Teatras, kurio salėje telpa… 33 žiūrovai. Štai kodėl šis teatras vadinamas tiesiog „Teatriuku“. Prieš 22 metus jį įsteigė trijų profesionalių aktorių trupė – Dalia Mikoliūnaitė, Žilvinas Ramanauskas ir Arturas Varnas. Šiuo metu aktoriai vaidina daugiausia ne teatro erdvėse, o mokyklose, kultūros centruose, bibliotekose, parkuose, net ligoninėse visoje Lietuvoje. Aktoriai sako, jog per tuos metus į sceną teko lipti daugiau nei 3000 kartų!
Su Dalia Mikoliūnaite ir Žilvinu Ramanausku kalbamės apie teatro ir žiūrovo kitimą.
Ar per „Teatriuko“ gyvavimą pasikeitė vaikų reakcija į tai, kas vyksta scenoje?
Žilvinas. Taip, vienareikšmiškai, – pasikeitė į gerąją pusę. Vaikai pasidarė drąsesni, nebijo reikšti savo nuomonės.
Kartais po spektaklio priėję apsikabina. Anais laikais tai būtų neregėtas dalykas. Kaip ir visa visuomenė, vaikai tapo laisvesni, mes visi lipame mažais žingsneliais į viršų – mažiau patyčių, mandagiau elgiamės. Jau pamiršome, kaip buvo blogai, kokioje duobėje kažkada buvome. Laikai keičiasi, stebina, kai paaugliai ateina ir pasako kažką nepaaugliškai gražaus arba padėkoja už spektaklį. Neseniai viena mergaitė norėjo su mumis nusifotografuoti asmenukę, iškart įsidėjo nuotrauką į savo feisbuką ir pakvietė mus tapti feisbuko draugais. Matėme, kad ta nuotrauka sulaukė daug jos draugų širdelių, patiktukų. Socialiniai tinklai vaikams yra jų gyvenimo dalis, todėl jei jie pakviečia „draugauti“, sutinkame.
Nesame kažkokios žvaigždės, kurias persekiotų milijonai gerbėjų. Ir vaidindami, ir gyvenime mes vaikus traktuojame kaip žmones, su kuriais reikia bendrauti lygiavertiškai. Aišku, kartais prasimuša tie stereotipai, jei auditorija jauno amžiaus, lyg ir norėtum suminkštinti balselį, bet iš tiesų to vengiame. Dabartiniai vaikai kai kuriose srityse nusimano daugiau už mus, tai technologijų karta, todėl nereikia su jais kalbėti infantiliai. Kadangi keliaujame po visos Lietuvos mokyklas, matome, kaip kartais koks pradinukas filmuoja spektaklį – gal jis nori parodyti tėveliams? Tegul.
Kaip ekranų kartai sekasi išlaikyti dėmesį gyvo spektaklio metu?
Dalia. Kuo toliau, tuo sunkiau jį išlaikyti. Esame pastatę spektaklį „Žalia gyva“ istorijos tema (rež. A. Sunkodaitė).
Jame pasakojame Vilniaus istoriją pradinukų auditorijai. Trečiokai, ketvirtokai dėmesį išlaiko, o pirmokai ar antrokai jau po 20 minučių pasidaro neramūs. Ar dėl to, kad apie Lietuvos istoriją jie mokėsi dar labai nedaug, ar dėl to, kad jau yra pripratę nuolat žiūrėti į mobiliuosius telefonus, kur viskas daug sparčiau vyksta? Juk prieš spektaklį salėje visi vaikai sukišę nosis į telefonus. Interaktyvių dirgiklių vaikų gyvenime labai daug, jiems jau darosi sunku išlaikyti ilgesnį gyvą kontaktą. O teatras, skirtingai nuo kompiuterinių žaidimų ar filmų, yra gyvas kontaktas.
