat, kas matyti gyvai, bet vis šiokia tokia alternatyva. Šį spektaklį rodydavome Menų spaustuvėje. Jis sukurtas visai kitokiu principu negu debiutinis „Gaidelis pinigautojas“. Spektaklio scenografija – mažas miestelis, jame veikia mažos lėlės, naudojama ir filmuota medžiaga. Mes spektaklio metu scenoje vaikštome kaip lėlininkai ir tuo pat metu gyvai filmuojame, kas vyksta, ir transliuojame ant sienos.. Susidaro tarsi dvigubas planas. Tuo metu Lietuvoje panašių spektaklių nebuvo.

Norėjosi sukurti visiškai kitokį spektaklį – tiek tema, gyliu, tiek nuotaika.  Dabar gamta ir visas pasaulis rodo, kad žmonės gyvena burbule. Vaikams norime sukurti idealų, minkštų sienų ir be jokių bakterijų pasaulį, bet tai iliuzija. Miršta žmonės, vyksta katastrofos, keičiasi gyvenimas. Kodėl neatėjus į teatrą, nepažiūrėjus spektaklio ir nepakalbėjus apie tai tada, kai dar ašaros nesikaupia dėl artimo žmogaus mirties? Juk daug lengviau kalbėti apie netektis analizuojant fiktyvaus herojaus gyvenimą.

Toks spektaklis – puiki proga pasikalbėti apie esminius dalykus: žmonių egoizmą, atjautą, mirtį.

Kartą tėvai priėjo pasakyti, kad jų vaikui spektaklis nepatiko, nes liūdnas. Sakau: „O kaip jūs įsivaizduojate, kad atėjęs į pasaulį jūsų vaikas be liūdesio nugyvens?“ Po to ir prasideda  savižudybės, nusivylimai. Mes tik įsivaizduojame, kad menas vaikams turi būti tik su laiminga pabaiga, bet gyvenime taip nėra. Disnėjaus produkcijoje viskas ir visada baigiasi gerai. Bet juk tikrosios, senosios pasakos dažniausiai nesibaigdavo gerai. Ten būdavo daug baisių dalykų, kad vaikas nuo mažens suvoktų, kas yra pavojai. Kad miške tave gali užpulti vilkas ar meška. O mes, gyvendami šitoje civilizacijoje, susikūrėme iliuziją, kad telefonai ir kompiuteriai daro mus saugius. Bet va – atėjo vienas virusiukas, ir ta iliuzija byra.

Žmonija negyvens visą laiką tik tobulomis sąlygomis – ir taip mes gyvenom per ilgai be jokių karų, marų.

Kas vienija visus jūsų spektaklius?

Pastaruoju metu –  temos apie pasaulio trapumą, vartojimo mažinimą. Dar iki šios viruso sukeltos krizės mačiau, kad tai negalės tęstis amžinai. Man buvo svarbu suvokti, ar galiu apie tai kalbėtis su vaikais? Ar galiu išlaikyti jų dėmesį 45 minutes ar valandą? Ar jiems bus įdomu? Įsitikinau, kad principas kalbėti kaip su suaugusiaisiais veikia kuo puikiausiai.

Vienu metu pats labai domėjausi kosmosu, norėjau pastatyti spektaklį su mokslo elementais, nuo ko viskas prasidėjo ir kur mes dabar esame. Atsirado spektaklis „Evoliucija“. Paskui buvo etapas, kai labai žavėjo magija.

Iš to žavėjimosi atsirado spektaklis „Čia buvo, čia nėra“ su gyva muzika ir magijos triukais.  Per draugus susipažinau su Ryčiu Skripka, kuris 14 metų užsiiminėja kortų, monetų ir dingstančių kamuoliukų magija. Jis man viską parodė gyvai – žiūrėdamas nieko nesupratau. Tada pasiūliau jam kartu kurti spektaklį, atsirado istorija apie pokario gatvės vaikus, kurie užsiiminėja magijos triukais ir taip užsidirba pinigų. Paskui dėl tų pinigų ant plauko pakimba draugystė: kas nugalės? Tai vizualus muzikinis spektaklis be žodžių. Keletą kartų ekrane užsidega  tekstas, trumpai nupasakojantis situaciją, kad vaikai suprastų, kas vyksta.

