„Stalo teatras“ dar vadinamas daiktų teatru, nes žirklės čia gali šokti kaip balerina, o paveikslo rėmelis virsti stalu, akvariumu ar net kepure.
Atrodo, šiais laikais mes turime labai daug daiktų, bet vis perkame naujų.
Vartojimo ratas sukasi didžiuliu greičiu. Bet kartais verta į daiktą pažvelgti atidžiau – pamatyti jo grožį ir istoriją.
Kalbamės su aktore, režisiere ir „Stalo teatro“ vadove Saule Degutyte.
Saule, kas lėmė, kad kuriate spektaklius vaikams?
Kol neturėjau savo vaikų, man jie atrodė kažkokie ufonautai. Neįsivaizdavau, kaip su jais bendrauti.
Kartais nueidavau pas pusseserę prižiūrėti jos mažylių, sykį sūnėnas paprašė pažaisti vėžliukais ninzėmis. Ėmiau fantazuoti, bet iškart buvau nutraukta, kad žaidžiu ne taip, kaip filmuke. Ši frazė tarsi išsprogdino mano smegenis: šiuolaikiniai vaikai nebemoka žaisti, jie tik atkartoja tai, ką matė ekrane!
Jau tada kilo mintis sukurti kažką tokio, kas ugdytų vaikų fantaziją.
Po aktorystės studijų kurį laiką vaidinau spektakliuose suaugusiesiems, paskui vienas po kito gimė vaikai. Tada mane pakvietė Lietuvos vaikų ir jaunimo centre dirbti teatro mokytoja. Aišku, iš pradžių nieko nemokėjau, pirmoji pamoka buvo labai bloga. Paskui ėmiau kliautis intuicija, kad barbių ir vėžliukų ninzių kartai reikia parodyti kažką, ko jie nėra matę.
Prisiminiau savo pačios vaikystę, kai su sese prisigalvodavome įvairiausių žaidimų, panaudodamos paprastus namų daiktus. Su šachmatų lenta žaisdavome karalius ir karalienes, teniso raketė virsdavo gitara, o iš užuolaidų pindavom kasas. Pradėjau tempti į studiją įvairius daiktus – padėklus, pagalves, paveikslus, vaikams duodavau užduotis sugalvoti siužetų su tais daiktais. Būdavo ir juokingų situacijų. Kartą atsinešiau lentą, vieni vaikai turėjo sugalvoti, kas ta lenta galėtų būti, o kiti spėliojo.
Kažkas lentą pavertė tvora, kažkas slidėmis. O vienas berniukas atsigulė ir guli. Visi spėllioja – niekas negali atspėti. Pasirodo, jis vaidina sumuštinį su dešra. Lenta tai duona, o jis pats – dešra.
Koks vaikiškas spektaklis buvo jūsų debiutas?
Kartu su kompozitore Snieguole Dikčiūtė sumanėme spektaklį apie Bebenčiuką ir Barbę, jį rodėme darželiuose. Ir tuo metu gavome kvietimą dalyvauti lėlių teatrų festivalyje. Pagalvojau, tas mūsų spektaklis toks linksmas, lengvas, reikia festivaliui sukurti kažką rimtesnio. Mums mama vaikystėje deklamuodavo dvi poemas – Salomėjos Nėries „Eglę, žalčių karalienę“ ir Maironio „Jūratę ir Kastytį“. Sukūrėme spektaklį apie Eglę ir jį rodome iki šiol – jau 15 metų. Su Snieguole juokaujame, kad vaidinsime jį, kol pasensime, gal tada nebešokinėsime, bet branda suteiks kitokių spalvų. Neblogas išėjo spektaklis, nuvažiavome į teatrų festivalį Alytuje ir laimėjome du prizus. Tai ir galima laikyti pirmu rimtu spektakliu ir pirmu rimtu pripažinimu.
Esate daiktų teatras. Kas tai per kryptis?
Mūsų išskirtinis bruožas, kad vaidiname ne su lėlėmis, o su daiktais. Ir „Eglė žalčių karalienė“ yra daiktų spektaklis. Sekdama pasaką, minkau tešlą, ir iš tešlos atsiranda žalčiai. Snieguolė groja gyvais instrumentais, tarsi įgarsina tą pasakojimą. Stalo teatras atsirado ir iš mūsų kaip mamų patirties.
Virdama pietus juk viena akimi vis matai, ką veikia vaikai. Pradeda zirzti – duodi kočėlą, kad čiupinėtų, uostytų ir visaip kitaip jį tyrinėtų. Vaikams tikri puodai ir tikri šaukštai labai įdomūs.
Iš tiesų tai, kad savo spektakliuose daiktus naudojame vietoj lėlių ar kitokios butaforijos, lėmė intuityvus žinojimas, kuria kryptimi eiti. Būdavo, pradedu kurti naują spektaklį, galvoju: turiu puikią dailininkę, sukursime lėlių, bet ir vėl fantazija nuneša prie daiktų.
Tada apie kažkokį daiktų teatrą nebuvau girdėjusi. Teatro kritikė Ana Konstantinova iš Sankt Peterburgo mūsų teatrą yra priskyrusi autorinio teatro krypčiai.
Daiktų tokios neišmatuojamos galimybės! Jie turi laikmečio dvasios, yra funkcionalūs, jų naudojimo galimybės beribės.
Mes turime vienintelį spektaklį „Peliukas gitaroje“, kurį atnaujinome praėjusį rudenį su specialiai spektakliui sukurta lėle. Tai įdomi istorija.
Kartą teatrų festivalyje Maskvoje susipažinome su puikiu lėlių meistru Vladimiru Zacharovu. Jis gamino medines lėles, kurios mirkčioja, judina pirštus ir t.t. Jo pakviesti, nuvykome su spektakliais į Tomską. Meistras pagamino ir padovanojo lėlę-peliuką pagal mano rankos matmenis.
Peliukas vaikšto, varto akis. Prieš metus sužinojome, kad meistro dirbtuvėse įvyko gaisras, žuvo ir pats V. Zacharovas. Jo atminimui vėl pradėjome vaidinti „Peliuką gitaroje“.
Kartais vedu seminarus pedagogams, kaip su vaikais užsiimti naudojant paprasčiausius aplinkos daiktus. Nebūtina pirkti naujų žaislų ar priemonių.
Reikia tik pažvelgti kitomis akimis į daiktą. Mūsų laikais daiktų funkcijos labai susiaurintos. Daiktus nuolat keičiame naujais. Sulūžo skėtis – išmetame, atsiklijavo bartas – irgi į šiukšlių dėžę. Prieš pusantro šimto metų tą pačią batų porą nešiojo senelis, sūnus ir dar anūkui palikdavo kaip palikimas. Man labai smagu, kad, pavyzdžiui, spektaklyje „Sibiro haiku“ „vaidina“ mano amžiną atilsį uošvio batai. Kaip ir senas statybinis šepetys ar anytos žirklės. Senas suskilęs puodas gali būti kur kas įdomesnis už ką tik nupirktą.
Dalyvaujate tarptautiniuose festivaliuose, matote skirtingų šalių spektaklius vaikams. Kuria kryptimi eina vaikams skirtas menas?
Gyvuoja autorinis teatras, nors jis nėra labai populiarus. Bet kur kas ryškesnė tendencija kurti teatrą „be problemų“ – kokybiškai padarytą, profesionaliai apipavidalintą ir suvaidintą, sklandų. Tekstą keičia dainelė, dainelę – šokis, žiūrovas neapsunkinamas rimtomis problemomis, sudėtingais klausimais. Teatrai stengiasi įtraukti žiūrovus į veiksmą, ir tai turbūt yra natūrali menininkų reakcija į pasikeitusią publiką. Vaikai darosi hiperaktyvūs, jiems sunku nusėdėti vietoje net tą pusvalandį, kol vyksta spektaklis. Mes irgi kai kuriuose spektakliuose įtraukiame vaikus. Susipažinus su dailininku Pauliumi Juodišiumi kilo idėja sukurti spektaklį-kūrybines dirbtuves. Jų metu vaikai patys sukuria istoriją, nusifilmuoja ir Paulius sumontuoja filmą. Paskui parodome spektaklį su vaikų veidais, piešiniais, su jų muzika.
Hiperaktyvūs ne tik mokyklinukai, bet net kūdikiai. Tėvai jų nesuvaldo, nors prašome nelipti į sceną, nevalgyti maisto, kol vyksta spektaklis, bet kartais atrodo, kad padėtis nekontroliuojama! Daug kalbame apie vaikų teises, smurtą prieš vaikus, ir tėvai apskritai bijo pasakyti griežtesnį žodį, nustatyti elgesio ribas. Perlenkėme lazdą į kitą pusę.
Galbūt „teatras be problemų“ saugo vaikus nuo baisių dalykų, kurie vyksta pasaulyje?
Pasakų ar pjesių, kurios blogai baigiasi, negalima rodyti vaikams iki tam tikro amžiaus.
Kad suvoktum kad ir tą patį „Brisiaus galą“, turi būti sukaupęs šiokią tokią gyvenimo patirtį. Mano dukterėčia, perskaičiusi „Brisiaus galą“, pasakė, kad autorius parašė nesąmonę, nes taip negali būti. Dabartiniai vaikai nematė karo, žiaurumų, nepritekliaus, todėl jiems sunku įsivaizduoti, kad žmogus gali pasielgti taip beširdiškai.
Ko gero, tiksliausiai pasaulio modelį vaikui nusako folkloras. Stalo teatras bendradarbiauja su tautosakos žinovu Gediminu Žiliu, iš tos draugystės atsirado ne vienas spektaklis. Norisi, kad jauni tėvai nepamirštų, kur jie gyvena, iš kur jie kilę.
Lietuvių tautosakoje pilna pamokymų, kaip leliukus valgydinti, migdyti, mokyti apsirengti. Norime atgaivinti etnodirbtuves su lietuvių tautosaka.
Vaidinote daugybėje šalių. Ar skiriasi publika?
Labai skiriasi, labai jaučiasi, kuriose valstybėse kultūrai skiriamas prioritetas.
Nuostabūs Izraelio žiūrovai. Į teatrą ateina tėvai su šešiais, septyniais vaikais – gana gausios šeimos. O vaikai tokie pagaulūs – juokiasi ten, kur ir manome, kad turėtų juoktis, nutyla ten, kur didžiausia emocinė įtampa. Nematėme salėje nė vieno vaiko su mobiliuoju telefonu rankose.
Spektaklyje „Gandro dovana“ vaidinome, kad viena kultuvių pora yra jaunavedžiai, o kita – jų seni tėvai.
Bešokdamos vestuvėse tos senos kultuvės „miršta“ – tai natūrali gyvenimo ciklo dalis.
Tuo metu vienas mažylis iš salės rusiškai pasakė: „Viskas, numirė“. Suprato, nors apie mirtį nebuvo užsiminta nė vienu žodžiu.
Izraelyje matėme puikų gatvės teatro festivalį, kur profesionalūs lėlininkai vaidino gatvės praeiviams, leido jiems patiems pabandyti valdyti lėles. Valstybė skiria didelį dėmesį teatro edukacijai. O pas mus šiemet moksleivio kultūros paso finansavimas sumažintas beveik perpus. Pusei metų skiriami 6 eurai – tai mažiau, nei kainuoja bilietas į vieną spektaklį. Kur su tokia kultūros politika mes nuvažiuosime?
Publika skiriasi net ir pačioje Lietuvoje. Su spektakliais važinėjame po miestus ir miestelius.
Intuityviai pajunti, kokia mokyklos atmosfera. Jau nuo budinčiojo žvilgsnio gali pasakyti apie mokyklos psichologinį klimatą. Jei klausia, ko mes čia vaikštome, ar pyksta, kai paprašome paskolinti prailgintuvą, tai ir vaikai spektaklį žiūrės nedėmesingai, nepagarbiai. O kitoje mokykloje sutinka su šypsenomis, vaikai iškart įsitraukia į veiksmą. Pavyzdžiui, Eišiškėse kūrybinėse dirbtuvėse dalyvavo vos ne 100 vaikų, ir situaciją visiškai suvaldėme. Matyti, kad su vaikais čia elgiamasi pagarbiai, tai ir vaikai tada mandagūs.
