Klaipėdietė Agnija Šeiko yra sukūrusi per 30 šokio spektaklių, tarp kurių – ir spektakliai vaikams. Šokėja, šokio pedagogė ir choreografė sako, jog su šiuolaikiniu šokiu reikia supažindinti net kūdikius, nes kuo platesniame kultūriniame lauke auga vaikas, tuo laisvesne asmenybe jis užauga.
Agnija, koks buvo pirmasis jūsų kurtas šiuolaikinio šokio spektaklis vaikams?
Prieš gerą dešimtmetį su kolegomis ėmėme kalbėti, kad Lietuvoje nėra vaikams sukurtų šiuolaikinio šokio spektaklių. Dramos teatrai statė spektaklius pagal pjeses ar pasakas, Operos ir baleto teatras – klasiką: „Spragtuką“, „Miegančiąją gražuolę“. O tokios naujos kartos spektaklių vaikams tuo metu nebuvo.
Požiūris į vaikiškus spektaklius buvo kaip į kažką antrarūšio, lengvo. Neva vaikams „sueis viskas“.
Jausdami nemažą šiuolaikinių Švedijos choreografų įtaką nusprendėme, kad mūsų teatro repertuare taip pat turi atsirasti vaikiškas spektaklis. Vaikai – tai mūsų būsimi žiūrovai. Ir Lietuvos piliečiai, kuriuos mes norime matyti laisvus ir mąstančius žmones.
Kokia šokio spektaklių vaikams specifika?
Norime nutolti nuo tradicinio požiūrio, kad vaikas – tai infantili būtybė, kuri nieko nesupranta. XXI amžiaus penkiamečiai ar šešiamečiai jau mąsto visiškai kitaip, nei ankstesnės kartos, su jais apie daug ką galima kalbėtis ir diskutuoti. Jiems nebetinka infantili kalba.
O spektakliuose norisi kalbėti apie tai, kas vaikams aktualu. „Baltoji lopšinė“ tapo mūsų kultiniu spektakliu galbūt todėl, kad kalbama apie jausmus, kuriuos išgyvena vaikas, netekęs vieno ar abiejų savo tėvų, – nebūtinai dėl mirties, galbūt dėl emigracijos ar skyrybų. Statydami kitą spektaklį – „Apkabinsiu tave“ domėjomės R. Štainerio filosofija, kuri bando iššifruoti vaiko jausmus įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis, tarkime, kad ir gimus antram vaikui šeimoje. Žmogus nuo pirmųjų metų susiduria su netektimis, praradimais, permainomis, juk vaikystė neapsaugota nuo visų tų išgyvenimų. Psichologai sako, vaikas žaidžia ir dažniausiai išžaidžia visas savo problemas. Dėliodamas įvairias situacijas, tapdamas pats mama. Mes – ne lėlių teatras, bet spektaklyje naudojame žaislų motyvus. Pavyzdžiui, „Baltojoje lopšinėje“ veikėjai Karvė, Kiškis, Žąsinas atsirado neatsitiktinai. Karvė visiems asocijuojasi su šiluma, namais, pienu. Tai toks jaukus personažas, skleidžiantis ramybę. Mes atsisakėme įprasto vaikiškiems spektakliams spalvingumo, blizgančių efektų. Pasirinkome monochrominę spalvų gamą ir vientisumą.
„Baltoji lopšinė“ – tai liūdesys?
Tai tarsi šviesaus ilgesio metafora. Karvė ir žąsinas gyvena kartu, nors yra „ne tos pačios šeimos“ atstovai, bet vis dėlto sugeba dalintis draugyste ir šiluma. Ir vaikams tarsi sakoma, kad su giminingomis sielomis galima sukurti namų jausmą, net jei ir nėra tikroji tavo mama. Labai įdomūs būna pokalbiai su vaikais po spektaklių. Nors tėvai ir būgštauja, kad šiuolaikinio šokio spektaklių vaikai nesupras, bet nebuvo dar nė karto, kad nesuprastų.
Stebėtina, kaip tiksliai jie paskui pasakoja, kas vyksta su tuo zuikučiu, ką jie suprato, pajautė.
Mes visada po spektaklio kalbamės su žiūrovais, kad jausmai būtų išsakyti. Ne prieš spektaklį, bet po jo.
