Ievos Jackevičiūtės ir Raimondo Klezio naujai įsteigtas nepriklausomas teatras vaikams ir jaunimui vadinasi „No Shoes“. Kitaip tariant, tai teatras, į kurį kviečiama užsukti be batų, nes taip švariau. Teatras kuria spektaklius vaikams ir jaunimui, veda teatro pamokas kūdikiams ir mamoms, rengia virtualias meninio ugdymo pamokas, kuriose tėvai su mažyliais gali dalyvauti neišeidami iš namų.
Apie kūrybą patiems mažiausiems kalbame su Ieva ir Raimondu.
Kaip atsirado idėja kurti kūdikiams?
Ieva. Kai gimė dukra Adija, man buvo nuobodu sėdėti namie, nusprendžiau pasidomėti ankstyvuoju ugdymu. Vilniuje tuo metu jau buvo atsiradę tokių užsiėmimų, jie buvo orientuoti į mamas ir kūdikius, nes mamos savijauta irgi labai svarbi kūdikio vystymuisi. Aš svajojau apie tokią veiklą. Gimus antrajam vaikui, sūnui Jonui Ąžuolui, nusprendžiau pradėti vesti teatro pamokas mamoms ir mažyliams. Ir šalia viso to atsirado kūryba vaikams.
Pasaulyje teatras kūdikiams gyvuoja jau apie 40 metų, tai nėra kažkokia naujiena. O Lietuvoje spektakliai tokiai auditorijai kuriami apie dešimtmetį. Pas mus – dar naujas žanras, trūksta žinių, kaip reikia daryti, todėl pradėjau analizuoti užsienio kūrėjų patirtį. Labai padėjo, kad mano pačios vaikai buvo maži, jie buvo tie pirmi žiūrovai, kurie parodydavo, kas patinka, o kas „neužkabina“, nedomina.
Dabar studijuoju meno doktorantūroje, gilinuosi į spektaklių, skirtų kūdikiams ir vaikams iki 5 metų, kūrimą. Lietuvoje esu pirma doktorantė, pasirinkusi tokią temą, o užsienyje tokių tyrimų jau yra atlikta, tad jais ir remiuosi.
Raimondas. Pradžia buvo ir gąsdinanti, ir neaiški – o kaip tie kūdikiai reaguos? Vyresnių vaikų reakciją jau gali nuspėti, o kūdikių spektakliuose dažnai kas nors verkia… Kūdikis verkia dėl visokių priežasčių – kad nori valgyti, nori miego, kad tamsu. Po kurio laiko mes, spektaklio kūrėjai, pajutome ramybę – juk jeigu verkia, mama gali atsistoti, išeiti, pabūti, sugrįžti. Tai pasakome prieš spektaklį ir taip atpalaiduojame publiką.
Ieva. Publiką reikia užsiauginti. Mūsų „No Shoes“ teatro spektakliai nėra įprasti, todėl pirmiausia paruošiame tėvus, kaip juos žiūrėti. Spektakliai prasideda nuo trumpos prakalbos, rekomendacijų, kaip žiūrėti, kaip jaustis, kaip elgtis. Norime, kad tėvai nejaustų įtampos.
Kartais tėvai linkę tramdyti vaikus, perpasakoti veiksmą, kaip jiems atrodo, – patariame atsipalaiduoti. Nieko tokio, jei vaikai verkia. Mums, kūrėjams, daug pasitenkinimo teikia rezultatas – galų gale po spektaklio visi išeina laimingi.
Ar kūdikių spektakliai turi kokių nors ypatingų bruožų – tam tikro garso, apšvietimo, trukmės?
Ieva. Šitas žanras specifinis tuo, kad skirstosi į labai mažus amžiaus tarpsnius. Yra spektaklių kūdikiams ir vaikams iki 3 metų, kitas amžiaus tarpsnis – nuo 3 iki 5 metų. Ir spektakliai kuriami, atsižvelgiant į vaiko raidos psichologiją, jo poreikius. Pagrindinis režisieriaus ir aktorių uždavinys – kurti taip, kad vaikas jaustųsi saugiai, jaukiai. Tam yra pritaikomas tam tikras apšvietimas, bendravimas, tam tikras veikimo būdas, scenografija, muzika. Yra savos ir labai griežtos taisyklės, kaip visa tai turi atrodyti. Kiekvienas režisierius pagal jas daro savo meninius sprendimus. Ir tai paremta nuolatiniu ieškojimu, nes publika dar negali pasakyti, kas ir kodėl jiems patiko ar nepatiko.
Ar tenka spektaklį tobulinti pagal mažųjų žiūrovų reakcijas?
Raimondas. Prieš išleisdami premjerą, visada pasitikriname, pasikviečiame savus vaikus ir parodome spektaklį. Tada matome pirminę žiūrovų reakciją. Buvo vienas spektaklis kūdikiams su labai tiksliai sustatyta choreografija. Kai pradėjome šokti, visi kūdikiai pradėjo eiti į sceną. Mūsų choreografija šiek tiek iškriko, bet tai buvo gražu. Tėvai mato, kaip choreografija gali keistis ir kaip vaikai ją papildo. Ten įdomi ir scenografija – butaforinius akmenis vaikai pradeda nešioti… Šis spektaklis unikalus, nes kiekvieną kartą kitoks. Kartais tie patys žiūrovai ateina kelis kartus, ir kaskart nuotaika būna kita. Režisierė Ieva stengiasi įtraukti mažąją publiką į spektaklio veiksmą. Kad neliktų pasyvių žiūrovų, kurie tiesiog žiūri iš toli į veiksmą. Žiūrovas teatre irgi yra dalyvis.
