Laumžirgiai – elegantiški, manevringi, lengvi, stiprūs, turintys penkias akis ir gebantys matyti viską aplink. Jie labai greitai skraido, nenuspėjamai keičia kryptį, gali sustoti ir sustingti, ir tai primena kūdikius. Būtent kūdikiams skirtas naujausias Keistuolių teatro spektaklis su laumžirgiais „Evoliucija“, apie kurį kalbamės su teatro kūrėjais.
„Keistuolių teatras“ visada buvo vaikų teatras, ir kūdikiai su vyresniais broliukais ir sesutėmis ateidavo ne taip ir retai. Bet iki šiol nebuvo spektaklio, skirto būtent kūdikiams?
Teatro direktorius ir meno vadovas Aidas Giniotis: Ne tik vaikų. Kūrėme ir tebekuriame spektaklius visokio amžiaus žmonėms, bet pirmiausia išgarsėjome kaip teatras vaikams. Keistuolių teatras per daugiau nei tris dešimtmečius užaugino ne vieną žiūrovų kartą, todėl dažnai girdime sakant: „Užaugau su „Keistuoliais“. Tai įpareigoja. Turime tikslą – galvoti apie visą žiūrovų grandinę nuo pirmųjų pažinčių su teatru.
Spektaklis kūdikiams – natūralus šios krypties tęsinys. Įprastai kūdikiai teatre būna tarsi „svečiai“ spektakliuose, skirtuose vyresniems vaikams. Šįkart norėjome sukurti erdvę, kurioje jie taptų pagrindiniais adresatais – su formatu, trukme, garsais ir aplinka, pritaikyta būtent jų poreikiams.
Norime, kad su „Keistuolių teatru“ būtų galima augti nuo pat kūdikystės. Žiūrime į tai tikrai atsakingai ir keliame sau aukštus reikalavimus. Tai – tarsi teatro ribų plėtimas, smalsumas žengti į nepažįstamas erdves. Būtina, nepametant tradicijos, ieškoti kitokio teatro temų, išraiškos priemonių – tai itin svarbu tiek aktoriams, tiek žiūrovams. Birutės Banevičiūtės patirtis kuriant kūdikiams yra neįkainojama, o mums toks spektaklis yra nauja žemė, kurią tikimės atrasti.
Papasakokite apie spektaklio „Evoliucija“ sumanymą – kaip atsirado idėja, kaip susibūrė komanda jį statyti?
Spektaklio idėjos autorė, režisierė ir choreografė Birutė Banevičiūtė: Pati spektaklio idėja gimė ankstyvuose pokalbiuose su Aidu Giniočiu teatre. Norėjosi padaryti tai, ko „Keistuolių teatro“ scenoje dar nebuvo. Pavadinimas „Evoliucija“ skambėjo abstrakčiai, tačiau galvoje greitai susidėliojo konkretus vaizdas, kaip tai galėtų atrodyti. Pirmiausia kreipiausi į scenografę ir kostiumų dailininkę Medilę Šiaulytytę. Esame puikiai susidirbusios, ji tiksliai jaučia mano idėjas ir žino principus, pagal kuriuos kuriu spektaklius kūdikiams. Muziką patikėjau Augustinui Ališauskui, su kuriuo tai jau trečias bendras darbas. Man buvo svarbu, kad kompozitorius suprastų, ko prašau, net kai kalbu apie erdvinį garsą ar neįprastą muzikinę struktūrą, kuri tinka mano sceninei vizijai.“
Spektaklis be žodžių, tik per judesį ir pojūčius. Tikriausiai pirmas toks „Keistuolių“ istorijoje?
Birutė Banevičiūtė: Mano pagrindinė raiškos priemonė yra šokis – esu choreografė, todėl man lengviausia bendrauti su žmonėmis per judesį. 6–18 mėnesių kūdikiai dažniausiai dar nekalba, jie pasaulį patiria per pojūčius, todėl spektaklyje remiuosi rega, klausa, lytėjimu ir judėjimu, o ne žodžiu. Kūdikiai pirmuoju augimo etapu žodžių prasmių dar net nesupranta.
Ką pamatys kūdikių akelės – kokie spektaklio kostiumai, dekoracijos?
