„Vaikai tave mato kiaurai. Su jais negali būti kvailesnis, negu esi,“ – sako aktorė ir režisierė, teatro „Atviras ratas“ vadovė Ieva Stundžytė. Su ja kalbamės apie vaikams kuriamus spektaklius ir jaunąją auditoriją.
Ieva, už pirmąjį režisuotą spektaklį vaikams „Senelės pasaka“ laimėjote Auksinį scenos kryžių…
Ieva. Kai kūrėme „Senelės pasaką“, mes buvome ką tik įsisteigę teatrą „Atviras ratas“. 2006 metais svarstėme, koks teatras mes esame, kokiu keliu norime eiti? Nutarėme, kad apie kitus kalbėsime per save. Jau turėjome vieną improvizacijų spektaklį suaugusiesiems. Labai natūralu, kad mums staiga reikėjo plėsti repertuarą. Ir kažkodėl pirma šovusi idėja buvo Salomėjos Neries eilėraštis „Senelės pasaka“. Tas eilėraštis buvo labai svarbus mano pačios vaikystėje. Prisimenu, turėjome tokį skaidrių demonstravimo aparatą, tu suki vaizdus ir žiūri ant sienos. Man „Senelės pasaka“ priminė skaidrių aparatą – kiekviena eilutė tarsi naujas vaizdinys, naujas siužetas.
Mano mokytojas ir kolega Aidas Giniotis pasakė: „Iš karto imk ir daryk.“ Savo nuožiūra surinkau žmones – norėjau dirbti su Justu Terteliu, Benita Vasauskaite, Vytautu Leistrumu. Lapkričio pabaigoje pradėjome repetuoti, o Kalėdoms jau vaidinome teminį spektaklį, nors specialiai ir negalvojome, kad tas spektaklis skirtas šventėms.
Mūsų kūrybos principas – žaidimas. Keturi suaugę žmonės piešė užuolaidėles, gamino dekoracijas, galvojo etiudus. Natūraliai pasiskirstėme vaidmenimis, leidome sau kvailioti. Labai gerai atsimenu premjerą, tai buvo Kalvelių miestelyje netoli Baltarusijos sienos.
Prieš pirmą spektaklį mes smarkiai jaudinomės. Tekstas nesudėtingas, jau nuo vaikystės įaugęs į kraują, jo tikrai neužmirši. Kaip aktoriai – irgi jau buvome vaidinę ne viename spektaklyje ir turėjome sceninės patirties. Bet vis tiek drebėjome. Tas spektaklis buvo toks jautrus ir asmeniškas, jame užkoduota visa teatro kūrimo mažam žmogui mokykla.
Aš supratau, man vaikiški spektakliai labai sunkūs. Turi dvasiškai nusivalyti, palikti visus pašalinius dalykus, nes vaikai tave mato kiaurai. Negali būti kvailesnis, negu esi, negali su vaiku kalbėtis kaip su kvailesniu. Turi labai atsiverti ir nebijoti prisiminti, kad kiekviename iš mūsų yra vaikas. Gal kitiems aktoriams nejauku tai daryti. O man patinka, jei man tai yra stebuklas, gal ir kitam bus stebuklas. O jei aš tuo netikiu, man pačiam tai per prasta, tai ir bus ne teatras, o chaltūra…
Esate pati susidūrusi su „chaltūra“ vaikams?
Ieva. Atsimenu, kaip mane dar visai mažą tėvai nusivedė į „Girstučio“ kultūros centrą, kur buvo rodomas spektaklis „Pelenė“.
Užgeso šviesos ir į sceną įpuolė klykdamos seserys… Aš tiek užsiverkiau, tiek išsigandau teatro, kad ilgai bijojau į jį eiti.
Paskui žiūrėjau vieną lėlių teatro spektaklį, kur įspūdis irgi ne pats geriausias. Mano asmeninė patirtis su teatrais buvo komplikuota tol, kol nepamačiau „Keistuolių teatro“ spektaklių „Aukštyn kojom“, „Kitą kartą“. Man patiko tas vaizduotės teatras, kuriame jauni aktoriai neapsimetinėja kažkuo, kuo jie nėra, į mažą žmogų žiūri kaip į normalų žmogų. Juk vaiko tik patirtis maža, jam dar reikia daug ko išmokti, bet jis nėra kvailas.
Kai jau buvau pamėgusi „Keistuolių teatrą“, sužinojau, kad į į mūsų mokyklą atvažiuoja „keistuoliai“. Mes visi taip džiaugėmės, pirkome bilietus. O atvažiavo kažkokie apsišaukėliai, pasivadinę keistuoliais. Man tas įvykis labai įstrigo, pasakojau mamai apie apsišaukėlius, kurių, matyt, visais laikais buvo ir bus. Tada buvo kokie 1994 metai.