Kiek spektaklių jau esate sukūrę?
Ieva. Dabar statome aštuntą. Bet tarp jų yra ir vyresnio amžiaus vaikams skirtų spektaklių. Gruodžio mėnesį Panevėžio J. Miltinio dramos teatre bus premjera „Lopšinė Žemei“. Jis skirtas 3–5 metų vaikams. Idėja – su vaikais kalbėti apie ekologiją, Žemę, kuri pyksta ant mūsų, siųsdama mums potvynius, gaisrus, audras. Mes esame pasirinkę 5 skirtingas pasaulio lopšines – spektaklio metu skamba turkiška, ukrainietiška, kubietiška, estiška ir lietuviška lopšinės. Visos jos originalo kalba atliekamos gyvai. Keletas scenų sukuria ritmą – Žemė nuo ryto iki vakaro, nuo pavasario iki žiemos. Spektaklis kuriamas pagal šiuolaikinio šokio žanrą. Mūsų spektakliuose ne interpretuojama pjesė ar pasaka, o viskas perteikiama šiuolaikiniu šokiu.
Raimondas. Teko dalyvauti viename teatro festivalyje, kur nuskambėjo įdomi užsienio menininkės mintis: kodėl niekas nestato spektaklių kūdikiams su žodžiais? Juk pirmaisiais metais vaikui girdėti žodžius yra labai svarbu. Šita mintis įstrigo, ir galbūt ateityje sukursime spektaklį kūdikiams, kuriame bus labai daug žodžių.
Ieva. Pastarasis mūsų pastatytas spektaklis Kauno kameriniame teatre vadinasi „7 ratai“. Idėja buvo panardinti vaikus į nekasdienę nuotaiką, meditacinę būseną. Aš tai atradau, vesdama teatro pamokėles, kurių pabaigoje vyksta meditacijos mamoms – kelias minutes leidžiame pabūti visiškoje tyloje, ramybėje, susitelkus į savo kvėpavimą. Vykdavo mažas stebuklas – tuo metu nurimdavo ir vaikai. Tarsi paspaudus „restart“ mygtuką, visi išeidavo atsinaujinę, nurimę. Man gimė mintis, kad reikia kurti tokį teatrą, kur ir vaikai, ir tėvai atėję panirtų į balanso, nusiraminimo būseną, o ne įsiaudrintų, nesupluktų, kaip žaidimų kambariuose. (Nemėgstu savo vaikų leisti į gimtadienius žaidimų kambariuose, nes jie grįžta labai išsiderinę!). Tų „7 ratų“ (angliškai būtų „7 cirkle“) idėja – 7 ciklai, o sanskrito kalba – 7 čakros, tai kelionė per 7 energetinius centrus, kurios pabaigoje patiriama meditacijos būsena. Spektaklio uždavinys buvo nelengvas – materializuoti tokią nematerialią idėją.
Įkvėpimo ieškojome per 7 spalvas (pagal sanskritą, raudona spalva yra pirminė, pagrindinė), 7 apeigas, bandėme surasti atitikmenų baltų kultūroje. Projekcijose panaudojome baltiškus raštus, o skamba daugiabalsė vokalinė bei instrumentinė folkloro muzika. Spektaklyje yra vietų, kur mamos sėdi ir tiesiog medituoja, o vaikai žaidžia su vaizdo projekcijomis.
Kokios temos jus traukia?
Ieva. Kuriant kūdikiams, viena iš pagrindinių taisyklių – kad būtų įdomu ir pačiam kūrėjui. Kūdikiams Hamleto vaidmens nekursi. Todėl atlikėjas turi pasidaryti terpę, kur būtų pačiam įdomu gilintis, analizuoti, kalbėti. Tada prasminga ir tau, ir tėvams – juk kūdikiai į spektaklius neateina vieni. Spektakliai kūdikiai nėra tik vaikams. Jie ir tėvams.
Per šimtmečius gyvuoja folkloras kūdikiams ir vaikams – kiek semiatės idėjų iš šio šaltinio?
Raimondas. Labai daug. Vieną kartą iš žiūrovo išgirdau komentarą: „Ačiū, kad nepadarėte folkloro per moderniai, ir nebuvo toks „Liaudies muziejus“. Ieškome to viduriuko. Mums patiems su Ieva senoji lietuvių kultūra labai artima – mėgstame atostogauti Lietuvoje, gamtoje, ir namuose turime daug tautosakos simbolių: juostų, ornamentikos.
Daugiau informacijos: www.noshoes.lt
Ginta Liaugminienė
Nuotraukų autorė Laura Vansevičienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Teatras Z kartos vaikams“ ir 2020 metams skyrė 3000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2020 spalio 27 dieną.
[custom-related-posts title=“Susiję straipsniai“ order_by=“title“ order=“ASC“ none_text=“None found“