Birutė Banevičiūtė: Paslapčių neišduosiu, kad išliktų intriga ir žiūrovas norėtų ateiti. Man svarbu, kad vaikai patirtų transformacijos džiaugsmą. Todėl mano spektakliuose scenografija ir kostiumai nuolat kinta. Noriu parodyti, kaip vieną objektą galima kūrybiškai paversti vis nauju, kad kūdikių vaizduotė imtų plėtotis. Šiame darbe vyrauja švelnios, lengvos, tarsi peršviečiamos spalvos, atveriančios abstrakčios pasakos pasaulį.
Ką išgirs auselės – kokia muzika, garsai?
Birutė Banevičiūtė: Kurdami garsus spektakliui, atsispyrėme nuo pačios gyvo organizmo, mūsų atveju, laumžirgio, evoliucijos dramaturgijos. Improvizuodami su aktoriais tyrinėjome įvairiausius įsivaizduojamus laumžirgių vystymosi skambesius – nuo kiaušinėlių burbuliavimo vandenyje iki skraidančio laumžirgio sparnų zvimbimo. Iš šių garsų pamažu dėliojosi muzika, kurios įkvėpimo šaltinis buvo pati gamta. Taip gimė savotiška gamtos simfonija.
Spektaklyje naudojamos kitokios raiškos priemonės, kitoks bendravimas su publika. Ar paprasta buvo visa tai įvaldyti aktoriams? Papasakokite, kaip tai vyko, kokių buvo nutikimų?
Aktorė Judita Urnikytė: Taip, tikrai čia raiškos priemonės ir bendravimas su publika skiriasi nuo mums įprastų pastatymų vyresnio amžiaus vaikams. Kuriant kūdikiams, pirmiausia dėmesys yra skiriamas objektams ir pojūčiams. Aktorius čia atlieka labai daug techninio darbo ir kuria tos erdvės atmosferą. Sudėtingiausia, bent jau man, buvo nekurti jokio personažo ir koncentruotis tik į objektus, erdvę ir joje dalyvaujančius vaikus. Kūdikiai čia svarbesni už aktorius.
Aktorė Justina Smieliauskaitė: Spektaklio kūrimo procese nemažai laiko skyrėme susidraugavimui su scenografija, kostiumais ir jų funkcijomis, jungdami tai kartu su nuolatiniu judėjimu erdvėje. Nuolat kalbėdavome su Birute apie pagrindinius principus, kaip vyksta bendravimas su mažyliais ir kaip būtent jie, jų reakcijos ir veiksmai diktuoja, o kartais ir visiškai keičia aktorių planą. Kūrybiniame procese turėjome vieną repeticiją su mažyliais, tai galėjome tuo įsitikinti! Įvaldyti tai tikrai nėra paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kaip Birutė sakė, turi savo galvoje „instaliuoti“ 360 laipsnių kamerą ir stebėti bei jausti visą aplinką bei mažylių judėjimo trajektorijas, reakcijas. Manau, „Evoliucija“ evoliucionuos po kiekvieno susitikimo su žiūrovais ir tas suvokimas bei įgūdis veikti šiame spektaklyje vystysis ir ateityje.
Aktorius Jurgis Marčėnas: Repetuojant sujudėjo kažkoks atminties raumuo, priminęs laikus, kai vaidinau gatvėje, Slovėnijoje, tarptautiniame gatvės teatro festivalyje „Ana Desiantica“. Ten žiūrovas tave atranda eidamas namo iš parduotuvės, nešinas dviem maišais produktų po sunkių dienos darbų. Ir nors jis skuba prie vakarienės stalo su šeima, sustoja 45 minutėms žiūrėti vaidinančių žmonių. Tai įvyksta dėl aktorių, kurie naudoja viską, ką turi, – ką išmoko, ką atsinešė iš prigimties ir patirties – tam, kad praeivis, einantis namo, pasiliktų kartu. Pajutau, kad čia, „Keistuolių teatro“ Mažojoje salėje, bus panašiai. O gal net daugiau. Nes žiūrovas nežino, kur atėjo. Jis nesupranta, kas jo laukia. Jam tai pirmas kartas. Tiesiogine to žodžio prasme – pirmas kartas, kuris, manau, bus „fainas“. Su tokia komanda nors kalnus versk.
Ar spektaklis vyks Didžiojoje salėje, ar Mažojoje, o gal vestibiulyje? Ar kūdikiai sėdės ant kėdžių?
Birutė Banevičiūtė: Spektaklis vyks Mažojoje salėje, kurioje nebus įprasto žiūrovų sėdėjimo. Kūdikiai čia nebus sodinami į kėdes – juk kai kurie dar nė nemoka sėdėti. Vieni įsitaisys tėvams ant kelių, kiti smalsiai tyrinės grindis, o kai kurie gal net įsikurs visai šalia aktorių. Viskas vyks natūraliai, pagal jų pačių poreikius ir pasirinkimą. Ši erdvė sukurta taip, kad būtų jauku ir saugu, kad vaikai galėtų laisvai judėti, reaguoti į tai, kas vyksta, o tėvai – kartu patirti teatrą iš neįprastai artimo atstumo.
Ką pasakytumėte tėveliams, kurie bijo, kad kūdikis ramiai neišsėdės, o pradės „gyventi savo gyvenimą“ – judės, šūkaus?
Birutė Banevičiūtė: Esame nusiteikę pačioms įvairiausioms reakcijoms ir nuolat pabrėžiame, kad čia nėra taisyklių, kaip „teisingai“ reaguoti. Mažieji gali stovėti, gulėti, šliaužti, tylėti ar leisti garsus. Tėvams siūlau atsipalaiduoti. Mes sukuriame saugią erdvę ir laiką, kuriame vaikai gali laisvai tyrinėti ir reikštis. Dažnai būna, kad tėvai nustemba pamatę, kaip jų vaikas meninėje aplinkoje pasikeičia. Ne kartą teko girdėti: namuose vaikas išdykęs, nuolat bėgioja, o spektaklyje pusvalandį sėdi išsižiojęs, visiškai susitelkęs. Tėvams didžiausia nuostaba. Būna ir priešingai: tėvai atsiveda drovų vaiką sakydami „mes čia kamputyje ramiai pasėdėsime“, bet vos prasidėjus veiksmui tas pats mažylis jau šoka salės viduryje.
Spektaklis skirtas kūdikiams nuo šešių iki aštuoniolikos mėnesių ir šito laikomės griežtai. Šiuo amžiaus tarpsniu dauguma jau sėdi, stovi ar vaikšto, bet nebėgioja, todėl jiems tinka ramesnė dinamika. Vyresniems vaikams reikėtų kitokio tempo ir veiksmo. Amžius svarbus ir dėl to, kad kūdikiai dar nekalba, jie viską patiria sensoriškai.
Kuo spektaklis skiriasi nuo paprasto buitinio žaidimo?
Birutė Banevičiūtė: Mažasis žiūrovas mums labai svarbus, tad jeigu kūdikis spektaklio metu nori judėti ar ką nors paimti, galima, bet aktorių užduotis išlaikyti meninę struktūrą ir eiti į kontaktą su vaiku pagal spektaklio estetiką. Scenografija, apšvietimas ir pati salės erdvė kuria atmosferą, o pasirodymas turi aiškią dramaturgiją.
Spektaklio herojai – laumžirgiai, mitinės būtybės? Kodėl jie?
Birutė Banevičiūtė: Laumžirgis mane domina ir vizualiai, ir savo savybėmis. Tai elegantiškos formos, manevringas, lengvas, bet labai stiprus padaras, turintis penkias akis ir gebantis matyti viską aplink. Jo raida pereina per vandenį, žemę ir orą, nedaug tokių gyvūnų. Jų kiaušinėliai vystosi vandenyje, lervos išlenda šalia vandens, o likusį savo gyvenimą sklando ore. Tai perėjimas per visas tris gamtos stichijas.
Laumžirgiai labai greitai skraido, nenuspėjamai keičia kryptį, gali sustoti ir sustingti, tai man primena pačius kūdikius.
Kuo jie unikalūs kaip gamtos sutvėrimai? Galbūt apie jų nepaprastas savybes kažką sužinos ir tėveliai?
Birutė Banevičiūtė: Kai pradėjau domėtis, pasirodo, jie iš tikrųjų labai įdomios mistinės būtybės – vienos seniausių pasaulyje. Laumžirgiai pirmieji vabzdžiai išsiauginę sparnus labai greitai skraido, staigiai sustoja, o sparnai taip ypatingai veikia, kad žmonės pagal jų sandarą sukūrė malūnsparnius.
Ar paprasta buvo aktoriams įgyvendinti režisierės sumanymus? Nes tai ne pirmas režisierės Birutės spektaklis būtent mažyliams?
Aktorė Judita Urnikytė: Nuo pirmojo mūsų susitikimo su režisiere buvo aišku, kad ji puikiai išmano kūdikių raidą ir psichologiją. Birutė pasidalijo labai vertingomis žiniomis bei subtilybėmis apie šio amžiaus grupės žiūrovus. Jos patirtis – didžiulė, todėl labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę išgirsti jos patarimų ir įžvalgų kuriant spektaklį mažiausiems. O ar buvo sunku? Ne. Kai režisierius aiškiai žino, ką nori sukurti, ir kai pasitiki jo profesionalumu bei patirtimi, belieka atsiduoti procesui ir drauge jį išpildyti.
Aktorė Justina Smieliauskaitė: Birutė atsinešė mums visiems labai patikusią mintį ir inspiraciją, jog spektaklis bus paremtas laumžirgio vystymusi, judėjimu, jo gyvenimo ciklu. Scenografė ir kostiumų dailininkė Medilė Šiaulytytė irgi gana anksti supažindino su vizualiniais sprendimais. O toliau jau vyko bendra kūryba ir paieškos kaip idėją įveiksminti, jog mažyliams būtų įdomu. Atsakant ar paprasta buvo įgyvendinti, – tai viskas, kas yra nauja, reikalauja pastangų, bet bendradarbiaujant su Birute viskas vyksta žmogiškai, ramiai, paprastai.“
Aktorius Jurgis Marčėnas: Pirmą kartą darbuojuosi su Birute, ir vis aplanko jausmas, kad ji yra „tos pačios kraujo grupės žmogus“. Labai mėgstu taip apibūdinti žmones, su kuriais susikalbi be ilgų pažinčių. Birutė atneša mintį – mes visi ją pagaunam, bandom, tikrinam, keičiam, ieškom, kol atrandam. Visi kartu! Klijuojam po gabalėlį. Birutė vis parodo kryptį – iš savo ilgametės patirties, iš didelio žinių bagažo – ir judam toliau ieškodami. Tai tas senas, geras, laiko patikrintas bendro kūrybinio darbo jausmas. Ir jis vyksta Birutės dėka.
Kas spektaklyje išlieka kaip tipiškas „Keistuolių teatro“ braižas?
Aktorė Judita Urnikytė: Nors čia nekuriame konkrečių personažų, scenoje tikrai yra žaidybinių elementų. Nemanau, kad tai būtų būdinga tik „Keistuolių teatro“ braižui – tai gyvo teatro vaikams braižas. Scenoje vyksta gyvas žaidimas.
Aktorė Justina Smieliauskaitė: Gyvas ryšys su žiūrovu, kad ir kiek jam būtų metų bei mūsų pačių, aktorių, noras ir polėkis žaisti!
Aktorius Jurgis Marčėnas: Mes – aktorystei atsidavę žmonės, kurie vis dar tiki, kad tai, ką daro, yra prasminga. Geri aktoriai – tai tipiškas „Keistuolių teatro“ braižas.
Kas vaidina spektaklyje, kas jį kūrė, kokia komanda?
Birutė Banevičiūtė: Aktorių ansamblį sudaro keturi aktoriai: Justina Smieliauskaitė, Jurgis Marčėnas, Judita Urnikytė, Diana Kamarauskaitė. Spektaklį kuria visi kartu, tačiau scenoje vienu metu pasirodo du iš jų, o kitą kartą pora gali būti visai kita. Keičiantis partneriams atsiranda naujų patirčių, praturtėja raiška ir komunikacija. Čia nėra personažų. Į sceną ateina abstraktūs žmonės, bendraujantys su savo žiūrovais, todėl aktoriams, įpratusiems kurti personažus, tai nelengva. Nėra ir dainavimo ar grojimo, kas dažna „Keistuolių teatro“ aktoriams. Scenoje daug judesio ir net žongliravimo. Reikia išlaikyti estetinę struktūrą ir kartu bendrauti su vaiku. Po penkiolikos minučių aktoriai jau būna suprakaitavę, nes privalu matyti visą aikštelę ir kartu palaikyti ryšį su partneriu.
Rasa Grinkevičienė, nuotraukos Lauros Vancevičienės
Projektą „Kultūros skiepas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9 600 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.10. 08.