Žilvinas. Aš nepanikuoju dėl to. Dabar yra pereinamasis laikotarpis, nors mums ir atrodo baisu, kad vaikai auga įkišę nosis į ekranus. Pažiūrėkite – jaunimas eina gatvėmis ir žiūri į mobiliuosius. Bet juk iš esmės ir knyga turbūt kažkada atrodė toks pat bauginantis dalykas. Kaip čia taip – žmogus nebebendrauja gyvai, o sėdi įsmeigęs akis į popieriaus lapus? Manau, knygos atsiradimas sukėlė ne mažesnį šoką nei dabar išmanieji prietaisai. Jei nebūtų knygų, galbūt mes būtume išsiugdę didesnį jautrumą gamtai, geresnę atmintį? Dabar mes keikiame ekranus ir keliame ant pjedestalo knygas, norime, kad tik vaikai kuo daugiau skaitytų. Tada dėkime ant pjedestalo ir planšetę, juk tai irgi milžiniškas žmonijos pasiekimas.
Kaip repertuarą taikote pagal žiūrovų amžių?
Dalia: Turime spektaklį kūdikiams ir mamoms, keletą muzikinių spektaklių pradinukams arba visa šeimai. Visuomet svarbu kuriant turėti omeny žiūrovo amžių. Nėra daug spektaklių, kurie būtų sukurti specialiai paaugliams. Daug teatrų sprendžia šią problemą. Bet sudėtinga rasti ne tik tinkamą pjesę, bet ir tinkamą formą. Paauglystė – toks amžius, kai traukiamasi į save, nenorima atsiverti. O teatre realus aktorius žiūri tau į akis, o dar kartais ko ir paklausia…
Kartais pastebime, kad salėje sėdi koks užsiraukęs paauglys, kurį tėvai atsitempė jėga. Jei nuo vaikystės eiti į teatrą vaikas neįprato, paauglystėje tai padaryti nėra lengva.
Žilvinas. Menas – kaip maistas – kuo anksčiau paragauji įvairių skonių, tuo didesnė tikimybė, kad pamėgsi. Augindami savo vaikus, matome, kad kartais jie atmeta dalyką, jo niekada nebandę. Mūsų dukrai Salomėjai 10 metų, sūnui Vincentui 8-eri. Vincentas iš kažkur ištraukė, kad jis nemėgsta miuziklų, nors niekada jokiame miuzikle gyvai nėra buvęs.
Dalia. Kad vaikai „pradėtų ragauti“ teatrą kuo anksčiau, sukūrėme spektaklį kūdikiams „Arbatinukai“ (rež. K. Žernytė), tai – tarptautinės komandos darbas su Acting up (Airija). Prieš kokius 20 metų tai būtų atrodę keista – vaidinti kūdikiams, kurie dar nesupranta kalbos. Bet visame pasaulyje tokia teatro rūšis darosi vis populiaresnė. Ir į mūsų spektakliukus kūdikiams bilietai visada išperkami iš anksto. Sumanę kurti pirmąjį tokį spektaklį, konsultavomės su kolegomis iš užsienio, skridome į Boloniją (Italija). Pasaulyje kuriami net specialūs spektakliai nėščioms moterims, kad kūdikiai visa tai girdėtų dar būdami mamos pilve!
Žinoma, spektakliai kūdikiams turi savo specifiką – reikia parinkti laiką, kai mažyliai išsimiegoję, pavalgę, nepavargę.
Tai būna 10 ar 11 valanda ryto. Dažniausiai su vaikučiais ateina mamos, bet kartais ir tėčiai. Labai svarbus socialinis aspektas – tokie spektakliukai yra proga išeiti iš namų, pakeisti monotoniją. Sunku pasakyti, kam tai labiau skirta, – kūdikiams ar tėveliams. Žinoma, kūdikiams pritaikome vizualius dalykus, muziką, bet spektaklių turinys orientuotas ir į tėvus. O po spektaklio su žiūrovais rengiame aptarimą – geriame arbatą, dalijamės mintimis. Valanda, praleista tarp kitų vaikų ir mamų, atrodo prasminga.
Esame išleidę 20 garso įrašų – pasakų, lopšinių, spektaklių, dainuojamosios poezijos – juos galima rasti www.pakartot.lt ir klausytis namie nemokamai!
Kaip renkatės pjeses?
Dalia. Mes esame aktoriai – filologai (baigėme šią specialybę Vilniaus universitete Nijolės Gelžinytės vadovaujamame kurse), todėl mums labai svarbi literatūrinė spektaklio dalis. Spektaklio pagrindas gali būti pasakos, lopšinės arba, tarkime, Juozo Erlicko poezija ar Džanio Radario pasakos vaikams. M.Vainilaičio „Kalvio pasaka“ – ilga ir gana sudėtinga poema, bet ji prikausto žiūrovų dėmesį. Kartą prieš Vėlines buvome pakviesti pas Danijos lietuvius suvaidinti šį spektaklį, norėjo, kad jų vaikai žinotų ne tik Heloviną, bet ir senąją lietuvių pasaulėžiūrą ir vėlių pasaulį. Kartais prieš spektaklį su vaikais aptariame senovinius žodžius, kurių dabar gyvenime jau nebevartojame. Apskritai esame vaidinę ne vienai užsienio lietuvių bendruomenei, jie šaunuoliai, kad deda tiek pastangų išsaugoti savo kultūrą, kalbą.
Žilvinas. Po spektaklio vaikams leidžiame pabandyti pagroti kanklėmis, kitais senoviniais instrumentais. „Kalvio pasakoje“ kai kuriuos garsus išgauname tikru pjūklu. Vaikams tokia edukacija yra įdomi.
Dalia. Kaip teatras randame savo vietą ir literatūros edukacijoje. Jei moksleiviams tam tikri kūriniai, privalomi pagal mokymo programą, atrodo nuobodūs, spektaklio metu gali juos pamatyti kitomis akimis. Dabartiniai vaikai nebenori skaityti knygų. Mūsų pačių vaikai irgi, nors nuo mažens kiekvieną vakarą jiems skaitydavome balsu. Sakoma, jei tėvai skaito, skaitys ir vaikai. Deja, ne. Galbūt kaip tik padarėme meškos paslaugą skaitydami? Dabar jie irgi mielai klauso, jei skaitome mes, bet patys prie knygų nesiveržia.
Teko lankytis Astridos Lindgren muziejuje Junibacken Stokholme, kur vaikai pamatė Brolių Liūtaširdžių ir kitų knygų vizualizacijas. Iki tol sakė, kad Liūtaširdžiai jiems neįdomūs. Knyga neužkabino, bet interaktyvūs vaizdiniai juos labai paveikė, matyt, kaip ir visus šiuolaikinius vaikus. Ir kaip nepaveiks – tu važiuoji vagonėliu per skirtingus kambarius, viename tarsi siaubo kambaryje vyksta gaisras, kitame patenki į pelės urvą su milžinišku sūrio gabalu ir pele, didesne už žmogų. Tarsi pasikeičia mastelis, tu sumažėji. Tai muziejus, kurį rekomenduočiau visiems!
O kiek tų šiuolaikinių efektų naudojate savo spektakliuose?
Žilvinas. Atrodo, dabar technika tiek pažengusi, kad galima sukurti tikrai įspūdingų efektų, bet mes einame minimalizmo keliu – išsigryninome taip, kad muzikinėse programose liko vien gitara ir du mikrofonai. Aišku, spektakliuose yra dekoracija, bet ji telpa lengvojo automobilio bagažinėje. Kuo mažiau, tuo geriau. Stengiamės duoti kuo daugiau žmogiškos šilumos, nors, kaip aktoriams, mums lengviau, jei mus dengia scenos rūbai, apšvietimas, efektai. Kai viso to nėra, esi dėmesio centre. Mums tenka vaidinti skirtingose erdvėse. Vienas paskutinių spektaklių vyko ligoninėje. Ant sienos nupiešta ryški vaivorykštė, pro šalį vis praveža kokį ligoniuką rateliuose ar su lašeline. Apšvietimas visai ne sceniškas, o iš ligoninės langų. Ir visą tą nejaukią atmosferą tu turi amortizuoti savimi. Pamojuoji kokiam nelaimingam ligoniukui, nusišypsai. Kartais pagalvoji – čia dar teatras, ar jau nebe teatras?
Kaip manote, ar vaikus vis dar traukia laukas, gamta?
Žilvinas. Praėjusį savaitgalį netoli Bernardinų kapinių su šeima atradome krūmynus, Salomėja su Vincentu kaip įėjo, taip ir nebegalėjo išeiti – dvi valandas iš sausų kiečių statė namus. O paskui visą vakarą kalbėjo, kad kitą dieną dar statys. Ėjome į tą patį krūmyną, baigėme statyti namus. Arba kitas pavyzdys – pavasarį nuvažiavome į kaimą, kur buvo iškirstas miškas, pilna šakų, vaikai nubėgo žaisti „survaivinimą“ (čia iš Minekrafto žaidimo „išgyvenimas“). Pasiėmė maišelį riešutų, palapinę, ir žaidė tą išgyvenimą. Tada jau nebereikia nei televizoriaus, nei planšetės.
Dalia. Mes patys esame gamtos vaikai, kurie savaitgalius leidžia ne Akropolyje. Vasaromis Molėtų rajone rengiame kūrybines stovyklas kaimo vaikams, kurie neturi pinigų važiuoti į komercines stovyklas. Žilvino svajonė apskritai gyventi kaime. Gal ir būtume pradėję gyventi, bet vaikams atėjo laikas lankyti mokyklą, tad likome Vilniuje. Bet savaitgaliais dažnai važiuojame į savo sodybą. Dabar ten kuriame vaikams kūrybinį centrą DRĄSIŲ KALVĖ, kasmet organizuojame vasaros stovyklas kaimo vaikams.
Jūsų spektakliuose daug gyvos muzikos.
Žilvinas. Jeigu spektaklis su muzika, jis jau turi magiją. O mes per 25-erius pažinties metus esame neblogai susidainavę. Keletui spektaklių muziką sukūrė Gediminas Žilys, Indrė Stakvilė. Naudojame ir liaudies dainas. Bet dažniausiai muziką kuriu aš – jei būčiau baigęs kompozicijos studijas, galbūt kriterijai būtų kitokie, o dabar kuriu taip, kaip padiktuoja pats eilėraštis, kaip jaučiu intuityviai.
Kokios temos įdomios jums patiems, kaip tai atsispindi teatro repertuare?
Žilvinas. Man atrodo, svarbiausia skatinti vaikuose kūrybiškumą. O kokia tema kalbėdamas tai darysi, – ne taip svarbu. Mūsų kūryba atliepia laikmetį. „Žalia gyva“ atsirado, kai Lietuva šventė šimtmetį. Pamąstėme, kaip teatras gali prisidėti prie vaikų susidomėjimo istorija, ir nutarėme, kad galime parodyti ir baisius, ir gražius Vilniaus istorijos tarpsnius. Kartą buvome išsikėlę iššūkį neišleisti pinigų dekoracijoms ir kostiumams ir sukurti spektaklį kuo mažiau vartojant. Pavyzdžiui, dekoracijas padaryti iš išaugtų mūsų vaikų drabužių – taip ir gimė eko-folk „Pasaka“. Mums tas nevartojimo bumas pasireiškė jau prieš kokius 6 metus. Mes ir patys šeimoje mažai perkame daiktų, beveik tik maistą.