Vaikai mėgsta magiją. Būdavo toks epizodas, kai reikėdavo atspėti, po kuriuo puoduku paslėptas duonos gabaliukas, česnakas ar citrina. Vėliau tuos slepiamus daiktus padovanodavome žiūrovams, vaikai juos priimdavo kaip stebuklą. Nuo 8–9 metų atsiranda kritinis mąstymas, žiūrovai sako: ai, aš viską suprantu, kaip čia padaryta. O kai paprašome pakartoti, nieko neišeina…

Magijos spektaklį rodydavome Mažojoje salėje, kur telpa tik 60 žiūrovų, nes ir magijos objektai smulkūs. Ten, kur atliekami sudėtingi magų triukai, naudojama speciali technika. Man pačiam labai patinka žiūrėti, kaip scenoje magas pakyla ir skrenda (veikiamas elektromagnetų) ar kaip perpjaunama dėžė su joje gulinčiu magu, bet žinau, kad tą stebuklo iliuziją sukuria technika, kainuojanti šimtus tūkstančių. Spektaklyje mes naudojome tik rankų miklumu ir dėmesio nukreipimu pagrįstus klasikinius triukus.

Esate pastatęs operą paaugliams? 

Studijų laikų pažįstamas Jonas Sakalauskas mane vis pakviesdavo į vieną ar kitą projektą. Pavyzdžiui, kartą darėme perkusijų koncertą su traukinio bėgiais. Kai organizavo trumpų miuziklų festivalį, pakvietė mane režisuoti miuziklą pagal Ado Gecevičiaus muziką. O paskui režisavau paties Jono Sakalausko sukurtą operą paaugliams mokyklos tematika, ją ir atliko jaunimas, ne profesionalūs aktoriai.

Šį projektinį spektaklį „Lėlės“ teatre atlikome keletą kartų.  Operą statyti nelengva, nes jei atlikėjai gerai dainuoja, tai nebūtinai gerai ir vadina. Ir atvirkščiai. Tas projektas man buvo tam tikras iššūkis.

Muzikiniai spektakliai vaikams – dabar labai populiarus žanras, spektakliuose daug muzikinių intarpų. Savo spektakliuose stengiuosi panaudoti ir elektroninę muziką, nes vaikai klauso tikrai ne tą pačią primityviausią, trijų akordų muziką. Vaikams reikia ugdyti gerą muzikinį skonį.

Aš stengiuosi rasti aukso vidurį, bendrauti su vaikais ne per sudėtingai, bet ir ne per lengvai, nenoriu nusileisti iki to, kad vesčiau už rankytės ir parodyčiau, kur reikia ploti.

Sakote, jog tėvai vaikus turėtų paruošti ėjimui į teatrą…

Jei vaiką vedi ten, kur jis anksčiau nėra buvęs, būtinai turi paruošti. Būna, ateina tėvai su dar trejų neturinčiu vaikeliu į gana sudėtingą spektaklį ir tikisi, kad vaikas viską supras. Juk nevedame vaiko į arklių gardą ir nesitikime, kad jis pats  išmoks joti. Arba pirmą kartą davę į rankas kortas nemanome, kad jis pats perpras žaidimo taisykles. O į teatrą kažkodėl  atrodo normalu atvesti nieko nesuvokiantį vaiką: va, susimokėjome už bilietus, dabar linksminkit mus. Tai mūsų mažasis genijus, būsimasis Bethovenas. O vaikas po 10 minučių pradeda verkti, tada reikia kelti visus žiūrovus, eiti lauk iš salės. Sugadintas spektaklis ne tik genijaus šeimai, bet ir visiems kitiems 200 žiūrovų, kurie tuo metu sėdi salėje. Spektaklis turi savo tėkmę, tempą, kurio nevalia pertraukti.

Kiek jūsų spektakliuose svarbus tekstas?

Kai kurie spektakliai, pavyzdžiui, „Mergaitė su degtukais“, yra be teksto. O ten, kur herojai kalba, ta kalba turi būti labai apgalvota. Turi būti įdomu ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, juk beveik trečdalis žiūrovų yra tėveliai. Reikia šiek tiek humoro, kad nebūtų nuobodu. Jei tėvai nuobodžiaus, vaikai tai jaus. Kartais matai, kaip tėveliai įsijungia mobiliuosius telefonus ir įsivaizduoja, kad niekas to nepastebi. Pastebi visi.

Šiuolaikinių vaikų kalba galbūt kiek kitokia, jie vartoja mažiau žodžių emocijoms reikšti, virtualiai bendraujant daug kas žymima nebe žodžiais, o emocijų ženklais. Bet scenoje man svarbu, kad kalba būtų švari, taisyklinga, ne primityvi. Pavyzdžiui, „Pinokyje“ yra paauglių vartojamų frazių – vaikai jas atpažįsta, juokiasi – bet jas naudojame greičiau dėl to, kad vaikai save pamatytų iš šalies. Nesinorėtų, kad ateityje jausmams išreikšti pakaktų laikų ir širdelių.

Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Teatras Z kartos vaikams“ ir 2020 metams skyrė 3000 eurų.

Šis straipsnis įkeltas 2020 balandžio 14 dieną.

[custom-related-posts title=“Susiję straipsniai“ order_by=“title“ order=“ASC“ none_text=“None found“