Kamerinė teatro specifika leidžia daryti tai, kas dideliame teatre būtų neįmanoma. Po spektaklio surengiame tokias mažytes kūrybines dirbtuves, kartu su vaikais išbandome vienus ar kitus judesius, kurie būdingi personažams. O tada, kai pačius žiūrovus įvedame į judesio kalbą, lengviau savo jausmus išreikšti ir žodžiais.
Vienas jūsų spektaklis – Piterio Peno tema. Kuo tai aktualu šiuolaikiniams vaikams?
Aš labai daug domėjausi vadinamąja Piterio Peno karta (tai žmonės, kuriems dabar 20–30 metų), psichologai šio laikmečio kartoje pastebi nenorą suaugti, prisiimti atsakomybę, bręsti. Jiems reikia čia ir dabar, jiems gyvenimas yra tam tikra žaidimo forma. Šią kartą suformavo ir aplinkybės, ir tėvų auklėjimas – daug ką tėvai darė už juos, kaip įmanoma lengvino jų kasdienybę. Pagalvoju, kad aš pati nuo 6 metų važinėdavau per visą Klaipėdą į šokių repeticijas, turėdavau nepavėluoti, įsėsti į reikiamą autobusą, susimokėti baudą, jei pamiršdavau bilietėlį, – visa tai yra atsakomybė. Mūsų vaikai jau to nebepatiria, už juos viskas yra suplanuota, suvežiota.
Mes su dailininku Artūru Šimoniu diskutavome, kad galėtume imti ne pačią Piterio Peno istoriją, kiek sąvoką, spektaklyje kalbėti apie žmones, kurie niekada nesuauga. Vieni tokių yra vadinamieji Saulės vaikai, arba žmonės, turintys Dauno sindromą. Net ir suaugusio tokio žmogaus intelektas lieka maždaug 8 metų vaiko lygio – vadinasi, jis niekada neišauga iš Piterio Peno būsenos. Mūsų spektaklyje šoka 26 metų Julius, turintis šį sindromą. Jis yra visavertis spektaklio kūrėjas, kartu važiuoja į gastroles, kur mes vykstame. Žinoma, neprofesionalaus šokėjo kūnas juda kitaip, negu mūsų teatro artistų, bet kiekvienas kūnas turi specifiką, kurią lemia sąnarių, raumenų savybės ir t.t. Svarbiausia, kad Julius organiškai jaučia judesį, yra muzikalus ir nebijo scenos. O jo buvimas spektakliui suteikia dar kitų spalvų. Mes imame kalbėti apie neįgalaus žmogaus vietą mūsų visuomenėje, kodėl mokyklos nenori, kad būtų integruojami neįgalūs vaikai, kodėl kultūriniuose renginiuose žmonių su negalia beveik nematyti… Vieno spektaklio Panevėžyje metu turėjome jaudinančią patirtį, kai pamatėme, kad salėje sėdi daug šeimų su neįgaliais vaikais. Po spektaklio jie sakė, kad išdrįso ateiti, nes jei jau scenoje neįgalus žmogus, tai nieko nenustebins neįgalusis ir žiūrovų salėje.
Bandome griauti visuomenės stereotipus ne tik spektakliu apie Piterį Peną. Kitas mūsų spektaklis „Pamirštos princesės“ kalba apie stereotipus auginant ir auklėjant mergaites. Ar tikrai visoms patinka, kas rausva, pūkuota, švelnu? Mes bandome kalbėti apie visai kitokias merginas ir moteris.
Kuo ypatingi šokio spektakliai vaikiškai auditorijai?
Šokio spektaklio logika šiek tiek kitokia, negu vaidybinio spektaklio pagal dramos kūrinį. Mes daugiau vadovaujamės idėjomis, norime, kad jos būtų dramaturgiškai paveikios. Mūsų spektakliai kartais rutuliojasi pagal tam tikrą istoriją, o kartais siužetinė linija išvis neegzistuoja. Tai kitoks formatas, kur vaikai aktyviai įtraukiami į veiksmą, kur svarbi patyriminė dalis. Kartais spektakliai balansuoja tarp žaidimo ir teatro, nes jaunoji karta nelabai nori būti vien tik stebėtojais, jie yra ir dalyviai. Viename mūsų spektaklyje „Virvė, virvelė, virvytė“ tam sudarytos visos sąlygos, nes scenografijoje daug virvių, kur vaikai gali žaisti.
„Šeiko šokio teatras“ vykdo edukacinius projektus vaikams. Kas tai?
