Režisierė Olga Lapina: „Kurdamas vaikams, viską tikrini ne dukart, o septyniskart“

Olga Lapina

Režisierės ir pedagogė, keturių „Auksinių scenos kryžių“ laureatė Olga Lapina

Šiuo metu nerimą ir baimę jaučiame ne tik mes, suaugusieji, bet ir vaikai. Žinios apie viruso plitimą ir mirtis, bendravimas su mokytojais ir klasės draugais tik internetu neabejotinai paliks savo pėdsaką.

Kaip su vaikais kalbėti apie baimę? To paklausėme režisierės ir pedagogės, keturių „Auksinių scenos kryžių“ laureatės Olgos Lapinos. Olga daugiausia spektaklių sukūrusi būtent vaikams.

Olga, vienas jūsų spektaklis taip ir vadinasi – „Apie baimes“. Kodėl rinkotės tokią temą?

Baimė kaip emocija mene ir pramogų srityje eksploatuojama gana dažnai, filmų industrijoje yra atskiri žanrai – siaubo filmai, trileriai. Išgąstis yra pakankamai lengvai išgaunamas ir paveikus „efektas“, triukas.  Ir mums prieš premjerą reikėjo daug kartų atsakyti į klausymą, ar ne siaubo žanro kartais yra mūsų spektaklis (matyt, to buvo tikėtasi). Bet mums įdomiau buvo nagrinėti baimę – ne kaip nervus kutenantį dirgiklį, o kaip žmogaus raidą lemiančią, be galo reikšmingą ir reikalingą emociją. Apie baimę norėjome su vaikais kalbėti be išgąsčio, su pagarba ir supratimu.

Aš esu iš kartos, kuri išugdyta nieko nebijoti. Baimė mūsų kultūroje yra silpnumo, bailumo požymis, ji priskiriama negatyvioms emocijoms, kurių reikėtų vengti. Kurdami norėjome ištrinti ribas, susiformavusias klišes, kai vienos emocijos vadinamos pozityviomis, kitos negatyviomis. Spektaklio moto skambėjo taip: „Nebijok bijoti.“ Asmenybės raidoje visos emocijos turi savo svarbą ir vietą.

Baimę verta pripažinti, prisijaukinti, ištirti, su ja susidraugauti. Užgniaužtos, nesuprastos, neįvardytos baimės gali padaryti daug žalos.

Apie baimes. Vansevičienės nuotrauka

Apie baimes. Vansevičienės nuotrauka

Su komanda baimių temą nagrinėjome laboratorine forma. Pagrindiniu tyrimo objektu tapo pačiu aktorių prisiminimai apie vaikystės baimes, dėl to buvome į komandą pakvietę ir psichologę Rasą Bieliauskaitę.

Bendradarbiavimas su šia nuostabiąja profesionale leido įgyti daug specifinių, su teatru nesusijusių žinių, užtikrinti saugią vietą dirbti su asmeniniais, dokumentiniais išgyvenimais, išvengti infantilumo, supaprastinimo. Baimių tema yra labai sudėtinga ir ją nagrinėti reikia atsargiai.

Spektaklio kūrime dalyvavo įvairaus amžiaus žmonės, kuriuos skyrė net 50 metų ir skirtingas istorinis kontekstas. Atradome įdomių dalykų: kai kurios vaikų baimės būna lemtos konkrečių istorinių realijų ir nėra lengvai suprantamos kitos kartos žmonių, o kai kurios vaikiškos baimės yra universalios.

Gąsdina nežinomi dalykai ir nepažįstami žmonės, tamsa, mirtis, vienatvė. O kartais baimė yra  gąsdinančiai patraukli, kai ji tampa savęs išbandymu arba vaizduotės katalizatoriumi (kaip baisių istorijų pasakojimas tamsoje). Bet kuriuo atveju, baimė – organiška, reikšminga ir labai įdomi vaikystės kultūros dalis.

Stebuklingoji kreidelė. D.Matvejevo nuotrauka

Stebuklingoji kreidelė. D.Matvejevo nuotrauka

Kaip renkatės pjeses, literatūros kūrinius, pagal kuriuos gimsta spektakliai vaikams ?

Aš nemanau, kad literatūra yra pagrindinis teatro šaltinis, mane domina teatras, tiriantis nepriklausomybę nuo literatūros ir kuriantis su tekstu skirtingus, nebūtinai tiesioginius ryšius. Tačiau vienas ar kitas literatūros kūrinio pavadinimo atsiradimas mano gyvenime ir jo virsmas spektakliu neturi kažkokios vienos schemos ir dažnai būna netikėtas, prilygstantis magiškam sutapimui.