Kai pasiklausau draugų, kurie sukūrę šeimas ir turi darželinukų ar mokyklinio amžiaus vaikų, suprantu, kad dabar tos chaltūros irgi į valias, į darželius atvažiuoja labai abejotinos kokybės spektakliai. Kaina nėra didelė, bet už tuos tris eurus vaikui gali nupirkti meškos paslaugą. Gali vaiką visam gyvenimui atgrasyti nuo teatro.
Kiek aktoriams svarbi žiūrovų reakcija? Kaip vaikai priėmė pirmąjį jūsų spektaklį, dėl kurio taip jaudinotės?
Ieva. Vaikai taip gerai reagavo, kad pasijutom lyg tikros žvaigždės. Jaudino ir tai, kad toje kaimo mokykloje vaikai atėjo pasipuošę kaip į didžiausią šventę. Pirmoje eilėje sėdėjo Žmogus voras. Jie žiūrėjo taip įsijautę, kad vos nesusigraudinau nuo to vaikų tikėjimo, kad darome kažką gero. Jie labai mums padėjo, labai mus atpalaidavo, dalyvavo spektaklyje.
Su „Senelės pasaka“ susiję daug teigiamų dalykų. Už jį gavome Auksinį scenos kryžių, ir teatro kritikai priėmė tą nuoširdų paprastumą. Mes neišradinėjome dviračio, bet darėme nuoširdžiai, kaip mums įdomu, kaip jaučiame patys. Esame vaidinę mokyklose, kur daug moksleivių ir mokytojai jų netramdo, leidžia daryti bet ką. Su visokiais kultūriniais dalykais susidūrę… Ir kartais mes nekovojame su triukšmu, o pradedame tarpusavyje būti, ir vaikai nutyla – supratę, kad mes neatvažiavome jų mokyti, treniruoti. Jei patiems aktoriams patinka, ką daro, – publika tai jaučia.
Mes esame vaidinę publikai, kur vaikai išmuštruoti. Ypač tai galima pajusti mažuose miesteliuose, vaikai žiūri su pagarbia baime, kad čia aktoriai iš sostinės.
Kartais bijo natūraliai reaguoti, stengiamės juos atpalaiduoti. Turime kraštutinių patirčių. Esame vaidinę onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. Po tokios patirties jau esi nebe toks, koks buvai iki tol.
Kitą spektaklį vaikams kūrėte pagal vokiečių dramaturgo pjesę?
Ieva. Viskas gyvenime vyksta paprastai ir nepaprastai. Aš specialiai nieko neieškau.
Teko gastroliuoti užsienyje, matyti spektaklių vaikams. Sužavėjo vokiečių dramaturgo ir teatralo Tomo Arenso pjesė apie paauglių draugystę. Berniuko nedomina niekas kita, tik sėdėjimas prie ekrano. Bet netikėtai užsimezga pažintis su imigrante mergaite… Tai socialinis teatras, jame buvo nemažai vokiškojo konkretumo, tos šalies aktualijų.
Paprašiau autoriaus leidimo truputį adaptuoti pjesę mūsų publikai. Vietoj vokiečio ir turkės atsirado lietuvis ir rusė. Spektaklis vadinasi „Dividukas“. Jame du aktoriai kuria keturis skirtingus personažus – ir paauglius, ir jų tėvus. Tai buvo pirmas spektaklis, kurį mes vaidinome Menų spaustuvėje. Iki tol šioje erdvėje buvo rodomi tik spektakliai suaugusiesiems. Man pasirodė, kad tas socialinis žaidybinis teatras labai tinka Menų spaustuvės erdvei. Santykiai su tėvais, mokykla, noras sėdėti prie kompiuterio, tautinis identitetas – visi tie dalykai nemažiau svarbūs negu suaugusiųjų problemos.
Spektaklis „Gėda pelėda“ vėl visai kitoks…
Ieva. „Gėda pelėda“ atsirado tarsi ant lygios vietos. 2017 metams baigiantis „Keistuolių teatras“ darė advento kalendorių, aktoriai skaitė pasirinktą pasaką. O Judita Urnikytė yra ne tik puiki aktorė, bet ir puiki būgnininkė. Ji labai išradingai sukūrė ritminę pasakos versiją.
Pradėjome galvoti, gal tai galėtų virsti spektakliu. Apie blogiukus, neigiamus literatūrinius personažus – Agę Melagę, Dvejetų karalių. Prisirinkome eilėraščių, kurie būtent ir nagrinėja neklaužadų elgesį.
„Gėda pelėda, kokie tavo vaikai negražūs“… O mamai jie patys gražiausi. Tas motyvas spektaklyje ir atsispindi. Ir supažindiname vaikus su garso kūrimu, su ritmika, kad iš bet ko, iš pieštukų gali pasidaryti muzikinį instrumentą. Kartą vaidinome akliems vaikams. Tada dar labiau suvoki, kaip svarbu garsinė spektaklio išraiška.
Ieva, esate aktorė, kurios kūrybinis kelias prasidėjo „Keistuolių teatre“.