Tai kūrybinės dirbtuvės, kuriose vaikai kviečiami atlikti įvairias improvizacines užduotis, siekiant jų susitikimo su savo kūnu, vienų su kitais, ir, žinoma, prisilietimo prie sceninės kompozicijos. Dažniausiai mes šokį suprantame kaip tam tikrų išmoktų judesių kompoziciją. Taip, baletas ar sportiniai šokiai turi griežtus apibrėžimus, bet šokis yra kur kas platesnė sąvoka. Šokis – vienas autentiškiausių raiškos būdų žmonijos istorijoje, nes kūnas sukurtas judėti, tik mus civilizacija įpratino sėdėti, praradome organišką buvimą savo kūne. O juk judėjimas vaikams gerina mokymosi rezultatus, atmintį, suvokiamą informaciją. Net žmonių santykius – kartais mes negalime problemos išspręsti pokalbiais, o galime per šokį…
Judesių improvizacija griauna įsitikinimą, kad aš nemėgstu šokti, man nepatinka ir t.t. Paaugliams dar būdingas ir kūno nepriėmimas, jie dažnai jaučiasi negražūs, nepatinka sau ir t.t. O per kūrybines dirbtuves, kai sukuriama tam tikra atmosfera, vaikai pradeda judėti ir suvokia, koks jų kūnas plastiškas.
Ką pastebite, vertindama vaikų kūnų galimybes?
Tiek stuburo iškrypimų, kiek yra dabar, atrodo, nebuvo niekada. Aš pati esu tos pereinamosios kartos atstovė – kai buvau dvylikos, Lietuva atgavo nepriklausomybę, tad dar prisimenu fizinį lavinimą su muštru ir net šiokia tokia prievarta. Sąmoningą požiūrį į judėjimo svarbą reikia vaikams ugdyti, nes iš prigimties žmogus yra tinginys, mieliau pagulės ant sofos, negu išbėgs pabėgioti.
Sakoma, kad žmogaus akys yra sukurtos matyti periferiniu matymu, – net tai, kas vyksta už nugaros, ši savybė evoliucijos metu buvo labai svarbi saugantis priešų. Šiuolaikiniai žmonės tą periferinį matymą baigia prarasti, nes žiūrėjimo laukas susitraukė iki kompiuterio ekrano.
Vaiką fiziniu aktyvumu reikia sudominti – atrasti tokią sritį, kurią vaikas norėtų lankyti be prievartos. Vienam tai bus futbolas, kitam joga, trečiam bėgimas. Tėvai turėtų atsisakyti savo asmeninių norų ir nespręsti, kad, pavyzdžiui, „mano vaikas šoks baletą su gulbės suknele“.
Kiek svarbu vaikystėje pamatyti spektakliai?
Aš manau, kad nepaprastai svarbu. Viena pažįstama moteris yra pasakiusi: „Manęs niekada niekas nesivedė į futbolo varžybas, todėl aš futbolu ir nesidomiu.“
Svarbu, kokius spektaklius vaikas mato, kokias knygas skaito. Mūsų teatre švedų choreografė sukūrė nuostabų spektaklį kūdikiams „Lumi“, kur specialiai sukurta aplinka patiems mažiausiems žiūrovams. Čia kalbame ne apie vaikų linksminimą, bet apie įvedimą į kultūrinę aplinką.
Man buvo 6 metai, kai mama nusivežė į Vilnių pažiūrėti Moriso Bežaro baleto. Pirko brangius bilietus, o visi aplinkui ją kvailino, kad mažas vaikas tikrai iš to baleto nieko nebeprisimins. O man jis padarė didžiausią įtaką, aš iki šiol atsimenu šokėjus, muziką, visiškai kitokį judėjimą, negu buvau mačiusi iki tol. Ir pati savo vaikus stengiuosi vesti į įvairius spektaklius, jei būname užsienyje, visada pasidomiu, kas vyksta, kur galėtume apsilankyti. Aš to nelaikau vaikų lepinimu, manau, kaip taip formuojasi laisvos asmenybės. Jos turi pamatyti ne tik „Spragtuką“ prieš Kalėdas. Džiaugiuosi, kad yra moksleivių kultūros paso programa, leidžianti ir mažų miestelių vaikams pamatyti spektaklius, į kuriuos jų tėvai tikrai nenusivežtų.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Teatras Z kartos vaikams“ ir 2020 metams skyrė 3000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2020 rugpjūčio 28 dieną.
[custom-related-posts title=”Susiję straipsniai” order_by=”title” order=”ASC” none_text=”None found”