Nesu linkusi mistifikuoti, bet nemanau, kad tuščia galva galima prieiti prie knygų lentynos ir racionaliai „išrinkti“ būsimą spektaklį. Manau, kad temos, kūrybiniai klausimai, mitai egzistuoja linijiniam laukui nepaklūstančioje plotmėje, kad kūrybinės paieškos yra tiek pat neracionalus, kiek racionalus ilgas procesas. Temos tyrimas prasideda ilgai iki literatūros kūrinio atsiradimo kūrėjo rankose, o sprendimas, kad šis ar anas kūrinys bus statomas, – tai tik šio ledkalnio viršūnė. Rūpinčios, karštos, brangios menininkui temos atsispindi ne tik atsitiktinai (arba alinančių pastangų rezultate) atrastame kūrinyje, bet ir kiekvienoje kasdienybės detalėje – surezonuoja, įkvepia, sukrečia. Tema ir tekstas prieš akis lyg sutampa ir pasirodo prasminga ir netgi būtina statyti tai teatre. Be nereikalingos poezijos šis efektas yra aprašytas ir kognityvinių mokslų srityje – tai, ką mes prioritezuojame kaip svarbiausią, pradedame matyti visur aplinkui, dažniausia reaguodami į tai kaip į sutapimų virtinę.

Pavyzdžiui, statant spektaklį „Ilgoji pertrauka“ („Keistuolių teatras“) žinojome, kokiu kūrybiniu keliu norime eiti ir ieškojome medžiagos kartu su aktoriais, skaitėme daug skirtingų rūšių literatūros. Kai pirmą kartą perskaičiau Milošo Macoureko apsakymą – tik gal kelis pirmus sakinius – supratau, kad tai yra tai, ko ieškome. Negaliu pasakyti, kad tai buvo mėgstamiausias mano vaikystės autorius, ar kad apskritai apie jį žinojau prieš tai, – tiesiog jo mergaitės su didelėm ausim įvaizdis netikėtai pasirodė pažįstamas, kaip dežavu, per jį išsipildė, apsireiškė svarbiausi kūrybiniai tuometiniai sumanymai.

Macoureko šis ir kiti apsakymai tapo spektaklio pagrindu ir mano viena mėgstamiausių vaikų literatūra.

Medėja vaikams

Medėja vaikams

O su Daniilu Charmsu kitaip, nes Charmsas man visada buvo reikšmingas ir mėgstamas autorius. Kad ir koks jis būtų teatrališkas, statyti jo teatre neplanavau. Tačiau vieną kartą kolega Marijus Jacovskis kažkokio pokalbio kontekste pajuokavo kad va, žinai, yra toks labai juokingai ilgas pavadinimas pas Charmsą. Tas ilgas pavadinimas, toks charmsiškas ir daugiaprasmis, įstrigo, perskaičiau apsakymą ir tuoj pat žinojau, kad jį būtina statyti. Maždaug nuo to prasidėjo spektaklio „Apie tai, kaip Kolka Pankinas skrido į Braziliją, o Petka Jeršovas niekuo netikėjo, arba Ga – ra – rar“ istorija Vilniaus „Lėlės“ teatre.

Aš labiausiai mėgstu dirbti su proza, o ne su dramaturgijos kūriniais. Tarp prozos ir teatro ryšiai laisvesni, platesni, ne tokie tiesioginiai. Be to, geros dramaturgijos vaikams, paaugliams labai trūksta.

Labai daug šioje srityje (ir apskritai teatro vaikams kultūroje) yra padarę skandinavai. Dirbau su Suzanne Osten ir Per Lysander pjese „Medėjos vaikai“ Klaipėdos jaunimo teatre ir su Mattiaso Anderssono pjese „Bėgikas“ Valstybiniame jaunimo teatre. Pirmoje nagrinėjamas vaikų, išgyvenančių tėvų skyrybas, pasaulis, antroje – siaubingų patyčių bei varžybų spaudimo kupinas paauglio gyvenimas. Nepatogios, retai atvirai diskutuojamos teatre vaikams temos. Šių kūrinių atradimas ir noras juos statyti buvo pagrįsti ir būtinybe praplėsti teatro vaikams temų ratą, surasti kūrybinį būdą šnekėti apie mažai liečiamus, bet dėl to netampančius vaikams mažiau svarbesniais dalykus.