Ieva. „Geltonų plytų kelyje“ vaikai manęs laukia labiausiai, nes vaidinu fėją. Vaikystėje susižavėjau tuo teatru, ir tas susižavėjimas taip ir nepraėjo. Baigusi mokyklą dar svarsčiau studijuoti politiką, bet nutariau pabandyti stoti į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją (LTMA). Jei būčiau neįstojusi, daugiau tikriausiai ir nebūčiau bandžiusi. LMTA kaip tik tais metais rinko kursą „Keistuolių teatrui“, kurso vadovai buvo aktorius Vladas Bagdonas, režisierius Aidas Giniotis. Įstojau pirmu numeriu.
„Keistuoliuose“ viskas man buvo nauji atradimai. Tie daugiasluoksniai spektakliai, kuriuose kiekvienas žiūrovas gali rasti sau suvokiamą sluoksnį pagal gyvenimiškąją patirtį. Teatras, kaip ir maistas, negali turėti visų trijų komponentų – būti sveikas, skanus ir greitas. Jei greitas ir skanus – tai nebus sveikas ir panašiai. Pavyzdžiui, man, jaunai aktorei, buvo nauja patirtis, ką reiškia vaidinti miuzikle. Mes statėme E.L Veberio miuziklą vaikams „Juozapo apsiaustas“. Patys vertėme pjesę, mokėmės vaidinti dainuojant ir šokant. Dabar daugelyje vaikiškų spektaklių skamba gyva muzika, o tada gyvai atliekamos dainos buvo tarsi vizitinė „Keistuolių“ kortelė. Aktoriai turėjo gebėti ne tik atlikti, bet ir kurti autorinę muziką, nesvarbu, kad pianinu mokeisi groti tik mokykloje. Visi spektakliai, kur tekdavo vaidinti, visada kažkas būdavo nauja, suprasdavau, kad kažko dar nemoku.
Kaip teatrui kalbėti su vaikais, kurie nebemėgsta skaityti?
Ieva. Dėl skaitymo nesutikčiau. Įlindę į telefonus vaikai gal perskaito net daugiau, negu mes, tik kitas klausimas, ką jie skaito. Teatras gali tik nukreipti. Tiesioginiu auklėjimu ar didaktika užsiimti turbūt nėra prasmės, tai turi daryti tėvai.
Ar aš norėčiau, kad man nuo scenos prikišamai aiškintų, kaip turiu elgtis? Ne, nenorėčiau. Taip pat reikia žiūrėti į tą mažą žmogų. Jis nėra nesveikas, ufonautas, tai mūsų, suaugusiųjų, problema, jei taip manome. Kartais mes savo problemas permetame mažam žmogui. Jei vaikas sėdi su telefonu rankoje, tai ne jis, o suaugusysis turi problemų, kad yra neįdomus savo vaikui. Sudomink jį. Jei nori, kad vaikas skaitytų Astridą Lindgren, paklausk savęs, ar tu pats ją skaitei? Kada skaitei? Ar tu skaitei savo vaikui? Pavyzdžiui, man vaikystėje patikdavo, kad tėvai garsiai skaito man knygas. Kai išmokau skaityti pati, tai dariau su malonumu. Tik savo pavyzdžiu tu gali užkrėsti kitą. Santykiai turi būti pagrįsti sąžiningumu.
Kokios publikos reakcijos esate sulaukę, kuri įsiminė?
Ieva. Vaikai dažnai prajuokina, mums patinka, kai jie reaguoja natūraliai.
Pavyzdžiui, garsiai šūkteli, kad nuplyšo dekoracijos užuolaida. Arba kad mūsų drabužiai per dideli, gal mums valgyti neduoda? Aktoriaus darbas – jau per pirmas spektaklio minutes pajusti, kokia šįkart publika, kaip nusiteikę, kokio amžiaus, koks jų supratimas apie teatrą. Kartais jauti, kad salėje vaikai, nevaikšantys į teatrą. Gal jiems niekas nepasakė, kad per spektaklį negalima muštis, nepagarbiai replikuoti? Juk tu teatre esi svečias.
Kokios raiškos priemonės jūsų spektakliuose?
Ieva. Aš manau, nebūtinai turi būti daug scenografijos ar specialiųjų efektų. Esu šalininkė to, kad kuo mažiau yra daugiau. Savo kūnu, širdimi gali viską pasakyti. Man patinka tas skurdusis teatras gerąja prasme, kaip jį įvardina Piteris Brukas. Bet nesu prieš technologijų naudojimą teatre. Kūrėjams smalsu panaudoti, pabandyti. Bet teatras yra teatras, jo paslaptis gyvybėje, jokia technologija nepakeis gyvumo. Technologijos gali tik padėti išradingumui atsiskleisti.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Teatras Z kartos vaikams“ ir 2020 metams skyrė 3000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2020 kovo 31 dieną.