Kokio amžiaus vaikams kuriate daugiausia spektaklių?
Diskutuojama, ar spektaklius reikia griežtai diferencijuoti pagal amžių. Aš su tuo sutinku tik iš dalies. Aišku, neparodysi „Sibiro haiku“ 2 metų vaikams, bet yra spektaklių, kuriuos gali žiūrėti ir dvimečiai, ir dvidešimtmečiai. Kiekvienas žiūrovas ras kažką sau pagal savo suvokimą. Spektakliai yra gyvas organizmas, ir kiekvienas pajus tą gyvą emociją. Kartais „Eglę žalčių karalienę“ rodome ikimokyklinėse ugdymo įstaigose.
Žinoma, mažiukai nesuvokia Eglės likimo dramos gylio, bet emociškai ji paliečia. Ne kartą toje vietoje, kur Eglė prašo leisti vyrą aplankyti pasiilgtą tėviškę, mažiukai pravirkdavo. Pradeda vienas, o paskui jau prisijungia ir kiti.
Spektaklyje nerodome gąsdinančių vaizdų, kaip broliai dalgiais užkapoja žaltį, bet vaikai dramą supranta ir iš simbolinių scenų. Vaikas teatre turi patirti ne tik komfortą, kad viskas gražu ir gerai.
Teatro misija ne tokia. Statome nemažai spektaklių pagal liaudies pasakas, kuriose žiaurumo netrūksta. Mes, suaugusieji, skaitome pasakas buities lygiu. Jei ragana nutraukė kiškeliui kojytę, mes ir įsivaizduojame, kaip koja tabaluoja ant gyslų. O vaikai suvokia kitaip. Jie apie fiziologiją net nepagalvoja, o suvokia, kad jei nutraukė keturias kojyttės, ragana tikrai labai bloga ir verta žarijų duobės. Jeigu nekaltą raganą įmestų į žarijas, išsibalansuotų visa pasakos logika.
Turiu įdomios patirties, kas atsitinka, jei bandai sušvelninti pasakos baisumus.
Mes bendradarbiaudami su Prancūzų institutu skaitome pasakas. Tąkart skaičiau Ramutės Skučaitės verstą Šarlio Pero pasaką „Mėlynbarzdis“. Tai viena baisiausių pasakų.
Kai mergina išteka už Mėlynbarzdžio, jis duoda raktelį, bet liepia į vieną kambarį neiti. Ji nepaklauso, o ten randa nužudytų žmonų galvas ir kūnus. Galvojau, kaip vaikams švelniau tai papasakoti. Iliustruodama siužetą, panaudojau mažą komodėlę su atsitraukiančiais stalčiukais. Kiekvienas stalčiukas – atskiras kambarys. Viename nuotaka randa vinių, kitame brangakmenių. O atrakinusi uždrausto kambario duris randa raudonų miltelių, kurie, užpilti vandeniu, nulaša tarsi kraujas. Manėme, kad šitokio simbolio užteks, kad būtų parodytas Mėlynbarzdžio žiaurumas. Bet kai suvaidinome sceną, kaip merginos broliai įširdę užmuša Mėlynbarzdį, išgirdome repliką: „Taip nesąžininga. Ji neklausė vyro, atrakino uždraustą kambarį, o dabar paveldėjo visą dvarą“. Norėdama padaryti humanišką pasakos pataisą, sugadinau visą jos logiką. Psichoterapeutė Rūta Lukošaitytė meno terapijos seminaro metu yra pasakiusi, kad nereikia perkurti pasakų.
Pasakos grūdina vaikus emociškai, ruošia juos gyvenimui, kuriame bus ir ligų, ir senatvė, ir nelaimių.
Nėra neskausmingesnio būdo tai pasakyti vaikams, kaip per pasakas. Todėl „Stalo teatro“ repertuare taip daug folkloro elementų.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Teatras Z kartos vaikams“ ir 2020 metams skyrė 3000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2020 vasario 27 dieną.
[custom-related-posts title=”Susiję straipsniai” order_by=”title” order=”ASC” none_text=”None found”