Ilgoji pertrauka. D.Matvejevo nuotrauka

Ilgoji pertrauka. D.Matvejevo nuotrauka

Kodėl vaikams svarbu nuo mažens matyti gerą teatrą? Ar jus paveikė pirmo susitikimo su teatru patirtis?

Aš mokiausi choreografijos Klaipėdos muzikos mokykloje ir vieną kartą mus  vežė į Vilniaus operos ir baleto teatrą. Man, aštuonmetei, tai prilygo kelionei į Olimpą pažiūrėti dievų! Bet iš tos kelionės atmintyje liko ne pats spektaklis, o kelionė autostrada, kaip pusiaukelėje mes sustojome pailsėti ir pagaliau leido išlipti iš autobuso, kaip mes pradėjome lakstyti ir šiek tiek išsipurvinome batus, kaip ir dera vaikams. O mūsų mokytojos labai supyko, pradėjo baisiausiai šūkauti, kaip mes tokiais purvinais batais eisime į baletą, kaip dabar visiems bus gėda, ir taip toliau, ir taip toliau… Dėl to jokio spektaklio aš nepamenu.

Teatras liko atmintyje kaip vieta, kur labai daug taisyklių, kur reikia taip, o ne kitaip sėdėti, taip, o ne kitaip reaguoti.

Deja, nemanau, kad tai tik man vienai nutikusi istorija, ar kad dabar taip visiškai nebėra. Yra ir privalomų mokyklinių išvykų „pasikultūrinti“, ir savotiško nepatogumo ir nenatūralumo vaikams dideliame teatre, ir įdomesnių spektaklių formatų trūkumo, kartais ir tiesiog žinių, kas tas teatras ar spektaklis, trūkumo. Aš įsitikinusi, kad geras teatras vaikams – būtinybė, nuostabus pasaulio pažinimo būdas, labai artimas paties vaiko žaidybiniam pradui menas. Ir, be abejo, verta ugdyti santykius su teatru nuo mažens, ir leisti suprasti, kad teatras kitokia vieta, negu kavinė, o kavinė kitokia vieta, negu traukinių stotis, – tačiau būtų gerai vykdyti tai ne kaip vaiką slopinantį kultūrinę prievolę, o lengvai, žaismingai ir pagarbiai. Kartais vaikui atsisėsti į didelę kėdę, pusiau nematant scenos, sėdėti joje dvi valandas nejudant, elgtis „gražiai“ pertraukos metu, nereaguoti į tai, kas vyksta scenoje pernelyg garsiai, o į aplinkui save esančius klasiokus nereaguoti visai, nes negalima, – visa tai gali būti tiesiog nenatūralu.

Vėl paminėsiu skandinavus, nes būtent ten mačiau labai gražių vaikų ir teatro santykių pavyzdžių.

Kartą vaikiško spektaklio metu Danijoje man buvo džiugu iki ašarų, kai pamačiau šešiametį, kuris, supratęs, kad sėdi prieš mažesnį už save vaiką ir užstoja jam vaizdą, tučtuojau persėdo į galą, nors niekas jo neprašė. Jis tikrai buvo teatre ne vieną kartą. Tie vaikai, užaugantys su teatru kaip įprastu gyvenimo reiškiniu, žino, kur reikia batus nusiauti, kaip reikia atsisėsti, kad visiems būtų patogu. Jie, rodos, supranta labai nepaprastus ryšius tarp atlikėjo ir jo atliekamo kūrinio, ir kokią vietą jame gali užimti žiūrovas, ir kur spektaklio pasaulis gali sugriūti nuo pernelyg entuziastingo žiūrovo dalyvavimo.

Bet tai yra ne muštro, o kultūros dalykas. Ši kultūra supranta teatro vaikams svarbą ir potencialą, o teatras supranta savo atsakomybę ir savo funkcijas bendrame vaiko ugdymo ir pasaulio pažinimo procese.

Bėgikas

Bėgikas

Galbūt dėl to renkatės tokį  formatą, kai vaikai spektaklio metu gali vaikščioti po visą teatrą?

Vaikščiojimas po teatrą – savaime nieko tokio ypatingo.

