Meninės mintys, dainų tekstai ar režisūriniai sprendimai gali gimti pačiais netikėčiausiais būdais. Režisierius, aktorius, dainų kūrėjas ir atlikėjas Aidas Giniotis, kurio kūryba jau spalio 22-24 d. skambės ilgai laukto teatro atidaryme, pripažįsta – net sapnai gali būti galingas įkvėpimo šaltinis.
Jūsų pavardė neatsiejama nuo teatro, tačiau tikrai ne vienas jus pažįsta ir dėl muzikinės veiklos. Kuo teatro auditorija skiriasi nuo muzikinės?
A. G.: Aš jų per daug neskiriu. Mano teatro ir muzikinės veiklos yra šalia, tad ir publika ta pati. Galbūt čia mano problema, jog labai neskirstau, kada groju, o kada vaidinu.
Esate vadinamas bardu – dainuojamosios poezijos atlikėju. O kas įkvepia naujiems autorinių dainų tekstams?
A. G.: Reikėtų pradėti nuo to, kas pirmiau gimsta – tekstas ar muzika. Čia ir slypi atsakymas. Dažnai būna, jog pirmiau suskamba melodija, vėliau – tekstas, o būna ir atvirkščiai. Kadangi šiaip eilėraščių ar eilių nelabai rašau, mano visi užrašymai būna panašūs į dainas – mėgstu aiškią formą, tiek muzikine, tiek eilėdaros ar rimo prasme.
Kokios muzikos klausotės laisvalaikiu?
A. G.: Nuo vaikystės esu „bitlomanas“. O visa kita labai keičiasi – nuo laiko, nuo nuotaikos. Žinoma, kuo toliau, tuo rečiau, bet vis išgirstu kažką, kas nustebina ir štai – nauja grupė ar atlikėjas, kurį šiek tiek pamilsti. Bet pagrindinė ir vienintelė mano meilė yra Bitlai.
Muzikaliąją savo pusę atskleisite teatro scenoje gimtajame mieste – Šiauliuose , vėliau – sostinėje. Gyvais roko muzikos garsais įsikūnysite į „Edį Agregatą“ ir žiūrovams dainuosite savo kūrybos dainas. Kas buvo šios idėjos postūmis?
A. G.: Na, aš… Prasidėjo viskas prieš daug metų: 1986 ar 1987-aisiais gimė pirmoji daina, o paskutinė – prieš du ar tris metus, kai paleidome spektaklio premjerą. Tai labai ilgas laikotarpis, per kurį aš paprastai tų dainų nelabai dainuodavau. Jos man atrodė truputį per chuliganiškos, nevaldomos ir į paprastų dainų kontekstą sunkiai įsipaišančios. Tai buvo atskiras stalčiukas savotiškų dainų, kurių ilgai nedrįsau rodyti. Nors visos dainos – mano kūrybos, bet padedant grupei, su kuria muzikuojame bei vaidiname, atsirado ir tam tikros interpretacijos. Malonu dirbti, kai tavo paties muzika ir tekstai turi gražią kaitą ir virsmą.
Neatskiriamas gero aktoriaus bruožas jums – muzikalumas. Išugdėte ir savo patirtį perteikėte ne vienam aktoriui, kuriam muzika labai svarbi ir už Keistuolių teatro ribų. Ar kūrybinis procesas su muzikuojančiais aktoriais kitoks negu su tais, kuriems muzika nėra toks didelis prioritetas? Kodėl svarbu formuoti tokį aktorių, kuriam muzika būtų neatsiejama vaidybos dalis?
A. G.: Bet kuris aktorius turi būti muzikalus, nes muzikinės dinamikos pojūtis yra beveik toks pat kaip ir sceninės klausos pojūtis. Muzikinė ir sceninė klausos – kažkuo panašios, tik muzikinę klausą mes visi suvokiame bei žinome, kas tai yra. Tačiau yra ir tokia sceninė klausa, kurią turėtų turėti bet kuris aktorius. Jis be sceninės klausos, tarsi dainininkas be muzikinės. Tai nereiškia, kad aktorius turi būti profesionalus muzikantas ar dainininkas, bet šį pojūtį jis privalo turėti. Pavyzdžiui, mano mokiniai – labai muzikalūs, nes jau vaidybos stojamuosiuose į tai atsižvelgiu. Iš kitos pusės, jiems besimokant, aš visokeriopai skatinu būtent jų muzikalumo saviraišką, kad ir kur bebūtų, kad ir kaip ji pasireikštų. Aš paprasčiausiai mėgstu tuos žmones, kurie be teatro dar ir muzikuoja. Mano suvokimu, tai yra labai arti esančios sritys.
Turite jums pati artimiausią instrumentą? Gal jis turi kokią reikšmingą istoriją?
A. G.: Mano mylimiausi instrumentai yra tie, kuriais negroju – tai smuikas ir violončelė. Man patinka žmonės, grojantys smuikais, o ypač – moterys. Dar patinka švelnūs pučiamieji, tokie kaip valtorna, fagotas, fliugelhornas ir panašiai. Boso gitara mano širdžiai mielas instrumentas, bet violončelė ar kontrabosas būtų dar mielesni. Vieno ir vienintelio instrumento negalėčiau išskirti.
O gal pasitelkiate ne tik instrumentų, bet kartais – sapnų galią? Ar jie turi įtakos jūsų kūrybai?
A. G.: Dažnai sapnų neatmenam, o kartais būna, kad būtent sapnas tampa tavo minčių, svajonių ir fantazijų kvintesencija. Tai – žavingas procesas. Staiga sapno metu gauni informaciją, kurią esi užkodavęs, ji atsirakina. Taip būna… Taip tikrai būna. Gauni atsakymus į klausimus, kurie kamuoja. Kūrybiškus, būtent kūrybiškus klausimus. Įvyksta net pasiūlymų ar pasufleravimų vyksmas. Iš esmės žodis tikėti nelabai tinka. Taip būna. Aš tai žinau. Žino kiekvienas, kuriam taip irgi buvo…
Kaip manote, jaunimas domisi dainuojamąja poezija? Ar galime tikėtis šio muzikos stiliaus renesanso Lietuvoje?
A. G.: Tas renesansas ėmė vykti jau prieš kokius 15 metų. Tačiau savęs aš negalėčiau vertinti kaip visiško bardo ar dainuojamosios poezijos autoriaus. Paprastai dainuojamoji poezija – tai poezija paversta muzika. Tai, ką kažkada darė Vytautas Kernagis, yra labai geros eilės, išreikštos per tam tikrą intonaciją ir muzikinį skambesį, harmoniją, nebandant spekuliuoti įvairiomis melodijomis ar ypatingu melodiškumu. Nemanau, jog šia prasme esu dainuojamosios poezijos atlikėjas. Atlieku kai kurias dainas pagal poetų žodžius, tačiau paprastai tai būdavo tada, kai nedrįsau dainuoti savųjų tekstų. Dabar, kai dainuoju daugiau savo kūrybos dainas, jos rašomos ne visai dainuojamosios poezijos principu. O kas liečia žodį „bardas“ – žmogus su gitara yra žmogus su gitara ir nereikėtų kiekvieno tokio žmogaus vadinti bardu. Man tai yra labai painūs išsireiškimai ir nei vienam jų neprileidžiu rimto skambesio. Paskutiniu metu dažniausiai groju su kokia nors grupe, o tai jau yra masė stilių bei žanrų, o dainuojamoji poezija, mano suvokimu, yra labai subjektyvi stiliaus ir žanro apibūdinimui.
Jūsų kūrybiniai pasiekimai – įspūdingi: tiek metų kaupta patirtis, gausi apdovanojimų kraitė, įgytas profesoriaus vardas. Dar liko neįgyvendintų troškimų ir pasiekimų?
A. G.: Nežinau… (juokiasi). Prieš 20-25 metus negalvojau, jog būsiu profesorius. Jeigu pabaigus mokyklą ir pradėjus studijuoti man kas būtų pasakęs, kad įgysiu kokių nors vardų, aš būčiau iš laimės numiręs ir nieko negavęs. Tačiau gyvenime negalvoji apie tai, o darai tai, kas atrodo reikalinga, įdomu ir ko nori širdelė. Vėliau ateina vardai, apdovanojimai; kai kurie galbūt ir neateina. Pavyzdžiui, už spektaklį „Lietaus žemė“, kuris, mano suvokimu, yra vienas geriausių mano viso gyvenimo kūrinių, negavau įspūdingų apdovanojimų. Gauti apdovanojimą – labai gerai, tačiau kurti tik tam, kad gautum apdovanojimą yra tas pats, kas dirbti nemylimą darbą tik tam, jog uždirbtum pinigų.
Keistuoliai vėl grįžta. Ar į atsinaujinusią Keistuolių teatro erdvę grįšite kitoks? Koks Aidas bus nuo šiol?
A. G.: Sunku pasakyti… Jis juk vis tiek Aidas. To nepakeisi. Visgi tai, kad teatras ir darbo sąlygos jame bus visiškai kitos, be abejonės, paveiks. Teigiamai ar neigiamai nuspėti neįmanoma, tačiau jau dabar grįžti į teatrą – palaimingas jausmas. Vizualus virsmas taip pat džiugina, o sugrįžę žmonės neleidžia niekuo sudvejoti ir išlaiko mane didžiu optimistu.
Laukti susitikimo su pašnekovu ir visa teatro kūrybine komanda liko visai nedaug – jau netrukus renginyje „Keistas festivalis. Atidaryk man“ suaugusiesiems skirtoje programoje išgirsite ne tik savo kūrybą dovanojantį „Edį Agregatą‘‘, tačiau jus džiugins 3+3 bei „Skamba keistai‘‘ koncertai. O kur dar visas šūsnis pasiūlymų mažiesiems! Bilietus galite įsigyti čia: https://bilietai.keistuoliai.lt
Lauros Vansevičienės nuotraukos
Susiję straipsniai