Ir vasaros pramogas stengiamės ne nusipirkti, o susikurti. Smagu prisidėti, tarkime, prie kokio organizuojamo renginio, o kartu ir patiems sudalyvauti kokiame muzikos festivalyje. Šiuo metu kuriame spektaklį apie sveiką gyvenimo būdą.
Kaip vaikui pasakyti, kad pasaulyje yra labai įdomių dalykų?
Žilvinas. Pastebime, kad vaikams įdomu tikrai ne tai, kas įdomu mums. Prieš dvejus metus su šeima keliavome po Ameriką. (Beje, prieš kelionę sudarėme tokią raštišką sutartį, kad kelionės metu vaikai gražiai elgsis, neburbės, nepasimes, o mes savo ruožtu įsipareigojame suteikti pagal galimybes kuo daugiau pramogų). Planavome per 5 savaites apkeliauti Rytų ir Vakarų pakrantes, aplankyti Niagaros krioklius, Didįjį kanjoną. Mums čia gyvenimo kelionė.
Niagaroje ir viešbutį užsakėme su vaizdu į krioklį, juk gal tik kartą gyvenime ten būsime. O kai dienos pabaigoje vaikų paklausėme, kaip jiems patiko tas gamtos stebuklas, atsakė, kad patiko, bet kur kas labiau patiko pamatytas barsukas ir voverė! Senos bažnyčios ir architektūros paveldas vaikams irgi neįdomu. Tu sakai, kaip tai gražu, pasigėri pats, ir vaikai pasąmonėje suvokia, kad tėčiui tai padarė įspūdį. Kada nors galbūt padarys ir jiems. Kaip dabar padarė įspūdį Kino industrijos muziejus Universal Studios Los Andžele, kuriame tarsi gyvą pamatė ryklį iš filmo „Nasrai“ ar potvynį, ne virtualų, o tikro vandens.
Dalia. Kartą buvome gastrolėse Norvegijoje. Fiordų grožis tiesiog atima žadą, bet su mumis keliavę lietuvių vaikai tris valandas apžiūrinėjo pakrantėje rastą krabą ir spalvotą medūzą. Galbūt tikrai aplankytų muziejų „varneles“ jie susidėlios vėliau? Akiračiui plėsti jau penktus metus organizuojame Tarptautinį teatro festivalį LABAS – pakviečiame nematytų kamerinių spektaklių iš kitur (jau buvo Airijos, Vokietijos, Graikijos, Kroatijos, Peru, Flandrijos, Latvijos ir kt. menininkų).
Su „Teatriuku“ jau užaugo visa karta…
Žilvinas. Po vieno spektaklio priėjo jauna mama su kelerių metų dukryte padėkoti. Sako, su jūsų dainomis užaugome.
Klausiu, tai kiek metų dukrytei? O mama patikslino: tai aš užaugau su jūsų dainomis. Tada supranti, kiek daug tų spektaklių jau suvaidinta. Vienų rekolekcijų metu vienuolis man padėkojo už tarnystę. Nustebau: kokią tarnystę? O jis pacitavo bibliją: „Ką padarei mažiausiam iš mūsų, padarei man“. Sako, jei nors vieną vaiką privertei nusišypsoti, jau padarei daug. Bandžiau įsivaizduoti, kiek tūkstančių vaikų šypsojosi ir juokėsi drauge su mumis, – pasidarė gera.
Ginta Liaugminienė
Į spektaklį atsinešę piešinį Lietuvos istorijos tema vaikai dalyvaus kūrybos
Artimiausias „Teatriuko“ spektaklis ŽALIA GYVA – Kovo 11-osios proga
Kovo 8 d. 13: 30 Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje.
Į spektaklį atsinešę piešinį Lietuvos istorijos tema vaikai dalyvaus kūrybos konkurse! Dėkojame Lietuvos kultūros tarybai už galimybes!
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Teatras Z kartos vaikams“ ir 2020 metams skyrė 3000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2020 vasario 17 dieną.