Ir vaikščiojimas nepadaro spektaklio automatiškai įdomesnio ar geresnio. Bet vaikų, ypač mažesnių, bendravimas su aplinka ir jos suvokimas vyksta ne tik per regą ir klausą, bet ir per visus pojūčius, viso kūno pagalba. Atsiskyrimo tarp žiūrovo kėdės ir scenos teatro vaikams atveju gali nutraukti spektakliui išsipildyti reikalingą ryšį. Į tai būtina atsižvelgti.

Bet tai nereiškia, kad spektaklio žiūrėjimas „ant kojų“ yra vienintelis teatro vaikams formatas. Viskas priklauso nuo konkrečių kūrybinių užduočių.

Ką jums pačiai reiškia kurti vaikų auditorijai?

Profesionalaus teatro srityje dažnai, kai kalbama apie teatrą vaikams, tarp eilučių jis nuvertinamas tarsi antrarūšis, kuris egzistuoja šalia arba už „tikrojo“ teatro. Niekada nepamiršiu, po pirmosios mano premjeros Lietuvoje (tai buvo „Stebuklingoji kreidelė“ Rusų dramos teatre) priėjo viena žurnalistė, pagal išsilavinimą lyg ir teatrologė, ir paklausė: „O kada planuojate užsiimti normaliu teatru?“ Rūšiavimas į „normalų“ ir „nenormalų“ teatrą yra labai įdomi teatro vaikams problema (tarp kitų problemų galima paminėti menką finansavimą ir įdomesnių bendradarbiavimo tarp teatro ir vaikų ugdymo profesionalų formatų stoką). Laimė, kad, nepaisant to, Lietuvoje yra kūrėjų, kurie sąmoningai ir sąžiningai yra pasirinkę kurti vaikams. Šis darbas, dėl ką tik įvardytų priežasčių kartais būdamas nedėkingas, lavina profesinį stuburą, tiek techniškai, tiek etiškai: teatre vaikams dirbi su labai trapia auditorija, tavo sprendimai turi būti tikrinami ne dukart, o septyniskart, tavo sumanymai turi būti pagrįsti ne tik menine nuojauta, bet ir gausybe kitų specifinių su vaikos raida susijusių žinių.

Viena iš pagrindinių priežasčių, dėl ko aš režisuoju vaikiškus spektaklius, yra  meninės etikos klausimas. Aš įsitikinusi, kad teatras vaikams kaip galbūt joks kitas iškelia etinį profesijos aspektą, kuris įgyja itin svarbią reikšmę šiuolaikiniame teatre. Teatro sričiai būdingos tendencijos, susijusios su asmeninių ir meninių ambicijų dialektika, patiria svarbią modifikaciją, jeigu yra kuriama vaikams: jiems visiškai nerūpi kūrėjų vardai ir apdovanojimai, jie nesupranta nei teatro rinkos, jie neturi išankstinių nuostatų. Vieną kartą aš pati buvau išmesta iš savo spektaklio, nes ten turėjo vaikščioti tik vaikai, o aš norėjau aktoriams duoti porą patarimų… Vaikams neegzistuoja, kad yra kažkoks režisierius. Kūrėjui teatras vaikams galbūt nėra kelias į šlovę, bet tai yra kelias į taip retai šiandien pasitaikantį profesinį nuolankumą ir sąžiningumą.

Apie tai, kaip Kolka Pankinas skrido į Braziliją, o Petka Jeršovas niekuo netikėjo. D.Matvejevo nuotrauka

Apie tai, kaip Kolka Pankinas skrido į Braziliją, o Petka Jeršovas niekuo netikėjo. D.Matvejevo nuotrauka

O kita priežastis – teatro vaikams specifika priverčia nuolat treniruoti tam tikrus profesinius įgūdžius, susijusius su kompozicijos valdymu, naratyvo konstravimu, formos išradingumu, įvairių atlikimo technikų ir meno formų derinimu. Ši teatro sritis yra specifinė, kaip, tarkime, opera ar kitas žanras. Režisūros kaip profesijos įgijimas kai kuriose aukštose mokyklose įtraukia teatro vaikams sritį į būtinų pratimų rinkinį. Tai tikrai nuostabioji sritis, kurią nuoširdžiai rekomenduoju kiekvienam režisieriui pažinti.

Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Teatras Z kartos vaikams“ ir 2020 metams skyrė 3000 eurų.

Šis straipsnis įkeltas 2020 gegužės 21 dieną.

[custom-related-posts title=“Susiję straipsniai“ order_by=“title“ order=“ASC“ none_text=“None found“

 

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


4 − = du

Kitos temos: